Eunomija (nuo XII a. pr. Kr.). Po arche laikotarpio, kuris rėmėsi išminties ir simbolinio autoriteto principu, atėjo naujas etapas – eunomijos epocha. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „εὐνομία“ – gera, teisinga tvarka. Eunomija siejama su ankstyvuoju polisų formavimosi laikotarpiu, kai ėmė ryškėti pirmosios organizuotos politinės struktūros, o teisingumo samprata pradėjo atsiskirti nuo mitologinės tradicijos ir įgauti institucinę formą.
Eunomija – tai tvarka, grįsta įstatymu, teise ir visuotine nauda. Ji simbolizuoja perėjimą nuo asmeninės išminties (Metidės) prie bendruomenės priimtų normų, kurios turėjo būti taikomos visiems vienodai. Ši nauja tvarkos forma buvo grindžiama ne tik moralinėmis vertybėmis, bet ir rašytiniu įstatymu. Graikų mitologijoje Eunomija – tai viena iš Temidės dukterų, Dike sesuo, ir ji įkūnija gerąją, tinkamai suderintą socialinę sanklodą. Ji dažnai vaizduojama kaip polisų tvarkos saugotoja, atspindinti racionaliai sudėliotą politinę ir teisinę struktūrą.
Šiame laikotarpyje svarbiausiu tampa įstatymas kaip kolektyvinės valios išraiška. Skirtingai nei anksčiau, kai sprendimai priklausė nuo konkretaus asmens išminties ar dievų valios interpretacijų, dabar viskas turi remtis pastovia, aiškiai apibrėžta norma. Įsigali rašytinė teisė, atsiranda teisėjai, kurie ją aiškina, ir taisyklės, kurios galioja visiems bendruomenės nariams.
Eunomijos principas taip pat reiškė atsakomybės ir pilietinės pareigos augimą. Tvarka nebuvo užtikrinama vien valdovo valia – ji tapo bendru reikalu, kuriame kiekvienas pilietis turėjo vaidmenį. Atsiranda viešoji erdvė, kurioje diskutuojama, balsuojama, sprendžiama dėl įstatymų. Politika iš sakralinės srities pereina į racionalią, argumentuotą visuomeninę praktiką.
Eunomija žymi istorinį posūkį į struktūrizuotą valdymą, kuriame viešoji tvarka grindžiama bendra sutartimi, įstatymu ir teisingumu kaip visuomenės pamatine vertybe. Tai tvarkos forma, kuri išliko aktuali per visą Vakarų teisės tradicijos raidą, tapdama pamatu šiuolaikinėms demokratinėms sistemoms.