Šiuolaikinio Babilono mergelių duoklė

Viljamas Tomas Stedas, dar žinomas kaip W. T. Stead, buvo XIX a. britų žurnalistikos ikona, socialinių reformų šauklys ir žmogus, kurio gyvenimą persmelkė gilūs krikščioniški įsitikinimai. Gimęs 1849 m. Anglijoje, pastoriaus šeimoje, Stedas užaugo apsuptas evangeliškojo kongregacionalizmo, kuris formavo jo požiūrį į teisingumą ir pareigą. Būdamas „Pall Mall Gazette“ redaktoriumi, jis išgarsėjo kaip „naujosios žurnalistikos“ pradininkas, sujungęs emocingus pasakojimus su negailestinga faktų analize. Jo 1885 m. straipsnių serija „Šiuolaikinio Babilono mergelių duoklė“ atskleidė vaikų prostitucijos ir prekybos žmonėmis siaubą Londone, tapdama vienu įtakingiausių tiriamosios žurnalistikos pavyzdžių. Šis darbas, persmelktas krikščioniškos moralės, ne tik sukrėtė visuomenę, bet ir paskatino teisėkūros pokyčius.

Stedo vaikystė buvo persmelkta krikščioniškos etikos: jo tėvas, kongregacionalistų pastorius, mokė, kad tikėjimas nėra tik maldos, o veiksmų gyvenime išraiška. Ši evangeliškoji dvasia Stedą pavertė žmogumi, kuris žurnalistiką laikė tarnyste Dievui ir visuomenei. Jo tikėjimas nebuvo sustabarėjęs ar dogmatiškas – jis rėmėsi idėja, kad krikščionio pareiga yra kovoti su neteisybe, skurdu ir moraliniu nuosmukiu. Vėliau Stedas susidomėjo spiritizmu, tikėdamas, kad dvasinis pasaulis gali įkvėpti žemiškas reformas, tačiau tai tik papildė, o ne pakeitė jo krikščioniškąją moralę.

„Šiuolaikinio Babilono mergelių duoklėje“ Stedas naudojo biblinę simboliką, lygindamas Londoną su senovės Babilonu – dekadentišku miestu, paskendusiu nuodėmėje. Straipsniuose išnaudojamos merginos buvo vaizduojamos kaip nekaltos aukos, o visuomenės abejingumas – kaip kolektyvinė kaltė. Toks naratyvas stipriai paveikė Viktorijos epochos skaitytojus, kurie, nors ir konservatyvūs, buvo jautrūs krikščioniškos atsakomybės idėjai. Stedas tikėjo, kad jo darbas yra Dievo valios įgyvendinimas, o žurnalistika – įrankis, skirtas atverti visuomenės akis ir širdis.

Nors Stedo tikėjimas buvo giliai krikščioniškas, jo santykis su institucine bažnyčia buvo sudėtingas. Jis kritikavo tradicines bažnyčias už tai, kad šios dažnai apsiribojo pamokslais, ignoruodamos realias socialines problemas, tokias kaip skurdas ar vaikų išnaudojimas. Stedas manė, kad tikras krikščionis turi ne tik melstis, bet ir veikti – būti „Kristaus kareiviu“ kasdieniame gyvenime. Jo požiūris buvo artimas evangeliškajam aktyvizmui, kuris skatino tiesioginį įsikišimą į visuomenės blogybes.

Svarbu paminėti, kad Stedo tyrimas „Šiuolaikinio Babilono mergelių duoklė“ nebuvo atliktas vien jo paties iniciatyva. Jam talkino Gelbėjimo armija (angl. The Salvation Army), krikščioniška organizacija, įkurta Williamo ir Catherine Booth 1865 m. Ši grupė, žinoma dėl savo misijų tarp skurdžiausių visuomenės sluoksnių, suteikė Stedui vertingos informacijos apie prekybą žmonėmis ir vaikų prostituciją. Gelbėjimo armija, vadovaudamasi principu „sriuba, muilas ir išganymas“, aktyviai dirbo Londono lūšnynuose, gelbėdama merginas iš išnaudojimo pinklių. Būtent jų kontaktai ir liudijimai padėjo Stedui surinkti įrodymus, kurie pavertė jo straipsnius tokius įtikinamus. Pavyzdžiui, Gelbėjimo armijos nariai supažindino Stedą su aukomis ir tarpininkais, kurie atskleidė prekybos žmonėmis mechanizmus.

Šiuolaikinio Babilono mergelių duoklė“

1885 m. paskelbta straipsnių serija buvo ne tik žurnalistinis triumfas, bet ir moralinis kryžiaus žygis. Stedas, remdamasis Gelbėjimo armijos pateikta informacija, atskleidė, kaip jaunos merginos, kartais vos 13 metų, buvo viliojamos melagingais darbo pažadais, pagrobiamos ar parduodamos į bordelius. Jis tyčia rinkosi šokiruojančias detales, kad sukeltų visuomenės pasipiktinimą. Viename epizode Stedas net inscenizavo merginos „pirkimą“ už kelis svarus, parodydamas, kaip lengvai vyksta tokie sandoriai. Šis drąsus žingsnis atnešė jam trumpą įkalinimą už neteisėtą veiklą, tačiau pelnė milžinišką dėmesį.

Tyrimo poveikis buvo stulbinantis. Visuomenės spaudimas privertė parlamentą 1885 m. priimti Baudžiamojo įstatymo pataisą, kuri pakėlė sutikimo amžių nuo 13 iki 16 metų ir sugriežtino bausmes už prekybą žmonėmis. Stedo darbas ne tik pakeitė įstatymus, bet ir paskatino platesnį visuomenės suvokimą apie sisteminį vaikų išnaudojimą.

Istorijos

• Stedo kalėjime rašytas laiškas: Būdamas įkalintas už inscenizuotą merginos pirkimą, Stedas rašė laiškus, kuriuose teigė, kad jo įkalinimas yra „krikščioniška auka“ už tiesą. Jis lygino save su bibliniais pranašais, kurie kentėjo už teisingumą.
• Gelbėjimo armijos slapyvardžiai: Gelbėjimo armijos nariai, padėję Stedui, dažnai veikė slapta, naudodami kodinius vardus, tokius kaip „Išganymo kareivis“, kad apsaugotų savo tapatybę nuo nusikaltėlių keršto.
• Neįprastas Stedo ritualas: Prieš rašydamas svarbius straipsnius, Stedas dažnai meldėsi ir medituodavo, prašydamas Dievo vadovavimo. Jis tikėjo, kad jo plunksna yra „šventas ginklas“ kovoje už teisybę.

W. T. Steado darbai, ypač „Šiuolaikinio Babilono mergelių duoklė“, parodė, kaip žurnalistika gali tapti pokyčių varikliu. Jo krikščioniškasis tikėjimas, nors ir netradicinis, buvo varomoji jėga, skatinusi jį rizikuoti reputacija ir laisve. Bendradarbiavimas su Gelbėjimo armija atskleidžia, kaip svarbu jungti jėgas su organizacijomis, kurios tiesiogiai susiduria su socialinėmis problemomis. Stedo istorija primena, kad tikėjimas, derinamas su drąsa ir inovacijomis, gali pakeisti net labiausiai įsisenėjusias neteisybes.

Šiuolaikinio Babilono mergelių duoklė

Viljamas Tomas Stedas (William Thomas Stead)

1885 m. liepa
I dalis (liepos 6 d.)

Senovėje, jei tikėtume Graikijos mitais, Atėnai, po pražūtingos karo kampanijos, buvo priversti savo užkariautojo kas devynerius metus siųsti į Kretą duoklę – septynis jaunuolius ir septynias mergeles. Pasmerktieji keturiolika, išrinkti burtų keliu tarp piliečių raudų, nebegrįždavo. Laivas, gabenęs juos į Kretą, iškeldavo juodas bures kaip nevilties simbolį, o atvykus keleiviai būdavo įmesti į garsųjį Dedalo labirintą, kur klaidžiodavo aklai, kol galiausiai juos prarydavo Minotauras – siaubingas padaras, pusiau žmogus, pusiau jautis, bjaurus nenatūralios aistros vaisius.

„Labirintas buvo didumo sulig miestu, su nesuskaičiuojamais kiemais ir galerijomis. Tie, kas į jį patekdavo, niekada neberasdavo kelio atgal. Jei skubėdavo iš vieno kambario į kitą, ieškodami įėjimo durų, viskas būdavo veltui. Jie tik dar labiau beviltiškai pasiklysdavo painiame labirinte, kol galiausiai juos prarydavo Minotauras.“ Du kartus kas devynerius metus atėniečiai mokėjo mergelių duoklę karaliui Minui, skaudžiai dejuodami dėl šios baisios būtinybės paklusti jo geležiniam įstatymui. Kai atėjo laikas rinkti trečiąją duoklę, Violetinės Karūnos miesto kančia tapo nepakeliama. Nuo karaliaus rūmų iki valstiečio trobelės visur buvo girdimi šauksmai, dejonės ir duslus nevilties kūkčiojimas, kol visas oras, rodės, vibravo nuo neišsakomo skausmo. Tada didvyris Tesėjas pasisiūlė būti tarp tų, kurie traukė juodus rutulius iš žalvarinės likimo urnos, ir jo pasiaukojimo, pergalės bei triumfuojančio sugrįžimo istorija yra viena žinomiausių pasakų, kurios nuo pasaulio vaikystės kurstė žmonijos vaizduotę ir kaitino širdis.

Labirintas buvo gudriai sukurtas kaip namas, sako Ovidijus, su daugybe kambarių ir vingiuotų koridorių, kad gėdingas aistros padaras, kuriam jis buvo skirtas, būtų kuo toliau nuo akių.

Minas nusprendė pašalinti šį gėdos dėmę iš vedybų,
Ir uždaryti (jį) daugiapakopiuose, tamsiuose rūmuose.
Dedalas, garsiausias dėl savo išradingos meistrystės,
Sukuria kūrinį: jis sumaišo takus, ir šviesą kreivai
Veda į klaidą vingiuotais kelių labirintais.

O kas nutiko aukoms – jauniems vyrams ir mergelėms, kurie ten buvo uždaryti, niekas tiksliai nežinojo. Vieni sako, kad jie buvo nužudyti; kiti – kad gyveno tarnaudami iki senatvės. Tačiau visi pasakojimai sutaria dėl vieno: tie, kurie kartą pateko į labirinto pinkles, niekada negalėjo atsekti savo žingsnių atgal, tokie „neišpainiojami“ buvo keliai, tokie „akli“ žingsniai, tokie „nesuskaičiuojami“ klaidingų kelių vingiai. Ant pietinės Lukos katedros prieangio sienos yra šiek tiek išblukęs skulptūros fragmentas, vaizduojantis Kretos labirintą, „iš kurio“, kaip sako šone iškeverzota legenda, „niekas, buvęs viduje, negalėjo išeiti“:

Štai čia yra labirintas, kurį sukūrė išradingasis Dedalas,
Iš kurio niekas negalėjo išeiti, kas kartą ten patekęs.

Tai, kad atėniečiai taip skaudžiai išgyveno dėl menkos mergelių duoklės, kurią kas devynerius metus turėjo mokėti Minotaurui, atrodo neįtikėtina, beveik neįsivaizduojama. Šią naktį Londone, ir kiekvieną naktį, metai iš metų, ne tik septynios mergelės, bet daug kartų po septynias, išrinktos beveik taip pat atsitiktinai, kaip tie, kurie Atėnų turgaus aikštėje traukė burtus, bus paaukotos kaip šiuolaikinio Babilono mergelių duoklė. Mergelės jos buvo, kai šį rytą patekėjo saulė, bet šiąnakt jų pražūtis bus įvykdyta, o rytoj jos atsidurs Londono viešnamių labirinto prieangyje. Tame labirinte klaidžioja, tarsi prarastos sielos, didžiulė Londono prostitučių minia, kurių skaičiaus niekas negali tiksliai apskaičiuoti, bet kurios tikriausiai siekia apie 50 000. Daugelis, be abejo, įžengusios tik šiek tiek į labirintą, sugeba pabėgti. Tačiau minios yra nevaldomai traukiamos vis gilyn, kad būtų sunaikintos savo laiku, užleisdamos vietą kitoms, kurios taip pat pasidalins jų likimu.

Londono Minotauro nasrai yra nepasotinami, ir niekas, patekęs į slaptus jo urvo užkaborius, nebegrįžta. Po kelerių metų skausmingų klaidžiojimų šiuose nevilties rūmuose – nes „vilties pailsėti ar bent švelnesnio skausmo ten nėra“, išskyrus nuodingą gėrimo paguodą – dauguma šiąnakt įviliotų žus, kai kurios iš jų siaubingose kančiose. Tačiau, užuot raudojusi iš sielvarto, šis didysis miestas abejingas šiems dalykams, o kultūringas pasaulio žmogus, visų amžių paveldėtojas, ilgų civilizacijų ir religijų kulminacija, tik paniekinamai gūžtelės pečiais, išjuokdamas bet kokį kvailį, kuris viešai drįsta kelti net švelniausią protestą prieš siaubą, tūkstantį kartų baisesnį už tą, kuris pasaulio jaunystėje kaip košmaras persekiojo žmonijos vaizduotę. Vis dėlto aš dar nepraradau tikėjimo anglų tautos širdimi ir sąžine, tvirtu mūsų paprastų žmonių riteriškumu ir teisingumo jausmu; ir nors nesu naivus utopijų svajotojas, kuriose gyvena tik serai Galahadai ir skaistybės mergelės, turiu vilties, kad šiai didelei mergelių duoklei, mokamai nenoromis ar nežinant, Londone gali būti uždėtas koks nors apribojimas.

Londono geiduliai kasmet sunaudoja tūkstančius moterų, kurios tiesiogine prasme nužudomos ir pašalinamos – gyvos aukos, paaukotos tarnauti ydoms. Tai gali būti neišvengiama, ir su tuo neturiu nieko bendra. Tačiau prašau, kad tos, kurios pasmerktos blogos reputacijos namams, nebūtų įviliotos nenoromis, ir kad niekas nebūtų apgaule įtrauktas į mirties kambarį, kol nėra tokio amžiaus, kad galėtų perskaityti užrašą virš vartų: „Palikite visas viltis, jūs, kurie čia įžengiate.“ Jei liaudies dukterys turi būti patiekiamos kaip gardūs kąsneliai, tenkinantys turtingųjų aistras, tegul jos bent sulaukia amžiaus, kai gali suprasti aukos, kurios iš jų prašoma, prigimtį. Ir jei turime kasnakt mesti mergeles – ne septynias, bet septynis kartus po septynias – į ydos nasrus, bent pasirūpinkime, kad jos sutiktų su savo pačių paaukojimu ir nebūtų nenorinčios aukos, įgytos jėga ir apgaule.

Tai tikrai nėra per daug prašyti iš ištvirkusių turtuolių. Net savanaudiškumo sumetimai galėtų paskatinti mūsų valdovus pritarti tokiam kukliam reikalavimui. Demokratijos valanda išmušė, ir nėra jokios skriaudos, kurią žmogus taip labai piktintųsi kaip šią. Jei iki šiol ji nebuvo piktinamasi, tai ne todėl, kad nebuvo jaučiama. Romos Respublika buvo įkurta dėl Lukrecijos išprievartavimo, bet Lukrecija buvo valdančiosios šeimos narė. Panašus nusikaltimas atidavė Ispaniją maurų viešpatavimui, bet ir ten karališkosios savivalės auka buvo grafo duktė. Tačiau tėvai ir broliai, kurių dukterys ir seserys perkamos kaip vergės, ne darbui, o geismui, dabar pagaliau yra įtraukti į valdančiąsias klases – tai aplinkybė, pilna vilties tautai, bet ne be grėsmės vienai klasei. Daugelis Prancūzijos revoliucionierių buvo pakankamai ištvirkę, bet niekas taip neaštrino giljotinos, kaip prisiminimai apie Pare aux Cerfs; ir net mūsų laikais siaubai, lydėję Komunos slopinimą, daugiausia buvo nulemti moters keršytojos nevilties. Taigi, jei Londono mergelių duoklės rinkimas nebus apvalytas nuo baisiausių piktnaudžiavimų – šiuo metu, kaip parodysiu, klestinčių be jokių suvaržymų – pasipiktinimas, kurį galėtų numalšinti reforma, ateityje gali tapti socialinės revoliucijos nuodais. Tai vienintelis sprogmuo, pakankamai stiprus, kad sugriautų Sostą.

LAISVĖ YDOMS, REPRESIJOS NUSIKALTIMAMS

Kad išvengčiau bet kokio nesusipratimo dėl tikslo, kuriuo ketinu atskleisti šlykščias ir nusikalstamas šios pragariškos prekybos ypatybes, iškart pabrėžiu, kad, kad ir kaip tvirtai tikėčiau moralės ir skaistumo būtinybe, neprašau jokio policijos kišimosi į ydos laisvę. Prašau tik nusikaltimų slopinimo. Seksualinis amoralumas, kad ir koks žalingas būtų pats savaime ar savo pasekmėmis, turi būti sprendžiamas ne policininko, o mokytojo, kol susitariančios šalys yra pilnamečiai, visiškai laisvi veikėjai ir savo nuodėmėje nekaltos dėl viešosios moralės įžeidimo. Visomis priemonėmis taikykime šventus laisvosios prekybos principus prekybai ydomis ir reguliuokime lyčių santykius pagal rinkos derybas ir privačių sutarčių laisvę. Kad ir koks būtų mano tikėjimas transcendentinės grynumo teorijos tikrove ir reikšme vyro ir moters santykiuose, tai yra moralisto, o ne įstatymų leidėjo reikalas.

Užuot reikalavęs didesnių policijos galių, veikiau sakyčiau policijai: „Rankas šalin“, kai jie savavališkai kišasi į įprastas ydos rinkos operacijas. Tačiau kuo laisviau leidžiame suaugusiems absoliučią laisvę disponuoti savo asmenimis pagal privačių sutarčių ir laisvosios prekybos principus, tuo griežtesnės turi būti mūsų atsargumo priemonės prieš nesuskaičiuojamus nusikaltimus, kylančius iš ydos, kaip pati yda kyla iš nešvarių žmogaus širdies vaizdinių. Šie nusikaltimai klesti visur, nepastebimi ir nesuvaržyti – jei iš tiesų nėra absoliučiai skatinami įstatymų, kaip neabejotinai praktikuojami kai kurių įstatymų leidėjų ir daugelio įstatymų vykdytojų ignoruojami. Išnaikinti ydą parlamento aktu yra neįmanoma; bet tai, kad privalome palikti ydą laisvą, nėra priežastis, kodėl turėtume bejėgiškai taikstytis su nusikaltimų vykdymu. O tai, kad Londone nuolat ir sistemingai praktikuojami žiauriausios ir bjauriausios rūšies nusikaltimai be jokios kliūties, galiu įrodyti iš savo asmeninės patirties – patirties, įgytos kaina, apie kurią verčiau nekalbėti. Šiuos nusikaltimus galima grubiai suskirstyti taip:

1. Vaikų pirkimas, pardavimas ir išniekinimas.
2. Mergelių viliojimas.
3. Moterų įviliojimas ir pražūtis.
4. Tarptautinė mergaičių vergovės prekyba.
5. Žiaurumai, brutalumai ir nenatūralūs nusikaltimai.

Tai vadinu seksualine kriminaline veikla, priešinga seksualiniam amoralumui. Ji klesti visose savo šakose taip plačiai, kad net tie, kurie specialiai užsiima gelbėjimo darbais, turi tik menką supratimą apie jos mastą. Tie, kurie nuolat užsiima šia praktika, natūraliai neigia jos egzistavimą. Bet aš kalbu apie tai, ką žinau – ne iš gandų ar paskalų, o iš savo asmeninės patirties.

KAIP FAKTAI BUVO PATIKRINTI

Kai Baudžiamojo įstatymo pataisos įstatymo projektas buvo atmestas prieš pat ministrų kabineto pralaimėjimą, tapo būtina sužadinti visuomenės dėmesį šio skausmingo klausimo įstatymų leidybos būtinybei. Ėmiausi faktų tyrimo. 1882 m. Lordų rūmų komiteto surinkti įrodymai buvo naudingi, tačiau faktai nebuvo naujausi: nariai teigė, kad nuo to laiko viskas pasikeitė, ir įstatymų leidybos poreikis išnyko. Buvo būtina atnaujinti informaciją, ir šią pareigą – nors ir su tam tikru nenoru – ryžtingai ėmiausi vykdyti. Keturias savaites, padedamas dviejų ar trijų bendražygių, kurių atsidavimo, pasiaukojimo, reto tyrimų instinkto ir išskirtinio asmeninio bebaimiškumo negaliu per daug išgirti, tyrinėjau Londono pragarą. Tai buvo keista ir precedento neturinti patirtis. Mėnesį svyravau tarp kilniausių ir žemiausių žmonijos atstovų, savo rasės gelbėtojų ir naikintojų, praleisdamas valandas tai viešnamiuose, tai ligoninėse, gatvėse ir prieglaudose, viešnamių šeimininkių ir vyskupų draugijoje.

Londonas po nesuskaičiuojamų lempų dujų šviesos tapo ne kaip Paryžius 1793 m. – „naftos apšviestas Dito miestas“ – bet prisikėlusiu ir išdidintu Lygumų miestu, su visomis Gomoros ydomis, iššaukiančiomis ilgai kenčiančio Dangaus kerštą. Atrodė keistas, apverstas pasaulis, kuriame gyvenau tas baisias savaites – gatvių ir viešnamio pasaulis. Jis buvo tas pats, bet kartu ir kitoks nei verslo ar politikos pasaulis. Girdėjau apie daugumą tų pačių žmonių blogos reputacijos namuose, apie kuriuos girdite politiniuose susirinkimuose, teismuose ar biržoje. Bet visi jie buvo vertinami pagal kitokį standartą, ir jų santykinė svarba visiškai pasikeitė. Atrodė, tarsi mūsų pasaulio padėtis būtų staiga pasikeitusi, ir matytumėte daugumą planetų bei žvaigždžių kitokiuose deriniuose, visiškai kitokio dydžio, todėl iš pradžių buvo sunku juos atpažinti. Nes blogos reputacijos namai turi savo etiką, o geriausias žmogus pasaulyje – pirmasis tarp anglų, viešnamio šeimininkės vertinimu – dažnai yra tas, apie kurį visuomenė nieko nežino ir kuriam ji nerūpi. Klausytis, kaip valstybės veikėjai vertinami iš viešnamio perspektyvos, iš pradžių yra beveik tokia pat nauja ir gluminanti patirtis, kaip girdėti teisėjus ir karalienės advokatus giriamus ar peikiamus ne už jų teisminį įžvalgumą ar teisinę erudiciją, o už jų polinkį į nenatūralius nusikaltimus ar familiarumą su nešvankia literatūra. Po kurio laiko akis pripranta prie šio šlykštaus ir nuodingo oro, bet geriausiu atveju klaidžioji Kirkės saloje, kur burtininkės lazdelės aukos sutinka tave kiekviename žingsnyje.

Tačiau su skirtumu, nes senovėje užkerėtieji turėjo kiaulių galvas, balsus ir šerius, o žmogaus širdis juose vis dar buvo; šie išoriškai neprisiėmė „negarbingo žvėries pavidalo“, bet yra panašūs į kitus žmones, o viduje turi tik žvėries širdį – žvėrišką, įnirtingą ir šlykščią, pranokstančią padorių žmonių vaizduotę. Dienas ir naktis jaučiausi tarsi kenčiantis bausmes, skirtas prarastoms sieloms musulmonų pragare, nes atrodė, kad turiu gerti pūlingą materiją, tekančią iš prakeiktųjų kūnų. Bet šis buvimas pragare nebuvo bevaisis. Faktus, kuriuos aš ir mano bendražygiai patikrinome, dabar užrašau kaip apreiškimą ir įspėjimą – apreiškimą apie sistemą ir įspėjimą tiems, kurie gali tapti jos aukomis. Toliau pateiktoje ataskaitoje nenurodau vardų ir praleidžiu adresus. Mano tikslas nebuvo užtikrinti nusikaltėlių baudimą, o atskleisti didelės nusikaltimų organizacijos veikimą. Tačiau kaip geros valios įrodymą ir siekdamas pagrįsti kiekvieno čia pateikto teiginio tikslumą, esu pasirengęs, gavęs patikinimą, kad suteikta informacija nebus naudojama nei asmenų demaskavimui, nei baudžiamosioms byloms, konfidencialiai perduoti vardus, datas, vietoves ir išsamias paaiškinimų apie tai, kaip gavau informaciją, šiems asmenims:

• Jo Malonybei Kenterberio arkivyskupui,
• Kardinolui Vestminsterio arkivyskupui,
• P. Samueliui Morliui, parlamentui,
• Grafui Šaftsberiui,
• Grafui Dalhuziui, Baudžiamojo įstatymo pataisos įstatymo projekto autoriui,
• P. Howardui Vincentui, buvusiam Kriminalinių tyrimų departamento direktoriui.

Neketinu perduoti šios informacijos jokiam vykdomosios valdžios nariui, nes jų pareigų atsakomybės gali padaryti neįmanoma suteikti reikiamą patikinimą dėl mano komunikacijos konfidencialumo. Daugiau nei tai negalėčiau padaryti, nebent būčiau pasirengęs: 1) pažeisti man patikėtą pasitikėjimą tyrimo metu ir 2) praleisti kitas šešias savo gyvenimo savaites kaip liudytojas baudžiamajame teisme. To absoliučiai atsisakau. Esu tyrėjas, o ne informatorius.

MERGELIŲ IŠNIEKINIMAS

Ši tema tokia, kad net ramiausiam ir moksliškiausiam stebėtojui sunku apie ją kalbėti be aistros, išlaikant ramų ir filosofinį tyrinėjimo toną. Tačiau faktai, išaiškinti kruopštaus ir atidaus tyrimo metu, yra tokie stulbinantys, o jų sukeltas siaubas toks pribloškiantis, kad būtina prie šio klausimo prieiti su skeptiškumu, atspariu viskam, išskyrus pačią akivaizdžiausią įrodymų gausą. Vis dėlto tai faktas, kad tarp mūsų veikia sistema, kurios viena įprastų dalių yra mergelių išniekinimas; šios mergelės dažniausiai yra jauno amžiaus, iš tiesų per jaunos, kad suprastų nusikaltimo, kurio nenorinčiomis aukomis jos tampa, prigimtį; šie išniekinimai nuolat vykdomi beveik visiškai nebaudžiami; o priemonės, skirtos šių Londono geidulių sugadintų aukų įsigijimui, patikrinimui, išniekinimui, „sutaisymui“ ir pašalinimui, organizuojamos su paprastumu ir efektyvumu, neįtikėtinu tiems, kurie patys nėra įsitikinę, kaip lengvai šis nusikaltimas gali būti įvykdytas.

Kad išvengčiau nesusipratimų, pripažįstu, kad didžioji dauguma tų, kurios yra Londono gatvėse, ten pateko ne per organizuotą prievartą. Dauguma moterų krenta arba dėl pavienių asmenų vilionių, arba dėl pagundos, kurią gerai apsirengusi yda siūlo vargšams. Tačiau yra mažuma, kuri buvo tokia pat prievartos auka, kaip Bulgarijos mergelės, kurių skriaudas ponas Gladstone’as prieš aštuonerius metus privertė aidėti pasaulyje. Kai kurios yra tiesiog įviliotos, pagautos ir išniekintos – arba apsvaigintos narkotikais, arba po ilgos kovos užrakintame kambaryje, kur silpnesnysis pasiduoda grynai fizinei jėgai. Kitos yra reguliariai parūpinamos; kai kuriais atvejais perkamos už tam tikrą kainą už galvą arba priviliojamos įvairiais pažadais į lemtingą kambarį, iš kurio jos niekada neišleidžiamos, kol nepraranda to, ką moteris turėtų vertinti labiau už gyvybę. Šiai temai dabar ir skiriu dėmesį.

Prieš pradėdamas šį tyrimą, turėjau konfidencialų pokalbį su vienu patyrusiu pareigūnu, kuris daugelį metų buvo tokioje padėtyje, kad galėjo artimai pažinti visas Londono nusikalstamumo formas. Paklausiau jo: „Ar tai faktas, kad šiuo metu, jei eičiau į tinkamus namus, gerai pristatytas, šeimininkas už pinigus iškart man parūpintų mergelę – turiu omenyje tikrą prekę, ne tiesiog prostitutę, apgaulingai pateiktą kaip mergelę, o merginą, kuri niekada nebuvo suviliojama?“ „Žinoma,“ atsakė jis be menkiausios abejonės. „Už kokią kainą?“ tęsiau. „Tai sudėtingas klausimas,“ tarė jis. „Prisimenu vieną atvejį, kuris pateko į mano oficialų žinojimą Scotland Yard’e, kur sutarta kaina buvo 20 svarų. Kai kurie Lambeto asmenys įsipareigojo pristatyti mergelę už šią sumą į blogos reputacijos namus, ir neabejoju, kad tai dažnai daroma visame Londone.“

„Bet,“ tęsiau, „ar šios mergelės yra norinčios, ar nenorinčios sandorio dalyvės – tai yra, ar jos tikrai yra mergelės ne tik fizine prasme, kaip virgo intacta, bet ir kaip skaistios merginos, kurios nesutinka būti suviliotos?“ Jis atrodė nustebęs dėl mano klausimo, o tada atsakė ryžtingai: „Žinoma, jos retai būna norinčios, ir paprastai jos nežino, dėl ko ateina.“ „Bet,“ su nuostaba tariau, „ar norite man pasakyti, kad iš tikrųjų Londone nuolat vyksta tikri prievartavimai, teisine šio žodžio prasme, ant nenorinčių mergelių, kurias viešnamių šeimininkai parūpina turtingiems vyrams už tam tikrą kainą už galvą?“ „Žinoma,“ tarė jis, „dėl to nėra jokios abejonės.“ „Kodėl,“ sušukau, „vien nuo šios minties užtenka pragarą sukelti.“ „Tai tiesa,“ tarė jis, „ir nors tai turėtų sukelti pragarą, net kaimynų nesukelia.“

„Bet ar merginos šaukia?“ „Žinoma, šaukia. Bet ką reiškia klyksmai tyliame miegamajame? Atminkite, didžiausia rėkimo ar itin smarkaus klyksmo trukmė, kokią žmogus ar moteris išleistų, jei būtų bandoma tikra žmogžudystė, yra tik dvi minutės, o bet kokio rėkimo riba yra tik penkios minutės. Tarkime, mergina yra prievartaujama kambaryje šalia jūsų namo. Girdite ją rėkiant, kaip tik užmiegate. Ar keliatės, apsirengiate, nuskubate žemyn ir reikalaujate įleisti? Vargu. Bet tarkime, klyksmai tęsiasi, ir jūs pradedate nerimauti, imate galvoti, ar neturėtumėte ko nors daryti? Kol apsisprendžiate ir apsirengiate, klyksmai liaujasi, ir manote, kad buvote kvailys dėl savo pastangų.“ „O policininkas, einantis patruliu?“ „Jis neturi teisės kištis, net jei ką nors girdėtų. Tarkime, konsteblis turėtų teisę įsiveržti į bet kurį namą, kur moteris baisiai rėkia, policininkai būtų beveik tokie pat reguliarūs gimdymo palydovai kaip gydytojai. Kai mergina patenka į tokius namus, ji beveik bejėgė ir gali būti išniekinta palyginti saugiai.“

„Bet juk prievartavimas yra nusikaltimas, baudžiamas kalėjimu. Ar ji negali pateikti skundo?“ „Ką ji turėtų skųsti? Ji nežino savo užpuoliko vardo. Ji galbūt net neatpažintų jo, jei sutiktų lauke. Net jei ir atpažintų, kas ja patikėtų? Moteris, praradusi skaistybę, visada yra nepatikima liudytoja. Jos buvimas blogos reputacijos namuose greičiausiai būtų laikomas jos sutikimo įrodymu. Namų šeimininkas ir visi tarnai prisiektų, kad ji buvo sutinkanti šalis; jie prisiektų, kad ji niekada nerėkė, ir moteris būtų pasmerkta kaip avantiūristė, norinti šantažuoti.“ „Ir tai vyksta šiandien?“ „Žinoma, vyksta, ir tai tęsis, ir jūs negalite to sustabdyti, kol vyrai turi pinigų, tarpininkės yra sumanios, o moterys silpnos ir nepatyrusios.“

NORINČIOS IR NENORINČIOS MERGELĖS

Toks stulbinantis tokio autoritetingo asmens pareiškimas paskatino mane nukreipti tyrimus šia linkme. Diskutuodamas šį klausimą su gerai žinomu parlamento nariu, jis nusijuokė ir tarė: „Abejoju šių mergelių nenoru. Kad gali sudaryti sutartį dėl mergelių už tam tikrą kainą už galvą, yra tiesa. Aš pats esu visiškai pasirengęs jums tiekti 100 mergelių po 25 svarus už kiekvieną, bet jos visos puikiai žinos, ką daro. Tarp mūsų yra daugybė žmonių, visiškai neturinčių moralinių skrupulų dėl skaistybės, kurių dukterys laikomos dorovingomis iki šešiolikos ar septyniolikos metų ne todėl, kad jie vertina dorybę, o tik todėl, kad jų mergystė yra realizuojamas turtas, su kuriuo jos mokomos niekada nesiskirti, nebent už gautą vertę. Tai merginos, kurias galima gauti už tam tikrą kainą už galvą; bet nonsensas sakyti, kad tai prievartavimas; tai tik pristatymas pagal sutartį, už mergystės turtą mainais už grynuosius pinigus. Žinoma, gali būti keletas atvejų, kai mergina iš tikrųjų nenori, bet reguliarus tiekimas ateina iš tų, kurie į savo mergystės pardavimo vertę žiūri griežtai verslo požiūriu.“

Mano pašnekovas nukreipė mane pas draugą, kurį jis apibūdino kaip pirmąjį šios srities ekspertą, amžinai žaliuojantį seną poną, kuriam Europos viešnamiai buvo tokie pat pažįstami kaip Notre Dame ir Šv. Pauliaus katedra. Šis specialistas, tačiau, visiškai neigė, kad egzistuoja toks dalykas kaip mergelių, norinčių ar nenorinčių, parūpinimas nei čia, nei žemyne. Mergystės, jo teigimu, nėra turtas, kurį galima realizuoti rinkoje, bet jis pripažino, kad yra keletas vyrų, kurių skonis skatina juos pirkti mažas mergaites iš jų motinų, kad jas išnaudotų. Mano pagarba šiam „ žymiam autoritetui“ sumažėjo, gavus jo patikinimą, kad visi Paryžiaus ir Belgijos viešnamiai yra taip puikiai valdomi, kad jokių nepilnamečių negalima slėpti, ir kad jokios anglų mergaitės niekada nėra siunčiamos į žemyną amoraliems tikslams. Vis dėlto net jis pripažino, kad mažos mergaitės yra perkamos ir parduodamos ydingiems tikslams, ir šis nenatūralus vergų prekybos, prievartavimo ir nenatūralių nusikaltimų derinys atrodė vertas tolesnio tyrimo.

Tada užmezgiau tiesioginį ir konfidencialų ryšį su viešnamių šeimininkais Londono vakaruose ir rytuose bei provincijose. Kai kurie iš jų vis dar vykdė savo verslą, kiti buvo pasibjaurėję savo profesija ir dabar gyveno geresnį gyvenimą. Informacija, kurią gavau iš jų, žinoma, buvo konfidenciali. Nesu detektyvas, ir daug informacijos man buvo suteikta tik po iškilmingiausio pažado, kad nepažeisiu jų pasitikėjimo, įtraukdamas juos į baudžiamąją bylą. Buvo šiek tiek nepatogu, kad šis tyrimas buvo pradėtas tik po ponios Jefferies baudžiamojo persekiojimo. Bauda, skirta jai, trumpam įvarė baimės klestinčiai „tarpininkių“ bendruomenei. Jie negalėjo aptarnauti nieko, išskyrus savo senus klientus. Naujas veidas, kaip užsiminė ponas Minahanas, ir mergelių ar mažų mergaičių užklausa iš to, kuris neįrodė savo patikimumo, kėlė įtarimą ir aliarmą. Bet, padedamas kelių patikimų ir patyrusių draugų, po kurio laiko sugebėjau įveikti pirminę kliūtį ir gauti pakankamai įrodymų apie nusikaltimo tikrovę.

VIEŠNAMIO ŠEIMININKO PRISIPAŽINIMAI

Štai, pavyzdžiui, pareiškimas, kurį man pateikė viešnamio šeimininkas, anksčiau valdęs žinomą namą Mile End kelyje, bet dabar bandantis pradėti gyvenimą iš naujo kaip sąžiningas žmogus. Mačiau jį ir jo žmoną, pagarsėjusią prostitutę, kurią jis vedė iš gatvių, kur ji uždirbo pragyvenimui nuo keturiolikos metų:

Mergelės, kaip jūs jas vadinate – šviežios merginos, kaip mes jas žinome versle – yra nuolat paklausios, ir šeimininkas, kuris išmano savo darbą, turi akis atmerktas į visas puses, jo merginų atsargos nuolat išsenka ir reikia jas papildyti, todėl jis turi būti budrus, ieškodamas tinkamų „žymių“, kad išlaikytų savo namų reputaciją. Savo laiku daug keliavau po šalį šiais reikalais. Šviežių merginų gavimas užima laiko, bet tai paprasta ir pakankamai lengva, kai jau esi įsitraukęs. Esu ėjęs ir viliojęs merginas kaime po įvairiais apsimetinėjimais, kartais apsivilkęs kunigo rūbais, ir priversdavau jas patikėti, kad ketinu jas vesti, taip gaudavau jas į savo valdžią, kad patenkinčiau gerą klientą. Kaip tai daroma? Na, kurį laiką viliojęs merginą, pasiūlau ją atvesti į Londoną pamatyti lankytinų vietų. Atsivežu ją, vedžioju tai šen, tai ten, duodamas jai daug valgyti ir gerti – ypač gerti. Vedu ją į teatrą, o tada suorganizuoju taip, kad ji praleistų paskutinį traukinį. Tuo metu ji labai pavargusi, šiek tiek apsvaigusi nuo gėrimo ir įspūdžių, labai išsigandusi, kad liko mieste be draugų. Pasiūlau jai patogų nakvynės namą nakčiai: ji eina miegoti į mano namus, ir tada viskas sutvarkoma. Mano klientas gauna savo mergelę, aš gaunu savo 10 ar 20 svarų komisinį, o ryte mergina, praradusi savo dorą vardą ir nedrįstanti grįžti namo, greičiausiai elgsis kaip kitos ir taps viena iš mano „žymių“ – tai yra, ji užsidirbs pragyvenimui gatvėse, mano namų naudai. Viešnamio šeimininko pelnas yra, pirma, komisinis už mergelės kainą, ir, antra, nuolatinis pelnas iš naujai suviltos, patrauklios merginos pridėjimo prie jo įstaigos. Tai tipiškas pavyzdys, kaip mes verbuojame. Kitas labai paprastas mergelių tiekimo būdas yra jų auginimas. Daug moterų, kurios yra gatvėse, turi dukteris. Jas verta laikyti. Kai joms sukanka dvylika ar trylika, jos tampa parduodamos. Už labai tinkamą „žymę“ tokio tipo gali gauti net 20 ar 40 svarų. Aš pats išsiunčiau savo dukterį į gatves iš savo viešnamio. Žinau porą labai gražių mažų mergaičių, kurios netrukus bus parduotos. Jos yra auginamos ir mokomos šiam gyvenimui. Jos kada nors turi žengti pirmą žingsnį, ir blogas verslas neišspausti iš to kuo daugiau. Girtuokliai tėvai dažnai parduoda savo vaikus viešnamių šeimininkams. Rytų gale visada gali rasti tiek šviežių merginų, kiek nori. Vienoje Dalstono gatvėje galėtum nupirkti tuziną. Kartais pasiūla viršija paklausą, ir tenka pačiam suvilioti mergelę arba samdyti ką nors kitą tai padaryti, kas yra blogas verslas dviem prasmėmis. Yra žmogus, vardu S——, kurį garsi įstaiga samdydavo suvilioti jaunas merginas ir paruošti jas tarnybai, kai nebuvo paklausos mergelėms, bet buvo paklausa jau suviliotoms merginoms. Bet paprastai paruoštų suviliotų merginų skaičius yra pakankamas, ypač tarp labai jaunų vaikų. Ar dar ką nors dariau verbavimo srityje? Taip. Gerai prisimenu vieną atvejį. Mergina, tinkama „žymė“, buvo paprasta kaimo mergaitė, gyvenanti Horshame. Buvau apie ją girdėjęs ir nuvykau į Horshamą pažiūrėti, ką galiu padaryti. Jos tėvai tikėjo, kad turiu reguliarų verslą Londone, ir labai apsidžiaugė, kai pasiūliau įdarbinti jų dukterį. Atsivežiau ją į miestą ir padariau tarnaite mūsų namuose. Mes ją lepindavome, daug apie ją šnekėdavome, pamažu supažindindavome su tokio gyvenimo būdu; o tada pardaviau ją jaunam ponui už 15 svarų. Kai sakau, kad pardaviau ją, turiu omenyje, kad jis man davė auksą, o aš jam daviau merginą, kad darytų su ja, ką nori. Jis ją išsivežė ir suviliojo. Manau, jis su ja vėliau elgėsi gana gerai, bet tai ne mano reikalas. Ji buvo jo, kai už ją sumokėjo ir išsivežė. Jei jos tėvai būtų klausinėję, būčiau pasakęs, kad ji buvo bloga mergina ir pabėgo su jaunu vyru. Kaip galėčiau tam užkirsti kelią? Kartą pardaviau dvylikos metų mergaitę už 20 svarų kunigui, kuris ateidavo į mano namus, neva dalinti religinių traktatų. Rytai yra didysis turgus vaikams, kurie importuojami į Vakarų galo namus arba dideliais kiekiais vežami į užsienį, kai prekyba klesti. Aš nežinau jokių Vakarų galo namų, visada gyvenau Dalstone ar aplink jį, bet agentai vaikšto pirmyn atgal verslo reikaluose. Jie priima prekes, išvyksta, ir jokių klausimų neužduodama. Ponia S., garsi tarpininkė, turi dvarą ————, kuris yra vienas blogiausių prekybos centrų, su keturiais kitais namais kituose rajonuose, vienas St. John’s Wood’e. Ši ponia, kai aptinka gabumų, juos puoselėja – tai yra, jei jos tinklą patenka daili penkiolikos metų mergaitė su šiek tiek proto, ji mokoma skaityti, rašyti ir groti pianinu.

LONDONO VERGŲ TURGUS

Šis viešnamio šeimininkas buvo sumanus vyrukas, kadaise dirbęs komivojažieriumi, bet gėrimas jį sužlugdė. Norėdamas patikrinti jo teiginių teisingumą, per patikimą agentą paklausiau, ar jis galėtų per tris dienas man parūpinti porą šviežių merginų, mergelių, kurių skaistumą patvirtintų gydytojo pažyma. Iš pradžių jis sakė, kad tam prireiks daugiau laiko. Bet, spaudžiamas ir patikintas, kad pinigai nėra kliūtis, jis tarė, kad pasiteiraus ir pažiūrės, ką galima padaryti. Po dviejų dienų iš to paties konfidencialaus šaltinio gavau pranešimą, kad už 10 svarų komisinį jis įsipareigoja pristatyti į mano kambarius ar bet kurią kitą pasirinktą vietą dvi jaunas merginas, kiekvieną su gydytojo pažyma, kad jos yra virgo intacta. Dvejodamas, ar priimti šį pasiūlymą, mano agentas gavo šią telegramą: „Manau, viskas gerai. Esu su šalimis. Rytoj apie dvyliktą valandą papasakosiu viską.“ Apsilankęs H— tarė:

Aš įsipareigoju per dvi dienas pristatyti į jūsų kambarius dvi mergaites. Abi yra viešnamių šeimininkų dukterys, kurias pažįstu ir su kuriomis esu turėjęs reikalų, o tėvai abiem atvejais sutinka parduoti. Aš tvirtinau, kad jos skirtos turtingam senam ponui, kuris daug metų gyveno ištvirkavimų gyvenimą. Iš pradžių buvau įtariamas vaikų ferminimu – tai yra, išdavimu, ir reikėjo visų mano žinių apie verslo triukus, kad pasiekčiau savo tikslą. Vis dėlto, po šampano ir likerių, mano senas draugas G—, M— gatvė, Hackney, sutiko atiduoti savo vaiką, gražią vienuolikos metų mergaitę, už 5 svarus, jei negalėtų gauti daugiau. Mergaitė buvo virgo intacta, kiek žinojo jos motina. Tada nuėjau pas ponią N—, B— gatvė, Dalstonas (B— gatvė nuo pradžios iki galo yra viešnamių gatvė). Poniai N— reikėjo mažai įtikinėjimo, bet jos kaina buvo aukštesnė. Ji neatiduotų savo dukters už mažiau nei 5 ar 10 svarų, nes ji buvo graži ir patraukli, trylikos metų mergelė, kuri tikriausiai atneštų daugiau atviroje rinkoje. Šias dvi mergaites galėčiau pristatyti per dvi dienas, jei pinigai tinkami. Tomis pačiomis sąlygomis įsipareigočiau pristatyti pusę tuzino mergaičių, nuo dešimties iki trylikos metų, per savaitę ar dešimt dienų.

Nelaikiau išmintingu tęsti derybų toliau. Pirkimo kaina turėjo būti sumokėta pristatymo metu, bet ji būtų grąžinta, jei mergaitės būtų rastos paliestos.

Tai buvo gana patvirtinantis įrodymas apie prekybos, į kurią nurodė oficialios institucijos, egzistavimą; bet aš nebuvo patenkintas. Atlikdamas tyrimus kitame miesto gale, laimingo atsitiktinumo dėka užmezgiau artimą ir konfidencialų ryšį su buvusia viešnamio šeimininke. Būdama dar mergaitė, ji buvo suviliojama pulkininko S—, kai dirbo tarnaite Petersfilde, ir tas karininkas ją išmetė į gatves Mančesteryje. Vėliau ji laikė blogos reputacijos namus uostamiestyje, o iš ten nukeliavo į tinkamą Regento parko kaimynystę. Ten ji keletą metų valdė viešnamį. Tačiau prieš metus, būdama girta, ji buvo paimta kelių uolių darbuotojų ir po sunkios kovos sugrąžinta į padorų ir moralų gyvenimą.

Tai buvo moteris, nešiojanti pėdsakus sunkaus malūno, per kurį ji praėjo. Jos sveikata buvo pašlijusi; ji atrodė dešimčia metų vyresnė nei buvo iš tikrųjų, ir tik su didžiausiu nenoru ją buvo galima įkalbėti kalbėti apie savo ankstesnio gyvenimo įvykius, kurių siaubas, rodės, laikėsi prie jos kaip košmaras. Tačiau kantriai klausinėjant ir patikinus, kad nei jos, nei jos senų bendražygių nekaltinsiu, ji tapo kalbesnė ir atsakė į mano klausimus. Jos pasakojimas buvo tiesmukas; esu visiškai įsitikinęs, kad jis buvo visiškai tikras. Vėliau atlikau griežtus tyrimus tarp tų, kurie ją mato kasdien ir pažįsta artimiausiai, ir esu patenkintas, kad moteris kalbėjo tiesą. Ji neturėjo motyvo apgaudinėti, ir ji labai giliai jautė savo baisaus prisipažinimo gėdą, kuri buvo iš jos išgauta tik įsitikinus, kad tai gali padėti užkirsti kelią panašiems nusikaltimams ateityje.

KAIP MERGAITĖS PERKAMOS IR SUGADINAMOS

Jos istorija, ar veikiau ta jos dalis, kuri yra svarbi šiam tyrimui, buvo tokia:

Paprastai blogų namų šeimininkė nuomoja savo kambarius ištvirkusioms moterims ir gyvena iš jų nuomos bei pelno iš gėrimų, kuriuos jos priverčia savo klientus pirkti namų labui. Ji pati gali išeiti arba ne. Jei verslas labai įtemptas, jai tenka atlikti savo dalį, bet paprastai ji tenkinasi tuo, kad prižiūri, jog jos merginos laikytųsi standartų, ir užtikrina, kad jos bent jau uždirbtų pakankamai, kad sumokėtų nuomą, ir atvestų pakankamai klientų, kurie vartotų tiek gėrimų, kad tai atsipirktų. Merginos dažnai vengia išeiti ir beveik turi būti varomos į gatves. Jei ne džinas ir šeimininkė, jos niekada negalėtų to tęsti. Kai kurios merginos, kurias turėjau, ateidavo, sėdėdavo ir verkdavo mano virtuvėje, sakydamos, kad negali išeiti, negali pakelti šio gyvenimo. Turėdavau duoti joms gurkšnį ir pati jas išvesti, vėl užvesti, nes jei jos neieškotų ponų, iš kur gaučiau savo nuomą? Ar jos pradėjo noromis? Kai kurios; kitos neturėjo pasirinkimo. Kodėl neturėjo pasirinkimo? Nes jos nieko nežinojo, kol ponas nebuvo jų miegamajame, ir tada buvo per vėlu. Aš ar mano merginos priviliodavome šviežias merginas, įkalbėdavome jas likti per vėlai, kol būdavo užrakintos, ir tada žiupsnis uostomojo tabako į jų alų laikydavo jas ramias, kol ponas pasiekdavo savo. Ar tai dažnai nutikdavo? Daugybę kartų. Tai vienas iš būdų, kaip išlaikai savo namus. Kiekviena moteris, kuri turi verslo akį, nuolat ieško tinkamų merginų. Gražios merginos, kurios yra vargšės ir neturi tėvų arba yra toli nuo namų, lengviausiai pagaunamos. Kaip tai daroma? Tu ar tavo masalas randi tinkamą merginą, ir tada ją suseki. Prisimenu, kartą nuėjau šimtą mylių ir daugiau, kad paimčiau merginą. Išsinuomojau nakvynę šalia mokyklos, kur galėjau matyti mergaites einančias pirmyn atgal kiekvieną dieną. Netrukus pamačiau vieną, kuri man tiko. Ji buvo apie trylikos metų mergaitė, aukšta ir išsivysčiusi pagal savo amžių, graži ir tikėtina, kad atneštų verslą. Sužinojau, kad ji gyveno su savo motina. Įdarbinau ją kaip savo mažąją tarnaitę nakvynės vietoje, kur apsistojau. Jau kitą dieną išsivežiau ją į Londoną, ir jos motina daugiau jos nematė. Kas jai nutiko? Ponas sumokėjo man 13 svarų už jos pirmąjį kartą, netrukus po to, kai ji atvyko į miestą. Ji miegojo, kai jis tai padarė – kietai miegojo. Tiesą sakant, ji buvo apsvaiginta. Tai dažnai daroma. Daviau jai migdomųjų. Tai laudano ir kažko kito mišinys. Kartais naudojamas chloroformas, bet aš visada naudojau arba uostomąjį tabaką, arba laudaną. Mes tai vadiname migdomaisiais arba juoduoju gėrimu, ir jos guli beveik kaip mirusios, ir mergina nežino, kas įvyko, iki ryto. O tada? O! Tada ji labai verkia iš skausmo, bet ji būna apdujusi ir vos supranta, kas įvyko, tik kad vos gali pajudėti iš skausmo. Žinoma, mes jai sakome, kad viskas gerai; visos merginos turi tai patirti kada nors, kad ji dabar tai išgyveno nežinodama, ir kad neverta verkti. Tai niekada nebus atšaukta, kad ir kiek verktum. Dabar ji turi daryti kaip kitos. Ji gali gyventi kaip ponia, daryti, ką nori, turėti viską, kas geriausia, ir mėgautis visą dieną. Jei ji prieštarauja, aš ją baru ir sakau, kad ji prarado savo dorą vardą, niekas jos nepriims; man teks ją išvaryti į gatves kaip blogą ir nedėkingą merginą. Rezultatas toks, kad devyniais atvejais iš dešimties, ar devyniasdešimt devyniais iš šimto, vaikas, kuris paprastai yra jaunesnis nei penkiolikos, išsigandęs ir be draugų, su galvos skausmu nuo migdomųjų poveikio ir pilnas skausmo bei siaubo, atsisako visos vilties, ir per savaitę ji tampa viena iš namų traukos objektų. Jūs sakote, kad kai kurie vyrai teigia, jog tai niekada nedaroma. Netikėkite jais; jei šie žmonės kalbėtų tiesą, gali paaiškėti, kad jie patys tai darė. Šeimininkės, kurios nori klestėti, turi pataikauti savo klientams. Jei jie nori mergelės, mes turime jiems ją gauti, arba jie eis kitur. Negalime sau leisti prarasti jų užsakymų; be to, po to, kai mergelė yra suviliota, ji užpildo spragas, atsiradusias dėl ligų ar gėrimo. Labai mažai viešnamių, kurie kartais nėra papildomi šiuo būdu. Tas atvejis, kurį minėjau, jokiu būdu nebuvo išskirtinis; per apie septynerius metus prisimenu pardavusi dvi mergeles po 20 svarų, vieną už 16, vieną už 15, vieną už 13 ir kitas už mažiau. Žinoma, kur pirkau, mokėjau mažiau. Skirtumas atspindėjo mano pelną, komisinį ir apmokėjimą už riziką, susijusią su parūpinimu, apsvaiginimu ir pan.

MERGAIČIŲ PIRKIMAS RYTŲ GALE

Ši patyrusi buvusi tarpininkė patikino mane, kad, jei ji grįžtų prie savo senojo verslo, jai nebūtų sunku per draugus ir giminaičius, vis dar užsiimančius šiuo verslu, gauti tiek jaunų mergaičių, kiek jai reikia. Nė vienas namas nepradeda vien su mergelėmis, bet iškart imasi žingsnių, kad parūpintų vieną ar dvi jaunas merginas mokymui. Ji nemanė, kad Jefferies teismo sukelta panika būtų prasiskverbusi į sluoksnius, kuriuose ji dirbo. Bet aš tariau: „Ar šios mergaitės tikrai bus mergelės, ar tai tik apgaulė, kad atsikratytumėte sugadintų prekių po šia priedanga?“ Jos atsakymas buvo reikšmingas. „Jūs nežinote, kaip tai daroma. Ar manote, kad pirkčiau mergelę pagal jos žodį? Jei esi versle, greitai sužinai, ar vaikas tikrai šviežias, ar ne. Žinoma, turi šiek tiek pasitikėti pardavėju, bet, jei esi versle, jie tavęs neapgaudinėtų dalyke, kuriame apgavystę taip lengva aptikti. Jei vienas namas kitam tiektų suviliotas merginas už mergelių kainą, tai išaiškėtų, ir jų reputacija nukentėtų. Be to, tu jais per daug nepasitiki. Pusė komisinių mokama pristatymo metu, kita pusė laikoma, kol tiesa įrodoma.“

„Kaip tai daroma?“

„Per gydytoją ar patyrusią pribuvėją. Jei turi reikalų su namais, kuriais pasitiki, priimi jų gydytojo pažymą. Jei jie pasitiki tavimi, jie priims tavo gydytojo verdiktą.“ „Ar mergaitė žino, kodėl ją išsivedi?“ „Labai retai. Ji mano, kad eina į darbą. Kai sužino, jau būna per vėlu. Jei ji žinotų, ką tai reiškia, ji arba neateitų, arba jos pasirengimas sukeltų įtarimą, kad ji nėra ta prekė, kurios nori – kad, tiesą sakant, ji nėra geresnė, nei turėtų būti.“ „Kas tos mergaitės?“ „Sirotos, girtuoklių tėvų dukterys, prostitučių vaikai, mergaitės, kurių draugai yra toli.“ „O jų kaina?“ „Versle, manau, nuo 3 iki 5 svarų yra teisinga kaina. Bet jei abejoji, galiu, jei nori, pasiteirauti savo senuose medžioklės plotuose ir pasakyti, ką galima padaryti kitą savaitę.“

Kadangi nėra nieko geriau už tyrimą vietoje, pavedžiau jai pasiteirauti apie mergeles, kurios tuo metu yra sandėlyje arba greitai parūpinamos viename blogame Rytų Londono name, kurio šeimininkę ji pažinojo. Atsakymas buvo dalykiškas ir tiesmukas. Jei ji norėtų poros mergelių namams kaime, trys būtų atvestos į Vaterlo geležinkelio stotį kitą šeštadienį trečią valandą, iš kurių dvi galėtų būti pasirinktos po 5 svarus už galvą. Viena mergaitė, nelabai graži, apie trylikos metų, galėtų būti gauta tik už 3 svarus. Pasiūlymas turėjo būti priimtas arba patvirtintas laišku – kuris, žinoma, niekada neatėjo.

MERGAITĖ PABĖGA PO TO, KAI BUVO PARDUOTA

Norėdamas įsitikinti šių sandorių tikrove, nurodžiau visiškai patikimai moteriai vykti su šia buvusia šeimininke į minėtus namus ir pažiūrėti, ar ji galėtų pamatyti kurią nors iš mergaičių, kurių kaina buvo nurodyta kaip ėriukų, po tiek už galvą. Namų šeimininkė buvo šiek tiek įtari, dėl nepažįstamosios buvimo, bet po pokalbio ji tarė, kad turi vieną šviežią mergaitę po ranka, kurią iškart atiduotų, jei jie galėtų susitarti. Mergaitė buvo pakviesta ir tinkamai pasirodė. Jai buvo pasakyta, kad ji turės gerą darbą kaime, už kelių mylių nuo Londono. Ji sakė, kad buvo užauginta namuose Streathame, dirbo tarnaite, bet pastarąsias tris savaites neturėjo darbo. Ji buvo maloni, gyvybinga mergaitė, kuri atrodė šiek tiek nervinga, girdėdama tiek klausimų ir kalbų apie jos vežimą į kaimą. Vis dėlto sandoris buvo sudarytas. Šeimininkė turėjo gauti 2 svarus iškart ir dar vieną suvereną, kai mergaitė bus įrodyta kaip mergelė. Pinigai buvo sumokėti, mergaitė perduota, bet kažkas pasakyta ją išgąsdino, ir ji išsprendė jos pašalinimo problemą pabėgdama. Mano draugė, kuri stebėjo visą sandorį ir kurios buvimas tikriausiai prisidėjo prie sandorio sudėtingumo, patikino mane, kad nebuvo abejonių dėl mergaitės pardavimo ir perdavimo. „Jos pabėgimas,“ tarė buvusi šeimininkė, „yra viena iš verslo rizikų. Jei būčiau tikrai dariusi rimtą verslą, niekada nebūčiau sutikusi paimti mergaitės iš namų, iš dalies, kad išvengčiau tokio pabėgimo, ir iš dalies dėl saugumo. Beveik visada galioja taisyklė, kad pardavėjas turi pristatyti mergaitę į kokią nors geležinkelio stotį. Ji atvedama tau, įsodinama į tavo karietą ar traukinio vagoną, ir tada tavo darbas, ir lengvas, pasirūpinti, kad ji nuo tavęs nepabėgtų. Bet pristatymo į saugią vietą rizika visada tenka pardavėjui.“

Baisi profesija

Kai vykdžiau šiuos tyrimus Rytų gale, mane sukrėtė atradimas, kurį padarė konfidencialus agentas kitame miesto gale. Tai buvo ne kas kita, kaip namo, kurį, atrodo, laikė labai respektabili akušerė, išaiškinimas, kur vaikai buvo vedami tarpininkių, kad būtų patvirtinti kaip mergelės prieš išniekinimą, ir kur, po išniekinimo, jie buvo vedami „sulopyti“, o prireikus galėjo būti atliktas abortas. Namo egzistavimas nebuvo paslaptis. Jis buvo gerai žinomas versle, ir mano agentas buvo nukreiptas ten be didelių ceremonijų prostitutes, su kuria jis atsitiktinai susipažino. Be abejo, respektabili senoji ponia turi ir kitokio, mažiau abejotino pobūdžio verslo, bet versle jos reputacija neprilygstama, pirma kaip mergystės patvirtinimo specialistė, antra dėl miklumo ir įgūdžių, kuriais ji gali sutvarkyti išniekinimo sukeltus sužalojimus.

Tai tikrai buvo pakankamai siaubinga. Tačiau ten stovėjo namas, išoriškai nepriekaištingai respektabilus, tarsi būtinas šiuolaikinės civilizacijos priedas, jo patyrusi savininkė palaikė konfidencialius ryšius su „geriausiais namais“ Vakarų gale. Ši sugadintų mergelių taisytoja nėra tarpininkė. Jos misija yra gydomoji. Jos patalpos nenaudojamos išniekinimo tikslams. Ji žino, kur tai daroma, bet negali to užkirsti. Ką ji daro, tai sumažinti skausmą ir kuo efektyviau sutvarkyti geidulių, kurių ji nesukūrė ir kurių negali kontroliuoti, padarytus nuostolius. Bet ji yra išmintinga moteris, kurią didelė patirtis išmokė daugelio paslapčių, ir jei ji tik prabiltų! Ne tai, kad ji būtų aukščiau užuominos tiems, kurie kreipiasi į ją patarimo, kur geriausia gauti mažų vaikų. Neseniai, sako ji, nebuvo jokių sunkumų. „Bet kuris iš šių namų,“ paminėdama kelis geriausiai žinomus užsienio ir anglų namus Vakaruose ir Šiaurės vakaruose, „tiektų vaikus, bet šiuo metu jie baikštūs. Reikia būti senu klientu, kad būtum aptarnautas. Bet, galų gale, jaunų mergaičių gavimas jiems yra brangus. Jei tikrai turi tokią užgaidą, kodėl nedarai kaip ponas ———? Tai pigiau, paprasčiau ir saugiau.“ „O kaip daro ponas ———, ir kas yra ponas ———?“ „O, ponas ——— yra ponas, kuris labai mėgsta mažas mergaites. Nežinau, kiek jų turėjau taisyti po jo. Jis važiuoja į Rytų galą ir Sičio, stebi, kai mergaitės išeina iš parduotuvių ir fabrikų pietų ar dienos pabaigoje. Jis pamato savo išrinktąją ir ją suseka. Tai užima šiek tiek laiko, bet jis pelno vaiko pasitikėjimą. Vieną dieną jis pasiūlo mažą iškylą į Vakarus. Ji sutinka. Kitą dieną turiu kitą subjektą, o ponas ——— jau su kita mergaite.“ „O kas nutinka su subjektais, ant kurių demonstruoji savo įgūdžius?“ „Kai kurios grįžta namo, kitos grįžta į savo darbus, dar kitos perduodamos tiems, kurie mėgsta naudotas prekes,“ ir gera ponia užsiminė, kad jei mano agentas turi tokį skonį, ji nėra be vilties, kad galėtų šiek tiek prekiauti.

Kodėl aukų šauksmai negirdimi

Šioje tyrimo stadijoje man vėl kilo klausimas, kaip įmanoma, kad šie išniekinimai vyksta nepastebėti. Akušerė, paklausta, sakė, kad nėra jokio pavojaus. Kai kurie namai turi požeminį kambarį, iš kurio negirdėti jokio garso, ir, tiesą sakant, niekas niekada nebuvo aptiktas. Tiesa apie požeminius kambarius sunku nustatyti. Paminkštinti kambariai, skirti užgniaužti kankinamų geidulių ir žiaurumo aukų šauksmams, yra pakankamai įprasti žemyne. „Mano namuose,“ sakė labai respektabili ponia, laikanti vilą Londono vakaruose, „gali mėgautis mergaitės šauksmais žinodamas, kad niekas kitas jų negirdi, tik tu pats.“ Bet norint iki galo mėgautis išskirtine prabanga, besimėgaujant nesubrendusio vaiko šauksmais, nereikia paminkštinto kambario, dvigubos kameros ar požeminio kambario. „Štai,“ sakė madingos vilos šeimininkė, kur, kaip sklando gandai, senais laikais vienas iš kraujo princų keletą mėnesių laikė vieną iš savo nesuskaičiuojamų sultanių, rodydama lankytojui gerai įrengtus kambarius, „štai kambarys, kuriame gali būti visiškai saugus. Namas stovi savo teritorijoje. Sienos storos, ant grindų dvigubas kilimas. Vienintelis langas, nukreiptas į galinį sodą, dvigubai apsaugotas, pirmiausia langinėmis, o paskui sunkiomis užuolaidomis. Užrakini duris ir tada gali daryti, ką nori. Mergaitė gali klykti iki pamėlynavimo, bet nebus girdimas joks garsas. Tarnai bus toli kitame namo gale. Tik aš būsiu šalia, prižiūrėdama, kad viskas būtų tvarkinga.“ „Bet,“ pastebėjo jos lankytojas, „jei girdi vaiko šauksmus, gali pati įsikišti, ypač jei, kaip lengvai gali nutikti, stipriai sužeisiu ir beveik nužudysiu mergaitę.“ „Tu jos nenužudysi,“ atsakė ji, „turi per daug proto, kad nužudytum mergaitę. Bet kas, išskyrus tai, gali daryti, kaip nori. O dėl mano kišimosi, ar manai, kad nežinau savo verslo?“

Plakimas, tiek vyrų, tiek moterų, reguliariai vyksta įprastuose kambariuose, bet kraujuojančio subjekto šauksmas niekada nepritraukia dėmesio iš išorinio pasaulio. Kokia tada tikimybė, kad silpnas, baikštus išduoto vaiko šauksmas prasiskverbs pro uždarytus ir užuolaidomis užtrauktus langus ar sujaudins gudrios stebėtojos – moters, kurios verslas yra užtikrinti absoliučią kliento saugą – širdį. Kai priemonės šauksmui užgniaužti – pagalvė, paklodė ar net nosinė – guli visur aplink, praktiškai nėra jokio pavojaus. Tačiau kai kuriems vyrams kankinimo šauksmas yra jų malonumo esmė, ir jie nenutildytų nė vienos agonijos šauksmo natos, kuria jie gardžiuojasi.

Nėra vietos atgailai

Ar mergelės, taip išniekinamos slaptuose apgyvendinimo namų kambariuose, yra norinčios, ar nenorinčios, yra klausimas, į kurį šeimininkė metė daug šviesos labai taiklia ir akivaizdžia pastaba: „Niekada neturėjau mergelės, suviltos mano namuose,“ sakė ji, „nebent ji buvo noringa. Jos pakankamai noringos ateiti į mano namus būti suviliotoms, bet kai ateina vyras, jos niekada nebūna noringos.“ Ir ji tęsė, iliustruodama, ką turėjo omenyje, aprašydama scenas, vykusias jos namuose, kai merginos, kurios, pagal jos istoriją, maldavo ją leisti būti suviliotoms jos kambariuose, atėjus lemiamam momentui, atgailavo dėl savo noro ir kovojo nagais ir dantimis, kai jau buvo per vėlu, už savo skaistybės apsaugą. Jos, kaip ji pažįstamai išreiškė, kėlė „velnišką triukšmą“, ir bent vienu atveju buvo akivaizdu, kad merginos pasipriešinimas buvo įveiktas tik po ilgos ir desperatiškos kovos, kurioje, su klyksmais ir smurtu, ji buvo per daug išsekusi tęsti kovą.

Tai buvo suaugusios moters atvejis. Dvylikos ir trylikos metų vaikai negali rimtai pasipriešinti. Jie tik miglotai suvokia, ką visa tai reiškia. Jų motinos kartais sutinka su jų suviliojimu dėl kainos, kurią moka jų suviliotojas. Vaikas eina į tarpininkavimo namus kaip avis į skerdyklą. Ten būdama, ji priversta tai išgyventi. Nesvarbu, koks žiaurus būtų vyras, ji negali pabėgti. „Jei ji norėjo būti suviliota ir atėjo čia būti suviliota,“ sako šeimininkė, „aš pasirūpinsiu, kad ji nežaistų kvailės. Ponas už ją sumokėjo, ir jis gali daryti su ja, ką nori.“ Nei Radamantas, nei lordas Bramvelas negalėjo griežčiau reikalauti griežto sutarties sąlygų įvykdymo. „Kai ji yra mano namuose,“ sakė verta šeimininkė, „ji neišeina, kol darbas nebaigtas. Ji ateina noromis, bet nesvarbu, kaip labai ji norėtų išeiti, ji lieka čia, kol mano ponas su ja baigs. Ji atgailauja per vėlai, kai atgailauja peržengusi mano slenkstį.“

Mergaičių pririšimas

Tyrimų metu girdėjau keistų pasakojimų apie priemones, naudojamas užtikrinti, kad mergaitė, kurios pražūtis, su jos sutikimu ar be jo, buvo nuspręsta, negalėtų pabėgti. Vienas faktas, visai neseniai įvykęs madingame Londono priemiestyje, kurio tikslumą galėjau patikrinti, iliustruoja, iki kokio laipsnio šio verslo dalyviai yra pasirengę eiti, kad patenkintų savo klientų užgaidas. Norėdama įtikti turtingam klientui, kuris per ištvirkavimus ir perteklių taip susilpnino savo gyvybingumą, kad niekas negalėjo patenkinti jo išsekusių pojūčių, išskyrus labai jaunas mergeles, itin respektabili ponia įsipareigojo, kad kai mergaitė yra keturiolikos ar penkiolikos metų, ji būtų pririšta rankomis ir kojomis prie keturių lovos stulpų, kad bet koks pasipriešinimas, išskyrus bejėgišką klyksmą, būtų neįmanomas. Prieš galutinai sutariant dėl pririšimo, namų ponia, stipri moteris ir patyrusi versle, pasisiūlė savo paslaugas laikyti mergelę jėga, kol jos turtingas globėjas įgyvendins savo tikslą. Tai buvo per daug net jam, ir buvo sutarta alternatyva – pririšti diržais, paminkštintais iš apačios. Pririšimas išniekinimui buvo įprastas reiškinys Half-moon gatvėje ir Anos Rosenberg viešnamyje Liverpulyje. Viską galima padaryti už pinigus, jei tik žinai, kur juos nešti.

Kaip įstatymas remia nusikaltėlį

Parūpinimo sistema, kaip jau paaiškinau, yra ištobulinta iki mokslo. Skurdesnis viešnamio šeimininkas pats medžioja naujokes, o turtingesni remiasi savo agentais. Joks atsargus tarpininkavimo namų šeimininkas nepriims merginų, atvestų ne jo akredituotų ir patikimų agentų. Šių agentų gudrybės yra nesuskaičiuojamos. Žinoma, kad jie apsimetinėjo atgailaujantys, kad gautų prieigą prie namų puolusioms moterims, kur, jų manymu, kai kurios Magdalenos, gailinčios savo atgailos, galėtų būti įtrauktos į jų namus. Jie eina į prieglaudas, kad pamatytų, kokias tinkamas merginas galima gauti. Jie naudojasi tarnaičių registrai. Jie slampinėja prie kalėjimų durų, kai merginos, patekusios už pirmąjį nusikaltimą, yra paleidžiamos pasibaigus jų bausmei. Nėra per gudrių ar per drąsių apgavysčių, į kurias jie nesigriebtų, siekdami savo grobio. Prieš jų klastas įstatymas vaikui, vyresniam nei trylikos, siūlo beveik jokios apsaugos. Jei keturiolikos metų vaikas yra apgautas, išgąsdintas ar įveiktas bet kuo, išskyrus tiesioginę jėgą ar tiesioginę fizinio sužalojimo grėsmę, kad ir kaip nenoromis sutiktų su aktu, kurio prigimtį ji labai neaiškiai suvokia, įstatymas įsikiša, kad apsaugotų jos skriaudėją. Jei leidimas duotas, sako „Stiveno baudžiamojo įstatymo santrauka“, „faktas, kad jis buvo gautas apgaule, ar kad moteris nesuprato akto prigimties, yra nesvarbus.“

Trylikametė mergaitė nupirkta už 5 svarus

Leiskite man užbaigti šį siaubų skyrių vienu įvykiu, vieninteliu iš tų, kurie nuolat vyksta tose baisiose požeminės ydos srityse, kuriose seksualiniai nusikaltimai klesti beveik nekontroliuojami. Aš asmeniškai galiu garantuoti kiekvieno šios istorijos fakto absoliutų tikslumą.

Šios Derbio savaitės pradžioje moteris, sena parūpinimo meistrė, įėjo į viešnamį ——— g. M———, kurį laikė sena pažįstama, ir pradėjo derybas dėl mergelės pirkimo. Viena iš moterų, gyvenančių namuose, turėjo dar neliestą seserį. Jos motina buvo toli, tėvas miręs. Vaikas gyveno namuose, ir labai tikėtina, kad būtų suviliota ir pasektų savo vyresniosios sesers profesija. Mergaitė buvo tarp trylikos ir keturiolikos metų, ir po tam tikrų derybų buvo sutarta, kad ji bus perduota tarpininkei už 5 svarų sumą. Mergelė buvo reikalinga, kaip buvo pasakyta, pradėti namams, ir nebuvo jokio slėpimo iš abiejų pusių, kad pardavimas vykdomas amoraliems tikslams. Kol vyko derybos, į namus atėjo girta kaimynė, ir buvo naudojama taip mažai slaptumo, kad ji greitai suprato sandorio pobūdį. Užuot pasibaisėjusi siūlomu mergaitės pardavimu, ji karštai sušnibždėjo pardavėjai: „Ar nemanai, kad ji paimtų mūsų Lilę? Manau, ji tiktų.“ Lilė buvo jos pačios duktė, linksma, šviežiai atrodanti trylikametė mergaitė, pernai Kalėdas šventusi tryliktąjį gimtadienį. Tačiau sandoris buvo sudarytas dėl kitos mergaitės, ir Lilės motina pajuto, kad prarado savo rinką.

Kitą dieną, kaip tyčia Derbio dieną, buvo nustatyta šios žmogaus prekės pristatymo data. Bet, laimei, kita mergaitės sesuo, kuri turėjo būti perduota tarpininkei, sužinojo apie siūlomą pardavimą. Ji gyveno respektabiliai, dirbdama tarnaite, ir, išgirdusi apie mažylės likimą, nedelsdama įtikino savo ištvirkusią seserį nutraukti sandorį. Kai moteris atėjo savo grobio, paukštis jau buvo išskridęs. Tada atėjo Lilės motinos šansas. Viešnamio šeimininkė ją pakvietė ir pasiūlė suvereną už jos dukterį. Moteris buvo vargšė, ištvirkusi ir abejinga viskam, išskyrus gėrimą. Tėvas, taip pat girtuoklis, buvo informuotas, kad jo duktė eina į darbą. Jis priėmė naujienas abejingai, net neklausinėdamas, kur ji eina. Viešnamio šeimininkė, taip gavusi vaiką, pardavė ją tarpininkei vietoj mergaitės, kurios sesuo ją išgelbėjo nuo numatyto likimo, už 5 svarus – 3 svarai sumokėti iškart, o likę 2 svarai po to, kai jos mergystė bus profesionaliai patvirtinta. Mažoji mergaitė, visiškai neįtardama tikslo, kuriam ji buvo skirta, buvo informuota, kad turi eiti su šia nepažįstama moterimi į darbą. Tarpininkė, gerai išmananti savo darbą, ją išsivedė, nuprausė, gražiai aprengė ir nusiuntė atsisveikinti su tėvais. Motina buvo taip girta, kad vos atpažino savo dukterį. Tėvas buvo beveik toks pat abejingas. Vaikas paliko savo namus ir buvo nuvestas į moters nakvynę A—— gatvėje.

Taip buvo žengtas pirmasis žingsnis. Bet reikėjo gauti mergystės patvirtinimo pažymą, be kurios likusi pirkimo suma nebūtų sumokėta. Kad būtų išvengta problemų, ji buvo nuvežta karieta į akušerės namus, kurios įgūdžiai vertinant fizinius mergystės įrodymus yra visuotinai pripažįstami profesijoje. Apžiūra buvo labai trumpa ir visiškai patenkinama. Tačiau mergaitės jaunystė, visiškas nekaltumas išgavo gailestį net iš užkietėjusios senos abortų atlikėjos širdies. „Vargšė mažylė,“ sušuko ji. „Ji tokia maža, jos skausmas bus didžiulis. Tikiuosi, nebūsite pernelyg žiaurūs su ja“ – tarsi geiduliui, visiškai sužadintam, didžiausia auka aukos agonijoje nebūtų žiaurus malonumas. Norėdama nuraminti senąją ponią, pirkėjo agentė paklausė, ar ji galėtų pateikti ką nors skausmui sumažinti. Ji ištraukė mažą chloroforminį buteliuką. „Tai,“ tarė ji, „yra geriausia. Mano klientai mano, kad tai daug efektyviausia.“ Šeimininkė paėmė buteliuką, bet, nepratusi prie nieko, išskyrus apsvaiginimą migdomaisiais gėrimais, ji neabejotinai būtų nunuodijusi vaiką, jei nebūtų eksperimentiškai atradusi, kad skystis degina burną, kai bandoma jį nuryti. 1 svaras 1 šilingas buvo sumokėtas už mergystės pažymą – kuri buvo žodinė, o ne rašytinė – o dar 1 svaras 10 šilingų buvo užmokėta už chloroformą, kurio grynoji vertė tikriausiai buvo mažesnė nei šilingas. Buvo sutarta, kad jei mergaitė būtų stipriai sužeista, madam ją sutvarkys kaip įmanoma geriau, ir tada grupė paliko namus.

Iš akušerės nekaltą mergaitę nuvežė į blogos reputacijos namus, Nr. —, P——— gatvė, Regento gatvė, kur, nepaisant jos itin jauno amžiaus, ji buvo priimta be klausimų. Ji buvo nuvesta į viršų, nurengta ir paguldyta į lovą, moteris, kuri ją nupirko, ją užmigdė. Ji buvo kiek nerami, bet chloroforma paveikta greitai užmigo. Tada moteris pasitraukė. Viskas buvo tylu ir ramu. Po kelių akimirkų durys atsidarė, ir pirkėjas įėjo į miegamąjį. Jis uždarė ir užrakino duris. Buvo trumpa tyla. Ir tada pasigirdo laukinis ir graudus šauksmas – ne garsus klyksmas, bet bejėgis, išgąstingas riksmas, kaip išsigandusio ėriuko bliovimas. Ir buvo girdimas vaiko balsas, šaukiantis iš siaubo: „Kambaryje yra vyras! Vežkite mane namo; o, vežkite mane namo!“

Ir tada viskas vėl buvo tylu.

Tai buvo tik vienas atvejis iš daugelio, ir anaiptol ne blogiausias. Jis skiriasi nuo kitų tik tuo, kad galėjau patikrinti faktus. Daug panašių šauksmų bus iškelta šią naktį Londono viešnamiuose, žmonių nepastebėti, bet negirdėti gailestingos Dangaus ausies –

Nes vaiko kūkčiojimas tamsoje keikia giliau
Nei stipraus žmogaus įtūžis.

II dalis (liepos 7 d.)

Vakar aprašiau sceną, kuri įvyko praėjusią Derbio dieną gerai žinomame name, už ketvirčio mylios nuo Oksfordo cirko. Tai anaiptol ne vienas iš blogiausių nusikaltimų, kurie nuolat vykdomi Londone ar net tuose pačiuose namuose, pavyzdys. Prievartavimų, nes tokie jie iš esmės yra, aukos beveik visada yra labai jauni vaikai tarp trylikos ir penkiolikos metų. Priežastis labai paprasta. Šiuo metu įstatymas tarsi specialiai išskiria tokius vaikus kaip lengvą grobį ištvirkusiems vyrams. Vos vaikui sukanka trylika, įstatymo akyse ji yra moteris, turinti absoliučią teisę disponuoti savo kūnu bet kam, kas jėga ar apgaule gali ją priversti ar įtikinti atsisakyti savo dorybės. Tai vienintelis dalykas visame pasaulyje, kuris, kartą prarastas, niekada negali būti atgautas, tai brangiausias dalykas, kurį moteris kada nors turi, bet, nors įstatymas absoliučiai draudžia jai disponuoti kitais vertingais daiktais iki šešiolikos metų, jis reikalauja suteikti jai nevaržomą laisvę parduoti savo kūną trylikos. Iš tiesų įstatymas atrodo specialiai sukurtas tam, kad ištvirkę vyrai galėtų nebaudžiami išniekinti šias teisines trylikametes moteris. Cituojant vėl iš „Stiveno baudžiamojo įstatymo santraukos“, prievartavimas faktiškai nėra prievartavimas įstatymiškai, jei sutikimas gaunamas apgaule iš moters ar mergaitės, kuri visiškai nežinojo akto, kuriam sutiko, prigimties. Dabar yra faktas, kurį ne kartą patikrinau, kad trylikos, keturiolikos ir net penkiolikos metų mergaitės, kurios teigia esančios visiškai norinčios būti suviliotos, yra absoliučiai ir visiškai nežinančios akto, kuriam sutinka, prigimties. Turiu omenyje ne tik tolesnes jo pasekmes ir tai, kaip jų sutikimas paveiks visą jų ateities gyvenimą, bet net paprasta fizinė akto prigimtis, kuriam jos teisiškai kompetentingos sutikti, joms yra nežinoma. Galbūt vienas iš labiausiai jaudinančių ir įtikinamiausių šio fakto pavyzdžių buvo palengvėjimo šūksnis, išsiveržęs iš keturiolikmetės Birmingemo mergaitės, kai akušerė baigė jos apžiūrą.

„Dabar viskas baigta,“ tarė ji, „aš taip džiaugiuosi.“

„Kvaila vaikeli,“ tarė tarpininkė, „tai nieko. Tu dar nebuvai suviliota. Tai dar ateis.“ Kaip ji galėjo žinoti geriau, niekada nebūdama mokyta? Viskas, ką tarpininkė jai pasakė, buvo, kad jei ji sutiks susitikti su turtingu ponu, gaus daug pinigų. Net kai bandoma paaiškinti, kad bus fizinis skausmas, informacija taip apgaubta paslapties, kad mano asmeniškai žinomais atvejais, jei vyras būtų įbedęs adatą į mergaitės šlaunį ir pasakęs, kad ji buvo suviliota, ji būtų tuo patikėjusi.

Motinų atsakomybė

Šių mergaičių nežinojimas yra beveik neįtikėtinas. Vienas didžiausių protestantų auklėjimo skandalų yra tai, kad tėvams leidžiama laikyti savo vaikus visiškame nežinojime apie paprasčiausias fiziologijos tiesas, be menkiausio elementaraus supratimo apie seksualinės moralės prigimtį. Katalikų vaikai yra daug geriau auklėjami; ir kad ir kaip būtų kitose šalyse, katalikių mergaičių skaistybė yra daug didesnė nei protestančių toje pačioje socialinėje aplinkoje. Dėl sielą ir kūną naikinančio protestantų motinų tylėjimo mergaitės dažnai pasiekia teisinės moterystės amžių visiškai nežinodamos ir yra paleidžiamos kovoti su visomis tarpininkių klastomis ir suviliotojų pagundomis be menkiausio susipažinimo su savo egzistencijos dėsniais. Experientia docet; bet šiuo atveju pirmoji patirtis per dažnai yra išniekinimas. Net po to, kai aktas įvykdomas, viskas, ką jos žino, yra tai, kad buvo stipriai sužeistos; bet jos apie tai galvoja ir kalba lygiai taip pat, tarsi tai joms reikštų ne daugiau nei danties išrovimas. Dar labiau nei skandalinga įstatymo būsena, kaltas motinų atsisakymas paaiškinti savo dukterims egzistencijos realijas ir pavojus prisideda prie Londono viešnamių užpildymo.

Verbowimas į blogos reputacijos namus

Žmonės įsivaizduoja, kad viešnamis pats užsipildo. Tai klaida. Jis verbuojamas taip pat uoliai, kaip ir Jos Didenybės armija, kuri galbūt yra viena didžiausių jo globėjų. „Verslas labai prastas,“ liūdnai tarė ponia Jefferies netrukus prieš savo nuteisimą. „Buvau labai užsiėmusi, kol gvardiečiai išvyko į Egiptą.“ Blogos reputacijos namai yra ydos rezervuaras, maitinamas daugybe intakų. Galbūt pusė jo gyventojų savanoriškai pasirinko gatves kaip pragyvenimo šaltinį. Bet nors jie yra savanoriai, jie nepaliekami rasti kelio į savo tikslą natūralios atrankos būdu. Kiekviena verta savo druskos viešnamio šeimininkė yra tarpininkė, nuolat ieškanti tinkamų merginų, ir ji yra tokia pat užsiėmusi pindama pinkles, kad įviliotų šviežias moteris, kaip ir ieškodama naujų klientų. Kai šeimininkė pastebi merginą, kuri, jos manymu, bus „gera žymė“, ji – nes dažniausiai šis padaras yra moteriškos lyties – imasi darbo, kad ją užtikrintų savo tarnybai. Masalinės merginos siunčiamos pagundyti mergaitę pažadais apie drabužius ir pinigus. Įprasta formulė yra tokia, kad jei eisi su mumis, gyvensi kaip ponia, turėsi daug gražių drabužių, galėsi daryti, ką nori, ir elgtis, kaip tau patinka. Jei mergina klausosi, ji prarasta. Pinklės užsiveria. Ji aplanko savo drauges. Vieną naktį ji lieka per vėlai, kai jos šeimininkė užrakina duris. Ji priversta grįžti ieškoti prieglobsčio, ir prieš rytą ji yra sugadinta. Tai tūkstančių istorija, ir tai daug nekalčiausia parūpinimo forma. Beveik kiekvienas blogos reputacijos namas Londone yra pinklių, klastų ir „spąstų“ tinklo centras, skirtas pritraukti šviežias merginas. Tai reguliaraus verslo dalis. Bet yra ir kitų parūpinimo metodų, daug labiau nepriimtinų. „Ponai“, kurie suvilioja merginas pažadėdami santuoką ir tada jas palieka, tikriausiai atsakingi ne už daugiau kaip 5–10 procentų mūsų prostitučių, bet kol laikoma garbinga ir džentelmeniška sugriauti merginos gyvenimą, kad būtų galima mėgautis pusvalandžio jauduliu, nėra prasmės ką nors sakyti apie šį „Juodosios armijos“ mūsų gatvėse verbavimo būdą. Maža dalis imasi to iš gryno skurdo ir absoliutaus nevilties išvengti nepritekliaus. Daug daugiau retkarčiais tai daro kaip priemonę papildyti menkus atlyginimus.

NENORINGOS NAUJOKĖS

Tačiau tai, į ką ypač noriu atkreipti dėmesį, yra metodai, kuriais šeimininkė užtikrina nenoringas aukas savo namams. Paprasčiausias ir neabejotinai dažniausias yra mergaitės įdarbinimas kaime per skelbimą ar kitais būdais, kad padėtų namų ruošoje. Vaikas – ji retai būna vyresnė nei penkiolikos ar šešiolikos – atvyksta iš savo kaimo su savo skrynia ir įsikuria tarnyboje. Iš pradžių nieko nesakoma. Naudojamos visos gudrybės, kad nieko neįtarianti mergaitė patikėtų, jog pateko į gerą vietą pas malonią šeimininkę. Po kurio laiko jai duodama kokia nors daili suknelė, ir ji skatinama būti klusni ir nuolanki, žadant didesnę laisvę ir daug pinigų. Mergaitė gundoma gerti, ir pamažu jai atskleidžiama namo prigimtis. Tai baisus prabudimas. Ką ji gali padaryti? Visame Londone ji nepažįsta jokio draugo – nieko, į ką galėtų kreiptis. Jai niekada neleidžiama išeiti į lauką vienai. Ji nedrįsta kalbėti su policininku, nes jis yra paperkamas jos šeimininkės. Jei ji prašo išeiti, jai sakoma, kad turi ištarnauti savo laiką, ir tada visos pastangos suvilioti ją padvigubinamos. Jei įmanoma, ji priverčiama išgerti, ir tada, kai atsibunda, ji sužino, kad jos pražūtis įvykdyta. Jos reputacija sunaikinta. Beviltiška ir desperatiška, be pinigų, be draugų, visi pabėgimo keliai uždaryti, ji turi tik vieną pasirinkimą. „Ji turi daryti kaip kitos“ – didžioji formulė – arba badauti gatvėse. Niekas nepatikės jos istorija, nes kai moteris yra išniekinama, apgaule ar jėga, jos prisiekę parodymai nieko nereiškia prieš lengviausią nusikaltimą padariusio vyro žodį. Ji mato vienoje pusėje laisvalaikį, prabangą, kitoje – tuščią neviltį. Taip viešnamis įgyja naują gyventoją, ir dar vienas nuodėmės ir užkrato židinys pridedamas prie gatvių.

PABĖGIMO ISTORIJA

Per pastarąjį mėnesį susipažinau su septyniolikmete mergina, kuri paskutinę akimirką pabėgo iš tokios spąstų. Aš kalbėjausi su ja, kaip kalbėjausi su daugeliu kitų, bet jos istorija yra toks ryškus pavyzdys, koks darbas vyksta visur aplink mus, kad verta ją pateikti taip, kaip ji man ją papasakojo, tik priduriant, kad, atlikęs nepriklausomus tyrimus Shorehame ir Pimlico, galėjau patvirtinti jos teiginio visišką tikslumą:

Mano vardas A––; man septyniolika metų. Praėjusiais metais, apie gegužę, gyvenau su savo seneliais, kurie mane užaugino Shorehame. Jie buvo vargšai žmonės, ir, kai užaugau, jie manė, kad būtų gerai, jei eičiau tarnauti. Pamačiau skelbimą apie darbą: „Ieškoma merginos padėti bendriems namų darbams.“ Mano senelė parašė dėl šios vietos, ir kadangi ji atrodė patenkinama, buvo nuspręsta, kad eisiu. Mano šeimininkė turėjo mane pasitikti Viktorijos stotyje ir nuvežti į mano naujus namus. Atvykau saugiai, ir iš pradžių maniau, kad viskas bus gerai. Ponia C–– buvo labai maloni ir leido man eiti miegoti dešimtą valandą. Tačiau po kurio laiko pradėjau matyti, kad kažkas negerai. Namuose gyvenančios ponios labai daug gėrė ir laikėsi labai vėlyvų valandų. Ponai ateidavo ir išeidavo iki trijų ar keturių valandų ryto. Pradėjau suprasti, kad esu bloguose namuose. Bet kai tai paminėjau savo motinai, kuri Londone gyvena ištvirkusį gyvenimą, ji mane išbarė ir pasakė, kad duos man gerą pylą, jei paliksiu savo vietą. Kur turėjau eiti? Be to, maniau, kad galiu būti tarnaite bloguose namuose, pati nebūdama bloga. Pamažu ponia C. pradėjo užsiminti, kad esu per gera būti paprasta tarnaite; ji gaus kitą merginą, o aš galėčiau būti ponia kaip kitos. Bet mergina, kuri buvo ten prieš mane, labai verkdavo ir sakydavo man niekada nedaryti taip, kaip ji padarė. „Kadaise buvau tokia gera kaip tu, Annie, bet dabar yra mano kūdikis, ir ką galiu daryti?“ ir tada ji karčiai verkdavo. Kitos dvi merginos, kai būdavo blaivios, įspėdavo mane būti atsargiai ir neiti į tokį gyvenimą kaip jų, ir linkėjo, kad niekada nebūtų ėjusios į gatves. O tada jos vėl gerdavo, eidavo dažyti veidų ir ruošdavosi priimti lankytojus. Mane siųsdavo su pinigais pirkti gėrimų joms, ir daug kartų galvojau, ar galėčiau pabėgti ir niekada negrįžti. Bet turėjau grąžinti arba pinigus, arba gėrimą, kitaip būčiau laikoma vagile. Taip ir tęsėsi diena po dienos. Vieną naktį ponia C. atnešė man raudoną šilkinę suknelę ir naują skrybėlę ir pasakė, kad ves mane į lauką. Ji įsėdo su manimi į karietą ir nuvežė į Akvariumą. Ten ji vedžiojo mane ir tada vėl parvežė namo. Tai ji darė kelis kartus, niekada neleisdama man išeiti iš jos akių, neleisdama išeiti į lauką, išskyrus pirkti gėrimų ir kai ji vesdavo mane į Akvariumą. Ji tapo vis įkyresnė. Ji parodė man gražią rožinę suknelę ir pažadėjo ją taip pat, jei darysiu kaip kitos. Kai nesutikau, ji pavadino mane kvailė, vartojo baisius žodžius ir sakė, kokį malonumą prarandu dėl kvailumo. Kartais ji liepdavo ponams imtis laisvių su manimi, bet aš laikiau juos per atstumą. Vieną naktį, po to, kai grįžau su ja iš Akvariumo, ponas bandė mane pagauti, kai buvau prie miegamojo durų. Bėgau kiek įkabindama žemyn. Jis vijosi mane, bet pirmoji pasiekiau virtuvę ir ten užbarikadavau duris kėdėmis ir stalu, kad jis negalėtų įeiti. Buvau beveik išprotėjusi ir nežinojau, ką daryti, kai savo skrynioje radau senos giesmyno nugarėlę, kurią naudojo mano senelis. Ant jos buvo Generolo Bootho adresas, Gelbėjimo armijos būstinėje. Pamaniau, kad ponas Boothas turi būti geras žmogus, kitaip jis neturėtų tiek salių visoje šalyje, ir tada pagalvojau, galbūt jis padės man ištrūkti iš šių baisių namų, nes niekada nežinojau, kas gali nutikti bet kurią naktį. Taigi tyliai laukiau visą tą naktį, niekada nenusirengdama drabužių. Paprastai namai nurimdavo apie ketvirtą valandą. Kai visi atrodė miegantys, laukiau iki beveik šeštos, tada priėjau prie durų, jas atidariau ir tyliai išslinkau, net nedrįsdama uždaryti durų. Žinojau tik vieną adresą visame Londone – 101, Queen Victoria gatvė; kur tai buvo, nežinojau. Aklai ėjau, kol sutikau policininką, ir jis nurodė man teisingą kryptį. Ėjau ir ėjau; tai buvo ilgas kelias; buvau labai pavargusi. Visą naktį nemiegojau ir bijojau, kad bet kurią akimirką galiu būti pasivyta ir sugrąžinta. Mano raudona šilkinė suknelė buvo gana pastebima, ir nežinojau, ar net pasiekusi ten, ar ponas Boothas man padės. Bet jaučiau, kad jis geras žmogus, ir ėjau toliau. Blogi namai buvo Gloucester gatvėje, Pimlico, ir buvo beveik pusė aštuonių, kai pasiekiau Queen Victoria gatvę. Būstinė buvo uždaryta. Stovėjau lauke laukdama, galvodama, ar galų gale turėsiu grįžti. Pagaliau kažkas atėjo, ir jie pasirūpino manimi, nusiuntė į jų namus, o tada parvežė atgal į Shorehamą, kur dabar gyvenu.

Tyrinėdamas Gelbėjimo armijoje radau, kad šios istorijos dalis, susijusi su jais, yra visiškai tiksli. Jie duoda merginai gerą charakteristiką ir sako, kad jos seneliai yra labai respektabilūs, sąžiningi žmonės Shorehame. Jie siuntė į viešnamį po to, kai išgirdo jos istoriją, ir reikalavo grąžinti jos skrynią. Iš pradžių moteris priešinosi, bet, pagrasinus demaskavimu, nenoriai atidavė skrynią, linkėdama, „kad ta maža kekšė būtų nusisukusi sprandą, kai taip pabėgo pro langą“. Mergina dabar yra susižadėjusi ir, kiek galima spręsti, atrodė visiškai kukli, respektabili jauna moteris. Jei ne atsitiktinis giesmyno radinys, mažai abejonių, kad prieš kelis mėnesius ji jau būtų buvusi reguliari prostitutė.

Reikšminga, kaip atkakliai šios tarpininkės laikosi savo grobio, kad Brightono lenktynių metu, kai ponia C–– ir jos įstaiga persikėlė prie jūros, jos sena šeimininkė atvyko į Shorehamą, bandydama kyšiais ir grasinimais įtikinti Annie grįžti į miestą. Išsigandusi mergina pabėgo pas savo senelę, ir moteris turėjo grįžti tuščiomis rankomis. Turiu visą informaciją apie vardus, adresus, datas, ir nėra jokių abejonių dėl jos istorijos esminio tikslumo.

DVI ISTORIJOS IŠ GYVENIMO

Melancholiškas kontrastas Annie istorijai yra kitos Annie, Londono mergaitės, turinčios neįprastai įdomų veidą ir malonias manieras, istorija. Ši mergaitė nepabėgo. Susitikau ją viename iš nesuskaičiuojamų užsienio restoranų, kurie tarnauja kaip susitikimų namai Leicesterio aikštės kaimynystėje.

Ji buvo apie penkiolikos metų amžiaus, ir tuo metu, kai ją mačiau, gatvėse buvo tik kelias savaites. Jos istorija, kaip ji man ją papasakojo su didžiausiu paprastumu ir atvirumu, buvo tokia:

Prieš apie du mėnesius buvau suviliota. Mano draugė, Jane B––, vieną vakarą sutiko mane gatvėje netoli mūsų namų ir paklausė, ar eisiu su ja pasivaikščioti. Aš sutikau, ir ji pasiūlė nueiti valgyti ledų į tą patį restoraną, kuriame dabar sėdime. „Tai tokia garsi ledų parduotuvė,“ sakė ji, „ir galbūt pamatysime mano dėdę.“ Aš nepažinojau jos dėdės, ir apie tai negalvojau, bet nuėjau į Leicesterio aikštę į restoraną. Ji pakvietė mane užlipti į svetainę, kur valgėme ledus ir pyragą. Po kurio laiko įėjo ponas, kurį ji pavadino savo dėde; bet vėliau sužinojau, kad jis buvo ne daugiau jos dėdė nei aš. Jis pakvietė mus išgerti vyno ir ko nors užkąsti, ir mes sėdėjome valgydamos ir gerdamos. Aš niekada anksčiau nebuvau ragavusi vyno, bet jis primygtinai siūlė, ir išgėriau vieną stiklą, paskui kitą, kol, manau, išgėriau keturias stiklines. Mano galva tapo labai keista, ir vos žinojau, ką darau. Tada mano draugė tarė: „Annie, dabar turi eiti į viršų.“ „Kam?“ paklausiau. „Nesvarbu kam,“ atsakė ji; „gausi daug pinigų.“ Mano galva buvo keista; man nerūpėjo, ką darau, bet prisimenu galvojusi, kad šis lipimas į viršų nieko gero nežada. Tačiau ji primygtinai reikalavo, ir aš užlipau į viršų. Vyras, kurį ji vadino savo dėde, sekė mus. Ji pradėjo mane nurenginėti. „Kodėl tai darai?“ paklausiau. „Tu manęs nenurengsi. Nenoriu būti nurengta čia.“ Aš priešinausi, ir tada viskas apsvaigo. Nieko daugiau neprisimenu, kol pabudau ir radau, kad buvau nurengta ir paguldyta į lovą. Vyras buvo lovoje su manimi. Aš rėkiau ir maldavau jo išeiti. Jis nekreipė į mane dėmesio ir pradėjo mane labai skaudinti. „Tylėk, kvaila mergaite,“ tarė ——, stovėjusi prie lovos; „gausi daug pinigų.“ O, aš buvau išsigandusi, ir vyras mane taip skaudino! Bet nieko negalėjau padaryti. Kai viskas baigėsi, vyras davė jai 4 svarus. Ji man davė pusę, o kitą pusę pasiliko sau, kaip savo atlygį už mano suviliojimą. Nežinau, kas buvo tas vyras, ir daugiau jo nemačiau.

Žinoma, akivaizdu, kad šios istorijos pagrįstumas remiasi tik pačios mergaitės autoritetu. Bet nebuvo priežasties abejoti jos tikslumu. Ji papasakojo man savo istoriją labai paprastai, draugo akivaizdoje. Tai buvo visiškai natūralu, ir mergaitės prisiminimai apie tai, kaip ji buvo sugadinta, buvo labai aiškūs. Ji atrodė puikaus charakterio mergaitė, sekmadieninės mokyklos mokinė, rafinuotų manierų ir su neįprastu saldumu savo klasėje.

Jos draugė, trylikametė mergaitė, buvo daug stipresnio charakterio ir ryžto vaikas, kuri, džiaugiuosi galėdamas pasakyti, dabar yra gerose rankose kaime. Jos istorija buvo tokia:

Vieną vakarą mergina, kurią pažinojau, priėjo prie manęs ir pakalbėjo. „Ar ateisi pamatyti pono?“ tarė ji. „Aš pamatyti poną – ką turi omenyje?“ atsakiau. „O, pamiršau,“ tarė ji; „ar eisi pasivaikščioti?“ Aš neturėjau prieštaravimų, tad išėjome pasivaikščioti. Po kurio laiko ji pasiūlė nueiti į namus P–– gatvėje ir ko nors užkąsti. Mes nuėjome, ir po trumpo laiko įėjo ponas. Jis atsisėdo ir šiek tiek pašnekėjo, o tada mano draugė tarė: „Nusirenk savo drabužius, Lizzie.“ „Ne, nenusirengsiu,“ atsakiau. „Kodėl turėčiau nusirengti savo drabužius?“ „Nebūk kvailė,“ tarė ji, „ir daryk, kaip liepiu, gausi daug pinigų;“ ir ji pradėjo mane nurenginėti. Aš priešinausi, bet ji buvo vyresnė už mane, stipresnė, ir vyras palaikė jos pusę. „Dabar,“ tarė ji, kai mane nurengė, „lipk į lovą.“ „Kam?“ paklausiau, „nes neturėjau supratimo, ką ji turėjo omenyje.“ „Daryk, kaip liepiu, maža kvailė, arba nukirsiu tau galvą. Šis ponas duos tau daug pinigų, svarų ir svarų, jei būsi gera; bet neduos tau nė penso, jei būsi kvaila.“ Ir ji pusiau jėga, pusiau įtikinėjo mane lipti į lovą. Tada ponas įlipo į lovą. Aš nežinojau, ko jis nori. Buvau labai išsigandusi ir karčiai verkiau. Tada jis pradėjo mane skaudinti, ir aš rėkiau iš visų jėgų. Madam, kuri laikė namus, išgirdo mane rėkiant ir atbėgo į viršų. „Ką tu darai tam mažam vaikui?“ paklausė ji. „Nieko,“ tarė vyras; „ji tik įsidūrė smeigtuką į koją;“ ir mano draugė sušnibždėjo: „Tik tylėk, ir viską turėsi. Aš tau duosiu visus pinigus. Bet atmink, neišsisuksi, kad ir kaip rėktum.“ Madam išėjo, ir vyras mane užbaigė. Jis davė man 3 svarus 10 šilingų.

Lizzie, kuri man papasakojo aukščiau esančią istoriją, yra tik trylikametė mergaitė, praėjusių metų birželį šventusi tryliktąjį gimtadienį. Jos motina buvo mirusi. Jos tėvas buvo sandėlio meistras Siityje. Ji yra didelės energijos ir neramumo mergaitė, meili, ir tikiu, kad dabar jai sekasi gerai. Abi šios mergaitės, po to, kai buvo suviliotos, retkarčiais eidavo į gatves. Pirmasis žingsnis kainuoja, ir praradusios savo dorybę, jos svarstė, kad retkarčiais gali papildyti savo menkas pajamas lengvai uždirbamais pinigais viešnamyje.

PARŪPINIMAS VAKARŲ GALE

Mergelių kaina Vakarų gale yra daug aukštesnė nei tada, kai mergelės renkamos Rytuose. Bet mergelių tiekimas vykdomas pakankamai sistemingai. Kainos, sakyčiau, yra tokios: – iš didmeninės firmos ponios X. ir Z., apie kurias netrukus kalbėsiu, 5 svarai, Rytų galo viešnamyje 10 svarų, Vakarų gale 20 svarų. Šios kainos yra tikros sumos, ir jos man buvo pateiktos tų, kurie buvo visiškai pasirengę įvykdyti sutartį. Visais atvejais jos apima mergelės pačios mokestį ir komisinį, mokamą tiekėjui. Nė vienu atveju nebuvo išreikštas menkiausias prieštaravimas dėl sąlygos, kad mergaitės mergystė būtų patvirtinta gydytojo prieš pristatymą – faktas, kuris visiškai paneigia teiginį, kad verslas vykdomas tik su prostitutėmis, apgaulingai pateikiamomis kaip mergelės tik tam kartui. Turėjau gerą galimybę iš vidaus pažvelgti į parūpinimą, kaip jis praktikuojamas viename iš labiausiai pasirinktų ir respektabilių namų Vakaruose, kur pavedžiau šeimininkei parūpinti man mergelę už 20 svarų. Ji, žinoma, – kaip visos jos – man sakė, kad niekada nedaro tokių dalykų, kad niekada gyvenime neleido suvilioti mergelės savo namuose ir už jokius pinigus, net savo seniausiam klientui, nesutiktų leisti savo namų naudoti šiam tikslui. Tiesą sakant, ji nuėjo taip toli, kad pasakė, jog jei mergaitė būtų suviliota jos namuose, ji jaustųsi įpareigota pasirūpinti ja pomirtiniame gyvenime. Šių pradinių patikinimų vertę galima įvertinti iš to, kad vėliau ji įsipareigojo man parūpinti mergelę ir pasiūlė man pasirinkti bet kurį kambarį savo namuose mergelės suviliojimui. Ji tarp kitko aprašė nemažą skaičių merginų, kurios buvo suviliotos jos namuose, ir tada taip toli mane įsileido į savo pasitikėjimą, kad pasakė, jog turi tris tarpininkes, susijusias su jos namais, kurių pareiga buvo rinkti merginas jos klientams. Man buvo pasiūlytas pasirinkimas tarp vaikų darželio guvernantės, auklės ir kitos merginos. Pasirinkau vaikų darželio guvernantę, kuri, kaip man buvo pasakyta, turėjo gerą darbą pono šeimoje netoli Viktorijos stoties. Deja, tą dieną, kai turėjome susitikti, jos šeimininkė nusiuntė ją su vaikais į Hurlinghamą, ir ji negalėjo laikytis susitarimo, labai nuvildama tarpininkę, kuri ne mažiau kaip tris kartus lankėsi namuose. Buvo paskirtas kitas susitikimas, bet jie atvedė tarnaitę vietoj guvernantės. Mačiau ją kartu su tarpininke, motiniška sena ponia, kurios profesija buvo valytoja. Turėjau ilgą ir įdomų pokalbį su ja, kurio čia nereikia detalizuoti. Svarbiausia jo ypatybė buvo ramumas, su kuriuo gera ponia žiūrėjo į savo kaip tarpininkės užsiėmimą. Pirmiausia, ji turėjo skurdo pateisinimą. Ji buvo našlė su didele šeima ir turėjo kažką daryti dėl vaikų. Jos antrasis pateisinimas buvo prielaida, kad merginos, kurias ji parūpindavo, neišvengiamai būtų suviliotos, ir, kaip ji naiviai tarė: „Jei mergaitė turi būti suviliota, geriau, kad ją suviliotų ponas ir ji gautų už tai ką nors, nei leistų save suvilioti berniukui ar jaunam vaikinui, kuris nieko už tai neduoda.“ Šie du pateisinimai ne tik patenkino senosios ponios sąžinę, bet ir privertė ją jaustis, kad ji yra tikra savo lyties geradarė.

Mergaitė, kurią ji man parūpino (nors negaliu tiksliai pasakyti apie jos mergystę, nes dėl telegramos vėlavimo mano gydytojas neatvyko į susitikimo vietą), buvo graži jauna mergaitė, apie penkiolikos metų, labai mielo veido ir nesubrendusios figūros. Ji verkė, nes ponia –– ją išbarė už tai, kad rengiasi kaip drugelis, o ne vilki juodai. Jos istorija buvo tokia, kad jos motina serga, ką vėliau sužinojau esant tiesa, ir ji norėjo gauti 10 svarų, kad padėtų jai bėdoje. Ji buvo visiškai pasirengusi būti apžiūrėta gydytojo, nes, kaip tarė sena ponia, „jei ji ketina būti suviliota, jai neturėtų rūpėti pamatyti gydytoją“, ir jos pasirengimas būti apžiūrėtai buvo bent jau prima facie įrodymas jos pretenzijos būti laikoma mergele tikrovės. Scena su tarpininke ir mergaite buvo labai įspūdinga. Sena ponia išvedė vaiką, privertė ją atsistoti, šypsotis ir apskritai parodė jos privalumus. Motiniškas būdas, kuriuo ji apkabino mergaitės kaklą ir ragino ją bučiniais bei padrąsinimais nebūti baikščiai, o patikti ponui, buvo neapsakomai šlykštus. Su dideliu sunkumu gavau kelias akimirkas vienumo su mergaite. „Kodėl nori būti suviliota?“ paklausiau. „Sakyk man tiesą.“ „Dėl pinigų,“ atsakė ji, visiškai paprastai. „Ar labiau norėtum 5 svarų ir nebūti suviliota, ar 10 svarų ir būti suviliota?“ „O, 5 svarus, be abejo,“ tarė ji, „ir nebūti suviliota.“ Ir tada grįžo sena tarpininkė. Mergaitė atrodė baikšti, bet ar ji tikrai buvo mergelė, nežinau. Kai gydytojas antrą kartą pasirodė, jos nebuvo, ir turiu pagrindo baimintis, kad ji jau nebeturi galimybės išlaikyti apžiūros išbandymo.

Pokalbio metu sužinojau, kad valytojos laikomos puikiomis tarpininkėmis. Jos turi prieigą prie privačių namų ir parduotuvių, kur dirba daug merginų. Ateidamos diena po dienos, anksti ryte, prieš šeimininkei ar vadovui esant šalia, jos turi daug galimybių, kurias išnaudoja, viliodamos jaunas merginas į pražūtį. Jos laiko savo pareiga nuraminti merginų baimes dėl suviliojimo pasekmių. Sena ponia buvo labai iškalbinga ir pabrėžė, kad mergaitė niekada neturi bijoti turėti vaiką kaip pirmojo suviliojimo rezultatą. Taip descensus Averni yra palengvinamas. „Pirmą kartą nieko blogo nenutiks“ padeda mergaitei sutikti, o praradusi savo mergystę, argumentas yra: „Gali eiti antrą kartą.“ „Tik pirmasis žingsnis kainuoja,“ ir taip mergaitė visiškai įtraukiama į amoralų gyvenimą. Bet, teisingumo dėlei šiai įstaigai turiu pasakyti, kad jie tvirtai atsisakė visiškai man perduoti mergaitę. „Turiu grąžinti ją į motinos glėbį,“ tarė sena ponia, kuri šiuo atveju buvo apsisaugojusi rašytiniu motinos pažymėjimu, patvirtinančiu jos sutikimą su dukters suviliojimu.

TARPININKIŲ FIRMA

Verbavimas viešnamiams anaiptol nėra paliktas atsitiktiniams nereguliariems agentams. Tai sistemingas verslas. Ponių X. ir Z., tarpininkių, Londone, firma nėra įrašyta „Pašto adresų knygoje“. Tačiau ji egzistuoja, ir jos operacijos šiuo metu yra pilnu tempu. Jos narės specializuojasi mergelių parūpinime. Paprastas blogos reputacijos namas retkarčiais papildo savo gyventojus pirkimu, sutartimi, jėga ar apgaule, bet paprastai įprastas viešnamio šeimininkas remiasi tais, kurie jau buvo suvilioti, kaip pagrindine savo preke. Norėdami įtikti klientui, jie parūpins mergelę, daugeliu atvejų pateikdami kaip mergeles tas, kurios jau seniai atsisveikino su mergyste; nes moterų gudrybės yra nesuskaičiuojamos, o priemonės, kuriomis tai galima padaryti, yra gausios ir paprastos. Skaičius suklastotų mergelių, kurias, kaip sklando gandai, ponia Jefferies parūpino savo aristokratiškai klientūrai Kvadranto apylinkėse, profesijoje laikomas vienu iš įspūdingiausių šios didžiosios Čelsio tarpininkės pasiekimų. Tačiau tai tik verslo triukai, kurie jokiu būdu nesusiję su šio tyrimo objektu.

Skirtumas tarp ponių X. ir Z. firmos ir įprasto tarpininkavimo namų šeimininko yra tas, kad mergelių parūpinimas (kuris pastarajam yra atsitiktinis) yra nuolatinis jų gyvenimo užsiėmimas. Jos nieko kito nedaro. Jos nelaiko blogos reputacijos namų. Viena iš šios nepaprastos firmos narių gyvena su savo tėvais, skleisdama visą padorumo, jei ne šventumo, kvapą; kita, turinti savo nakvynę, nominaliai užima patikimą ir įtakingą poziciją gerai žinomoje Oksfordo gatvės firmoje. Tačiau šie dalykai yra tik kaip priedanga. Jų tikrasis darbas, kuriam jos skiria kiekvieną savaitės dieną, yra mergelių tiekimas plačiam ir nuolat besiplečiančiam klientų ratui. Firmos biuras yra adresu ––, –– vieta, jaunesniosios partnerės nakvynėje, kur siunčiami laiškai ir telegramos, priimami užsakymai ir vykdomas būtinas susirašinėjimas. Abi partnerės yra jaunos, vyresnioji firmos narė iš tikrųjų yra jaunesnė už savo partnerę. Verslą pradėjo panelė X––, energinga ir gabia jauna moteris, turinti didelį natūralų sumanumą, beveik iškart po jos suviliojimo 1881 m. Tuo metu jai buvo šešiolika metų. Ją su „ponu“ supažindino jau puolusi mergina, kuri už jos dorybės kainą pasiėmė pusę kaip komisinį. Lengvumas, kuriuo jos tarpininkė uždirbo porą svarų, buvo tarsi apreiškimas panelei X., ir beveik iškart po jos suviliojimo ji pradėjo ieškoti mergelių klientams ir klientų mergelėms. Po dvejų metų verslas taip išaugo, kad ji buvo priversta priimti į partnerystę panelę Z., vyresnę merginą, apie dvidešimties, lieknesnio sudėjimo ir šviesesnio gymio. Kurį laiką panelė Z. skyrė visą savo laiką verslui, bet vienas iš jų klientų pasiūlė, kad atrodytų respektabiliau, be to, padidintų jos galimybes, jei ji grįžtų į savo senąją poziciją kaip siuvimo kambario vadovė minėtoje įstaigoje. Todėl ji grįžo į savo senas patalpas ir vėl prisiėmė atsakomybę už dviejų dešimčių jaunų mokinių mergaičių, atvykusių iš kaimo mokytis verslo, moralės ir manierų priežiūrą. Aš taip tiksliai pateikiu detales ne tik todėl, kad firma yra tik viena iš kelių, kurios iki šiol išvengė socialinio stebėtojo dėmesio, bet ir todėl, kad pats tokio organizuoto mergelių parūpinimo verslo egzistavimas buvo tvirtai neigiamas tų, kurie laikomi žinančiais, kas vyksta.

KAIP BUVO PARŪPINTA ANNIE

Atsitiktinai išgirdau apie šios garsios firmos operacijas pokalbyje su linksma, apie šešiolikos metų mergina, kuri man pasakojo, kaip ji pirmą kartą buvo „išvesta“. „O, panelė X. mane išvedė,“ tarė ji, „beveik prieš dvejus metus. Tuo metu, kaip ir dabar, dirbau aukle. Kiekvieną dieną veždavau vežimėlį su kūdikiu į Šv. Jokūbo parką. Veždama vežimėlį, beveik kiekvieną dieną pro mane praeidavo gražiai apsirengusi ponia. Ji sakydavo „Labas rytas“ ir praeidavo. Vieną dieną ji šiek tiek sustojo pakalbėti apie kūdikį. „Koks puikus vaikas,“ tarė ji. „Ir tu esi jo auklė?“ Tada ji davė kūdikiui pusę penso, o man pensą, ir aš maniau, kad ji labai maloni ponia. Po to ji visada sustodavo ir kalbėdavosi, o aš savo šeimininkei pasakodavau, kokia maloni ponia yra panelė X––– ir kaip jai patinka kūdikis. „Norėčiau pamatyti panelę X–––,“ tarė mano šeimininkė. „Ar nepakviestum jos kada nors arbatai?“ ką aš ir padariau. Panelė X––– buvo, o! tokia mandagi, sakė „Taip, ponia“ ir „Ne, ponia“, ir labai patiko mano šeimininkei. Po to, vieną dieną, kai buvau parke, ji priėjo ir tarė: „Nance, ar kada nors turėjai vyrą?“ Aš tiksliai nežinojau, ką ji turėjo omenyje, ir taip pasakiau. Tada ji paklausė: „Ar nenorėtum gauti daug pinigų?“ Žinoma, atsakiau: „Taip.“ Tada ji tarė: „Pažįstu kelias merginas, kurios gavo svarų ir svarų, ir galiu padėti tau padaryti tą patį.“ „Tikrai?“ tariau. „Tai būtų labai malonu.“ „Taip,“ tarė ji, „tai labai lengva; tau tik reikia šiek tiek pažaisti su ponu.“ „O,“ atsakiau, „nenoriu matyti pono. Ką jis su manimi darys?“ „O, nieko,“ tarė ji. „Bet nesvarbu; jei tau nepatinka galimybė, daugiau apie tai nekalbėsime.“ Ir tada ji nuėjo, ir kurį laiką jos nemačiau. Daug galvojau apie tai, ką ji sakė. Norėjau naujų drabužių. Mano atlyginimas buvo nedidelis, o ji sakė, kad svarų ir svarų galima lengvai gauti. Nežinojau, ką ji turėjo omenyje apie smagumą su ponu. Vieną dieną vėl ją pamačiau, ir ji priėjo prie manęs ir tarė: „Nance, duosiu tau dar vieną šansą. Ar eisi susitikti su mano draugu ponu, ir gausi svarų, galėsi nusipirkti naujų suknelių, naujų skrybėlių, tinklelių ir visokių dalykų?“ „Bet kam?“ paklausiau. „Nesvarbu kam, kvaila mergaite: jis tik pažaistų su tavimi, ir tu nuo to nebūsi blogesnė. Bet žiūrėk,“ tarė ji, kalbėdama gana griežtai, „nenoriu gaišti savo laiko su tavimi. Yra kita mergina, kuri šoks ant šanso, kurį tau siūlau. Sakyk, kad nenori, ir paimsiu ją.“ Ir tada tariau: „O taip, eisiu, eisiu,“ ir ji mane nusivedė. Tai buvo kažkur kaime. Važiavome traukiniu. Panelė X–– mane vežė. Pirmą kartą labai bijojau, ir kai ponas pradėjo mane nurenginėti, verkiau, nes nežinojau, ką jis ketina daryti. Taigi tą dieną jis nieko nepadarė, bet tarė, kad turiu ateiti kitą kartą. Jis buvo labai malonus ponas, gyvenantis gražiame name ir grojantis pianinu. Tą kartą jis davė man 5 svarus. Panelė X–– atvedė mane kitą dieną, ir tą kartą jis mane suviliojo, ir davė dar 5 svarus. Antrą kartą, kai jis mane nurenginėjo, neverkiau, bet vėliau rėkiau. „Paleisk mane, paleisk mane,“ šaukiau, visa drebėdama, „ir eisiu dirbti savo pragyvenimui,“ ir kovojau, kad išsilaisvinčiau. „Vaike,“ tarė jis piktai, „netepk mano marškinių rankovių. Netepk mano marškinių rankovių, kad ir ką darytum,“ nes aš plėšiau juos, kad išsilaisvinčiau. Tai buvo beprasmiška, ir aš buvau sugadinta.“ „Kas ta panelė X––?“ paklausiau.

„Panelė X–,“ tarė Nance, „yra ta, kuri išveda beveik visas jaunas merginas iš čia. Ji labai protinga moteris ir įtikina merginas susitikti su vyrais.“ „Ar jos visada žino, dėl ko eina?“ paklausiau. „O, ne,“ atsakė ji; „kai kurios, žinoma, žino, bet kitos ne.“ „O tos kitos – kai sužino, ar jos pabėga?“ „Kaip jos gali?“ atsakė ji; „Panelė X. nukirstų joms galvas, jei jos bandytų. ‚Aš neleisiu, kad tu padarytum kvailę iš manęs ir mano pono,‘ sako ji. Mergina tada negali pabėgti – jau per vėlu – ir jei jos kelia daug rūpesčių, ji sako: ‚Vis tiek būsi suviliota, kad ir ką darytum, bet jei kelsi daug triukšmo, negausi nė penso.‘ Ir taip mergina pasiduoda.“

„NORITE MERGELĖS, AR NE?“

Visa tai buvo pasakyta su tokiu tobulu nuoširdumu ir paprastumu, be menkiausio priešiškumo tarpininkei, kad man kilo smalsumas susipažinti su tokia talentinga ir energinga ponia. Interviu buvo nesunkiai suorganizuotas verslo sandoriui. Deja, vyresnioji partnerė buvo užimta, bet panelė Z––– buvo laisva. Aš paaiškinau savo reikalą. „O, norite mergelės, ar ne?“ tarė ji. „Rytoj vakare atvesiu vieną. Kaina bus apie 5 svarus, įskaitant komisinį.“ „Bet,“ tariau, „ji turės būti patvirtinta gydytojo ar akušerės, kad tikrai yra mergelė, kitaip į ją nežiūrėsiu.“ „Gerai,“ tarė ji, „tai nelabai įprasta; ir turėsite sumokėti gydytojui. Bet man jau teko tai daryti anksčiau, ir dėl to nebus jokių sunkumų.“

UŽSAKYMAS ĮVYKDYTAS

Kitą vakarą, tiksliai sutartu laiku, panelė Z––– atvyko su savo mergele. Mergaitė buvo apie keturiolikos metų, tamsiaplaukė, su ilgais juodais plaukais ir tamsiomis akimis. Ji dar nebuvo visiškai subrendusi ir, jei būtų gerai prižiūrima, žadėjo išsivystyti į gana įspūdingos išvaizdos moterį. Ji buvo mergaitė iš Birmingemo, ir Londono siuvimo kambariai dar nebuvo atėmę iš jos skruostų kaimiško raudonio. Jos istorija buvo greitai papasakota. Ji buvo išsiųsta į –––, Oksfordo gatvėje, mokytis siuvimo, kaip mokinė iš kaimo. Ji turėjo tarnauti tris mėnesius mainais už maistą ir nakvynę. Ji negavo jokio atlyginimo ir buvo neraštinga – sunkiai skaitė ir visiškai nerašė. Londone ji buvo tik tris savaites, neturėjo kišenpinigių ir negalėjo nusipirkti drabužių ar batų, kurių norėjo. Panelė Z––– pastebėjo ją atvykus kaip tinkamą merginą ir pasiūlė, kad ji galėtų uždirbti kelis svarus susitikdama su turtingu ponu. Visi tai daro, tarė ji, ir ji gaus reikalingus pinigus be jokių rūpesčių. Mergaitė, turėdama tik miglotą supratimą, ką reiškia susitikti su ponu, natūraliai sutiko, ir ji buvo atvesta pas mane kaip noringa būti suviliota. Pirmadienį ją pamačiau. Praėjusį šeštadienį mirė jos motina. Kitą antradienį ji turėjo būti palaidota. Mintis apie motiną, gulinčią mirusią namuose, kol duktė yra vedama suvilioti, man pasirodė taip ypač kraupiai, kad negalėjau atsispirti to nepaminėti tarpininkei. „Taip, vargšelė,“ tarė ji, „gaila. Bet likimas namuose neatgaivins jos motinos, todėl pasakiau jai, kad geriau išeitų.“ Nusiunčiau mergaitę pas akušerę. Tai buvo tas atvejis, kai mergaitės pastabos po akušerės apžiūros, į kurias jau minėjau, įrodė jos nekaltumą. Mergaitė iš tikrųjų įsivaizdavo, kad suviliojimas buvo įvykdytas, kai akušerė ją privertė sukrūpti. Tačiau ta mergaitė buvo tarp keturiolikos ir penkiolikos metų, ir įstatymo akyse jau beveik dvejus metus buvo visiškai kompetentinga teisiškai sutikti su savo pačios pražūtimi.

POKALBIS SU FIRMA

Vėlesnę dieną turėjau ilgą pokalbį su poniomis X. ir Z. apie jų verslą – kaip jis vykdomas ir kaip lengvai jos sugeba parūpinti subjektus. Firmos narės buvo labai draugiškos ir kalbios, ir per vakarą jos man davė gerą supratimą apie visą parūpinimo meną ir paslaptį, kaip jį praktikuoja patys įgudę profesionalai. Toliau pateikiamas beveik unikalus interviu raportas:

„Man neseniai sakė,“ tariau, pradėdamas pokalbį, „kad mergystės paklausa pastaruoju metu šiek tiek sumažėjo dėl tarpininkų apgavysčių. Rinka perpildyta suklastotomis mergelėmis, kurių pasiūla visada viršija paklausą, ir yra mažiau užklausų dėl tikrosios prekės.“

„Tai nėra mūsų patirtis,“ tarė vyresnioji partnerė, nepaprasta moteris, patraukli savo charakterio jėga, nepaisant jos šlykštaus pašaukimo baisumo, palyginus su kuriuo paprasto budelio darbas yra garbingesnis. „Mes nieko nežinome apie suklastotas mergeles. Ir, turint tiek daug tikrų mergelių, kurias galima paimti, nemanau, kad verta gaminti mergeles. Sakyčiau, rinka gerėja, ir paklausa didėja. Kainos galbūt sumažėjo, bet tai todėl, kad mūsų klientai duoda didesnius užsakymus. Pavyzdžiui, daktaras ––, vienas iš mano draugų, kuris anksčiau ėmė mergelę per savaitę už 10 svarų, dabar ima tris per dvi savaites nuo 5 iki 7 svarų už kiekvieną.“

„Ką!“ sušukau; „ar jūs iš tikrųjų tiekiate vienam ponui septyniasdešimt šviežių mergelių kasmet?“

„Žinoma,“ tarė ji; „ir jis imtų šimtą, jei galėtume jas gauti. Bet jis toks labai išrankus. Jis neima parduotuvės merginų, ir visada reikalauja mergelės, vyresnės nei šešiolikos.“

TARPININKĖ, IŠMANANTI ĮSTATYMĄ

„Kodėl vyresnės nei šešiolikos?“ paklausiau. „Dėl įstatymo,“ atsakė ji; „niekam neleidžiama išvežti iš namų ar nuo teisėtų globėjų mergaitės, jaunesnės nei šešiolikos. Ji gali sutikti būti suviliota po trylikos, bet net jei ji sutiko eiti, tiek namų, kur ją nuvedėme, šeimininkas, tiek mano partnerė, tiek aš būtume baudžiamos, jei ji nebūtų vyresnė nei šešiolikos. Todėl mano senas ponas, kuris labai atsargus, nežiūri į mergaites, jaunesnes nei šešiolikos. Tai sumažina sritį, iš kurios galima rinkti mergeles. Lengviausias amžius jas paimti yra keturiolika ar penkiolika. Trylika metų jos ką tik baigusios mokyklą ir vis dar daugiau ar mažiau kūdikiai, paveikti savo motinų. Bet keturiolikos ir penkiolikos metų jos pradeda gauti daugiau laisvės, neturėdamos daug daugiau proto; jos pradeda norėti drabužių ir dalykų, kuriuos galima nusipirkti už pinigus, ir nesupranta vertės to, ką atiduoda, kad tai gautų. Po šešiolikos mergaitė tampa išmintingesnė ir sunkiau ją užtikrinti.“

„Atrodo, jūs žinote įstatymą,“ tariau, „geriau nei aš pats.“

„Turiu,“ greitai atsakė ji. „Tai mano verslas. Nebūtų gerai, jei nežinočiau, kas saugu, o kas ne. Galėtume įvelti ir save, ir savo draugus į begalę bėdų, jei nežinotume įstatymo.“

„Bet kaip sužinote visus šiuos niuansus?“ paklausiau.

„Iš laikraščių,“ atsakė ji. „Visada skaitau laikraščius, jie naudingi. Kiekvieną savaitę perku du, Lloyd’s ir Weekly Dispatch, ir didžiąją sekmadienio dalį praleidžiu skaitydama visus teismų atvejus, susijusius su šia tema. Dabar Valvorte vyksta byla, kur vyras kaltinamas pagrobęs penkiolikmetę mergaitę, ir teisme buvo nustatyta, kad jei galima įrodyti, kad ji buvo bent viena diena vyresnė nei šešiolikos, jis saugus. Aš labai atidžiai stebiu tą bylą. Visus šiuos atvejus, kai jie paskelbiami, iškerpu ir dedu į knygą, kad galėčiau naudoti kaip nuorodą, todėl gana gerai žinau, kur einu.“

JŲ VERSLO SPECIALYBĖ

„Tada ar užsiimate užsienio prekyba?“ paklausiau. „O, ne,“ tarė ji. „Mūsų verslas yra mergystės, ne mergaitės. Mano draugai ima merginas būti suviliotoms ir grąžina jas į jų darbus po to, kai jos būna suviliotos, ir tuo mūsų reikalai baigiasi. Mes užsiimame tik pirmaisiais suviliojimais, mergina per mūsų rankas pereina tik kartą, ir su ja baigta. Mūsų ponai nori mergelių, ne sugadintų prekių, ir paprastai jie jas mato tik kartą.“

„Kas nutinka su sugadintomis prekėmis?“ „Jos visos grįžta į savo darbus ar vietas. Bet,“ tarpininkė susimąsčiusi tarė, „po kurio laiko jos visos eina į gatves. Kai mergina kartą buvo bloga, ji eina vėl ir vėl, ir galiausiai baigia kaip kitos. Vargu ar yra išimčių. Ar prisimeni kokią, Z.?“ Jaunesnioji partnerė prisiminė vieną ar dvi, bet sutiko, kad labai retai merginos po pirmojo suviliojimo išlieka dorovingos.

„Ar jos kada nors turi vaikų?“

„Ne labai dažnai pirmą kartą. Žinoma, mes joms sakome, kad tai niekada neįvyksta. Merginos tokios kvailos, jos tiki bet kuo. Ta kvaila mažylė, kurią tau atvedėme, pavyzdžiui, manė, kad buvo suviliota, kai akušerė ją palietė. Bet, žinoma, kartais jos pastoja jau pirmą kartą.“

„Ir tada,“ tariau, „turbūt jos priskiria vaiką tėvui?“ „Kam, meldžiu?“ tarė vyresnioji partnerė, juokdamasi. „Mes darome specialią mūsų verslo ypatybę, kad mergelė niekada nežino, kas yra jos suviliotojas, ir daugeliu atvejų jos nežino mūsų adreso. Kaip ji gali sužinoti? Pavyzdžiui, kitą sekmadienį per bažnyčios laiką turiu vesti virėją pas poną ––, kuris turi vietą Bedfordo aikštėje, ir dar bent tris kitas vietas, kur mergelės pristatomos. Aš vežu merginą karieta. Važiuojame gatve po gatvės. Tada sustojame prie durų ir įeiname. Virėja pamatys poną, kuris galbūt bus su ja kelias minutes, o gal pusvalandį. Per tą laiką ji natūraliai yra šiek tiek susijaudinusi ir kenčia daugiau ar mažiau skausmo. Kai tik ji apsirengia, aš ją išsivežu karieta, ir ji daugiau niekada nemato to pono. Net jei ji pastebėjo namą, kas abejotina, ji nežino jo savininko vardo, ir daugeliu atvejų namas yra tik viešnamis. Ką ji gali padaryti?“

NENORINGŲ MERGELIŲ PRIEVARTAVIMAS

„Ar mergelės kada nors atgailauja ir prieštarauja būti suviliotoms, kai ateina laikas?“ „O, taip,“ tarė panelė X., „kartais turime begalę rūpesčių su tomis mažomis kvailėmis. Matote, jos dažnai neturi jokio supratimo, kas yra suviliojimas. Mes nesistengiame daug aiškinti, ir mums pakanka, jei mergina noriai sutinka pamatyti ar susitikti, ar pažaisti su turtingu ponu. Ką ji supranta po šių žodžių, nėra mūsų reikalas tirti. Mums tereikia ją ten nuvesti ir pasirūpinti, kad ji nepadarytų kvailio iš pono, kai ten pateks.“

„Jūs visada tai sutvarkote?“ paklausiau.

„Žinoma,“ tarė ji. „Jei mergina kelia per daug rūpesčių, ji praranda savo mergystę už dyką, užuot praradusi ją už pinigus. Teisingas būdas elgtis su šiom kvailom merginom yra įtikinti jas, kad dabar, kai jos atėjo, jos turi būti suviliotos, norinčios ar nenorinčios, ir kad jei jos nenori, jos bus pirmiausia suviliotos, o paskui išmestos į gatves be cento. Net tada jos kartais spardosi ir rėkia, ir kelia begalę triukšmo. Prisimeni Janie,“ tarė ji, kreipdamasi į panelę Z. „Ar tik ne,“ tarė ta maloni ponia. „Turi omenyje tą merginą, kurią turėjome laikyti?“ „Taip,“ tarė panelė X. „Turėjome baisių rūpesčių su ta mergina. Ji apsivyniojo lovos užuolaidomis, rėkė ir kovojo, ir kėlė tokį triukšmą, kad aš ir mano draugė turėjome ją laikyti lovoje jėga, kol ji buvo suviliota.“

„Nesąmonė,“ tariau, „jūs tikrai to nedarėte?“

„Ar ne, ką?“ atsakė ji. „Aš laikiau vieną petį, o ji laikė kitą, ir net tada vos sugebėjome ją nuraminti. Ji buvo mirtinai išsigandusi, ir ar ji nerėkė ir nešaukė!“ „Tai man sukėlė tokį šleikštulį,“ tarė jaunesnioji partnerė, „kad beveik ketinau mesti šį verslą, bet vėl įsitraukiau.“

TARPININKĖS PELNAS

„Tai apsimoka, spėju?“ „O taip, man nereikia eiti į darbą. Tai tik dėl išvaizdos ir galimybių. Galiu išeiti, kada noriu,“ tarė panelė Z., „po to, kai ryte jas užvedu. Mes gauname komisinį.“

„Penkiolika procentų?“ paklausiau.

„Tai priklauso,“ tarė vyresnioji partnerė. „Imant vidutinę mergelės kainą 5 svarus, kartais imame 1 svarą; bet kartais imame viską ir tiesiog padarome merginai dovaną. Tai priklauso nuo rūpesčių, kuriuos turime, ir merginos charakterio. Kai kurios merginos tokios kvailės.“

„Kaip turite omenyje?“

„Paimkime Nance, pavyzdžiui. Ji buvo lengvabūdė mergina, kuri niekada nebuvo susimąsčiusi apie pinigus. Mes gavome 10 svarų už Nance. Jei ji būtų gavusi pusę to ar ketvirtį, tai būtų jai apsukusi galvą. Ji būtų nuėjusi ir prisipirkusi begalę drabužių, ir jos šeimininkė bei motina būtų tai sužinojusios, ir Nance būtų patekus į begalę rūpesčių. Taigi dėl pačios Nance gerovės mes jai davėme tik svarą, ir kadangi privertėme ją vaišinti iš to, jai liko labai mažai pinigų, kad kvailiotų. Bet mes buvome geros Nance atžvilgiu vėliau. Daviau jai skrybėlę, suknelę ir porą batų. Manau, išleidome apie 2 svarus jai.“

„Taigi ji iš viso gavo 3 svarus, o jūs turėjote 7?“

„Būtent taip,“ tarė panelė X––, „ir merginos dažnai tokios; mes turime jas gelbėti nuo savęs, laikydamos daugumą pinigų joms nepasiekiamus;“ ir gera ponia akivaizdžiai žvelgė į save su pagarba, priderančia dorybei, taip rūpestingai besirūpinančiai jaunų kvailių, kurios atsiduoda į jos patyrusias rankas, interesais.

„Pasakykite,“ tariau, grįždamas prie ankstesnės temos, „kai šios mergelės taip baisiai rėkia, ar niekas niekada nesikiša?“

„Ne; mes jas vedame į ramią vietą, ir namo žmonės mus pažįsta ir nesikištų, nesvarbu, koks triukšmas vyktų. Dažnai mes jas vedame į privačius namus, ir ten, žinoma, viskas saugu. Rėkimo laikas nėra ilgas. Kai tik viskas baigiasi, mergina mato, kad nėra prasmės kaukti. Ji gauna savo pinigus ir išeina. Mums nereikia specialiai paruošto kambario. Bet koks ramus kambarys name, kur tave pažįsta, tinka. Per ketverius metus, kiek užsiimu šiuo verslu, niekada nežinojau nė vieno kišimosi atvejo.“

KUR RENKAMOS MERGELĖS

„Kas daugiausia tiekia jūsų mergeles?“ „Auklės ir parduotuvių merginos, nors kartais gauname guvernantę, o kartais virėjas ar kitas tarnaites. Su tarnaitėmis susipažįstame per aukles. Jaunos merginos iš kaimo, šviežios ir raudonskruostės, greitai pagaunamos parduotuvėse ar bėgiojančios pavedimais. Bet auklės yra pagrindinis laukas. Mano senas draugas visada man sako: ‚Kodėl neimi auklių, kiekvieną rytą Haid parke jų pilna, ir visos mergelės.‘ Tai jis sako, kai mes jį nuviliame, kas nutinka ne labai dažnai.“

„Bet kaip jums pavyksta tiek daug jų surinkti?“

Vyresnioji partnerė atsakė su akivaizdžiu pasididžiavimu: „Tam reikia laiko, kantrybės ir patirties. Daugeliui merginų reikia mėnesių, kol jas galima privesti. Iš pradžių reikia elgtis labai atsargiai. Kiekvieną rytą šiuo metų laiku mes su drauge keliamės septintą, po pusryčių užsidedame skraistę ant pečių ir einame šukuoti parko. Haid parkas ir Žaliasis parkas yra geriausi rytais; Regento parkas – po pietų. Eidamos pakrante, atidžiai stebime bet kurią tinkamą merginą, ir, pastebėjusios vieną, prie jos prieiname; ir savaitė po savaitės matomės su ja kuo dažniau, kol įgyjame pakankamai jos pasitikėjimo, kad galėtume pasiūlyti, kaip lengva uždirbti kelis svarus susitikus su vyru. Po pietų nusimetame skraistę, užsidedame švarką ir vėl einame tuo pačiu tikslu. Taip mes visada turime bręstančių mergelių derlių, ir bet kuriuo metu galime įsipareigoti pristatyti mergelę, jei gauname tinkamą išankstinį pranešimą.“

UŽSAKAU PENKIAS MERGELES

„Na,“ tariau, su bravūros gaidelėmis, „ką pasakytumėte apie penkių mergelių pristatymą kitą šeštadienį?“ – tuo metu buvo trečiadienis – „Noriu jas perparduoti savo draugams. Jūs esate didmeninė firma, ar galėtumėte man pristatyti penkių mergelių siuntą, kad galėčiau jas paskirstyti tarp savo draugų, tinkamai jas patikrinus?“ „Penki,“ tarė ji, „tai didelis užsakymas, galėčiau atvesti tris, kurias žinau; bet penki! Sunku tiek merginų vienu metu ištraukti iš jų vietų. Bet mes pabandysime, nors niekada anksčiau nepristačiau daugiau nei dviejų ar daugiausia trijų į vieną vietą. Atrodys kaip internatinė mokykla, einanti pas akušerę.“

„Nesvarbu. Pažiūrėkime, ką galite padaryti.“

Ir tada buvo sudarytas susitarimas, kad tai bus įvykdyta. Jos turėjo pristatyti penkias po 5 svarus už galvą, įskaitant komisinį. Bet kadangi pirkau didmenomis, kad perparduočiau, buvo sutarta, kad jos ras merginas už 20 šilingų komisinį už kiekvieną patvirtintą mergelę ir pristatys man rašytinį įsipareigojimą, pasirašytą su kiekvienos merginos vardu ir adresu, sutinkančiu ateiti per dvi dienas būti suviliotai bet kurioje nurodytoje vietoje už tam tikrą sumą iškart. Aš turėjau sumokėti gydytojo mokestį už apžiūrą ir skirti lėšų karietoms ir kt.

MERGELĖS PATVIRTINTOS

Sandoris buvo sudarytas, buvo sumokėtas avansas, ir tarpininkės ėmėsi ruoštis prekių pristatymui kitą šeštadienį. Pusę šeštos vakaro, tam tikrame Marylebone kelio taške, netoli labai madingo viešnamio, kurį laikė ponia B––, laukiau konvojaus atvykimo. Kelios minutės po sutarto laiko pamačiau ponias X. ir Z., einančias gatve, bet tik su trimis merginomis. Viena buvo aukšta, graži ir, atrodo, apie šešiolikos, kitos dvi buvo jaunesnės – šiek tiek stamboko sudėjimo. Dvi iš jų buvo parduotuvių merginos, dirbančios skirtinguose gerai žinomos firmos –– skyriuose, kita mokėsi siuvėjos darbo kitoje parduotuvėje. Tarpininkės gausiai atsiprašinėjo. Jos buvo nuvykusios iki Haigeito, kad surinktų penkių kvotą, bet dvi merginos negalėjo palikti savo vietų šeštadienį. Jos jas atves pirmadienį be jokios abejonės. Tiesą sakant, norėdamos atlyginti už nesugebėjimą atvesti penkių šeštadienį, jos atves tris pirmadienį, iš viso šešias. Galbūt taip pat geriau nesukelti sensacijos, vedant septynias moteris kartu pas vieną gydytoją. Saugiau turėti po tris vienu metu. Jos atrodė įkaitusios ir pavargusios, jau išleidusios 6 šilingus karietoms. Aukštoji mergina joms sukėlė daug rūpesčių, bet galiausiai jos ją gavo. Mes nuėjome pas gydytoją.

Nė viena iš trijų merginų nepažinojo viena kitos. Joms nebuvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje ar net paspausti rankų. O dėl mano vardo žinojimo, pačios tarpininkės jo nežinojo. Mes nuėjome pas gydytoją. Mergelės viena po kitos ėjo būti apžiūrėtos. Jos neprieštaravo. Po apžiūros jos pasirašė oficialų susitarimą dėl vėlesnio suviliojimo. Merginų didžiam pasipiktinimui, dviem iš jų buvo atsisakyta išduoti pažymą. Gydytojas negalėjo tvirtinti, kad jos nėra mergelės; bet techniškai nė viena nebuvo virgo intacta. Tada daviau joms po 5 šilingus už rūpesčius, kad atėjo būti patikrintos, sumokėjau ponioms X. ir Z. jų komisinį už vieną patvirtintą mergelę ir išlaidas, ir išėjau, turėdamas šiuos dokumentus:

_____ _____ W.,
1885 m. birželio 27 d.
Šiuo patvirtinu, kad šią dieną apžiūrėjau –– D––, 16 metų, ir radau ją mergelę.
–– ––, M.D.

Susitarimas.
Aš sutinku leisti jums mane turėti už 3 ar 4 svarų dovaną. Ateisiu į bet kurį adresą, jei duosite man dviejų dienų įspėjimą.
Vardas –– D ––, 16 metų.
Adresas Nr. 11, –– gatvė, H––

Abi nepatvirtintos merginos pasirašė panašų susitarimą, skiriantį tik vardu, amžiumi ir adresu. Nieko negalėjo būti paprasčiau ar dalykiškiau už šį sandorį, kuris skyrėsi nuo reguliarių ponių X. ir Z. firmos operacijų tik tuo, kad vietoj suviliojimo buvo atlikta gydytojo apžiūra ir pasirašymas ant popieriaus lapelio, suteikiantis man teisę iškviesti savo mergeles dviejų dienų įspėjimu.

Turėčiau paminėti, kad gydytojas buvo įtrauktas į paslaptį ir sutiko atlikti apžiūrą tik tam, kad atskleistų parūpinimo sistemą, kurioje kartais svarbų vaidmenį atlieka mažiau skrupulingi medicinos specialistai.

Tarpininkės buvo labai nusivylusios dėl dviejų trečdalių jų siuntos atmetimo. Merginos labai pasipiktino dėl užuominos apie jų skaistumą – kuri, galų gale, galėjo būti visiškai nepagrįsta. Bet, kaip protingi verslo žmonės, firma nusprendė įvykdyti savo užsakymą be tolesnių ceremonijų. Kitą pirmadienį auklės buvo pristatytos pas gydytoją. Abi buvo mergelės. Turiu šiuos pažymėjimus ir susitarimus:

–– ––, W.,
1885 m. birželio 29 d.
Šiuo patvirtinu, kad apžiūrėjau –– W––, 17 metų, ir –– K––, 17 metų, ir radau jas abi mergeles.
–– ––, M.D.

Susitarimas.
Aš sutinku leisti jums mane turėti už £ , ir ateisiu į bet kurį adresą, kurį man atsiųsite, dviejų dienų įspėjimu.
Vardas, –– K––, 17 metų.
Adresas, 24, R–– gatvė.

Susitarimas.
Aš sutinku leisti jums mane turėti už £ , ir ateisiu į bet kurį adresą, kurį man atsiųsite, dviejų dienų įspėjimu.
Vardas, –– + (jos ženklas), 17 metų.
Adresas, 318, S –– gatvė.

Suma, už kurią jos sutiko parduoti savo skaistumą, originale buvo palikta tuščia. Taigi per šešias dienas aš užtikrinau tris patvirtintas mergeles ir dvi nepatvirtintas. Sąrašas vis dar buvo neišsamus, ir nors buvau patenkintas, firma primygtinai laikėsi mano sandorio. Penkias užsakiau, ir penkias turėsiu, bet jos prašė vienos ar dviejų dienų atokvėpio. Praėjusį penktadienio rytą jos atvyko pas gydytoją su ne mažiau kaip keturiomis merginomis – trimis keturiolikmetėmis ir viena aštuoniolikmete pagalvirėja iš vieno iš pirmos klasės Vakarų galo viešbučių. Jos atvedė keturias, paaiškino, kad jei kuri nors neišlaikytų apžiūros. Keista, bet visos jaunesnės merginos buvo atmestos. Tik aštuoniolikmetė buvo patvirtinta. „Niekada nemačiau nieko panašaus į šias jaunas būtybes,“ tarė panelė X.; „visada jaunosios neišlaiko gydytojo apžiūros.“

Patvirtinta mergelė reikalavo 5 svarų. Štai jos pažymėjimas ir susitarimas:

Šiuo patvirtinu, kad apžiūrėjęs ––– D –––, radau ją mergelę.
–––– –––, M.D., &c.

Susitarimas.
Aš sutinku leisti jums mane turėti už 5 svarus. Ateisiu į bet kurį adresą, jei duosite man dviejų dienų įspėjimą.
Vardas, ––– D –––, 18 metų.
Adresas, ––– viešbutis.

Paėmiau dar vieną susitarimą iš vienos keturiolikmetės nepatvirtintos merginos už 4 svarus ir patikinau firmą, kad esu patenkintas. Per dešimt dienų nuo užsakymo gavimo jos man atvedė iš viso devynias merginas, iš kurių keturios buvo patvirtintos kaip mergelės, o penkios buvo atmestos. Dabar turiu savo rankose visų patvirtintų mergelių ir trijų nepatvirtintų, dėl kurių mergystės turiu labai mažai abejonių, suviliojimo susitarimus. Iš viso turiu septynių merginų, nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, pasirašytus susitarimus, kurios pasirengusios būti suviliotos bet kieno, kada ir kur panorėsiu, su sąlyga, kad duosiu dviejų dienų įspėjimą ir sumokėsiu joms iš viso ne mažiau kaip 24 svarus ir ne daugiau kaip 29 svarus. Mokesčiai, išlaidos ir kt., patirti parūpinant šias merginas, kainavo, tarkime, dar 10 ar 15 svarų. Apskritai buvau pasirengęs perparduoti mergeles po 10 svarų už kiekvieną ir uždirbti nemažą pelną iš sandorio.

PRISTATYTOS SUVILIOJIMUI

Tačiau ponių X. ir Z. firma neturėjo jokio ketinimo leisti man iškviesti savo mergeles be jų įsikišimo. Jos rūpestingai nurodė visoms merginoms pateikti netikrus adresus, kad būčiau priverstas jas gauti per firmą. Tai buvo firmos sutarties pažeidimas, dėl kurio turėjau pagrindo piktintis, ypač todėl, kad tai atradau atsitiktinai, išsiųsdamas šaukimą iškviesti kai kurias merginas. Šio pasitikėjimo sulaužymo priežastis, jų teigimu, buvo ta, kad jei būčiau tiesiogiai bendravęs su merginomis, galėjau išgąsdinti jų tėvus ar darbdavius, ir buvo būtina tai daryti per jas. Tikroji priežastis buvo firmos noras įsitikinti, kad jos gaus penkiasdešimties procentų komisinį, kurį jos ėmė iš nelaimingų savo geranoriško įsikišimo aukų. Supratęs, kad negaliu sau padėti, užsakiau pristatyti dvi iš tų, kurių susitarimus turėjau, praėjusį šeštadienio vakarą. Jos gavo tik šešias valandas, o ne keturiasdešimt aštuonias valandas įspėjimo, bet buvo punktualiai atvestos į ponios Tiuso muziejų septintą valandą. Abi ponios X. ir Z. buvo vietoje ir iš pradžių primygtinai reikalavo lydėti savo globotines į suviliojimo vietą. To, dėl akivaizdžių priežasčių, neleidau, bet turėjau sumokėti dar po svarą už galvą, kad galėčiau ištraukti merginas iš jų nagų. Mano draugas greitai nuvažiavo karieta priešinga kryptimi nuo namo, kuriame jų laukiau, ir tada apsisuko, kai tarpininkės buvo iš akiračio. Jos tačiau reikalavo, kad merginos būtų grąžintos į ponios Tiuso muziejų devintą valandą. Abi mergelės, abi patvirtintos, buvo tarp vyresnių merginų. Viena, Bessie, virėja, buvo skirta daktarui ––, kuris ima tris mergeles per dvi savaites. Tačiau jis buvo išvykęs iš miesto, todėl ji buvo atvesta man, kad būtų perduota įsivaizduojamam draugui, kuriam, kaip manoma, ją perpardaviau. Jai buvo aštuoniolika metų. Jos tėvas buvo miręs. Jos motina buvo linkusi į gėrimą, ir ji turėjo gerą darbą kaip pagalvirėja pirmos klasės viešbutyje. Ji atėjo visiškai pasirengusi būti suviliota, akivaizdžiai tikėdama, kad tai tinkamas dalykas, nors jos idėjos buvo šiek tiek miglotos. Pasakiau jai, kad prieš prisiimdamas atsakomybę perduoti ją savo draugui, noriu būti visiškai tikras, pirma, kad ji žino, ką ketina patirti, ir, antra, kad ji apskaičiavo pasekmes. „Manau, dabar turiu tai išgyventi,“ tarė ji, „kad ir kas tai būtų.“ „O, ne,“ atsakiau; „daugelyje vietų taip būtų; bet čia tau tereikia pasakyti, kad verčiau nenori, ir esi laisva išeiti iškart.“ Pokalbio metu sužinojau, kad mintis apie suviliojimą jai niekada nešovė į galvą iki prieš mėnesį ar du, kai tai pasiūlė panelė X–– kaip dalyką, kurį daro visi, ir patogų būdą užsidirbti šiek tiek greitų pinigų. Iš pradžių ji buvo pasipiktinusi ir šiek tiek išsigandusi; bet sena mokyklos draugė, kuri išgyveno šią išbandymą, patikino ją, kad tai nėra taip baisu, ir tarpininkė, jos pačios žodžiais, „taip užnuodijo jos protą, kad ji jautė, jog turi tai išgyventi“, ir ji sutiko. Ji turėjo gauti 2 svarus 10 šilingų kaip savo dalį, likusieji atitektų firmai. Ji nesijaudino dėl skausmo, ir ji rizikuotų dėl kūdikio, nes panelė X. jai sakė, kad merginos niekada neturi kūdikių pirmą kartą. Ji žinojo, kad tai neteisinga, jos motinai tai nepatiktų, ir jei turėtų kūdikį, ji arba jį atiduotų, arba nuskandintų save. Bet apskritai, išskyrus vieną smulkmeną, ji manė, kad verčiau būtų suviliota. „Dabar mažai dorų merginų, sako,“ buvo pastaba, kuria ji, matyt, ramino savo sąžinę. Bet smulkmena, kuri, atrodo, ją slėgė, todėl nusiunčiau ją į kitą kambarį pas draugę ponią ir nukreipiau dėmesį į antrąją mergelę, kuri laukė apačioje.

Ji buvo maloni, paprasta ir meili šešiolikmetė mergina, labai skirtinga nuo kitos, bet dar labiau visiškai nesugebanti suprasti savo veiksmo pasekmių. Jos tėvas yra „kamuojamas“ – tai yra, paliestas proto; jos motina yra valytoja. Ji pati dirba kažkokį siuvėjos darbą, už kurį gauna 5 šilingus per savaitę. Iki prieš mėnesį ar du ji lankė sekmadieninę mokyklą, ir visais atžvilgiais atrodė mergina, gerokai aukštesnė už vidurkį. Ji turėjo gauti 4 svarus, iš kurių firma turėjo pasiimti 2 svarus. Vargšė mergaitė buvo nervinga ir baikšti, ir buvo jaudinanti matyti, kaip ji kando lūpas, kad sulaikytų ašaras. Kalbėjau su ja kuo maloniau ir stengiausi atkalbėti ją nuo lemtingo žingsnio, išdėstydamas galimas pasekmes, kurios gali sekti. Ji buvo labai atvira ir, manau, visiškai nuoširdi. Vienintelis dalykas, kurio ji bijojo dėl suviliojimo, buvo būti nurengta. Vargšė mergaitė, tai buvo vienintelis dalykas, kurį ji galėjo suvokti. Jos lūpos virpėjo, ir akys prisipildė ašarų, kai ji maldavo leisti jai išvengti šio išbandymo. Ką reiškia būti suviliotai, be formulės, kad ji „praras savo mergystę“, ji neturėjo menkiausio supratimo. Kai paklausiau, ką ji darytų, jei turėtų kūdikį, ji krūptelėjo ir tarė: „Bet kūdikio turėjimas neateina iš suviliojimo, ar ne? Aš neturėjau apie tai jokio supratimo.“ „Žinoma, ateina,“ atsakiau; „jie turėjo tau tai pasakyti.“ „Bet jie nesakė,“ tarė ji; „tikrai, jie sakė, kad kūdikiai niekada neateina iš pirmojo suviliojimo.“

Vis dėlto, mano nuostabai, mergaitė tvirtino, kad yra pasirengusi būti suviliota. „Mes labai vargšai,“ tarė ji. „Motina nieko apie tai nežino: ji manys, kad panelės Z. draugė davė man pinigų; bet jai jų taip reikia.“ „Bet,“ tariau, „tai tik 2 svarai.“ „Taip,“ tarė ji, „bet nenorėčiau nuvilti panelės Z., kuri taip pat turėjo gauti 2 svarus.“ Klausinėdamas sužinojau, kad gudri tarpininkė kelis mėnesius iš anksto duodavo pinigų vargšei merginai ir jos motinai, kai jos buvo bėdoje, kad galėtų ją užvaldyti, kai ateis laikas! Ji tvirtino, kad panelė Z. buvo tokia gera jos draugė; ji norėjo jai ką nors nupirkti. Ji niekuo nenorėjo jos nuvilti. „Kiek, tavo manymu, ji tau davė iš viso?“ „Apie 10 šilingų, manau, bet motinai davė daug daugiau.“ „Kiek daugiau?“ „Galbūt 20 šilingų tai padengtų.“ „Tai yra, kad per metus panelė Z. tau duodavo šilingą čia, šilingą ten; ir kodėl? Klausyk manęs. Ji jau gavo 3 svarus iš manęs už tave, ir tu duosi jai 2 svarus – tai yra, ji uždirbs 5 svarus iš tavęs mainais už 30 šilingų, o tuo metu ji bus tave pardavusi pražūčiai.“ „O, bet panelė Z. tokia maloni!“ Vargšė, patikli mažylė, kokį velnišką meną turėjo naudoti tarpininkė, kad taip prisirištų savo auką! Bet mergaitė buvo visiškai nesugebanti atlikti jokio skaičiavimo dėl savo veiksmų pasekmių. Tai matyti iš šio pokalbio. „Dabar,“ tariau, „jei būsi suviliota, gausi 2 svarus sau; bet prarasi savo mergystę; padarysi neteisingai, tavo reputacija bus sunaikinta, ir gali turėti kūdikį, kurį išlaikyti kainuos visą tavo atlyginimą. Dabar duosiu tau 1 svarą, jei nebūsi suviliota; ką pasirinksi?“ „Prašau, pone,“ tarė ji, „būsiu suviliota.“ „Ir susidursi su skausmu, neteisybe, gėda ir galimu žlugimu, baigdama savo dienas gatvėse, visa tai dėl vieno svaro skirtumo?“ „Taip, pone,“ ir ji prapliupo ašaromis, „mes tokie vargšai.“ Ar gali būti įtikinamesnis įrodymas dėl šios šešiolikmetės mergaitės absoliutaus nesugebėjimo įvertinti vienintelės prekės, su kuria įstatymas laiko ją visiškai kompetentinga elgtis dieną po jos tryliktojo gimtadienio, vertės?

III dalis (liepos 8 d.)

Baudžiamojo įstatymo pataisos įstatymo projekto šalininkai nuolat susiduria su dviem viena kitą naikinančiais teiginiais. Viena vertus, teigiama, kad sutikimo amžiaus pakėlimas yra visiškai nenaudingas, nes gatvėse yra daug jaunų prostitučių, jaunesnių nei teisinis trylikos metų amžius, o kita vertus, taip pat tvirtai teigiama, kad nepilnamečių prostitucija žemiau penkiolikos metų praktiškai išnyko. Abu teiginiai yra visiškai klaidingi.

Gatvėse nėra daug vaikų, jaunesnių nei trylika, siūlančių savo paslaugas, o tarp trylikos ir šešiolikos metų jų yra daugybė. Yra vaikų, daug vaikų, kurie sugadinami dar nesulaukę trylikos; bet šis nusikaltimas yra viena iš kraujomaišos formų, kuri, kaip rodo Būstų komisijos ataskaita, yra neatsiejama nuo perpildymo. Bet gatvėse esančiųjų skaičius yra mažas. Nepaisant dosniausių pinigų pasiūlymų, man visiškai nepavyko rasti nė vienos prostitutės, jaunesnės nei trylikos. Man ne kartą buvo žadami vaikai, jaunesni nei dvylikos, bet jie arba niekada nepasirodė, arba, kai buvo pristatyti, prisipažino, kad jiems daugiau nei trylika. Neturiu abejonių, kad laikui bėgant galėčiau atrasti tuziną ar daugiau vienuolikos ar dvylikos metų mergaičių, gyvenančių amoralų gyvenimą, bet jas labai sunku rasti, kaip ir tos pačios amžiaus berniukus, užsiimančius tuo pačiu baisiu pašaukimu. Šie tiesioginiai įrodymai anaiptol nėra visi, kurie rodo sutikimo amžiaus pakėlimo atgrasomąjį poveikį. Gelbėjimo draugija, esanti Finsbury-pavement, turinti trisdešimt vienerių metų patirtį, dvidešimt penkerius metus fiksuoja amžių, kuriuo jų išgelbėtosios prarado savo dorą.

Štai išgelbėtųjų, kurios buvo suviliotos dvylikos ir trylikos metų amžiaus, skaičiai nuo 1862 iki 1875 m., kai draudžiamas amžius buvo pakeltas iki trylikos: 33, 55, 65, 107, 102, 103, 77, 60, 78, 62, 40, 43, 30; iš viso 855, arba 66 per metus tarp dvylikos ir trylikos metų. Nuo 1875 iki 1883 m. skaičiai yra šie: 22, 24, 19, 20, 16, 14, 15, 10, 7; iš viso 147; vidurkis 16 per metus. Reikia atsižvelgti į tai, kad 1883 m. išgelbėtųjų skaičius buvo tik pusė 1867 m. išgelbėtųjų skaičiaus, bet net ir tada dvylikos ir trylikos metų suviliotų vaikų skaičius būtų sumažėjęs perpus dėl amžiaus pakėlimo. Visi, turintys geriausias galimybes žinoti, kaip veiktų įstatymas, kalėjimų kapelionai ir kiti, tvirtai pritaria draudžiamo amžiaus pratęsimui. Įstatymo prevencinis poveikis yra daug efektyvesnis, nei tikėjausi, nes jis yra beveik vienintelė kliūtis nuolat augančiam apetitui nesubrendusiems abiejų lyčių vaikams. Kad šis pragariškas skonis egzistuoja, deja, neabejotina, ir įrodymams nereikia ieškoti toliau nei neseniai Londono apylinkėse atidarytų vaikų prieglaudų ir namų ataskaitos. Bet įprastoje rinkoje pasiūla apsiriboja merginomis, vyresnėmis nei trylika.

LABAI JAUNŲ MERGAIČIŲ PRAŽŪTIS

Laimei, nėra reikalo ilgai gilintis į šią šlykščią nusikalstamumo fazę, nes ji yra pripažįstama įstatymų, ir nusikaltėliai, kai pagaunami, griežtai baudžiami. Mano tikslas visą laiką buvo nurodyti nusikaltimus, kuriuos faktiškai skatina įstatymai; tačiau būtina paminėti atvejus, kai net baudžiamoji vergovė neatgrasė vyrų nuo šio žiauriausio išniekinimo, kad parodytume poreikį stiprinti barjerą, kuris vienintelis saugo kūdikius nuo ištvirkusių vyrų brutalaus geidulio. Štai, pavyzdžiui, mažytės mergaitės portretas, kurią prižiūri mūsų puikios Vaikų apsaugos draugijos gelbėjimo pareigūnė. Jos vardas Annie Bryant, ir jai dabar vos penkeri metai. Tačiau ta kūdikiška mergaitė tapo prievartavimo auka. Gegužės 28 d. ji buvo suviliota kartu su drauge į namą New Cut gatvėje ir jėga išniekinta, pirmiausia jauno vyro, vardu William Hemmings, o paskui jo bendrabučio kaimyno. Nusikaltimas buvo įvykdytas, ir vargšė mažylė patyrė vidinius sužalojimus, nuo kurių abejojama, ar ji kada visiškai pasveiks. Niekingasis dabar atlieka dvejų metų baudžiamąją vergovę, bet jo bendrininkas pabėgo. Penso vertės pyragėlis buvo masalas, kuris suviliojo kūdikį į jos pražūtį. Kai laikiau ją ant kelių ir padariau ją laimingą su šešių pensų moneta, prieglaudos, kur buvo priglausta ši maža benamė, matrona papasakojo, kaip kiekvieną naktį, prieš užmigdama, mergaitė drebėdavo ir verkdavo, šnabždėdama jai į ausį. Ir tik tada, kai vargšė mergaitė buvo iškilmingai patikinama ir dar kartą patikinama, kad durys tvirtai užrakintos ir kad joks „blogas žmogus“ negali įeiti, ji drįsdavo užmigti. Kiekvieną naktį buvo tas pats, o kai ją mačiau, buvo praėję beveik trys savaitės nuo jos baisios lemties!

Šis atvejis, kai tokio jauno amžiaus vaikas buvo išniekintas, nėra vienetinis. Aštuoniolikmetė mergina, dabar vaikštanti Regento gatve, turėjo savo penkiametę seserį, kurią išniekino „ponas“, kurį ji parsivedė namo. Ji kelioms minutėms buvo išėjusi iš kambario, ir jis pasinaudojo jos nebuvimu, kad sugadintų vargšę mergaitę, kuri ramiai miegojo kitame kambario kampe. Šiuo atveju vyras išvengė bausmės. Paprastai vaikai, siunčiami į prieglaudas kaip „puolusios“ dešimties, vienuolikos ir dvylikos metų amžiaus, yra prostitučių vaikai, auginami šiam verslui ir per anksti įtraukiami į šią baisią profesiją. Dabar prieglaudose yra penkiamečių vaikų, kurie, nors techniškai nėra „puolę“, yra mažai kuo geresni už gyvūnus, apsėstus nešvaraus spirito, nes paveldimumo dėsnis yra taip pat baisiai teisingas viešnamyje kaip ir kitur. Viena mergaitė Šv. Kiprijono prieglaudoje buvo išmesta į gatves savo motinos uždirbti pragyvenimui, kai jai buvo dešimt. Šv. Marijos prieglaudoje nepriima vaikų, vyresnių nei šešiolika. Sesuo Emma šiuo metu turi daugiau nei penkiasdešimt vaikų savo prieglaudoje Hantse. Ji nepriima jaunesnių nei dvylikos. Tik keturiais atvejais buvo nubaustas vyras. Tačiau apsaugotų aukų dalis, palyginti su tais, kurie peržengė lemtingą trylikos metų amžių, yra palyginti maža. Jei ponas Hastingsas, kuris norėtų nustatyti sutikimo amžių dešimt metų, arba ponas Warton, kuris buvo už net žemesnį nei dešimt metų amžių, būtų gavęs savo valią, tikriausiai turėtume steigti prieglaudas keturių, penkių ir šešių metų kūdikiams, kurie buvo sugadinti „savo pačių sutikimu“. Kokia šventvagystė!

VAIKŲ PROSTITUTĖ

Hampshire prieglaudos ataskaitoje teigiama, kad Anglijoje, krikščioniškoje šalyje, ne mažiau kaip 10 000 mažų mergaičių gyvena nuodėmėje. Nežinau, kiek tai teisinga, bet nėra abejonių dėl didžiulės ir augančios nepilnamečių prostitucijos masės. 1882 m. Lordų komiteto ataskaita sako:

Komiteto surinkti įrodymai neabejotinai įrodo, kad nepilnamečių prostitucija nuo beveik neįtikėtinai jauno amžiaus Anglijoje, ypač Londone, didėja iki siaubingo masto. Jie negali tinkamai išreikšti savo pojūčio apie šio išryškinto blogio mastą tiek moraliniu, tiek fiziniu požiūriu ir būtinybę imtis ryžtingų priemonių jam įveikti.

Deja, vietoj to, kad būtų įveiktas, kalėjimų kapelionų nuomone, šis blogis labiau didėja nei mažėja. Aukos daugiausia yra trylikos, keturiolikos ir penkiolikos metų.

Aukštesnės klasės Vakarų galo namuose, tai yra namuose, kur nieko negalima padaryti be išankstinio suvereno išleidimo šampano buteliui ir kur įprastas mokestis, neįskaitant arbatpinigių ir vyno, yra 5 svarai, jie labai atsargiai tiekia labai jaunas merginas. Man būtų buvę daug lengviau nustatyti šį faktą, jei ne baimė, kuri apėmė šią nesventą seseriją po to, kai jų vadovė buvo priversta pripažinti kaltę, kad išgelbėtų savo klientus nuo demaskavimo. Prancūziški, ispaniški ir angliški namai madingose vietovėse, kur, pagal sklandančius gandus, galėjai sutikti kabineto ministrą arba gauti bet kokį skaičių mažų vaikų, dabar pasipiktina bet kokiu nepažįstamojo prašymu suteikti apgyvendinimą, kurį jie teikia tik savo seniems klientams. Bet vienoje viloje šiauriniame Londone, padedamas draugo, radau žavią mergaitę tarp keturiolikos ir penkiolikos metų, aukštą pagal savo amžių, bet nepaprastai patrauklią savo vaikišku nekaltumu. Iš pradžių šeimininkė atkakliai neigė, kad jų namuose yra tokia prekė, bet, paminėjus, kas mus nukreipė į jos vietą, faktas buvo pripažintas, ir buvo sutartas susitikimas.

Namuose buvo dar viena mergina – įžūli kekšė, kurios demonstratyvi yda tarnavo kaip folija, išryškinanti vaikišką, dvasinę kitos mergaitės kūdikiško veido grožį. Buvo žiauru matyti vargšės mažylės bruožus, ne daug didesnius nei lėlės, švelniai užaugintos mergaitės, kai ji įėjo į kambarį, glaudžiai apsisupusi kailiniu apsiaustu, ir nedrąsiai paklausė manęs, ar norėčiau vyno. Vargšė mergaitė, tą rytą ji buvo važiavusi į parodą, ir buvo šiek tiek pavargusi ir rami. Atrodė šventvagystė ją paliesti, ji buvo tokia jauna ir kūdikiška. Ten ji buvo, perduota pirmam pasitaikiusiam, kuris sumokėtų, bet vis dar, iš pažiūros, tokia kukli, mergiškas raudonis dar ne visiškai išblukęs nuo jos vaikiškų skruostų, ir jos graudžios akys, kuriose vis dar slypėjo išsigandusio stirniuko žvilgsnis. Jaučiausi kaip vienas iš prakeiktųjų. „Ji matydavo senus ponus,“ tarė ji, „beveik išskirtinai. Kartais būdavo gana blogai, bet jai patiko šis gyvenimas,“ tarė ji, nedrąsiai bandydama susitaikyti su griežta neišvengiamybe, „ir vynas, ji taip jį mėgo,“ nors jos taurė stovėjo neliesta priešais ją. Vargšelė! Kai palikau namą kaip kaltas padaras, susigėdęs traukdamasis nuo vaiko su kūdikiškomis akimis, tariau šeimininkei, kuri mane išleido: „Ji per gera šiam verslui, vargšelė.“ „Palauk truputį,“ tarė moteris su šypsena. „Ji labai jauna – ką tik sukako keturiolika, ir tik ką pradėjo, žinai. Ateik po poros mėnesių, ir pamatysi didelį pokytį.“ Didelį pokytį, iš tiesų. Te Dievas, kad ji mirtų anksčiau! Ir ji buvo tik viena.

KAIP NUSIKALTĖLIAI APSAUGOMI ĮSTATYMO

Šis baisus fantastiškos ydos vystymasis yra tiesiogiai skatinamas įstatymo, kuris visas mergaites, vyresnes nei trylika, laiko teisėtu grobiu vyrams. Tik šių metų pavasarį vyras buvo nuteistas kalėjimu už nepadorų užpuolimą prieš vaiką. Įrodyta, kad jis išniekino daugiau nei tuziną vaikų, ką tik peržengusių trylikos metų amžių, kuriuos viliojo į kiemus pažadais apie saldumynus, bet, nors jie nežinojo, ką jis daro, kol nepajuto skausmo, jie buvo per seni, todėl jis išvengė bausmės, kol vieną dieną, laimei, buvo pagautas su vaiku, jaunesniu nei trylika, ir buvo greitai nubaustas. Garbingasis J. Horsley, Clerkenwell kapelionas, praėjusiais metais pareiškė:

Dabar vaikšto monstras, kuris dirba klerku labai respektabilioje įstaigoje. Jam penkiasdešimt metų. Jau daug metų jo niekšiškas pomėgis yra vilioti ir gadinti vaikus. Visai neseniai prieš magistratą Surėjaus upės pusėje buvo įrodyta šešiolika atvejų prieš jį. Visi vaikai buvo baisiai sužaloti, galbūt visam gyvenimui. Keturiolika mergaičių buvo trylikos metų, todėl viršijo apsaugotą amžių, ir nebuvo galima įrodyti, kad jos nebuvo sutinkančios šalys. Niekingo vyro žmona pareigūnui, kuris tvarkė bylą, pasakė, kad jos nuomone, jos vyras turėtų būti sudegintas. Tačiau pagal Anglijos įstatymus mes negalime paliesti šio ištvirkimo monstro ar bent jau skirti jam mažos baudos.

UŽDARYMO LAIKAS MERGAITĖMS

Prieš rugpjūčio 14-ąją yra nusikaltimas šaudyti kurtinius, kad nesubrendęs paukščiukas dar turėtų galimybę skraidyti. Sportininkas, norintis sekti kurapką per ražienas, turi laukti iki rugsėjo 1-osios, o fazanų uždarymo laikas yra dar vėlesnis.

Pripažįstant, kad moterys yra toks pat teisėtas grobis kaip kurtiniai ir kurapkos, kodėl gi mums neturėti uždarymo laiko dvikojėms su sijonais taip pat, kaip dvikojėms su plunksnomis? Šiuo metu tas uždarymo laikas yra absurdiškai žemas. Kitą dieną po to, kai mergaitė baigia savo tryliktuosius metus, ji yra visiškai laisva disponuoti savo kūnu pirmam pirkėjui. Saldainių maišelis, puiki plunksna, gera vakarienė ar kelionė į teatrą yra pakankami, kad ji atsisakytų to, kas gali būti prarasta per valandą, bet niekada nebus atgauta. Tai per blogai. Tai nesuteikia mergaitėms teisingos galimybės. Uždarymo laikas turėtų būti pratęstas, kol jos bent jau pasieks fizinę brandą. Tai tikrai nėra per daug sentimentalus pagrindas. Nekokybiškos žuvys nėra tinkamos valgyti. Mergaitės, nepasiekusios brendimo amžiaus, net nėra tinkamos būti suviliotoms. Įstatymas turėtų būti bent jau toks griežtas dėl gyvo vaiko, kaip dėl negyvos lašišos.

Koks yra brendimo amžius Anglijos mergaitėms? Gydytojas Lowndes, kurį man rekomendavo ponas Cavendish Bentinck kaip pirmaujantis Liverpulio chirurgas ir didelis C. D. įstatymų šalininkas, sako: „Norėčiau jums paaiškinti, kodėl tiek daug medicinos profesijos narių, įskaitant mane, norėtų matyti amžiaus, iki kurio būtų laikoma nusižengimu bet kuriam vyrui turėti kūniškų santykių su moterimi, pratęsimą. Taip yra todėl, kad taip mažai mergaičių yra iš tikrųjų aptae viro, fiziškai ir mediciniškai, iki gerokai po trylikos metų. Mano kolega turi merginą Užrakinimo ligoninėje, kuriai devyniolika metų, ji jau kurį laiką yra prostitutė, ir vis dėlto tik ką pasiekė brendimą. Visi nenormalios ankstyvos brendos atvejai, apie kuriuos girdėjome, tokie kaip motinos vienuolikos metų ir pan., yra labai išskirtiniai, ir man atrodo, kad kūniški santykiai su bet kuria moterimi iki brendimo yra žiaurus išniekinimas.“ Tas „žiaurus išniekinimas“ nėra draudžiamas įstatymo. Jis gali būti vykdomas ir yra vykdomas nuolat, visiškai nebaudžiamas vyrui, su siaubingomis pasekmėmis mergaitei. Taip pat faktas, kad tokie vaikai daug labiau linkę perduoti ligas nei pilnavidurė moteris. Todėl moksliškai uždarymo laikas turėtų būti pratęstas, kol moteris bent jau baigs šešioliktuosius gyvenimo metus. Lordų komiteto rekomendacija buvo, kad uždarymo laikas truktų šešiolika metų. Tai buvo amžius, priimtas Lordų rūmų dvejus metus iš eilės, ir tai amžius, kurį buvęs vidaus reikalų sekretorius pažadėjo įtraukti į dabartinį įstatymo projektą, kuris legalizuoja sutikimą, kai mergaitei yra penkiolika metų ir viena diena.

NEPILNAMEČIŲ PROSTITUCIJA RYTŲ IR VAKARŲ GALE

Londono Rytų gale yda yra daug natūralesnė nei Vakaruose. Atsitiktinai susipažinau su keliomis dešimtimis jauniausių prostitučių, kurias galėjo parūpinti Vakarų galo ekspertai. Kongregacionalistų sąjunga surengė vakarienę apie septyniasdešimčiai jaunų prostitučių panelės Steer Tiltoje. Kiek galėjau spręsti, labai mažai jų buvo jaunesnės nei penkiolikos. Ratcliff greitkelyje ir aplinkinėse vietovėse yra daugybė apie penkiolikos ar šešiolikos metų, bet skonis labai jaunoms, atrodo, neišsivystė perpildytuose Rytuose. Čia ir ten yra atvejų, ir yra didžiuliai sluoksniai, kur vaikai gyvena kartu nuo neįtikėtinai jauno amžiaus, bet tai visiškai skiriasi nuo prostitucijos. Madingiausiuose blogos reputacijos namuose, tokiuose kaip ponios Jefferies, ponios B –– , J ––– ir kituose, bet koks nepažįstamojo užsakymas labai jaunų vaikų būtų žiūrimas įtariai. Šie dalykai daromi tik seniems klientams. Edgware kelyje dvi apgyvendinimo namų šeimininkės buvo pakankamai dorovingos, kad atsisakytų priimti keturiolikmetę mergaitę ir jos draugę, bet jos buvo stebimos budrumo komiteto. Viename madingų namų Parko gatvėje, kur buvo teiraujamasi, ar būtų kokių prieštaravimų priimti labai, labai jauną mergaitę, kuri buvo laukiama su senu ponu, atsakymas buvo: „Žinoma, ne. Ar manote, kad mes reikalaujame visų mūsų lankančių ponių krikšto registro?“ Man buvo patikinta, kad galiu atsivesti, ką noriu, kiek noriu, ir jokių klausimų nebus užduota.

Kvadrante ir Regento gatvėje aš ne kartą ėmiau ar liepiau nuvesti į apgyvendinimo namus jaunas merginas nuo trylikos metų ir vyresnes, kurios buvo surinktos gatvėse: šeimininkės niekada neprieštaravo. Šie vaikai jokiu būdu nebuvo subrendę. Paprastai jos teigdavo esančios penkiolikos, bet neatrodė trylikos; dažniausiai jos eina poromis, dalindamosi uždarbiu, ir paprastai vaiką lydi draugė, kuri yra vyresnė už ją. Jų istorija visur panaši. Jos buvo vargšės, darbas buvo prastas, kiekvienas kąsnis, kurį valgė namuose, buvo skaudžiai skaičiuojamas, jos liko per naktį su kokia „linksma“ moteriškos lyties drauge, ir ėjo tuo pačiu keliu kaip visos kitos. Kartais jos sako, kad ponas nusivedė jas į savo kambarius ir sugadino už gautą atlygį. Daugiau jų globoja seni vyrai, ir anksti įtraukiamos į blogiausias sudėtingos ydos formas. Daugelis jų dieną dirba, ir dauguma turi būti namuose naktį dešimtą ar vienuoliktą valandą. Jos turi prieigą prie kavinių ir kitų susitikimų vietų. Nereikėjo ilgai gilintis į šią temos šaką. Jei vis dar kiltų abejonių dėl šio prekybos aprašymo tikrovės, galiu pasakyti, kad šiuo metu turiu susitarimą su vieno namo šalia Regento gatvės šeimininke, kad ji turės paruošusi savo namuose, per kelias valandas nuo mano laiško gavimo, mergaitę, jaunesnę nei keturiolikos. Aš tai išbandžiau tik kartą, bet neturėčiau jokio dvejonių pasitikėti ja, kad ji vėl tai įvykdytų.

JAUNO GYVENIMO PRAŽŪTIS – „DEMONŲ VAIKAS“

„Šios jaunos merginos,“ sako 1883 m. Gelbėjimo draugijos ataskaita, „yra sunkiau valdomos nei moterys, nes jos pripranta prie nuodėmės būdamos tokios jaunos, kad moteriai būdingo kuklumo jos niekada neįgyja.“ Užrakinimo ligoninės matrona, gera, maloni, motiniška siela, patikino mane, kad pagal jų skausmingą, bet beveik nekintančią patirtį, nekalta mergaitė, kartą išniekinta, atrodo, patiria ilgalaikį moralinio jausmo sužalojimą. Jos niekada nepasiekia nieko gero: nešvari aistra iš vyro, atrodo, persiduoda bejėgei jo geidulio aukai, ir ji niekada vėl neatgauna savo pirminio sielos tyrumo. Fizinės pasekmės dažnai yra siaubingos. Štai vaikų prostitutės, kuri vienuolikos metų dvejus metus uždirbo pragyvenimui yda Rytų gale, istorija. Mano informatorius sako:

Emilija. – Žemesnė už savo amžių, plati ir tvirta, su maloniu veidu, kurio išraiška kinta; kartais su baisiai senu žvilgsniu, o kartais su vaikišku veidu; ji man pasakė, kad niekada gyvenime neturėjo žaislo ar nebuvo sode. Radau ją baisiai sergančią ir nusiunčiau į Užrakinimo ligoninę. Ji ten buvo apie šešias savaites. Grįžo atrodydama stora ir sveika, bet keista savo elgesiu, jos protas baisiai suterštas gyvenimo, kurį ji vedė ir apie kurį mėgo kalbėti. Kažkas ją pavadino „Demonų vaiku“, ir tai buvo tinkamas vardas jai. Įžeista, ji rėkdavo, tarsi ją kas žudytų, net jei niekas jos nelietė; tik žvilgsnis iš kai kurių ją užvesdavo: niekas, atrodo, negalėjo jos nuraminti; jei įmanoma, ji pabėgdavo nuo visų ir atsiguldavo šalia didelės mignonetės lysvės, įkišdavo galvą į ją ir nurimdavo. „Tiesiog pasiteisinimas tinginystei ir nedorybei,“ kai kas sakydavo, bet mačiau ją tai darant dešimtis kartų ir daviau nurodymus, kad jai nebūtų trukdoma eiti į sodą, ji buvo toks vaikas. Vieną dieną mačiau ją, kaip įprasta, rėkdama bėgančią plačiu taku ir tolyn į taką prie šiltnamio, atsisėdančią po obelimi, įkišančią galvą į tankų žolės žydėjimą, pereinančią nuo šaižių riksimų prie kūkčiojimų ir tylių verksmų, o paskui į visišką ramybę, todėl priėjau ir tariau: „Kodėl tu visada bėgi į šį kampą, mažyle; ar saldus mignonetės kvapas tau padeda ir išgydo tave nuo blogumo?“ „Tai velnias mane daro tokia bloga,“ akimirksniu atsakė ji, „ir manau, kad gražus kvapas jį išveja;“ ir vėl nuleido galvą.

Keista, kad mignonetės kvapas ramino sudaužytus demonų vaiko nervus, kuri tikriausiai niekada anksčiau nebuvo mėgavusis gėlės kvapu. Pakaitinis silpnaprotystė ir laukinis rėkimas yra per dažni tarp vaikų, tapusių ydos aukomis. Gerai, kad jos rėkia – jų dalia daug blogesnė nei mažų audėjų vergų, apie kuriuos ponia Browning sako:

Gerai, kad tie vaikai verkia prieš jus,
Jie pavargę, dar nebėgę;
Jie niekada nematė saulės šviesos, nei šlovės,
Kurios yra ryškesnės už saulę.
Jie žino žmogaus sielvartą, bet ne išmintį;
Jie grimzta į žmogaus neviltį be jos ramybės;
Yra vergai be laisvės krikščionybėje,
Yra kankiniai, kenčiantys be laurų –
Yra išvargę, tarsi nuo senatvės, bet neatgaudami
Jokių brangių prisiminimų nelaiko,
Yra našlaičiai žemiškos ir dangiškos meilės.
Tegul verkia! Tegul verkia!

KAIP ĮSTATYMAS PALENGVINA PAGROBIMĄ

Kartais sakoma, kad šiais vaikais turėtų rūpintis jų tėvai, bet tie, kurie griebiasi šio argumento, pamiršta, kad įstatymas padeda pagrobėjui. Tarkime, trylikametė mergaitė, supykusi ar suviliota tarpininkės kyšių, kartą patenka į viešnamio ribas, ką gali padaryti tėvas? Viešnamio šeimininkei tereikia laikyti duris užrakintas, kad paniekintų tėvą. Jei ji būtų pavogusi lėlę, jis galėtų gauti kratos orderį dėl pavogto turto, bet kadangi tai tik jo duktė, jis nieko negali padaryti. Tiesa, yra habeas corpus procedūra, bet ji tokia sudėtinga ir brangi, kad praktiškai neprieinama vargšams. Neseniai buvo gauta advokato nuomonė dėl pagrobto berniuko, kokius žingsnius galima imtis, kad tėvas neatgautų savo sūnaus. Atsakymas buvo toks: Atmeskite tėvo prašymą įeiti. Galite laikyti berniuką, kol nebus gautas habeas corpus. Greičiausiai tai negali būti užtikrinta anksčiau nei po mažiausiai dvidešimt keturių valandų. Bylos nagrinėjimas, kad būtų parodyta priežastis, užtruks apie savaitę, kol ateis eilė. Išlaidos neaiškios, nuo 30 iki 50 svarų.

Kokia nauda iš priemonės, kuri greičiausiai negali būti įgyvendinta per mažiau nei dvidešimt keturias valandas, net jei būtų nemokama? Mergaitė gali būti sugadinta per dešimt minučių. Habeas corpus suteikia tėvui galimybę pasiekti savo tikslą, bet jis taip pat negalėtų surinkti reikalingų 50 svarų, kaip negalėtų skraidyti. Priemonė, kuri reikalauja išankstinio 50 svarų išlaidų ir tada gali pradėti veikti tik po savaitės, vargšams faktiškai neegzistuoja.

Paimkime kitą atvejį. Praėjusių metų rugpjūtį Hulle vyras laikė vaikų viešnamį, vietoje žinomą kaip „Kūdikių mokykla“. Jis laikė ne mažiau kaip keturiolika vaikų, vyriausiai tik penkiolika, o kai kurioms vos dvylika. Motinos ėjo į namą bandyti atsiimti savo vaikus, bet buvo išvytos kalinio su baisiausiais įžeidimais ir neturėjo galios atgauti vaikų ar net jų pamatyti. Laimei, senasis niekšas pardavinėjo gėrimus be licencijos. Už šį nusikaltimą, o ne už vaikų vagystę, policija įsiveržė į jo namą ir užtikrino jo nuteisimą. Pagal įstatymą pagrobimas nėra nusikaltimas, nebent mergaitė pagrobimo metu yra savo tėvo globoje.

Kaip lengva vyrui suvilioti vaiką nebaudžiamai, rodo šis įrašas, paimtas iš Hammersmith policijos teismo bylos, nagrinėtos praėjusių metų kovą:

Walter Franklin, gyvenantis North Avenue, Fulham, buvo iškviestas dėl neteisėto Annie Summers, nesusituokusios merginos, jaunesnės nei šešiolika, paėmimo iš jos šeimininko valdos, prieš jos tėvo valią. Ponas Gregory sakė, kad jis atstovauja Jaunų merginų apsaugos draugijai, remiančiai šaukimą. Mergaitė, kuriai buvo keturiolika, tarnavo, ir sutiko kaltinamąjį, eidama pas savo tėvą pasiimti švarių skalbinių. Jis pakvietė ją į savo namus, kur laikė ją visą naktį, o ryte išmetė. Ją rado jos tėvas Čelsyje. Ponas Sheil nurodė bylą „Karalienė ir Miller“ ir manė, kad joks kaltinimas nebuvo atskleistas, nes ji nebuvo savo tėvo globoje. Byla atitiko sprendimą byloje „Karalienė ir Miller“. Tuo atveju buvo atvirkščiai. Mergaitė paliko savo tėvą ir buvo kelyje pas savo šeimininkę. Ponas Gregory: Manote, kad ji nebuvo nei vieno, nei kito globoje? Ponas Sheil atsakė teigiamai. Šaukimas tada buvo atšauktas.

AIRIŲ MERGAIČIŲ VILIOJIMAS

Jau kalbėjau apie vaikų ir kvailų Londono mergaičių parūpinimą. Dar tamsesnė nusikalstamumo spalva yra sistema, kaip įvilioti nekaltas mergaites, priviliojant jas į blogos reputacijos namus, kurie pristatomi kaip respektabilios nakvynės vietos. Prieš kelerius metus, kai dideliais skaičiais Temzėje atvykdavo airių merginos, jos buvo nuolatinis pajamų šaltinis Ratcliff greitkelio viešnamių šeimininkams. Veikimo būdas buvo labai paprastas. Vos tik garlaivis palietė prieplauką, jį užplūsdavo vyrai, pasamdyti viešnamių šeimininkų, kad parvestų merginas namo. Kartais jie kreipdavosi į merginą, sakydami, kad jei ji nori pigios respektabilios nakvynės, gali nuvesti ją į būtent tokią vietą, kokios ji nori. Dažniau jie pagriebdavo jos skrynią ir nueidavo su ja, patikindami, kad neša ją į vietą, kur ji turi apsistoti. Airių mergina, būdama nekalta ir nepatyrusi, pirmą kartą žengianti į svetimą miestą, be draugų ir nežinanti, kur eiti, sekdavo nešiką ir netrukus būdavo saugiai apgyvendinta. Labai respektabili airių mergina, tarnavusi pas vieną mano draugą, turėjo didelių sunkumų, atimdamas savo skrynią iš vieno šių harpijų gniaužtų. Kadangi tai buvo antras vizitas ir ji žinojo adresą, kur jos laukė darbas, jai pavyko priversti jį palikti jos skrynią ir leisti jai nueiti į vietą. Mažiau patyrusi mergina, neturėjusi adreso, kur eiti, būtų lengvai tapusi grobiu. Kai mergina kartą patenka į viešnamį, ji yra beveik tokia pat bejėgė kaip žvirblis, pagautas mokinio spąstų krintančios plytos. Jos kalėjimo prižiūrėtojo metodas labai paprastas. Tikslas visais atvejais yra grynai merkantilinis, todėl pirmas dalykas yra atimti iš jos visą jos menką pinigų atsargą. Tai daroma ne vagyste, o sudarant sąskaitą už maistą ir nakvynę, ir šiam tikslui dedamos visos kliūtys, kad ji nerastų darbo. Vien tai, kad ji gyvena tokiame name, trukdo jos sėkmei, net be daugelio paprastų, bet efektyvių priemonių, kurios gali būti naudojamos, kad būtų užkirstas kelias jos įsidarbinimui.

Kitas dalykas yra įvelti ją į skolas, ir tai taip pat lengvai pasiekiama tais pačiais būdais. Visą laiką, kol sąskaita auga, mergina yra slapta gundoma. Ji girdoma, jai metamos reikšmingos užuominos apie pinigus, kuriuos ji galėtų uždirbti, jei „darytų kaip kitos“; galbūt jai randamas meilužis, nėra palikta jokia galimybė, kad būtų sunaikinta jos dorybė. Jei ji iki paskutinio lieka nepalenkiama, įvyksta du dalykai. Jos skrynia, kurioje yra visi jos pasaulio turtai, yra konfiskuojama, ir ji išmetama be cento į gatvę, vėlai naktį, be draugo ar pažįstamo visame pasaulyje, su baisiais grasinimais būti perduota policijai už nesumokėtą sąskaitą. Ką ji gali padaryti? Septyniolikos ar aštuoniolikos metų kaimo mergina be cento kišenėje Ratcliff greitkelyje vidurnaktį yra pasmerkta pražūčiai. Vien mintis apie tokią padėtį yra pakankama, kad priverstų merginą, jei ne sutikti, tai bent jau apsvarstyti savo pagrobėjų pasiūlymus. Beviltiška ir desperatiška, ji gundoma gerti, į jos alų įberiama uostomojo tabako, ji praranda sąmonę, ir kai ryte pabunda su galvos skausmu, mergina yra prarasta. Tai nėra išgalvota istorija. Kunigai ir kekšės sutinka, kad tai paprasta tiesa. Kardinalas Manningas patikino mane, kad šių imigrančių naikinimas buvo toks baisus, kad viena pagarsėjusi tarpininkė tose vietovėse gyrėsi, kad ne mažiau kaip 1600 merginų praėjo per jos rankas. Tačiau tai buvo prieš kelerius metus. Airių imigracija beveik nutrūko.

Airių imigracijos srautas yra palyginti mažas, bet kai kurios merginos vis dar atvyksta į Londoną iš Liverpulio. Šių merginų gaudymas atliekamas su didesniu menu nei anksčiau taikytu laso metodu Ratcliff greitkelyje. Vienas iš išradingiausių, bet labiausiai velniškų gaudymo metodų yra tas, kuris susideda iš moters, apsirengusios kaip Gailestingumo sesuo, naudojimo kaip masalo. Man tai patikino ponios, aktyviai dirbančios tarp vargšų, kartais taikoma su dideliu sėkmingu. Airių katalikė, atvykusi į Eustoną, yra užkalbinama to, kas atrodo kaip Gailestingumo sesuo. Jai sakoma, kad gera ponia vyresnioji atsiuntė ją pasitikti vargšų katalikių merginų, kad nuvestų jas į geras nakvynės vietas, kur jos gali ieškoti darbo. Mergina natūraliai seka savo vadovę, ir po greito važiavimo uždara karieta per gatvių labirintą ji išlaipinama blogos reputacijos name. Kai jai parodytas jos miegamasis, Gailestingumo sesuo dingsta, ir kelias jos pražūčiai atlaisvinamas. Mergina neturi supratimo, kur ji yra. Visi jai malonūs. Tarpininkė pelno jos pasitikėjimą. Galbūt jai randamas darbas kitame name, priklausančiame tai pačiai vadovybei, nes kai kurie viešnamių šeimininkai turi kelis namus. Gėrimai nuolat statomi jos kelyje; ji vedama į teatrą ir šokius. Vieną naktį, kai yra išvargusi ir pusiau apsvaigusi, jos miegamojo durys atidaromos – nes yra durys, kurios, užrakintos iš vidaus, atsidaro spaudžiant iš lauko – ir jos pražūtis įvykdoma. Po to viskas lengva – išskyrus grįžimą į moralų gyvenimą. Vestigia nulla retrorsum.

MASALINĖS MERGINOS IR JŲ MENAI

Anaiptol ne tik airių merginos yra tarpininkių grobis. Anglės ir škotės pagaunamos dar lengviau. Kiekvienoje didelėje gatvėje yra masalinių merginų – tarpininkių agentės beveik kiekvienoje geležinkelio stotyje. Vaikai, einantys į dieninę ar sekmadieninę mokyklą ir iš jos, yra pastebimi aštraus profesionalios masalinės akies – laukiami ir stebimi, kol ateina laikas jas sugauti. „Beikerio gatvės stotis,“ tarė moteris misionierė, „yra reguliariai lankoma senos masalinės, kuri vilioja mažus vaikus į vietą Milton gatvėje. Savaitėmis buvo laikomas stebėjimas, bet ji atsargi, ir kai stebėjimas vyksta, masalinė eina kitur. Vos tik stebėjimas pašalinamas, girdime iš vaikų, kuriuos ji gundė, kad ji vėl savo senuose medžioklės plotuose.“ Labai respektabilios vidurinės klasės mergaitės kartais užkalbinamos, žiūrinčios į parduotuvių vitrinas, maloniai kalbančių, gerai apsirengusių ponių, kurios siūlo nupirkti bet ką, kas joms patinka, kad pelnytų jų pasitikėjimą ir nusivestų jas.

Viena graži keturiolikmetė mergaitė Bromptono kelyje buvo pažadėta „tokios malonios mažos ponios“ jodinėti ant jos gražaus ramaus ponio tiek, kiek ji norėtų, jei tik eis su ja namo. Tai nėra daroma spontaniškai. Tai kruopščiai organizuota sistema, vykdoma profesionalų, kurių uždarbis didelis, o rizika maža. Iš 3000 atvejų, apie kuriuos buvo surinkta informacija Milbanke, beveik 900, arba apie 30 procentų, savo pražūtį priskyrė masalinėms merginoms. Kai vaikas kartą yra suviliotas, ji dažnai per daug gėdijasi grįžti, ir net jei norėtų, gerai pasirūpinama, kad ji liktų pinklėse. O dėl jos susekimo, adata šieno kupetoje yra lengviau randama nei vaikas tarp keturių milijonų Londono gyventojų. Prieš kelerius metus sena tarpininkė suviliojo miesto misionieriaus dukterį. Mergaitė dingo šešiems mėnesiams. Policija buvo įspėta. Buvo atspausdinti ir platinami lankstinukai. Viskas buvo daroma, kad mergaitė būtų susekta, ir viskas buvo veltui. Jos motina beveik neteko proto, ir visos viltys buvo palaidotos, kai mergaitė vieną dieną pasirodė prieglaudoje. Tada buvo atrasta, kad ji niekada nebuvo išvykusi iš Londono, kad vienu metu buvo prieglaudoje, ir kad ji niekada nesistengė slapstytis. Ji tiesiog buvo pasimetusi Babilono labirinte.

KAIMO MERGAIČIŲ GADINIMAS

Kaimo mergina yra beveik nesipriešinantis grobis. Semestro metas, kai jaunos merginos atvyksta į miestą su savo skryniomis ieškoti darbo, yra didysis tarpininkių medžioklės sezonas. Iki tokio lygio priėjo, kad kai Merginų draugijos narė atvyksta į miestą dirbti, draugija laiko būtina siųsti ką nors jos pasitikti, kad ji nepatektų į blogas rankas. Dirbant su anglų merginomis, moteris kartais apsirengia kaip diakonė, o ne Gailestingumo sesuo. „Širdis kraujuoja,“ tarė nešikas vienoje šiaurinių geležinkelio stočių, „matant, kaip šios vargšės merginos pagaunamos šių blogų moterų.“ Net jei jos išvengia geležinkelio stoties, dažnai gatvėje jos įkliūva. Štai atvejis, kuris pateko į asmenines Vestminsterio kalėjimo kapeliono žinias. Kaimo mergina atvyko Didžiuoju Šiaurės geležinkeliu į King’s Cross. Ji padėjo savo skrynias į bagažo saugyklą ir išėjo, kaip tūkstančiai prieš ją, pažiūrėti, kaip atrodo Londonas, ir pasiteirauti kelio.

Po kurio laiko, būdama alkana ir pavargusi, ji paklausė iš pažiūros respektabilios moters, kur galėtų ką nors užkąsti. Moteris nuvedė ją į užkandinę, kur jos valgė maistą. Gėrimas, matyt, buvo su narkotikais, nes mergina nieko neprisimena kelias valandas, kol atgavo sąmonę policijos kameroje. Ji buvo rasta gulinti, tariamai girta, gatvėje ir buvo suimta. Atsigavusi ji rado, kad jos piniginė buvo paimta, bilietai į bagažą pavogti, dauguma jos apatinių drabužių paimti, ir kad ji buvo labai skaudama ir subraižyta apie šlaunis. Matyt, sutrukdyti prieš pasiekdami paskutinį kraštutinumą, nusikaltėliai skubiai aprengė ją keliais drabužiais ir paliko gatvėje, kur ją, vis dar be sąmonės, rado policininkas. Teiraujantis bagažo saugykloje, buvo nustatyta, kad jos skrynios buvo pašalintos kažkieno, kas pateikė bilietą, bet kas jis buvo, niekas niekada nesugebėjo rasti jokių pėdsakų. Mergina buvo įrodyta labai respektabili. Jai buvo rasta vieta, ir nuo tada ji gerai sekasi. Ponas Merrick, kuris ją ne kartą matė ir atidžiai klausinėjo, neturi jokių abejonių, kad ji pateikė teisingą pareiškimą apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, ir jei ne atsitiktinumas, ji būtų buvusi išniekinta taip pat, kaip ir apiplėšta. Kitos, mažiau laimingos, dabar yra gatvėse; bet jų istorijos, žinoma, lengvai atmetamos.

Štai kitas atvejis, kurio tikslumą patvirtina ponia, užsiimanti gelbėjimo darbu Pimlico. Jauna mergina, šešiolikos ar septyniolikos metų, atvykusi iš kaimo aplankyti savo dėdės, turtingo prekybininko, prižiūrėjo savo skrynias geležinkelio stotyje, kai moteris, kreipdamasi į ją vardu, paklausė, kur ji eina. „Pas savo dėdę, kuris gyvena –––.“ Moteris atsakė: „Buvau atsiųsta tavęs pasiimti.“ Ji paėmė merginą į karietą ir nugabeno į viešnamį, iš kurio ji nebuvo išgelbėta kurį laiką. Moteris perskaitė merginos vardą ant jos skrynių adreso.

Šios neteisėtos praktikos anaiptol nėra apsiribojusios Londonu. Štai istorija, už kurios tikrumą pasirengęs laiduoti ponas Charringtonas:

Jauna ponia kreipėsi į provincijos muzikos salės savininką dėl įdarbinimo, ir kadangi nuotrauka rodė labai gražią apie aštuoniolikos metų merginą, buvo išsiųstas palankus atsakymas, ir jai buvo surastos respektabilios (?) nakvynės vietos. Jis leido jai dainuoti vieną vakarą, bet iki antrojo vakaro pabaigos jis ją apsvaigino, suviliojo ir užkrėtė bjauria ir šlykščia liga. Mano draugas (kuris man papasakojo jos istoriją) rado ją tiesiogine prasme pūvančią ant šiaudų kažkokiame priestate, kur savininkas ją paliko badauti. Iš pradžių jis manė, kad nėra jokios vilties pasveikti, bet jos gyvybė buvo išgelbėta, nors jos grožis ir regėjimas buvo prarasti.

Edinburgo socialinės būklės ataskaitoje, kurią 1883 m. sudarė miesto misionierius ponas Fairbairnas, jis sako:

Kai kurie namai, kurie nominaliai yra blaivybės viešbučiai, iš tikrųjų yra viešnamiai (jie vadinasi blaivybės viešbučiais, nes taip yra atviri priimti žmones ir tuo pačiu išvengia policijos priežiūros, neturėdami licencijos). Į šias vietas merginos viliojamos kaip tarnaitės, apsvaiginamos ar prigirdomos, o tada suviliotos ir gundomos atsiduoti prostitucijai. Dviejuose tokiuose atvejuose, žinomose misionieriui, šeimininkės buvo nusiųstos į kalėjimą. Garsiame Liverpulio viešnamyje kaimo merginos dažnai buvo viliojamos – ekskursijų dalyvės ir pigių keliautojų buvo mėgstamiausias grobis.

ĮKALINTOS VIEŠNAMIUOSE

Patekti į viešnamį pakankamai lengva, tačiau ištrūkti anaiptol nėra paprasta. Be drabužių namų, kur moterys faktiškai yra kalinės, draudžiama peržengti slenkstį ir prirakintos prie namų skolomis, nuolat pasitaiko atvejų, kai merginos atsiduria užrakintos. Kartkartėmis karštas protestantizmas įsiplieskia į įniršį dėl tariamo kokios nors merginos pagrobimo, kuri, kaip manoma, buvo slapta pervežta iš vienuolyno į vienuolyną. Šie pagrobimai ir įkalinimai nuolat vyksta tarnaujant ydai, tačiau niekas į tai nekreipia dėmesio. Londono labirintas, kaip ir Kretos, turi daugybę kambarių ir požeminių koridorių; siūlas, vedantis prie įėjimo, lengvai nutrūksta. Štai, pavyzdžiui, vienas atvejis, kai mergina, dabar dirbanti respektabilioje vietoje, buvo įkalinta, kol buvo įvykdyta jos pražūtis.

K. S., auklė, jaunesnė nei penkiolikos, kartą buvo pakviesta arbatos moters, su kuria buvo susipažinusi. Ji įėjo ir nebuvo išleista. Ji buvo laikoma namuose, bet su ja buvo elgiamasi maloniai. Vieną naktį ji buvo apsvaiginta, padaryta be sąmonės, ir tokioje būsenoje, kaip teigiama, ją sugadino didikas. Jis laikė ją ten kelis mėnesius, kol galiausiai jai pavyko pabėgti. Namas yra gatvėje netoli Marmurinės arkos, laikomas panelės ––, kuri apsimetė turinti dažymo parduotuvę. Mergina buvo išsiųsta į Češyrą iš Užrakinimo ligoninės ir dabar jai sekasi gerai.

Štai kitas atvejis, apie kurį pranešė Vestminsterio gelbėjimo namai:

Fanny F., penkiolikos, buvo įkalinta viešnamyje. Jos tėvui buvo uždrausta įeiti į namą. Jis labai kentėjo, bet galiausiai jam pavyko ją ištraukti padedant kitoms namų merginoms, kurios girdėjo apie tėvo sielvartą.

Net kai joms pavyksta pabėgti, viešnamio šeimininkė užvaldo jų daiktus. Esther Prausner, lenkų merginos, atvejis, kuris birželio pabaigoje buvo nagrinėjamas Temzės policijos teisme:

Ji atvyko į Angliją iš Vokietijos prieš kelis mėnesius, siekdama užsidirbti pragyvenimui. Po kelių savaičių ją įkalbėjo gyventi Poplare blogos reputacijos name, ir nelaiminga mergina ten buvo priversta gyventi amoralų gyvenimą. Galiausiai ji atsisakė ilgiau likti name ir išėjo. Kai pareikalavo savo skrynios, kurioje buvo visi jos daiktai, taip pat ir jauno vyro, kurį ji ketino vesti, daiktai, šeimininkė atsisakė juos atiduoti, sakydama, kad ji jų visai negaus. Mergina sumokėjo ne tik nuomą už visą laiką, kurį gyveno name, bet ir savaitės nuomą iš anksto vietoj įspėjimo apie išėjimą. Vis tiek jos skrynia nebuvo atiduota. Ji paprašė magistrato patarimo, ką daryti, kad atgautų savo turtą. Ponas Lushingtonas nurodė vienam iš orderių pareigūnų nueiti į namą ir bandyti gauti skrynią, tačiau vėliau tą pačią dieną buvo informuotas, kad moteris jos neatiduos. Tada jis nurodė išduoti šaukimą, nemokamai, prieš minėtą asmenį už neteisėtą daiktų sulaikymą. Jauna mergina, kuriai buvo devyniolika ir kuri atrodė labai nusiminusi, tada pasišalino.

Atvejis, kuris tiesiogiai pateko į mano asmenines žinias, įvyko tik praėjusiais metais St. John’s Wood. Nors pati merginos nemačiau, gavau iš dviejų patikimų ir nepriklausomų šaltinių jos nuotykio pasakojimus, kurie iš esmės yra identiški. Jie yra tokie:

Alice B., dvidešimties metų mergina iš Devonšyro, atvyko į Londoną tarnauti po savo tėvo mirties. Tarnystėje ją suviliojo gydytojas, gyvenantis name; bet po jo išvykimo ji susitikinėjo su iš pažiūros respektabiliu jaunu vyru. Ji buvo susižadėjusi, ir viskas atrodė gerai, kai vieną sekmadienio popietę, mėgaudamiesi sekmadienio pasivaikščiojimu, jis pasiūlė užsukti pas savo tetą, kuri, kaip jis sakė, gyveno Nr. – Queen’s Road, St. John’s Wood. Šis namas, kaip sklando vietiniai gandai, yra madingas viešnamis, globojamas, be kitų, mažiausiai vieno princo ir vieno kabineto ministro. Ji apie tai nieko nežinojo. Kartu su savo mylimuoju ji įėjo į namą ir gėrė arbatą su tariama jo teta. Po arbatos jos buvo paklausta, ar nenorėtų nusiplauti rankų, ir ji buvo nuvesta į viršų į prabangiai įrengtą miegamąjį ir palikta viena. Pirmą kartą savo padėtį ji suprato išgirdusi, kaip raktas pasisuka spynoje. Tris savaites jai niekada nebuvo leidžiama išeiti iš kambario, bet ji buvo priversta priimti savo pirmojo suviliotojo vizitus, kuris, atrodo, pasamdė jos mylimąjį, kad ją įviliotų į šį urvą. Ji maldavo savo pagrobėjo ją paleisti, bet, nors jis vedė ją į teatrą ir operą, aprengė gražiais drabužiais ir kalbėjo apie vestuves užsienyje, niekada neleido jai pabėgti. Kai jis nebuvo su ja, ji buvo laikoma užrakinta. Kai buvo su ja, ji buvo nelaisvėje prižiūrima. Tai tęsėsi šešias ar septynias savaites. Mergina buvo gerai maitinama ir prižiūrima, turėjo tarnaitę, kuri ją aptarnavo; bet ji kankinosi nelaisvėje, nuolat svajodama apie pabėgimą, bet visiškai nesugebėdama ištrūkti iš griežtai saugomo namo. Galiausiai vieną rytą ją pažadino neįprastas triukšmas. Tai buvo kaminų valytojas, valantis kaminą. Jos durys turėjo būti atidarytos, kad jis galėtų įeiti į gretimą kambarį. Ji atsikėlė, apsirengė savo senais drabužiais – kurie, laimei, nebuvo pašalinti – ir bėgo dėl savo gyvybės. Ji rado mažas šonines duris prie galinių laiptų apačios atidarytas, ir akimirksniu buvo laisva. Ji neturėjo nei skrybėlės, nei kepurės, nei cento, kurį galėtų vadinti savu. Jos vienintelė mintis buvo kuo toliau pabėgti nuo nekenčiamo namo. Tris ar keturias dienas ji klajojo be draugų ir bejėgė gatvėmis, nežinodama, kur eiti. Policija buvo maloni jai ir apsaugojo nuo įžeidimų, bet ji buvo beveik mirusi iš bado, kai laimingos įkvėpimo vedama pateko į Gelbėjimo armijos susirinkimą Whitechapel, kur pateko į geras rankas. Ji buvo perduota jų namams, o paskui Gelbėjimo draugijai, kurios dėka rado darbą, kur dirba šiuo metu.

Skaudu būtų sužinoti, kiek merginų šiuo metu yra įkalintos kaip Alice B. Londono viešnamiuose.

LONDONO MINOTAURAS

Kaip Kretos labirinte buvo monstras, žinomas kaip Minotauras, kuris rijo mergeles, metamas į šios blogos vietos labirintus, taip Londone yra bent vienas monstras, kurį galima laikyti absoliučiu brutalaus geidulio įsikūnijimu. Vargšas apšmeižtas padaras Kretos labirinte kas devynerius metus suėdė septynias mergeles ir tiek pat berniukų. Čia Londone, vaikštantis apsirengęs taip pat respektabiliai, su plačiais audiniais ir puikia linine apranga kaip bet kuris vyskupas, be jokios bjaurios formos ar žvėries panašumo, kuris jį išskirtų nuo kitų jo bendraamžių, yra daktaras ––, dabar išėjęs į pensiją iš savo profesijos ir laisvas skirti savo turtą ir laisvalaikį mergelių gadinimui. Tai „ponas“, kurio mergelių kvota iš jo tarpininkių yra trys per dvi savaites – visos merginos, kurios anksčiau nebuvo suviliotos. Bet jo naikinanti aistra nublanksta palyginus su pono ––, kito turtingo žmogaus, kurio visas gyvenimas skirtas geidulio tenkinimui. Mano tyrimų požeminiame pasaulyje metu nuolat susidurdavau su jo vardu. Ši tarpininkė rinko merginas ––, ta moteris ieškojo mergelių ––, ši mergina laukė ––, tas namas buvo žinoma –– vieta. Jo pėdsakus aptikdavau taip dažnai, kad pradėjau teirautis viršutiniame pasaulyje apie šią įspūdingą asmenybę. Netrukus gavau patvirtinimą apie įrodymus, kuriuos surinkau iš pirmų rankų apačioje, apie šio šiuolaikinio Minotauro, šio angliško Tiberijaus, kurio Kaprė yra Londone, egzistavimo tikrovę.

Mano užduotis nėra viešai smerkti asmenis, ir šio padaro vardas bei adresas šiuose stulpeliuose nepasirodys. Bet faktas, kad jis egzistuoja, turėtų būti užfiksuotas, jei tik kaip ryškus pavyzdys, iki kokio masto turtingas žmogus gali sugadinti ne šimtus, o tūkstančius vargšų moterų. Tai iš tikrųjų yra pono –– pasigyrimas, kad jis savo laiku sugadino 3000 moterų. Jis niekada neturi reikalų su merginomis, reguliariai vaikštančiomis gatvėmis, bet dosniai moka už aktores, parduotuvių merginas ir panašias. Pratimai, poilsis; viskas yra pavaldų jo gyvenimo aukščiausiam tikslui. Jis, be abejo, mokėjo savo aukoms – niekada neduoda merginai mažiau nei 5 svarus – bet kyla klausimas, ar dosnus 3000–5000 svarų išlaidavimas perkant merginų sutikimą jų pačių negarbingumui nėra baisus jų padarytos žalos apsunkinimas, kurį jis dėl kažkokios paslaptingos priežasties buvo leistas padaryti savo rūšiai.

Tai nėra tuščios pasakos,
Nors laikomos tokiomis seklioje nežinomybėje,
Ką išminčių poetai, mokomi dangaus mūzos,
Senoje, nemirtingoje poezijoje pasakojo
Apie baisias chimeras ir užburtas salas,
Ir plyšius uolas, kurių įėjimas veda į pragarą;
Tokių yra, bet netikėjimas yra aklas.

Akliausias netikėjimas turi pripažinti, kad šiame „anglų džentelmene“ turime daug baisesnį Minotaurą nei tą, kurį Ovidijus išgalvojo ir kurį Tesėjas nužudė.

IV dalis (liepos 10 d.)

Šūkis, su kuriuo pradėjome, Laisvė ydai, Represijos nusikaltimams, yra vienintelis saugus pagrindas įstatymų leidėjui sprendžiant šį klausimą. Baudžiamojo įstatymo pataisos įstatymo projektas, kaip jį suformulavo seras W. Harcourt, buvo ne tiek įstatymo projektas, skirtas pakelti sutikimo amžių ir sugriežtinti nuostatas prieš parūpinimą ir prekybą anglų merginomis, kiek įstatymo projektas, skirtas padidinti policijos savavališką galią gatvėse.

Niekas, turintis bent menką supratimą apie milžinišką pareigų įvairovę, kurią šiuolaikinė civilizacija uždeda policijai, negali pritarti neigiamai ir nejautriai kritikai, kurią neišmanėliai pila ant šios jėgos. Konsteblis yra pareigūnas, kuriam šiuolaikinė visuomenė perdavė visas senovės klajojančio riterio pareigas. Nėra naudingesnio būtybės pasaulyje, ir yra nedaug kilnesnių žmogaus veiklos idealų nei tikrai visuomeniškai nusiteikusio, riteriško policininko kasdienis gyvenimas. Bet dauguma policininkų, būdami tik mirtingi, nėra labiau patikimi su savavališka galia nei kiti žmonės, ypač kitos lyties atžvilgiu. Jos turėjimas veda prie korupcijos, ir kuo ta galia didesnė, tuo daugiau žalos padaroma. Neturiu noro pateikti jokių šmeižikiškų kaltinimų vyrų grupei, kuri nuolat atlieka sunkiausias pareigas visuomenės tarnyboje; bet tie, kurie aukščiausiai vertina šią jėgą, turėtų būti labiausiai suinteresuoti apsaugoti ją nuo bet kokio pagundos didinimo, kuri jau rimtai kenkia tiek jos moralei, tiek efektyvumui. Man sakoma, kad šiuo klausimu išreiškiu ne tik vieningą mūsų Komisijos nuomonę, bet ir brandžią kai kurių geriausių jėgos autoritetų įsitikinimą.

Policijos galia gatvėse esančioms moterims jau yra pakankama ne tik tvarkos palaikymo ir nepadorumo bei priekabiavimo prevencijos tikslais, bet ir šantažo rinkimui iš nelaimingųjų.

Man patikino vienas iš Jos Didenybės kalėjimų kapelionas, kuris turbūt turi daugiau galimybių kalbėtis su šiom moterim nei bet kuris kitas asmuo šalyje, kad jų gretose yra absoliutus vieningumas, kad jei jos neduoda arbatpinigių policijai, jos būna suimamos. Nuo aukščiausios iki žemiausios, jis man sako, universalus liudijimas yra, kad turi mokėti konstebliui, arba pateksi į bėdą. Joms tai tapo pripažinta jų profesijos būtinybe. Arbatpinigių davimas nešikams prieštarauja geležinkelių bendrovių nuostatams, tačiau keleiviai tai daro nuolat; ir arbatpinigių davimas policijai yra toks pat įprastas gatvės moterų praktika. Kai kurios moka piniginėmis, kitos savo kūnu – daug vargšių abiem. Yra gerų policininkų, kurie neliestų kekšės pinigų, negertų su ja, jau nekalbant apie kitokius santykius. Bet yra daugybė, kurie šiuos dalykus laiko savo pareigų privilegijomis ir veikia pagal savo įsitikinimus.

Policininko galia gatvės merginai, nors teoriškai labai menka, iš tikrųjų yra beveik despotiška. „Jei susipyksti su policininku, tau galas,“ nėra toli nuo tiesos. Jėgos esprit de corps yra stiprus, ir tiek prostitutės, tiek policininkai sutinka, kad jei mergina kartą duotų arbatpinigių ir išduotų, jai geriau iškart palikti Londoną. Ji būtų persekiojama iš skyriaus į skyrių ir niekada neleista ilsėtis, kol neišvyktų už metropolinio rajono ribų. Jei policininkai gali tai padaryti keršydami už pasitikėjimo sulaužymą, nereikia aiškinti, kad jie gali reikšmingai paveikti merginos padėtį ir perspektyvas, visiškai nedarydami nieko neteisėto. Jie turi tik pasirodyti nepatogiai smalsūs, kai vyksta sandoris, kad atbaidytų klientą, ir bet kuriuo metu, jei nusprendžia būti griežtai pareigingi, gali rasti pakankamai įrodymų, kad pagrįstų bent jau grasinimą areštu. Merginos pragyvenimas yra policininko rankose, ir per daugeliu atvejų jis išnaudoja savo galimybę. Padidinti bent menkiausią policininko, dėvinčio uniformą, galią prieš moteris, kurios net savo lyties yra paliktos be draugų, yra nusikaltimas prieš laisvę ir teisingumą, kurio neturėtų pateisinti nei nekantrumas dėl ydos rinkų, nei šventas siaubas matant gatvės merginas. Jei sakome, kad policininkas nuolat gundomas paversti savo galią pinigais, mes tik sakome, kad jis yra žmogus ir kad jis yra vargšas. Bet per daug blogai paversti lazdą nešiojančius viešosios tvarkos sergėtojus uniformuotais „sutenėliais“, renkančiais gėdingą duoklę iš šiuolaikinio Babilono puolusių mergelių.

NENATŪRALI SĄJUNGA

Jei policija nuolat rizikuoja būti sugadinta savavališkos galios, kurią jie turi prostitutes atžvilgiu, viešnamių siūloma pagunda yra dar klastingesnė. Visi žino, kaip ponia Jefferies bandė papirkti Minahaną, ir kaip jo viršininkai išjuokė jį, kad jis neėmė tylėjimo pinigų kaip kiti. Teoriškai policininkas neturi galios blogos reputacijos namams. Bet jei jis nori, gali padaryti beveik neįmanoma bet kuriam viešnamiui vykdyti gero verslo. Policija, paprasčiausiai atsisakydama vakar priimti savo pareigų interpretaciją, pagal kurią veikė prieš tai buvusią popietę, padarė Northumberland gatvę nepravažiuojamą ir atidėjo Pall Mall Gazette leidimą trimis valandomis. Nieko skandalingesnio, kas nebuvo atvirai riaušinga – nes minia buvo labai geranoriška – nei scena, į kurią lordas Aberdeen, garbingasis Auberon Herbert ir daugelis kitų žiūrėjo iš mūsų biuro langų vakar, sunku įsivaizduoti. Vyrai buvo kūniškai išmetami pro mūsų langus, ir jei būtų pasidavusios vienos durys, biuras būtų buvęs apiplėštas nuo kiekvieno jame esančio popieriaus.

Policija valandomis nesuteikė mums jokios apsaugos ir mažai ką darė, kad užtikrintų laisvą įėjimą ir išėjimą iš mūsų patalpų. Kad ir kokia būtų priežastis, tik po klausimo, užduoto Bendruomenių rūmuose, ir oficialaus skundo, pateikto Vidaus reikalų ministerijoje, policija atsisakė savo pareigų interpretacijos, kuri didžiąją dienos dalį darė neįmanoma bet kam patekti į mūsų patalpas ar vykdyti įprastą ir teisėtą laikraščio verslą. Jei policija gali tai padaryti bendraudama su įtakingu laikraščiu, turinčiu galingų draugų abiejuose Parlamento rūmuose ir didžiulę sekėjų bazę šalyje, ką jie negali padaryti bendraudami su viešnamio šeimininku, kuris nuolat yra per plauką nuo įstatymo pažeidimo, net jei, kaip daugelis jų daro, nepaverčia savo namo nelegaliu gėrimų pardavimo punktu? Neišvengiamas rezultatas seka. Kiekvienas viešnamis daugiau ar mažiau tampa policininkų, einančių patrulį, pajamų šaltiniu. „Policija yra viešnamių šeimininkų geriausi draugai,“ sentenciškai man tarė senas šeimininkas. „Kodėl? Jie viską laiko tvarkingai. O viešnamių šeimininkai yra policijos geriausi draugai, nes jie jiems moka.“ „Kiek mokėjote policijai?“ paklausiau. „3 svarus per savaitę, metus iš metų,“ jis tarė susimąstęs, „o mano buvo tik maži namai.“ Man sakė, kad viename garsiame Rytų galo name policijos pašalpa siekia net 500 svarų per metus, jau nekalbant apie nemokamus kambarius, kai jų reikia, tiek konstebliams, tiek detektyvams.

To, žinoma, negaliu patikrinti: galiu tik pasakyti, kad tai yra bendrai žinoma Rytuose, ir jei seras Richard Cross nori sužinoti namo vardą ir adresą nepriklausomam tyrimui, jis yra jo žinioje. Koks yra natūralus rezultatas? Tarp viešnamio šeimininko ir konsteblio sudaroma sąjunga. Ponia, įgudusi gelbėjimo darbe ir turinti autoritetą kalbėti, man pasakė, kad jei kada norėdavo išgelbėti merginą iš blogų namų Vakarų gale, ji turėjo labai atsargiai užtikrinti, kad jos ketinimų šnabždesys nepasiektų policijos ausų. „Jei taip darau,“ tarė ji, „beveik visada randu, kad šeimininkė buvo įspėta, ir vargšė mergina buvo slapta perkelta į kitą namą.“ Rytuose yra geriau; bet Vakaruose, jei norite apeiti vyrus, kurių nusikaltimus aš atskleidžiau, nesakykite policijai.

JUODOJI AVIS KIRPYKLOJE

Žinoma, yra policija ir policija. Kai kurie geriausi žmonės, kiti labai priešingi. Kol pulkininkas Hendersonas nepadėjo taško ir nedavė savo superintendentams suprasti, kad chuliganams neleidžiama blogai elgtis su Gelbėjimo armijos procesijomis, skirtumas tarp visiškai taikios demonstracijos ir visuotinės riaušės priklausė beveik išimtinai nuo patruliuojančio konsteblio geros valios ar jos nebuvimo. Todėl didžiulė atsakomybė tenka tiems, kurie yra įpareigoti palaikyti aukštą jėgos charakterį. Kai kurie superintendentai yra puikūs vyrai, ir daugelis inspektorių. Kiti vargu ar nusipelno tokio pagyrimo. Ponas Charringtonas, laiške, gautame šį rytą, patikina mane, kad kai jis ėjo bandyti išgelbėti vargšes išniekintas mergaites, policija darė viską, kad jam sutrukdytų. Vienu atveju jis teigia, kad du policininkai faktiškai perdavė jį viešnamių chuliganams, kad būtų nužudytas, tuo pačiu sakydami, kad eis už kampo ir to nematys. „Vos prieš kelias savaites, kai keli geri, sąžiningi policininkai atliko savo pareigą ir apsaugojo mane, suimdami vyrą, kuris mane užpuolė, jie buvo iškart nušalinti nuo vietos ir įsakyta nebegrįžti, o niekšas, kuris darė viską, kad mane nužudytų, buvo paliktas vietoje.“ Buvęs ilgametis pareigūnas patikino mane, kad „policininkai ir kareiviai kartu sugadina daugiau merginų nei bet kuri kita vyrų klasė Londone.“ Iš Edinburgo gavau miesto misionieriaus ataskaitą, kad jis susidūrė su atveju, kai ponas išgelbėjo merginą nuo policininko, kuris grasino ją suimti, jei negalės su ja daryti, ką nori, ir, kaip jis reikšmingai priduria, už vieną, kurį randame, gali būti daugybė. Daugelis policininkų yra nevedę vyrai, gyvenantys kareivinėse kaip kareiviai, ir nėra labiau tinkami būti apdovanoti absoliučia gatvių, kurios, galų gale, yra vargšų svetainė, kontrole nei gvardiečiai. Kartais kaimenėje yra visiškai bloga avis, ir jos buvimas sugadina likusius.

ŠOKIRUOJANTIS PAREIŠKIMAS

Gavome siaubingą pareiškimą apie vieną pareigūną, kuris neseniai buvo aukštose Metropoliteno policijos pareigose – istoriją, tokią siaubingą tiek savo pagrindiniu faktu, tiek dar labiau dėl tironijos, kurią ji atspindi, kad kurį laiką dvejojome ją skelbti. Net dabar, pažadėdami perduoti Vidaus reikalų sekretoriui, kad kaltinimas būtų griežtai ištirtas, kaltinamojo vardą, mes pateikiame istoriją tik apybraižomis, taip neįtikėtina ji mums atrodo, ištraukta iš rašytinio pareiškimo, kuris dabar yra prieš mus, prisiekto vakar prieš Vinčesterio merą:

A.B., aukštas pareigūnas jėgoje, prieš penkiolika metų smurtinai suviliojo savo dukterį, kuriai tada buvo šešiolika metų. Po to, kai šie santykiai tęsėsi kurį laiką, ji paliko namus, bet vėliau, patekus į bėdą, kreipėsi į savo tėvą pagalbos, sakydama, kad jei negaus pagalbos, bus priversta kreiptis į magistratą. Jis nusiuntė vedusią seserį grasinti jai kalėjimu, jei ji ką nors tokio darytų. Tęsiu istoriją dukters žodžiais, kuriai dabar trisdešimt vieneri metai ir kuri yra susižadėjusi su vyru, vardu Gibbons. „Gavęs mano pareiškimą, kad kreipsiuosi į magistratą, jis, turėdamas įtakos Scotland Yard’e, nusiuntė du detektyvus civiliais drabužiais į mano nakvynę, 1, Caledonian gatvė, King’s Cross. Buvau viena. Vienas iš vyrų atsistojo nugara į duris, ir jie pradėjo mane gąsdinti. Jie sakė, kad turiu parašyti laišką savo tėvui ir pasirašyti, pareikšdama, kad mano kaltinimas jam yra netiesa. Atsisakiau rašyti ir pasirašyti tokį laišką, nes tai būtų melas. Paklausiau, ar galiu pakviesti poną Gibbons, jauną vyrą, su kuriuo buvau susižadėjusi, kad jis būtų kaip liudininkas. Tada jie grasino man dešimties metų kalėjimu ir Gibbons penkiais, jei neparašysiu laiško. Jie neturėjo orderio, bet buvo tik nurodyti mane įbauginti. Jie atsinešė užrašų popieriaus. Aš nualpau iš baimės ir kančios. Vienas iš policininkų laikė mane prie stalo ir sudarė laišką, kurį norėjo, kad parašyčiau, ir grasindami, kad tuoj pat nuves mane į kalėjimą, jie laikė mano ranką ir privertė mane parašyti laišką. Kai jis buvo parašytas, pasakiau jiems, kad viskas yra melas. Vėl nualpau, ir jie paliko mane toje būsenoje ir išėjo. Vėl parašiau savo tėvui, sakydama, kad nors jis atsiuntė šiuos detektyvus į mano kambarį priversti mane parašyti laišką, verčiau kentėsiu kalėjimą, kad tiesa būtų žinoma. Tą pačią dieną, kai mano tėvas gavo šį laišką, jis pateikė prašymą pensijai, ir netrukus po to išėjo į pensiją iš jėgos su gera pensija. Kreipėmės į magistratą Clerkenwell. Jis mums pasakė, kad turi konsultuotis su broliu magistratu, ir vėliau jis informavo mus, kad, atsižvelgdamas į kaltinamojo pono padėtį, jis verčiau neturėtų nieko bendro su šia byla. Policijos įtakos dėka buvo paskleisti pranešimai prieš poną Gibbons, ir dėl to jis neteko savo dailidės darbo. Ponas Gibbons pateikė savo pareiškimą viešajam prokurorui.“ Šis pareiškimas ir kiti su byla susiję dokumentai, kaip teigiama, yra profesoriaus Stuart, M.P., rankose. Ji taip pat teigia, kad ponas Benjamin Scott, Londono komiteto, skirto sustabdyti prekybą anglų merginomis, pirmininkas, siuntė žmones patikrinti mano istoriją ir rado ją teisingą.

Dabar, jei ši istorija yra teisinga – ir mes ją skelbiame tik tam, kad iškeltume griežčiausią tyrimą ir, jei įmanoma, užtikrintume jos nedelsiamą paneigimą – koks piktadarybės gabalas čia atskleidžiamas! Ir kokia gali būti asmeninės laisvės ir moteriškos garbės apsauga, jei bet kurio rajono ar skyriaus valdžios policija gali būti pajėgi tokiam nusikaltimui. Bet nereikia tokio šokiruojančio įrodymo, kad parodytume, jog vyrai, net kai ant jų galvų uždedami šalmai, nėra tinkami būti apdovanoti faktiškai absoliučia galia prieš moteris, kurios yra net silpnesnės ir mažiau apsaugotos nei kitos jų lyties atstovės. Todėl laikau būtinu pašalinti straipsnius, didinančius policijos galią prieš gatvės moteris, kaip absoliučiai būtinus.

KOKIA TADA GATVIŲ BŪKLĖ?

Nieko negali būti labiau absurdiškai perdėta nei įprasti kalbėjimai apie skandalingą gatvių būklę. Žinoma, Regento gatvė vidurnaktį yra niūrus ir sielą liūdinantis vaizdas, kaip ir viena ar dvi kitos vietovės, kurias galima būtų paminėti. Gali būti įmanoma įstatymais reguliuoti tik šias vietas, kur yda yra susitelkusi, traktuojant jas kaip netvarkingas vietas, kurios turi būti išvalytos išskirtinėmis galiomis, įgyvendinamomis tik dviejų ar daugiau vietos gyventojų iniciatyva. Tačiau mes esame prieš išskirtines galias, net kai jas inicijuoja privatūs piliečiai. Jei tam tikras skaičius žmonių tikrai rimtai nusiteikę sumažinti šį skandalą, kodėl jie negali sekti Šv. Judo, King’s Cross, gyventojų pavyzdžiu ir organizuoti budrumo komitetą? Vienas ar du šio komiteto nariai pateikė įrodymus apie bendrą pasipiktinimą, o policija įrodė atskirus viliojimo aktus. Tai išvalė Šv. Judo gatves, ir tai išvalytų Regento gatvę. Gatvės priklauso prostitutei taip pat, kaip ir seniūnui, ir jos teisė ten vaikščioti, kol elgiasi tinkamai, turėtų būti ginama iki galo. Tos, kurios užima jų vietas, jei jos yra priverstos trauktis į lūšnynus, tikrai nėra dorybingesnės už neatgailaujančias gatvių Magdalenas.

Kalbant apie įkyraus viliojimo blogio mastą, galiu asmeniškai liudyti apie didžiulį populiarios nuomonės perdėjimą. Savaites buvau naktinis klajūnas. Įvairiomis maskuotėmis lankiausi daugelyje mėgstamų kekšių susitikimo vietų. Klajojau Ratcliff greitkeliu, vaikštinėjau aplink Kvadrantą vidurnaktį. Persekiojau Šv. Jokūbo parką ir dukart mėgavausi keistu vasaros nakties saldumu prie Serpentino krantų. Buvau įvairiomis valandomis Leicesterio aikštėje ir Strande, praleidau vidurnaktį Mile End kelyje ir Tauerio apylinkėse. Kartais buvau vienas; kartais lydimas draugo; ir gilų bei stiprų įspūdį, kurį parsinešiau, sudaro pagarba ir susižavėjimas nepaprastai geru anglų merginų, užsiimančių šia baisia profesija, elgesiu. Per visas mano klajones buvau užkalbintas vos pusę tuzino kartų, ir tada labiau buvau kaltas aš nei moteris. Buvau išvarytas iš Haid parko vidurnaktį kartu su girta prostitute, bet ji nepradėjo pokalbio. Paryžiaus bulvaruose buvau daug įžūliau užkalbinamas nei kada nors Anglijos parke ar gatvėje, ir apskritai iš šio pragariško labirinto parsinešiau labai gilų įsitikinimą, kad jei Biblijoje yra viena tiesa, kuri yra tikresnė už kitą, tai ta, kad muitininkai ir kekšės yra arčiau dangaus karalystės nei raštininkai ir fariziejai, kurie visada bando užsitarnauti bilietą į palaimą anapus, varydami savo nelaimingas seseris čia į labai tikrą policijos despotizmo pragarą.

Tik vienu atžvilgiu norėčiau, kad policijos galios būtų sustiprintos, ir tai yra tiksliai sulyginant įstatymą dėl vyrų ir moterų priekabiavimo ir viliojimo. Kodėl vyras, prostitutes analogas – žmogus, kuris įkyriai ir nuolat erzina moteris viliodamas – neturėtų būti baudžiamas už merginų erzinimą įžeidžiančiais pasiūlymais taip pat, kaip moterys, kurios erzina vyrus? Tai būtų tikras laimėjimas atsikratyti bent mažu gabalėliu, kad ir koks mažas jis būtų, skandalingo amoralumo, turint griežtą įstatymą silpniesiems ir švelnų įstatymą stipriesiems.

AR POLICIJA ŽINO APIE ŠIUOS NUSIKALTIMUS?

Yra vienas argumentas, kuris nuolat naudojamas ir yra visiškai bevertis. Teigiama, kad šie dalykai negalėjo įvykti, nes policija juos būtų seniai išsiaiškinusi. Policija seniai apie juos žinojo, bet jų neslopina. Štai vienas faktas, kurio tikslumą galime patvirtinti savo asmenine žinia. Žmonės abejoja ponių X. ir Z. tarpininkių firmos egzistavimu ir jų mergelių pristatymu. Ką tada jie pasakys, kai jiems pasakysiu, kad toli gražu firma neišėjo iš verslo dėl demaskavimo, apie kurį kalba visas Londonas, vakar, kai gatvės buvo pilnos naujienų berniukų, šaukiančių apie Pall Mall Gazette atskleidimus, šios vertos verslo moterys pristatė dvi patvirtintas mergeles būti suviliotoms ir sudarė tolesnį kontraktą tiekti merginą eksportui į užsienio viešnamį? Ar policija ką nors žino apie vakarykščius sandorius? Jei jie nežino dabar, kai mes jiems viską pasakėme, kokia vertė argumento, kad faktai nėra faktai, nes policija būtų seniai viską išsiaiškinusi, jei jie būtų buvę tikri?

POLICIJA IR SLAPTOJI KOMISIJA

Man dažnai buvo klausiama, ar per šešias savaites, kol mūsų Slaptoji komisija tyrinėjo, kuris nors jos narys buvo suimtas policijos ar kaip nors sutrikdytas savo, atrodytų, nusikalstamuose sandoriuose Scotland Yard pareigūnų. Nė vienu atveju nepatyrėme menkiausio nepatogumo iš jėgos narių. Eksperimentiniai kontraktai buvo sudaromi ir vykdomi, mergelės buvo tikrinamos ir siunčiamos į savo paskirties vietas, ir buvo daromi susitarimai dėl tariamų panašių nusikaltimų vykdymo, kurie sukėlė visuomenės siaubą ir pasipiktinimą, be menkiausio policijos įsikišimo. Vienintelis atvejis, kai kuris nors Komisijos narys pateko į nemalonų artumą su Kriminalinių tyrimų departamento pareigūnais, buvo labai reikšmingas dėl lengvumo, kuriuo instrumentas, sukurtas nekaltiesiems apsaugoti, gali būti paverstas ginklu, paruoštu piktadariui.

Vienas mūsų patikimų agentų atnešė žinią, kad subtilios sveikatos šešiolikmetė vokiečių mergaitė, kurią iš Kelno atgabeno apgaulinga agentūra, ką tik buvo paleista į gatves. Buvo sakoma, kad ji yra chuligano, gyvenančio iš jos uždarbio, gniaužtuose. Ji, kaip mums buvo pasakyta, buvo labai nusiminusi dėl būtinybės, kuri vertė ją gyventi tokį gyvenimą, ir mes nedelsdami nusprendėme ją išgelbėti, jei įmanoma, iš vyro, kuris ją importavo, kad pelnytųsi iš jos pražūties, gniaužtų. Prancūzų tarpininkė viename iš kiemų, vedančių iš Leicesterio aikštės, įsipareigojo surengti susitikimą tarp mažosios vokiečių mergaitės ir manęs, tariamai, žinoma, amoraliems tikslams, nes jei būtume atskleidę savo tikrąjį ketinimą, niekada nebūtume pamatę mergaitės. Tiksliai sutartu laiku mergaitė buvo atvesta į susitikimų namą, bet kadangi buvo neįmanoma suorganizuoti jos gelbėjimo tarpininkės akivaizdoje, buvo sugalvotas pretekstas ją nusivesti į restoraną. Nelaiminga jauna mergaitė, kuri kalbėjo tik vokiškai, papasakojo graudžią istoriją. Ji buvo viena pasaulyje, be cento Londone, kentėjo nuo džiovos ir tikėtina, kad gyvens ne ilgiau kaip du mėnesius. Ji sakė, kad tris dienas buvo be maisto ar nakvynės, kol puolė, ir jos istorija patvirtino mūsų norą ją išgelbėti.

Iš restorano nuvedėme ją į vietą, vedančią iš Strando, ir laukėme puikios šveicarų ponios, kuri buvo sutarusi paimti mergaitę, jei ji norėtų, į patogius namus, atvykimo. Po tam tikro delsimo, kai ši ponia atvyko, mergaitė atsisakė tą dieną su ja eiti. Ji galėtų užsukti rytoj ir atneštų savo skrynią šeštadienį, bet tą naktį turėjo grįžti namo, nes turėjo sumokėti nuomą. Taigi, perdavę suvereną, kuris turėjo būti jos mokestis, paleidome ją. Grįžusi namo mergaitė, atrodo, kalbėjo apie bandymą ją įtraukti į namus, ir chuliganas, gyvenantis iš jos pelno, nusprendė sužlugdyti mūsų planus. Ir ką jis padarė? Atrodo, jis nuėjo tiesiai į policiją ir ten pateikė skundą prieš mus, priskirdamas visokius bandymus pakenkti dorybei, laisvei ir net gyvybei „nekaltai mažai anglų mergaitei“ – kuri, kaip paaiškėjo, tada buvo ir iki šiol yra vokiečių prostitutė, vaikštanti Strandu. To pasekmė buvo, kad kitą naktį, kai du mūsų Komisijos nariai vėl susitiko toje pačioje vietoje, juos nustebino detektyvo pasirodymas, ir štai kas įvyko:

Detektyvas atsisėdo kambaryje ir atsistojo prieš mano draugą. „Kas jūs?“ buvo paklaustas. Atsakydamas jis ištraukė savo kortelę, panašią į geležinkelio sezoninį bilietą, su užrašytu vardu. „Aš esu detektyvas-seržantas ––, iš – skyriaus, buvau čia atsiųstas išaiškinti bylos.“ Taip sakydamas, jis ištraukė ploną folijos ritinį, galbūt šešis ar septynis tankiai prirašytus lapus. Jo buvo paprašyta pasakyti, ko jis nori, ir jis skaitė iš savo mėlyno folijos, kreipdamasis į mano draugą, sėdintį ant sofos. Nesistengiu pateikti daugiau nei esmės to, ką jis skaitė. Jis informavo mus, kad senas ponas atėjo čia ir sudarė susitarimą dėl jaunos merginos, kuri turėjo būti jam parduota. Buvo sutarta, kad tam tikra jauna anglų mergina apsimestų esanti kukli. „Anglų mergina,“ pertraukė mano draugas, „jūs žinote, kad ji yra maža vokiečių prostitutė, dabar vaikštanti Strandu.“ „Na,“ tarė jis, „maža vokiečių prostitutė ir senas ponas susitiko. Jis atrodė patenkintas po pokalbio su ja, ir buvo pakankamai patenkintas savo sandoriu, kad nusivestų ją į Gatti’s vakarienei. Jie kartu vakarieniavo ten, ir tada ji buvo nuvesta į namą gatvėje, vedančioje iš Strando. Senas ponas nuvedė ją į šį namą, kur jokių klausimų nebuvo užduota, į viršų, kur ji rado kitą vyrą. Abu bandė ją įtikinti imtis darbo, pasiūlė jai narkotikų turinčios kavos ir saldumynų, kurių ji neėmė, ir ilgai su ja kalbėjo, visada stengdamiesi įtikinti ją palikti Londoną. Netrukus įėjo moteris, apsirengusi kaip Gailestingumo sesuo. Ši ponia tada kalbėjo su mergina, davė jai Bibliją, kurią ji suplėšė į gabalus, ir bandė visais būdais įtikinti ją sutikti su dviejų ponų kambaryje prašymu. Bet viskas buvo veltui. Mergina pamatė užmaskuotos vienuolės velnišką ketinimą ir galiausiai buvo paleista, gavusi atlygį už savo rūpesčius.“ Tai, kiek prisimenu, buvo esmė to, ką seržantas skaitė. Tada jis pradėjo kryžminę apklausą mano draugui. „Jums, žinoma, nereikia savęs inkriminuoti atsakydami į mano klausimus; bet būčiau dėkingas, jei papasakotumėte viską, ką žinote. Ko norėjote iš merginos, ir kodėl norėjote ją išvilioti?“ Maniau, kad geriausia detektyvui nieko nesakyti, iš tikrųjų išbandyti jį iki galo įžūliu elgesiu ir tvirtu atsisakymu padėti jam ar policijai bet kokiu būdu. „Ar leistumėte mums privačiai pasitarti penkias minutes?“ paklausiau. „Žinoma; aš pasitrauksiu.“ Tada sutarėme pateikti tik mano vardą su adresu, kur mane galima rasti, ir tik mano adresą. Seržantas atrodė nustebęs, nes aš nebuvau paminėtas jo skaitytame pareiškime. „Tai mano vardas ir mano adresas. Mes atsisakome jums ką nors pasakyti. Mano draugas atsisako pateikti jums nei savo vardą, nei adresą. Dabar darykite, ką galite. Suimkite mus, jei norite; mums nieko nėra geriau.“ „Tai galutinis. Daugiau informacijos man neduosite?“ „Ne.“ Gavęs noriai sutikusio –– vardą ir adresą, seržantas –– išėjo, ne protingesnis nei atėjo, ir akivaizdžiai manydamas, kad esame pora niekšų. Jokios kaltės jam. Norėčiau pagirti jo mandagumą ir civiliškumą sudėtingomis aplinkybėmis, nes mes tyčia bandėme jo kantrybę iki kraštutinumo. Davę jam laiko išeiti, sekiau jį, kad pamatyčiau, ar jis atlaikys kyšio išbandymą. Radau jį kieme kalbantį su tarnaite. „Ar einate pranešti ponui Dunlopui?“ paklausiau. „Nesvarbu, ką ketinu daryti. Gaila, kad šį vakarą negaliu jūsų pristatyti jam oficialiai.“ „Jau turiu malonumą pažinti superintendentą.“ „Drįstu sakyti,“ buvo sarkastiškas atsakymas. „Ar galiu šiek tiek su jumis paeiti?“ „Jei norite. Ar ketinate man pasakyti, ko jūsų draugas norėjo iš mažosios merginos?“ „Žinoma, ne, turite pats išsiaiškinti. Bet tarkime, kad išėjau jums pasiūlyti dešimties svarų banknotą, kad nieko daugiau nesakytumėte.“ „Dabar, prašau, nebandykite šio žaidimo, jūs pasirinkote ne tą žmogų.“ Ir seržantas nuėjo.

Nuo tada apie šią bylą visiškai nieko negirdėjome, ir mums labai malonu konstatuoti, kad detektyvo –– elgesys buvo tobulas visą laiką.

TEATRAI IR PREKYBOS NAMAI

Šiuose straipsniuose ir komentaruose, paremtuose jau padarytais atskleidimais, daug buvo kalbėta apie ištvirkusių turtuolių atsakomybę už vargšų dukterų pražūtį. Tačiau didesnė klaida būtų manyti, kad atsakingi už plačiai paplitusį Londono darbininkių moterų sugadinimą yra vien tik labai turtingi ir amoralūs „aukštesniųjų dešimties“ dykinėtojai. Jų dalis, be abejo, yra didelė, ir dar didesnė jų atsakomybė už privilegijų, suteiktų visiškai kitokiems tikslams, piktnaudžiavimą. Tačiau, jei manęs paklaustų, kokią Londono ydos formą laikau labiausiai žalinga, aš nenurodyčiau madingų Vakarų galo namų, tokių kaip ponios Jefferies, ar sistemingo parūpinimo verslo, o veikiau tam tikrus didžiuosius Londono audinių ir siuvimo įstaigas, kuriose kiekvienais metais šimtai, jei ne tūkstančiai, jaunų moterų yra sugadinamos. Mano tikslas nėra pateikti pavadinimų, ir šiuo metu nenoriu daryti daugiau, nei nurodyti vieną iš mirtiniausių socialinės sistemos maro židinių. Gaila galvoti apie jaunų merginų, kurios buvo švelniai auklėjamos ir kruopščiai mokomos namuose ir mokykloje mūsų kaimo vietovėse, skaičių, kurios šiais metais atvyks į miestą tik tam, kad atrastų, jog verslas, ant kurio jų tėvai su meile statė aukštas viltis dėl jų ateities padėties gyvenime, yra ne kas kita, kaip atviras kelias – takas, vedantis į pragarą.

Sakoma, kad tam tikrame pagarsėjusiame teatre jokia mergina neišlaiko savo dorybės ilgiau nei tris mėnesius; ir kad lygiai taip pat pagarsėjusiame verslo įstaigoje Vakarų Londone retai randama mergina, kuri neprarastų savo dorybės per mažiau nei šešis mėnesius. Tai, žinoma, gali būti perdėjimas. Kai kurie teatro vadovai, teisingai ar neteisingai, kaltinami reikalaujantys teisės sugadinti aktores, kurias jie leidžia pasirodyti jų scenose; ir baiminamasi, kad tam tikras atkaklus gandas nėra nepagrįstas, ir kad didelio Londono prekybos centro vadovas žiūri į savo įdarbintas moteris panašiai, kaip Turkijos sultonas žiūri į savo seralio gyventojas, įstaigos šeimininkas pats išsirinkdamas gražiausias merginas parduotuvėje. Toks pavyzdys natūraliai sekamas visame sandėlyje, nuo viršaus iki apačios. Neturėjau daug laiko individualių atvejų tikrinimui, bet pakankamai pateko į mano žinias, kad pateisinčiau teiginį, jog, nors daugelis verslo namų, įdarbinančių šimtus moterų, gali būti ir yra puikiai valdomi, kiti yra ne ką geresni nei baisūs prieangiai į viešnamį. Bet šia tema nenagrinėsiu. Paryžiuje, žinoma, daugelyje namų suprantama, kad merginos priima darbo vietas ne tiek dėl atlyginimo, kuris dažnai nepakankamas net nakvynei apmokėti, kiek dėl galimybių, kurias jos suteikia papildyti teisėtą uždarbį nuodėmės atlygiu. Panaši sistema įsiskverbia į kai kurias madingas Londono parduotuves, ir kai kartą ji įsitvirtina, žala yra beveik neištaisoma.

DARBO AGENTŪROS IR TARNAIČIŲ REGISTRAI

Pakankamai blogai, kai žmogus užmuša avį dėl jos kailio, bet būtų dar blogiau, jei gyvūnas būtų paskerstas vien dėl jo ausų. Tai, tačiau, yra tinkama analogija atveju, kai merginos sugadinamos ne dėl aukos turėjimo, o vien todėl, kad tarpininkas gali uždirbti apgailėtiną komisinį, viliodamas jas į padėtį, iš kurios vienintelis išėjimas yra ydos gyvenimas. Šio tyrimo metu ne kartą pastebėjome, kad, nors vykdomos daug respektabilių agentūrų, net pačios respektabiliausios gali būti piktnaudžiaujamos ydingais tikslais nesąžiningų vyrų ir jų moterų agentų, ir kai kuriais atvejais yra įtarimų, beveik siekiančių tikrumą, kad pati agentūra yra ne kas kita, kaip organizacija, vykdanti parūpinimo verslą. Kai sužinai, kad pagarsėjusi amoralų namų laikytoja kartais atidaro tarnaičių registrą pertraukose, kai policija ją išveja iš jos įprastos profesijos, toks įtarimas yra natūralus, ir, deja, per dažnai pasitaiko, kad asmenys, užsiimantys verslu, kuris turėtų būti nepriekaištingas, turi daugiau ar mažiau amoralų, jei ne, kaip kai kuriais atvejais, faktiškai nusikalstamą įrašą. Kalėjime praleistas laikas už nusikaltimą vargu ar yra geresnis pasiruošimas sąžiningam darbo agentūros valdymui nei netvarkingų namų laikymas.

Kai kurios skandalingiausios šių agentūrų yra tarp tų, kurios laikomos respektabiliausiomis. Merginos atgabenamos iš toli, dažnai iš užsienio, pažadais apie darbą, kuris neegzistuoja. Jos sumoka savo mokestį ir gyvena nuolat didėjančiame nerime arba agentūros susijusiose nakvynės vietose, arba kitur, kol jų mažas kapitalas išsenka. Skola kaupiasi, už kurią jų skrynia laikoma kaip užstatas, ir kai visos viltys išbandomos, agentas, kuris jas suviliojo į Londoną su gražiais pažadais apie sąžiningą ir pelningą darbą, siūlo, kad vienintelis būdas užsidirbti pragyvenimui yra priimti jų malonią paslaugą supažindinant jas su ponais ar namų šeimininkais, kurie nuolat ieško respektabilių jaunų merginų. Tik šią savaitę viena iš plačiausiai žinomų Londono guvernančių agentūrų pasiūlė man pasirinkti iš kelių vargšų merginų, kalbančių prancūziškai ir vokiškai, kad lydėtų mane kaip intymi – pernelyg intymi – kelionių draugė į žemyną. Nebuvo jokio maskavimo dėl tikslo, kuriam mergina buvo reikalinga. Ji turėjo būti jauna, ne vyresnė nei dvidešimt dvejų, graži, gyvybinga ir pilnavidurė, ir norinti keliauti viena su ponu. Merginų, kurias ši firma, kaip man užtikrino kompetentingi šaltiniai, paleido į Londono gatves, kurios kitu atveju būtų ramiai gyvenusios namuose Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje, skaičius yra beveik neįskaičiuojamas. Kitos guvernančių agentūros kartais daro tą patį. Jos gauna savo pelną, ir joms to pakanka.

UŽSIENIO MERGINŲ IMPORTAS Į LONDONĄ

Londonas, sako tie, kurie užsiima baltojo vergų prekyba, yra didžiausia žmogaus kūno rinka visame pasaulyje. Kaip ir kitos rinkos, prekyba susideda iš importo ir eksporto, ir nors pastaruoju metu daug girdėjome apie anglų merginų eksportą į užsienį, yra lygiai taip pat kraupus skyrius, kuris dar turi būti parašytas apie užsienio merginų importą į Angliją. Skirtumas tarp šių dviejų yra tas, kad Anglijoje yda yra laisva, tuo tarpu žemyne tai yra legalizuota vergovė, ir tai, žinoma, yra didžiulis skirtumas. Bet kalbant apie nekaltų merginų pražūtį, skurdo ir bejėgiškumo prievarta, kylančia iš jaunystės, nepatyrimo, draugų nebuvimo ir absoliutaus kalbos nežinojimo, yra lygiai tokia pat tironiška kaip valstybinio viešnamio šeimininko žiaurumas ir nejautrus oficialaus gydytojo barbarizmas. Merginos reguliariai atgabenamos į Londoną iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Šveicarijos, kad būtų sugadintos. Vyrų, kurie importuoja šias merginas, iš kurių daugelis yra visiškai respektabilios, idėja yra priversti jas gyventi ydingą gyvenimą, iš kurio jie gali gauti didelį pelną. Prancūzų kvartale yra didelė maklerų kolonija, kurių pagrindinė idėja užtikrinti lengvą pragyvenimą yra užvaldyti merginą, kūnu ir siela, išvaryti ją į gatves ir gyventi bei klestėti iš jos prostitucijos pelno.

Kai kurie labai įspūdingi importo atvejai buvo atskleisti panelės Sterling, atsidavusios ir visuomeniškai nusiteikusios Edinburgo ir Leith vaikų pagalbos ir prieglaudos įkūrėjos. Pagal oficialų korespondentą, George N–––, apibūdinamą Hamburgo pastoriaus kaip „jaunas vokiečių darbininkas, kuris tikrai prekiavo jaunomis merginomis“, gavo dvi merginas, Annie ir Elise, per šį skelbimą Hamburgo Reform laikraštyje: „Gera šeima Edinburge, Škotijoje, nori įsivaikinti mergaitę, nuo devynerių iki dvylikos metų; pageidautina vargšų tėvų vaikas arba našlaitė; adresuoti laiškus Nr. 424, Stockbridge pašto skyrius, Edinburgas.“ Po to, kai panelė Sterling išgelbėjo šias vargšes vaikus iš jo gniaužtų, N––– tapo labai smurtinis, ir panelė Sterling penkis mėnesius buvo suteikta policijos apsauga. Jai buvo grasinta mirtimi, ir ji vaikščiojo bijodama dėl savo gyvybės, jos vienintelė kaltė buvo ta, kad išgelbėjo du mažus vaikus iš vergų prekeivio rankų. Tai, matyt, organizuota prekyba. Hamburgo burmistras išreiškė didelę nuostabą, kad Anglijos įstatymai nesprendžia tokių atvejų, ir dar 1884 m. kovo 8 d. grafas Münsteris su siaubu paminėjo šią šokiruojančią prekybą, kurią George N––– ir kiti, atrodo, vykdė kurį laiką. Currie garlaivių stiuardesės, matyt, yra naudingos aptikdamos šiuos nusikaltimus. Šis užuomina neturėtų būti praleista čia.

KAIP MARGUERITE BUVO SUGADINTA

Marguerite de S–––, dvidešimt vienerių metų prancūzų mergina, buvusi pirmaujanti siuvėja Paryžiaus įstaigoje, kurios motina mirusi, o tėvas yra didelio Prancūzijos sandėlio meistras – labai rafinuota, greitai mąstanti ir malonių manierų asmenybė – buvo įtikinta atvykti į šią šalį per skelbimą, paskelbtą Journal des Renseignements, leidžiamame Mdme Pilus, 56, Rue de Richelieu, Paryžiuje. Šis skelbimas siūlė vaikų guvernantės vietą Anglijoje respektabiliai prancūzų merginai, o atsakymai turėjo būti adresuojami „M.B –––, 33 ––– gatvė, Lambeth, Londonas“. M. B–– prisistatė kaip darbo agentūros vadovas, už kurios respektabilumą laidavo Mdme Palus. „Galite saugiai atsiduoti į jo rankas,“ sakė ji. Tačiau šis M.B ––– buvo pagarsėjęs net tarp šešėlinių Prancūzų kolonijos veikėjų.

Jis gyvena kambaryje, už kurį moka 3 šilingus 6 pensus per savaitę nuomos, o jo kambario baldai tikriausiai galėtų būti nupirkti už 15 šilingų. Marguerite parašė M. B––, kreipdamasi dėl darbo vietos, ir gavo laišką prancūzų kalba, tariamai nuo „pono Southern, Oakley gatvė, Londonas“, kuris pažadėjo, kad jei ji atvyks, jis „elgsis su ja kaip su šeimos nariu“. Šį laišką parašė žmogus, kurį mačiau, prisipažinęs, kad buvo pasamdytas sukurti visą istoriją. Jokio „pono Southern“ neegzistavo, ir kai ji atvyko į Londoną sutartą dieną, vargšė mergina ilgai ir varginančiai ieškojo jo veltui. Tada ji nuėjo į M. B––– kambarį ieškoti paaiškinimų. Čia ją pasitiko M.B–– samdytas sekretorius, būdamas neblaivus, ir, lydėdamas ją (kaip jis primygtinai reikalavo) į London Bridge viešbutį, kur ji anksčiau buvo užsisakiusi kambarį, pateikė jai nepadorius pasiūlymus, kuriuos ji pasipiktinusi atmetė. Tai vyras pripažįsta. Kitą rytą M. B––, kurį Marguerite apibūdina kaip „labai nesimpatiškos išvaizdos žmogų“, aplankė ją. Pasakęs, kad ji „atvyko per vėlai, vieta jau užimta“ – ji atvyko sutartu laiku – M. B––– pasiūlė rasti jai kitą vietą per tris dienas, jei ji duos jam 10 šilingų, ir ji davė jam 7 šilingus, vienintelius turimus angliškus pinigus. Vakare jis grįžo pasakyti, kad tikisi rasti jai vietą, bet baiminasi, kad ji per graži, nes ponia buvo pavydi. Teigdamas, kad išleido pinigus jos interesams, jis gavo dar 2 šilingus. Dviem kitomis dienomis jis atėjo su panašiomis istorijomis ir tuo pačiu rezultatu, ir savaitės pabaigoje ji pastebėjo, kad jos mažos pinigų atsargos beveik išseko.

„Jaučiausi (ji sako) visiškai bejėgė, ir nežinodama jokio kito žmogaus Londone, netgi laikiausi M. B–– kaip vadovo ir pagalbininko, kurio žodžiai ir elgesys nekėlė man daugiau pasitikėjimo nei jo išvaizda. Jis patarė man palikti viešbutį ir pasiūlė rasti man pigų butą. Priėmiau jo pasiūlymą ir persikėliau į kambarį už 6 šilingus per savaitę, 19, Manners gatvė, Button gatvė. Vėliau mano vardu buvo paskelbti skelbimai. Buvo keli atsakymai, kuriuos B–– man leido suprasti, kad jie buvo arba nereikšmingi, arba amoralūs. Kai pastebėjau B––, kad netrukus liksiu be pinigų, jis tarė: ‚Turite gražų auksinį laikrodį ir grandinėlę; bet jei norite gauti gerą avansą už juos, turite juos užstatyti per mane.‘ Prieš dieną ar dvi jis bandė gauti iš manęs daugiau pinigų. Man atsisakius, jis netrukus informavo mane, kad ketina išvykti į Paryžių trumpai kelionei, nes norėjo išsiaiškinti, kodėl Mdme. Pilus vis siunčia jam merginas, kai jis neturi joms laisvų vietų. Prieš atsisveikindamas jis tarė, kad kaip dernier devoir supažindins mane su panelėmis Oppenheim iš Berners gatvės, nes buvo visiškai įsitikinęs, kad šios ponios netrukus galės man rasti gerą vietą. Jis nuvedė mane į jų biurą, ir jos įsipareigojo rasti man vietą, bet vienintelė vieta, kurią jos man kada pasiūlė, buvo auklės. Šios atsisakiau ir daugiau pas jas nesilankiau. B–– išvyko į Paryžių. Po maždaug mėnesio Londone mane mano kambaryje aplankė žmogus, kurio anksčiau nebuvau sutikusi, L––, kuris, kaip vėliau sužinojau, iš tikrųjų buvo susimokęs su B––. Dieną prieš tai buvau užstačiusi savo auksinį laikrodį ir grandinėlę, bet sumokėjusi savo šeimininkei ir nusipirkusi būtinų daiktų, išleidau pinigus ir tikrai nežinojau, ką daryti, nes nenorėjau, kad mano tėvas žinotų, kaip aš gyvenu. Todėl džiaugiausi matydama žmogų, kuris skelbėsi turintis draugiškiausius ketinimus mano atžvilgiu, kaip tai darė L––. Jis patikino mane, kad B–– ir C–– M–– planavo pavogti mano skrynią, kai atvykau į Viktorijos stotį, nes ten jie manęs laukė. Jis sakė, kad B–– paliko siuntinių skyriuje siuntinį, kuriame buvo nieko vertingesnio nei seni laikraščiai, ir buvo sutarta, kad kai padėsiu savo skrynią tame skyriuje, C–– M–– man įteiks bilietą už šį laikraščių siuntinį, o ne už mano skrynią. Tada L–– pareiškė, kad esu sukčių rankose, kad jų yra trys, ir kad jie vis dar sąmoko apgauti, apiplėšti ir sugadinti mane. ‚Turite tuoj pat išsikraustyti iš šio namo,‘ tarė jis, ‚nes jei liksite dar vieną dieną, B–– sugalvos pavogti jūsų skrynią.‘ Labai išsigandau išgirdusi visa tai. Jis prisistatė kaip sąžiningas žmogus, ir aš jį laikiau tokiu. Jis paprašė mane išeiti su juo pusryčiauti, ir man sutikus, jis nuvedė mane į netoliese esantį restoraną. Per valgį jis patikino mane, kad esu graži maža moteris, ir kad jis norėtų turėti tokią kaip aš. Jis sakė esąs pirklys ir galįs uždirbti 5 svarus. Jis pasiūlė išnuomoti man tinkamesnį butą nei tas, kuriame buvau. Jis sakė, kad nuves mane į savo butus, kurie buvo name, laikomame vedusios poros, bet vietoj to nuvedė mane į butus name, kurį laikė makleris ir jo moteris, Poland gatvėje. Vos tik užėmiau šiuos butus, jis atskleidė savo tikrąjį veidą, sakydamas, kad turėsiu mokėti 2 svarus per savaitę už nakvynę, 1 svarą 5 šilingus už maistą ir 1 svarą 5 šilingus už jo paties maistą, iš viso 4 svarus 10 šilingų. Paklausiau, kaip man rasti pinigų? ‚O,‘ tarė jis, ‚žinoma, turėsi matyti ponus.‘ Kai pasipiktinusi atsisakiau prostitučiuotis, kad jį išlaikyčiau, jis smarkiai mane sumušė. Jis smogė man į kaklą ir galvą. Aš rėkiau, ir jis išėjo iš kambario, kuris po to visada buvo jam uždarytas. Makleris ir jo moteris palaikė mane. Bet aš atsivežiau savo skrynią ir visus savo daiktus į jų namą; neturėjau pinigų, ir buvo tik vienas būdas apmokėti savo kelią ir išsaugoti savo daiktus. Namo ponia sakė, kad gali supažindinti mane su maloniu ponu, kuris gerai man mokėtų. Mačiau, kad nėra kito būdo išsikapstyti iš savo sunkumų, todėl sutikau, ir aš puoliau. Po savaitės šioje vietoje persikėliau į 142, S–– gatvę, kur išbuvau dvi savaites, ir tada į 129, toje pačioje gatvėje, kurią laikė tas pats savininkas. Šioje paskutinėje vietoje išbuvau keturis mėnesius, mokėdama tik 27 šilingus 6 pensus per savaitę. Tada persikėliau į 156, W–– gatvę, Pimlico, kur buvau, kai mane išgelbėjo.

Vienas mūsų komisaras kalbėjosi su B–––, ir jis ne tik pripažino sukčiavimus, kuriuos vykdė atgabendamas prancūzų merginas, bet ir pasiūlė atgabenti prancūzų merginą mūsų komisarui, jei mes iš anksto sumokėsime 10 šilingų pradžios išlaidoms ir 5 svarus už siuntos pristatymą. Jo metodas buvo reklamuotis Normandijos šeimos laikraštyje, žadant puikias vietas, gaunamas per jo agentūrą. Šis žmogus vis dar dirba.

UŽSIENIO EKSPORTO PREKYBA

Nėra didelio reikalo daug kalbėti apie užsienio prekybą anglų merginomis, dėka pono Scott komiteto darbų ir puikios pono Snagge ataskaitos, kurią seras W. Harcourt, atrodo, pamiršo, išskyrus tai – tai yra aukščiausias, superlatiškas ir kulminacinis galimybių beviltiško ir neištaisomo laikino pasmerkimo vystymasis, kurį mergina paveldi, leisdamasi būti suviliotai. Prostitucija Anglijoje yra Skaistykla; pagal valstybės reguliuojamą sistemą, kuri vyrauja žemyne, tai yra Pragaras. Užsienio prekyba yra neribotas šiuolaikinio Babilono labirinto pratęsimas, su absoliučia ir visiška bet kokios išpirkimo vilties nebuvimu. Kai mergina peržengia lemtingą ribą, ji iškart laikoma teisėtu grobiu vergų prekeiviui, kuris renka savo žmogaus „siuntinius“ didžiulėje Londono centrinėje rinkoje, kad perduotų juos į tolimiausius žemės kampelius. Jos keliauja iš vienos stadijos į kitą, iš miesto į miestą – perkamos, keičiamos, parduodamos – varomos tolyn ir vis tolyn kaip neramios prakeiktųjų vaiduokliai, kol galiausiai ir jos užmiega „ten, kur nedorėliai liaujasi trikdę, ir pavargusieji ilsisi“.

NAUJOKĖS PROVINCIJOSE

Jei kas sako, kad užsienio prekyba nutrūko, jie apgaudinėja save. Vos praėjusią savaitę trys „ritės“, arba siuntiniai, paliko Leicesterio aikštės rajoną į Belgiją. Dvi iš jų dabar yra Antverpene, viena Briuselyje. Netrukus tikimasi daug didesnės siuntos. Šios tarptautinės prekybos krepšininkai dabar yra provincijose. Jie sako, kad Londono merginos išsigando dėl neseniai atskleistos informacijos apie tai, kas nutinka vykstant į užsienį. Jie sunkiai gavo tris. Provincijose jas rinkti lengviau. Londone jie galėjo gauti tik tris; kaime tikisi gauti tris tuzinus. Jie dabar verbuoja. Kita siunta gali išvykti rytoj vakare, bet dėl to dar neturiu tikslios informacijos.

Tyrimas į šios naujos vergų prekybos šakas buvo pavojingiausia tyrimų dalis. Prekyba beveik visiškai yra buvusių kalinių rankose, kurie per gerai žino maison correctionelle nepatogumus, kad sustotų prie smulkmenų, kurios galėtų pašalinti nepatogų liudininką ar padėti jiems išvengti nuteisimo. Iš pradžių man buvo nauja patirtis sėdėti rūkant ir geriant su vyrais, ką tik išėjusiai iš kalėjimo, „jaukiame“ džino rūmų kampelyje, klausiant apie tikslų merginų disponavimo užsienio viešnamiuose kainą. Vienas puikus prekeivis, gyvenantis tokioje šventumo aureoloje, kokia gali kilti turint savo būstinę arkivyskupijos šešėlyje, maloniai įsipareigojo atsikratyti tariamos mano meilužės, kurios, kaip buvo manoma, norėjau atsikratyti prieš artėjančias vestuves, be jokio vargo įkurdindamas ją blogos reputacijos name Briuselyje. Už šią nemenką paslaugą jis imtų tik 10 svarų. Kitas agentas entuziastingai konkuravo dėl šio darbo ir buvo pasirengęs jį atlikti tiesiai, jei kitas būtų atsitraukęs. Su didvyriškumu ir pasiaukojimu, vertais šventų kankinių, tyra ir kilni mergina savanoriškai pasiūlė susidurti su baisia rizika būti įkurdintai Belgijos viešnamyje, jei tai būtų laikoma būtina užbaigti demaskavimą. „Dievas iki šiol buvo su manimi,“ tarė ji: „kodėl Jis turėtų mane apleisti, jei Jo vardu susiduriu su rizika? Tikrai Jis pasirūpins manimi ten taip pat, kaip ir čia.“ Aš nesutikau su tokiu baisiu eksperimentu. Bet tai, kad yra moterų, gebančių tokiai didingai atsidavimui savo išniekintų ir pažemintų seserų reikalui, tarsi dangaus šviesos spindulys palengvina šio baisaus pragaro tamsą.

POKALBIS SU BUVUSIU VERGŲ PREKEIVIU

Šią savaitę turėjau ilgą pokalbį su Johnu, S–––, kuris per pastarąsias kelias savaites grįžo į Londoną po užsitęsusio – ne savo noru – viešnagės gimtojoje Belgijoje. Šis vertas žmogus ilgai turėjo aukštą reputaciją tarp anglų merginų eksportuotojų, ne tik dėl savo paties žygdarbių, bet dar labiau dėl savo žmonos, airės, kuri dabar užsiima tarpininkavimu užsienio viešnamiams Mančesterio mieste. 1881 m. balandį Johnas, S––, buvo nuteistas Belgijos teismuose už nusikaltimą ir skatinimą ištvirkauti, ir buvo pasmerktas šešeriems metams kalėjimo Gento Maison Correctionnelle. Jis buvo paleistas praėjusių metų balandį, vieneri metai bausmės buvo sumažinti už gerą elgesį. Johnas yra žmogus, kuris, jei būtų gerai maitinamas ir prižiūrimas, turėtų įspūdingą, netgi įsakmią išvaizdą. Dabar jis šiek tiek palūžęs, bet jo veidas yra ryškus, o žili plaukai suteikia jam įdomią išvaizdą. Susitikome restorane Strande, kur turėjome ilgą ir konfidencialų pokalbį apie anglų merginų prekybą – profesiją, kurią jis tvirtina dabar visam laikui metęs. Per daug lentinio gulto ir duonos su vandeniu, sako jis, ir, būdamas reformavęsis, jis neturi jokių prieštaravimų labai laisvai kalbėti apie eksportavimo verslą.

„Kiek, jūsų manymu, anglų merginos palieka šią šalį į užsienio prostitucijos namus?“ paklausiau.

Johnas neatsakė iškart. Jis pradėjo sudėtingą skaičiavimą apie viešnamių skaičių Briuselyje, Antverpene, Lilyje, Bulonėje ir Ostende, kuriuose, jo paties žiniomis, buvo įkurdintos anglų merginos. Po kurio laiko jis tarė: „Galiu kalbėti tik apie Belgiją ir Šiaurės Prancūziją. Nieko nežinau apie tiekimą į Bordo, Paryžių, Olandiją ir likusį žemyną. Bet manau, kad vidutiniškai į šias mano minėtas vietas kiekvieną mėnesį vyksta apie dvidešimt anglų merginų.“

Tai apie 250 per metus, didelis skaičius. Kiek iš jų yra prostitutės prieš išvykdamos?

„Maždaug viena iš trijų, manau. Dvi trečiosios mano, kad vyksta į darbo vietas, ir savo likimą sužino tik tada, kai saugiai patenka į viešnamį. Net tada tiesa joms atskleidžiama pamažu. Anglų mergina yra įkurdinama viena tarp užsienio moterų, kurios kruopščiai mokomos nekelti jos įtarimų, kol ji nėra „prijaukinta“. Tada, po truputį, jai leidžiama pamatyti, kur ji yra, ir ji priima savo likimą kaip neišvengiamą ir pasiduoda.“

„Ar nemanote, kad 250 merginų eksportas per metus yra gana didelis, atsižvelgiant į mažą teritoriją, kurią jos aptarnauja?“

„Ne,“ tarė jis; „manau, kad ne. Merginos paprastai nelieka ilgai vienuose namuose. Jos nuolat keičiamos ir perkeliamos iš viešnamio į viešnamį, todėl nežinia, kaip toli į žemyno gilumą jos galiausiai gali nukeliauti. Jos pradeda Belgijoje ir Šiaurės Prancūzijoje, ir pamažu perkeliamos į vidų.“

„Kiek anglų merginų laikote įprastu namų, kuriuos anksčiau tiekėte, kiekiu?“

„Viena ar dvi yra įprasta norma. Sakyčiau, kad normalus anglų merginų skaičius Briuselyje yra dvidešimt iki trisdešimt. Antverpene jų daug daugiau. Sakyčiau, kad nesunkiai rastumėte keturias ar penkias anglų merginas dvidešimtyje Antverpeno namų. Galbūt šiuo metu Belgijos blogos reputacijos namuose yra iš viso šimtas anglų merginų. Tai, žinoma, daugiau ar mažiau mano spėjimas. Neturiu statistikos, bet tai yra tai, ko tikėčiausi, žinodamas namus ir jų įpročius.“

„Kaip šie namai aprūpinami?“

„Tai reguliarus verslas. Aš buvau jame tik smulkiu mastu. Tiesą sakant, iš viso išvežiau tik vienuolika merginų, neskaitant tų, kurias siuntė mano žmona. Iš jų penkias nuvežiau į Briuselį, tris į Antverpeną, dvi į Bulonę ir vieną į Lilį. Bet mano patirtis yra tinkamas didesnių prekeivių pavyzdys. Man mokėjo tam tikrą sumą už merginą namo šeimininkas, su sąlyga, kad atvykusi ji praeitų sveikos apžiūrą. Jei ji buvo serganti ir turėjo būti siunčiama į ligoninę, prarasdavau pinigus. Šeimininkai žadėdavo, kad jei jos išgytų ir patektų į jų namus, sumokėtų man komisinį; bet jie niekada to nedarė,“ tarė jis, atsidusdamas dėl šeimininkų nesąžiningumo.

„Koks buvo įprastas komisinis?“

„Gavau net 10 svarų (250 frankų), bet iš to turėjau padengti rinkimo ir pristatymo išlaidas.“

„Ar jos didelės?“

„O, ne,“ tarė jis, „geležinkelio ir garlaivio bilietai ir kelios išlaidos. Mano žmona eidavo į gatves ir rinkdavo merginas – jos galėjo būti prostitutės, trokštančios permainų, bedarbės tarnaitės ar parduotuvių merginos. Aš visada joms sakydavau, kur jos vyksta, bet kiti, drįstu teigti, buvo mažiau rūpestingi. Tai labai paprasta. Priversti merginą tavęs klausytis, ir gali ją įtikinti bet kuo. Jei jos nebūtų tokios kvailos, kokios yra, niekada tavimi nepatikėtų. Bet jos praryja bet ką. Pasakai joms, kad turės geras vietas, gražius drabužius, laisvę eiti į teatrą, aukštą atlyginimą ir visus viliojančius dalykus, kurie leistų protingai merginai užuosti pavojų. Bet jos nėra protingos merginos; jos praryja masalą kaip kuoja, ir išvyksta.“

„Kaip jos vyksta?“

„Daugiausia per Doverį į Ostendą. Kartais namo moteris atvyksta į Doverį jų priimti. Ji gerai jomis rūpinasi, kai jas gauna.“

„Kokios yra prekybos kliūtys?“ „(1.) Galimybė, kad kokia nors stiuardesė ar anglė Ostendo garlaivyje užmegztų pokalbį su merginomis ir įspėtų jas, kur jos vežamos. Jei merginos tai sužino laive, gavėjas būtų sukrėstas, ir siuntinys niekada nepasiektų savo tikslo. (2.) Jei jos saugiai išlipa, nesukėlusios įtarimų, yra pavojus, kad jos gali išsigąsti po išlipimo, kai jos galėtų mums labai apsunkinti gyvenimą, jei susisiektų su policija. Belgijos policija visada palaikytų merginas, bet, matote, policija nekalba angliškai, merginos nekalba prancūziškai. Vertimą paprastai atlieka šeimininkė, ir ji gerai pasirūpina, kad išnaudotų savo pranašumą. (3.) Po to, kai merginos pristatomos į savo paskirties vietą, jos gali būti išlaisvintos, jei koks draugas kreiptųsi į Procureur du Roi. Anglijos konsulai nėra labai naudingi. Bet Procureur du Roi pagal įstatymą privalo paleisti bet kurią anglų merginą, laikomą viešnamyje prieš jos valią, net jei ji nėra sumokėjusi savo skolos.“

„Kodėl tada merginos lieka?“

„Jos negali lengvai iškviesti Procureur, o kai atsiranda galimybė, taip lengva apgauti merginą, prigirdyti ją ar kitaip sugadinti jos pabėgimo šansą. Kartais merginos labai karčiai skundžiasi, ypač dėl oficialios chirurginės apžiūros. Anglų merginoms tai nepatinka, ir buvo atvejų, kai jos tam smarkiai priešinosi. Matote, Anglijoje merginos tokios laisvos. Belgija nėra tokia laisva kaip Anglija, bet geriau nei Prancūzija. Prancūzijos provincijos viešnamiuose laisvės labai mažai. Merginos nuolat keičiamos. Kartais viena mergina per metus būna trijuose ar keturiuose namuose.“

„Kas dabar yra pagrindiniai eksportuotojai?“

„F–––– išvyko į Liverpulį, puikų lauką merginoms rinkti. Mano žmona yra Mančesteryje, Alfredas su gražiais dantimis ir dar kokie šeši kiti yra Londone. K–––, P–––, C––––, C–––– ir R–––, visi belgai, visi užsiima šiuo verslu. Mažų trylikos ar keturiolikos metų merginų eksportą į žemyno viešnamius daugiausia valdo moteris, vardu Kate. Nežinau, kas tiekia aštuonerių ir devynerių metų kūdikius. Dauguma šių agentų įkurdins bet kurią jiems patikėtą merginą užsienio viešnamyje, bet aš – ne, net už tūkstantį svarų! Jei norite sustabdyti prekybą, įdarbinkite patikimą žmogų garlaivyje, kad įspėtų merginas, ir pasirūpinkite, kad Procureur du Roi atliktų savo pareigą. Tai išrautų prekybą su šaknimis, kiek tai susiję su nenorinčiomis merginomis.“

POKALBIS SU „SIUNTINIU“, IŠSIŲSTU Į BORDO

Toliau pateikiama istorija žmogaus, kuris ne iš kilnių motyvų, o dėl baisios nepalankios lemties prievartos buvo pasmerktas trejus metus ir devynis mėnesius praleisti užsienio viešnamyje. Šis asmuo beveik ketverius metus praleido blogos reputacijos name Bordo, kur ją įkurdino niekšiškas graikas, kadaise laikęs cigarų parduotuvę gatvėje, vedančioje iš Regento gatvės, ir kuris nuvežė ją ir dar tris kitas iš Londono, užtikrindamas, kad ras joms geras vietas kaip barmenėms arba ponų šeimose. Jos istorija, kuri daugeliu detalių patvirtinta jos vyro, prie kurio ji prisijungė po užsitęsusios viešnagės Pietų Prancūzijoje, yra gana tipiška, kaip veikia užsienio vergų prekyba:

„Dabar jau beveik šešeri metai, kai (sakė ponia M––), po ilgalaikės mano vyro ligos, kuri mūsų mažą namų ūkį atvedė prie skurdo ribos, palikau jį, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Viena mano draugė, anglų mergina, turinti sąžiningą vietą, man pasakė, kad tam tikras graikas, kurio adresą ji paminėjo, norėjo nuvežti ją ir dar tris merginas į Bordo, kur galėtų rasti joms puikias vietas vos atvykus. Buvau nelaiminga dėl kivirčo su vyru, ir griebiausi pasiūlymo vykti su ja į Bordo kaip priemonės pabėgti nuo asociacijų ir kančių, su kuriomis buvau taip skausmingai susipažinusi Londone. Susitikau su graiku, ir jis mane įtikino, kad jis visiškai pajėgus įvykdyti savo pažadą ir įkurdinti mane gerą vietą, jei tik atsiduočiau į jo rankas. Pakankamai kvailai, nes dar nebuvau išmokusi išminties per skausmingą patirtį, sutikau vykti su savo drauge ir dar dviem kitomis. Mūsų vardai buvo Mary Hanson, dvidešimties metų, Rosina Marks, kurios amžiaus neprisimenu, Anna Giffard, siuvėja, dvidešimt penkerių metų, ir aš, Amelia M––, bet naudojau Amelia Powell vardą. Mes visos buvome nuvestos į Šv. Kotrynos doką ir įlaipintos į garlaivį, vykstantį į Bordo. Palikome Londoną ketvirtadienio naktį 1879 m. vasarį ar kovą ir atvykome į Bordo sekmadienį, apie septintą vakaro. Iš garlaivio buvome tiesiogiai nuvestos, nieko neįtardamos, į ponios Suchon namą, 36, Rue Lambert, kurį laikėme viešbučiu ar draugo, kuriam graikas ketino mus pristatyti, namu; bet šeimininkė buvo labai maloni, ir mes buvome įsitikinusios, kad graikas yra žmogus, laikantis savo žodžio. Tačiau pirmadienį mūsų laukė žiaurus prabudimas. Mūsų drabužiai buvo atimti, ir mes buvome aprengtos šilkinėmis suknelėmis ir kita puošmena. Prieš tai, tačiau, buvome nuvestos pas gydytoją. Tai mus išgąsdino, ir mes protestavome, bet, deja, nekalbėjome prancūziškai, o gydytojas beveik nežinojo angliškai. Ką mums daryti? Buvome vienos svetimoje šalyje; žmogus, kuris mus atsivežė, dingo. Buvome visiškai namų šeimininkų malonėje. Po apžiūros šeimininkė davė mums gražius drabužius, apie kuriuos kalbėjau, ir primygtinai reikalavo tą patį vakarą, po to, kai davė mums šampano, supažindinti mus su ponais. Aš priešinausi ir pareiškiau, kad išeisiu. ‚Negali to padaryti,‘ tarė šeimininkė, ‚nes esi skolinga man aštuoniolika šimtų frankų.‘ ‚Aštuoniolika šimtų frankų?‘ tariau. ‚Juk nesu name net dviejų dienų.‘ ‚O, pamiršai,‘ tarė ji; ‚turi sumokėti savo atgabenimo komisinį ir šilkinės suknelės, kurią dėvi, kainą.‘ Tai, kaip vėliau sužinojau, yra įprasta taisyklė. Merginos atgabenamos iš Anglijos tikėdamos, kad vyksta į malonią vietą, o tada jos perduodamos vienam iš namų už tam tikrą sumą už galvą. Šie pirkimo pinigai ar komisinis, kuris svyruoja nuo 10 svarų ir daugiau, įrašomas merginai kaip skola jos šeimininkei. Tačiau tai dar ne blogiausia. Jie aprengia tave gražiais drabužiais, kuriuos primygtinai reikalauja priimti, ir tada įrašo tau dvigubą jų vertę, taip sukaupdami galbūt 1800 frankų skolą. Man buvo pasakyta, kad turiu būti gera mergaitė ir daryti, kaip jie nori, ir greitai uždirbsiu pakankamai pinigų, kad grįžčiau pas savo vyrą, bet jei to nedarysiu, niekada jo nebematysiu. Galiu paminėti, kad gydytojui pasakiau, kad esu ištekėjusi moteris. ‚Kur tavo vyras?‘ tarė jis ir tęsė apžiūrą be tolesnio dėmesio. Praėjo šiek tiek laiko, kol galėjau susitaikyti su ponų priėmimu, bet tai, kas mane paveikė, buvo tai, kad jei nesutikčiau, niekada neuždirbsiu pakankamai pinigų sumokėti savo skolai ir grįžti į Londoną. Norėdama surinkti lėšų, buvau nuolanki, ir būdama tada jauna ir patraukli, uždirbau pinigus per mažiau nei šešis mėnesius. Žinoma, tie pinigai realiai nelieka tau. Jie įrašomi į tavo kreditą įstaigos knygose, ir teorija yra tokia, kad kai išdirbi savo skolą, esi laisva išeiti, bet šeimininkė labai gerai pasirūpina, kad niekada neišdirbtum savo skolos. Kai sąskaita rodo, kad tau liko tik keturi ar penki šimtai frankų skolos, šeimininkė pradeda tave įtikinėti, gudraudama, įkalbinėdama ar absoliučiai apgaudinėdama, priimti kitus drabužius. Taip tęsiasi mėnesį po mėnesio. ‚Kiek laiko ten išbuvai?‘ ‚Trejus metus ir devynis mėnesius.‘ ‚Ir kodėl, po galais, nesusisiekei su savo vyru?‘ ‚Mums niekada nebuvo leidžiama siųsti laiškų iš namų. Laiškai galėjo ateiti, kai juos perskaitydavo šeimininkė, bet atsakymai niekada nebuvo leidžiami. Kartais bandydavome siųsti žinutes per anglų jūreivius, kurie mus lankydavo, bet atsakymo niekada negaudavome. Name buvo septyniolika merginų, tai buvo didelis namas, įėjimas kainavo tris frankus. Mūsų buvo vidurinės klasės namas, skirtingai nuo žemos klasės, kur įėjimas kainuoja vieną franką, ir madingo namo Rue Berguin, kur įėjimo mokestis yra dešimt frankų ir laikomos tik keturios merginos. Kai ten buvau, anglų mergina, vardu S––, kuri, kaip sakoma, buvo vežimų statytojo duktė Edgware kelyje, mirė. Knygoje buvo užrašyta suma, skolingą namui, ir kai brolis atvyko iš Londono paimti jos kūno laidotuvėms, šeimininkė atsisakė leisti pašalinti lavoną, kol nebuvo sumokėta skola. Ji buvo nuvežta iš Anglijos į Ispaniją ir buvo nupirkta arba iškeista iš ispaniško namo į tą Bordo, kur mirė. Viena iš anglų merginų, kuri atvyko su manimi – Mary Hanson – buvo parduota į Pietų Ameriką. Kai sakau parduota, turiu omenyje, kad agentas, rinkdamasis merginas, sutarė sumokėti jos skolą ir išsivežė ją į naująjį pasaulį. Ji sutiko, kaip merginos visada daro, kai ilgai būna viename name ir nemato perspektyvos sumokėti savo skolos, nes tie, kurie nori jas perkelti, visada siūlo viliojančias galimybes, kad jos galės greičiau nusipirkti savo laisvę naujoje vietoje, į kurią vyksta.“ „Ar pažįsti merginų, kurios kada nors nusipirko savo laisvę?“ „Ne. Mes visada bandome ir bandome, bet mums niekada nepavyksta, nors uždirbome pakankamai pinigų vėl ir vėl, kad sumokėtume už viską, kas buvo išleista mums, bet šeimininkai naudoja visas gudrybes, kaip paaiškinau, kad laikytų mus savo valdžioje. Gėrimas yra galinga priemonė ir lengvai naudojama.“ „Kiek anglų merginų buvo ponios Suchon name?“ „Dvi; bet mes susitikdavome su kitomis, kurios buvo kituose miesto namuose, per visite, kai eidavome pas gydytoją viešajame pastate Rue Graffe antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Mary Hanson atėjo atsisveikinti prieš išvykdama į Pietų Ameriką.“ „Ar ji negalėjo pabėgti per vizitus?“ „Ji nebuvo viena. Mums niekada nebuvo leidžiama išeiti, išskyrus lydimoms šeimininkės.“ „Kaip tada tu išsilaisvinai?“ „Ponas iš Tulūzos mane pamėgo, sumokėjo visas mano skolas ir davė pinigų sumokėti už kelionę į Londoną. Kitaip būčiau ten iki šiol.“ „Kokią anglų merginą palikai name?“ „Vargšę Rosiną Marks, kuri labai graudžiai verkė, kai išvykau. ‚Kaip tau pasisekė, Amelia,‘ tarė ji; ‚o man, niekada negalėsiu sumokėti savo skolos ir mirsiu čia.‘“ „Ar Rosina vis dar ten?“ „Kiek žinau, taip, bet, žinoma, jai niekada neleidžiama rašyti, ir viskas, ką žinau, yra tai, kad ji buvo ten prieš dvejus metus, ir negirdėjau apie jos mirtį. Jos šeima buvo smuklininkai Sautamptone, o jos tėvas dirbo pas squire –– netoli to miesto. Labai baikšti mergina buvo Rosina, ir madame ją baisiai engė. Dažnai norėjau, kad būtų galima ką nors padaryti, kad ją ištrauktų, bet, atrodo, nėra jokios galimybės.“

Kažkas turėtų bandyti ką nors padaryti dėl vargšės Rosinos – jei ji dar gyva ir vis dar yra Bordo. Bet kas žino? Ji gali būti mirusi, parduota į Ispaniją ar kitur, arba, kaip daugelis kitų, gali būti išgėrusi savo protą ir jausmus. Yra daugybė kitų, einančių tuo pačiu keliu. Kartkartėmis girdime apie paslaptingą merginų dingimą. Berniukai, nors daug drąsesni, taip nedingsa. Išvada akivaizdi. Buvo atvejų iš West Ham, merginos Hearnden atvejis Folkestone, mūsų korespondento anūkės atvejis pietinėje pakrantėje, kuris mums rašė, maldaudamas sužinoti, ar galime padėti rasti žinių apie jo dingusį vaiką. Dabar, kai tyla buvo sulaužyta, išgirsime apie daugelį tokių ir gailėsimės dėl jų begalinio dauginimosi. Vienintelė apsauga yra viešumas, viešumas, viešumas. Ir visi, kurie bando nutildyti įspėjimo balsą, turi dalintis kalte su tais, kurių nusikaltimų mažą dalį mums yra garbė šiek tiek apšviesti sveika dienos šviesa.