Laikotarpiu nuo 750 iki 650 m. pr. Kr. Graikijoje formuojasi naujas teisingumo principas – Dikė, kuris žymi svarbų virsmą nuo formalios tvarkos (eunomijos) prie moralinio teisingumo, grindžiamo ne vien įstatymų raidėmis, bet ir jų dvasia. Graikų mitologijoje Dikė – tai Temidės dukra, deivė, įkūnijanti teisingumą kaip dorą ir sąžiningumą. Ji stebi žmonių elgesį ir saugo, kad būtų laikomasi teisingumo ne tik formaliai, bet ir iš esmės.
Dikės laikotarpiu atsiranda vis stipresnis dėmesys ne pačiai tvarkai kaip struktūrai, o žmogaus elgesiui ir atsakomybei bendruomenės akivaizdoje. Tai reiškė, kad teisingumas turi būti taikomas ne mechaniškai, o vadovaujantis vidiniu teisingumo jausmu – tuo, kas laikoma teisinga visos bendruomenės požiūriu. Šis laikotarpis sutampa su homeriškąja epocha, kai „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ ryškėja herojų pareiga veikti pagal garbę, sąžinę ir dievų valią.
Dikės principas nereiškia grįžimo į mitologinę tvarką – atvirkščiai, tai yra moralės ir teisės susiliejimas, kai įstatymas tampa ne tik išorine tvarkos priemone, bet ir vidine vertybe. Pradeda formuotis supratimas, kad tikrasis teisingumas nėra vien tai, kas parašyta, bet tai, kas yra teisinga pagal žmogiškąją sąžinę. Dėl to Dikės laikais vis svarbesnė tampa visuomenės nuomonė, kolektyvinis vertinimas, o ne vien valdžios institucijų sprendimai.
Šiuo laikotarpiu taip pat pradeda ryškėti skirtis tarp teisėto ir teisingo – tarp to, kas leidžiama pagal įstatymą, ir to, kas yra moraliai pagrįsta. Ši skirtis tampa itin svarbi vėlesnei graikų filosofijai, ypač sofistams ir Sokratui, kurie kels klausimą: ar įstatymas visada teisingas, ir kas turi teisę jį aiškinti?
Dikė reiškia tarpinį žingsnį tarp formalaus įstatymo ir etinės teisės sampratos. Tai epocha, kai tvarka grindžiama ne tik instituciniu autoritetu, bet ir žmonių vidiniu teisingumo jausmu, kuris tampa bendruomenės gyvavimo pagrindu.