Traktatas apie meilę Dievui

Šį kūrinį parašė Bernardas Klervietis (lot. Bernardus Claraevallensis, angl. Bernard of Clairvaux), tai traktatas „Apie meilę Dievui“ (lot. De Diligendo Deo).

  • Lietuviškai: Apie meilę Dievui
  • Originalo kalba: De Diligendo Deo
  • Angliškai: On Loving God
  • Parašymo laikas: XII a. (apie 1126 m.)

Traktate Bernaras Klervietis nagrinėja, kodėl ir kaip žmogus turi mylėti Dievą. Jis išskiria keturis meilės laipsnius:

  1. Žmogus myli save dėl savęs (natūralus, egoistinis meilės pradžios etapas).
  2. Žmogus myli Dievą dėl savęs (pradeda ieškoti Dievo kaip savo poreikių tenkintojo).
  3. Žmogus myli Dievą dėl Dievo (tobulas meilės etapas, kai Dievas mylimas dėl Jo paties, o ne dėl asmeninės naudos).
  4. Žmogus myli save tik dėl Dievo (mistinė sąjunga, kai žmogus visiškai susijungia su Dievu ir net savęs nebegeba mylėti atskirai nuo Jo).

Bernaras pabrėžia, kad meilė Dievui turi būti be sąlygų ir be ribų, nes Dievas yra begalinis. Jis taip pat rašo, kad tikroji meilė nereikalauja atlygio, bet pati savaime yra didžiausias laimėjimas.

Šis traktatas yra vienas svarbiausių viduramžių krikščioniškosios mistikos veikalų. Jis:

  • Giliai įtakojo krikščioniškąją spiritualumą, ypač vienuolių ordinus.
  • Paskatino meilės Dievui sampratą kaip esminį krikščioniškojo tobulumo elementą.
  • Parodė, kaip žmogaus meilė gali kilti nuo egoistinės prie aukščiausios, nesavanaudiškos.

Bernaro mintys apie meilę ir dvasinį tobulumą išlieka aktualios ir šiandien, ypač tiems, kas ieško gilesnių santykių su Dievu.

Bernardas iš Klervo

Apie Dievo mylėjimą

ĮŽANGA

Garbingam vyrui ponui HAIMERIKUI, Romos bažnyčios diakonui kardinolui ir kancleriui, BERNARDAS, vadinamas Klervo slėnio abatu, linki gyventi Viešpatyje ir mirti Viešpatyje.

Jūs paprastai prašydavote iš manęs maldų, o ne klausimų: ir iš tiesų aš tikiu, kad nesu tinkamas nei vienam, nei kitam. Tačiau mano pašaukimas įpareigoja pirmąjį, nors mano gyvenimo būdas to neatitinka: o dėl pastarojo (prisipažinsiu atvirai), man trūksta to, kas atrodo būtina – uolumo ir išradingumo. Vis dėlto, prisipažįstu, man malonu, kad vietoj žemiškų dalykų prašote dvasinių, nors būtų buvę geriau, jei būtumėte kreipęsi į turtingesnį šaltinį. Kadangi tiek mokyti, tiek nemokyti dažnai atsikalbinėja tokiais atvejais, ir nėra lengva suprasti, ar atsiprašymas kyla iš tikro neišmanymo, ar iš drovumo, tai įrodo tik paklusnumas paskirtam darbui: priimkite iš mano neturto tai, ką turiu, kad tylėdamas nebūčiau palaikytas filosofu. Vis dėlto nežadu atsakyti į viską. Į tai, ką klausiate apie Dievo mylėjimą, atsakysiu taip, kaip Jis man duos. Ši tema yra saldžiausia, nagrinėjama saugiau ir klausoma naudingiau. Likusius klausimus palikite uolesniems.

I SKYRIUS. Kodėl ir kaip reikia mylėti Dievą.

  1. Taigi norite iš manęs išgirsti, kodėl ir kaip reikia mylėti Dievą? Aš sakau: priežastis mylėti Dievą yra pats Dievas; būdas – mylėti be saiko. Ar to pakanka? Galbūt taip, bet tik išminčiui. Tačiau kadangi esu skolingas ir neišmanėliams (Rom 1, 14), ten, kur išminčiui užtenka pasakyto, reikia atsižvelgti ir į lėtesnius. Todėl dėl tų, kurie lėčiau supranta, tą patį pakartosiu išsamiau, o ne giliau. Taigi sakau, kad Dievą reikia mylėti dėl dviejų priežasčių: nes nėra nieko teisingesnio ir nes nėra nieko naudingesnio, ką galima mylėti. Klausimas, kodėl mylėti Dievą, kelia dvigubą prasmę. Gali būti neaišku, kas svarbiausia: ar Dievas mylimas dėl Jo paties nuopelnų, ar dėl mūsų naudos. Į abu klausimus atsakysiu taip pat: nematau jokios kitos vertos priežasties mylėti Jį, išskyrus Jį patį. Pirmiausia pažvelkime į Jo nuopelnus. Jis labai nusipelnė mūsų atžvilgiu, nes net ir nenusipelniusiems dovanojo save. Ką gi Jis galėjo duoti geresnio už save? Taigi, jei klausiame apie Dievo nuopelnus, kai ieškome priežasties Jį mylėti, svarbiausia yra tai: Jis pirmas mus pamilo. Jis tikrai vertas būti mylimas, ypač jei atkreipiame dėmesį į tai, kas Jis yra, ką mylėjo ir kaip stipriai. Kas Jis? Ar ne Tas, kuriam kiekviena dvasia išpažįsta: „Tu esi mano Dievas, nes Tau nereikia mano gėrybių“ (Ps 15, 2)? Jo meilės didybė yra tikra, nes Jis nesiekia to, kas Jam priklauso. Kam gi rodomas toks tyrumas? „Dar būdami priešai, – sako apaštalas, – buvome sutaikyti su Dievu“ (Rom 5, 10). Taigi Dievas mylėjo mus nemokamai, net kai buvome Jo priešai. Bet kaip stipriai? Jonas sako: „Taip Dievas pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Paulius priduria: „Jis nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus“ (Rom 8, 32). Pats Sūnus apie save sako: „Niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kuris savo gyvybę atiduoda už savo draugus“ (Jn 15, 13). Taip teisusis nusipelnė iš nedorėlių, aukščiausiasis iš žemiausių, visagalis iš silpnųjų. Tačiau kažkas gali sakyti: „Taip, tai tiesa dėl žmonių, bet ne dėl angelų.“ Teisingai, nes to nereikėjo. Tačiau Tas, kuris žmones išgelbėjo iš tokios būtinybės, apsaugojo angelus nuo tokios būtinybės: mylėdamas žmones, Jis padarė juos tokius, kad jie nebeliktų tokie, kokie buvo; taip pat mylėdamas Jis suteikė angelams, kad jie netaptų tokie.

II SKYRIUS. Kaip stipriai Dievas vertas žmogaus meilės dėl kūno ir sielos gėrybių. Kaip jas pripažinti ir turėti neįžeidžiant Davėjo.

  1. Tiems, kuriems tai akivaizdu, manau, akivaizdu ir kodėl reikia mylėti Dievą: tai yra, dėl ko Jis vertas būti mylimas. Tačiau jei netikintieji to nemato, Dievas lengvai gali sugėdinti nedėkinguosius, parodydamas savo nesuskaičiuojamas malones, akivaizdžiai skirtas žmogaus naudojimuisi ir juntamas. Kas kitas tiekia maistą kiekvienam, kas valgo, šviesą tam, kas mato, orą tam, kas kvėpuoja? Būtų kvaila dabar bandyti išvardyti tai, ką ką tik pavadinau nesuskaičiuojamu: užtenka paminėti pagrindinius pavyzdžius – duoną, saulę ir orą. Sakau „pagrindinius“ ne todėl, kad jie pranašesni, bet todėl, kad būtini; jie skirti kūnui. Žmogus savo aukštesnes gėrybes turėtų ieškoti toje savo dalyje, kuri jį iškelia aukščiau – sieloje, kur yra orumas, žinojimas ir dorybė. Orumą žmoguje vadinu laisva valia: per ją žmogui duota ne tik pranokti kitus gyvus padarus, bet ir jiems vadovauti. Žinojimą – kai jis suvokia tą orumą savyje, bet ne kaip savo paties. O dorybę – kai jis nenuilsdamas ieško To, iš kurio yra, ir tvirtai laikosi, kai suranda.
  2. Kiekvienas iš šių trijų dalykų turi dvigubą prasmę. Žmogaus orumą rodo ne tik prigimties išskirtinumas, bet ir viešpatavimo galia: žmogaus baimė viešpatauja visiems žemės gyviams. Žinojimas taip pat dvigubas, jei suvokiame, kad šis orumas ar bet koks kitas gėris mumyse yra, bet ne iš mūsų pačių. Dorybė taip pat turi dvi puses, jei nuosekliai ieškome savo Kūrėjo ir, Jį radę, neatskiriamai prie Jo prisirišame. Taigi orumas be žinojimo nieko vertas; o žinojimas be dorybės netgi kenkia: tai paaiškina žemiau pateikta logika. Kokia garbė turėti tai, ko nežinai turįs? O žinoti, kad turi, bet nežinoti, kad tai ne iš tavęs, suteikia garbę, bet ne prieš Dievą. Tam, kuris giriasi savimi, apaštalas sako: „Ką turi, ko nebūtum gavęs? O jei gavai, ko giriesi, tarsi nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Jis nesako tiesiog: „Ko giriesi?“, bet priduria „tarsi nebūtum gavęs“, parodydamas, kad smerktinas ne tas, kuris džiaugiasi tuo, ką turi, bet tas, kuris giriasi, tarsi tai nebūtų gauta. Tokia tuštybė pagrįstai vadinama tuščia, nes jai trūksta tvirto tiesos pagrindo. Tikrąją garbę apaštalas skiria taip: „Kas giriasi, tegul giriasi Viešpatyje“ (1 Kor 1, 31), tai yra tiesoje. Juk tiesa yra Viešpats.
  3. Todėl būtina žinoti abu dalykus: kas esi ir kad nesi iš savęs, kad arba visai nesigirtum, arba nesigirtum tuščiai. Galiausiai, kaip sakyta: „Jei nepažinsi savęs, eik paskui savo draugų bandas“ (Giesm 1, 7). Taip ir atsitinka. Žmogus, sukurtas garbingai, bet nesuprantantis savo garbės, dėl šio neišmanymo pelnytai prilyginamas gyvuliams, tarsi dalintųsi su jais dabartiniu sugedimu ir mirtingumu. Taip žmogus, nesuvokdamas savęs, išskirtas proto dovana, pradeda burtis prie neracionalių būtybių, nes, nežinodamas savo vidinės šlovės, prisitaiko prie išorinių, juslinių dalykų, vedamas savo smalsumo: tampa vienu iš kitų, nes nesuvokia, kad gavo ką nors daugiau už kitus. Todėl labai reikia saugotis šio nežinojimo, dėl kurio galbūt per mažai apie save galvojame: bet ne mažiau, o gal net labiau, to, dėl kurio save pervertiname – kai manome, kad bet koks gėris mumyse yra iš mūsų pačių. Tačiau labiau už abu šiuos nežinojimus reikia vengti ir smerkti išpuikimą, kai sąmoningai ir apgalvotai drįstame ieškoti šlovės iš gėrybių, kurios nėra mūsų: žinodami, kad jos ne iš mūsų, vis tiek nesigėdijame grobstyti kito garbę. Pirmasis nežinojimas neturi šlovės; antrasis ją turi, bet ne prieš Dievą. Tačiau trečiasis blogis, kuris daromas sąmoningai, uzurpuoja šlovę ir priešinasi Dievui. Šis išpuikimas yra sunkesnis ir pavojingesnis už antrąjį nežinojimą, nes per pastarąjį Dievas nežinomas, o per šį – netgi niekinamas; jis blogesnis ir bjauresnis už pirmąjį, nes per pirmąjį esame prilyginami gyvuliams, o per šį – net demonams. Juk išpuikimas yra didžiausia nuodėmė, kai naudojamės dovanomis tarsi jos būtų įgimtos, ir grobstome šlovę iš gautų malonių.
  4. Todėl prie šių dviejų – orumo ir žinojimo – būtina dorybė, kuri yra jų vaisius, per kurią ieškomas ir laikomas Tas, kuris pelnytai šlovinamas kaip visų kūrėjas ir davėjas. Kitaip žmogus, žinantis, bet nedarantis to, kas dera, bus smarkiai plakamas. Kodėl? Nes nenorėjo suprasti, kad elgtųsi gerai, bet „savo guolyje mąstė neteisybę“ (Ps 35, 4–5), kai iš gėrybių, kurias, kaip žino iš savo žinojimo, tikrai nėra jo, nedoras tarnas siekia pagrobti gerojo Viešpaties šlovę sau, netgi ją uzurpuoti. Taigi akivaizdu, kad orumas be žinojimo yra visiškai nenaudingas, o žinojimas be dorybės – pasmerktinas. Tačiau dorybingas žmogus, kuriam nei žinojimas nekens, nei orumas lieka bevaisis, šaukia Dievui ir atvirai išpažįsta: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet Tavo vardui tebūna šlovė“ (Ps 113, 9). Tai reiškia: nieko sau nepriskiriame nei iš žinojimo, nei iš orumo; viską atiduodame Tavo vardui, iš kurio viskas kyla.
  5. Tačiau mes pernelyg nuklydome nuo temos, stengdamiesi parodyti, kad net tie, kurie nepažįsta Kristaus, per natūralų įstatymą yra pakankamai įspėjami kūno ir sielos gėrybėmis, kad mylėtų Dievą dėl Jo paties. Trumpai pakartosiu tai, kas buvo pasakyta: kuris netikintis nežino, kad jo kūnui šioje mirtingoje gyvenime būtini dalykai – iš kurių jis gyvena, mato, kvėpuoja – tiekiami ne kieno kito, o To, „kuris duoda maistą visai kūnų“ (Ps 135, 25); kuris „leidžia savo saulei tekėti virš gerųjų ir blogųjų ir lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45)? Taip pat kuris bedievis galėtų manyti, kad žmogaus orumo, spindinčio sieloje, kūrėjas yra kas nors kitas, o ne Tas, kuris Genesis sako: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26)? Kas galėtų laikyti kitu žinojimo davėju, jei ne Tas, „kuris moko žmogų išminties“ (Ps 93, 10)? Ir kas galėtų manyti, kad dorybės dovana jam duota ar bus duota iš kitur, jei ne iš To paties Viešpaties, dorybių Viešpaties, rankos? Taigi Dievas vertas būti mylimas dėl savęs net ir netikinčiojo, kuris, nors ir nepažįsta Kristaus, pažįsta save. Todėl kiekvienas netikintis yra be pasiteisinimo, jei nemyli Viešpaties, savo Dievo, visa širdimi, visa siela, visa savo jėga. Jo įgimta ir žinoma proto teisybė šaukia, kad jis turi mylėti Jį visa savastimi, nes žino, kad viską Jam skolingas. Tačiau sunku, netgi neįmanoma, kad kas nors savo jėgomis ar laisva valia, kartą gavusia iš Dievo, visiškai atsigręžtų į Dievo valią, o ne grįžtų prie savosios ir laikytų ją tarsi savo, kaip parašyta: „Kiekvienas ieško to, kas jo“ (Fil 2, 21), ir dar: „Žmogaus mintys ir polinkiai yra linkę į blogį“ (Pr 8, 21).

III SKYRIUS. Kokius didesnius akstinus krikščionys turi mylėti Dievą, palyginti su netikinčiaisiais.

  1. Priešingai, tikintieji aiškiai žino, kaip labai jiems reikalingas Jėzus, ir dar nukryžiuotas: stebėdamiesi ir priimdami Jo neaprėpiamą meilę, kuri pranoksta visas žinias, jie gėdijasi, kad net menkiausio dalyko, kuo yra, negali atlyginti už tokią didžią meilę ir malonę. Todėl tie, kurie supranta, kad yra labiau mylimi, lengvai myli daugiau: o kam mažiau duota, tas mažiau myli. Žydas ar pagonis tikrai nėra skatinami tokiais meilės akstinais, kokius patiria Bažnyčia, kuri sako: „Esu sužeista meilės“, ir dar: „Palaikykite mane gėlėmis, apsupkite mane vaisiais, nes alpstu iš meilės“ (Giesm 2, 4–5). Ji mato karalių Saliamoną su karūna, kuria jį vainikavo jo motina (Giesm 3, 11); mato Tėvo Viengimį, nešantį kryžių; mato didybės Viešpatį, mušamą ir spjaudomą; mato gyvybės ir šlovės kūrėją, prikaltą vinimis, perverta ietimi, apipiltą panieka, galiausiai atiduodantį savo brangią sielą už savo draugus. Matydama tai, jos sielą dar labiau perskrodžia meilės kardas, ir ji sako: „Palaikykite mane gėlėmis, apsupkite mane vaisiais, nes alpstu iš meilės.“ Šie vaisiai yra granatai, kuriuos mylimojo nuotaka, įvesta į jo sodą, skina nuo gyvybės medžio, pasisavindama skonį iš dangiškos duonos ir spalvą iš Kristaus kraujo. Tada ji mato mirtį nugalėtą ir mirties kaltininką sutriuškintą. Mato nelaisvę vedamą iš pragaro į žemę, iš žemės į dangų, kad Jėzaus vardu priklauptų kiekvienas kelis – danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2, 10). Ji pastebi, kad žemė, kuri pagal seną prakeikimą augino erškėčius ir usnis, atnaujinta naujos palaimos malone vėl sužydėjo. Ir visa tai prisimindama tą eilutę: „Mano kūnas atgijo, ir savo valia šlovinsiu Jį“ (Ps 27, 7), ji trokšta klestėti kryžiaus medžio vaisiais ir žydėti prisikėlimo gėlėmis, kurių kvapas dažnai vilioja sužadėtinį ją aplankyti.
  2. Galiausiai ji sako: „Štai tu gražus, mano mylimasis, ir žavingas; mūsų guolis gėlėtas“ (Giesm 1, 15). Rodydama guolį, ji aiškiai parodo, ko trokšta: o sakydama, kad jis gėlėtas, nurodo, iš kur tikisi gauti tai, ko nori. Ne iš savo nuopelnų, bet iš lauko gėlių, kurias Dievas palaimino. Kristus džiaugiasi gėlėmis, Jis, kuris Nazarete norėjo būti pradėtas ir užaugintas. Dangiškasis sužadėtinis džiaugiasi tokiais kvapais ir dažnai mielai įžengia į širdies kambarį, radęs jį pilną vaisių ir apibarstytą gėlėmis. Kur jis mato uolų apmąstymą apie Jo kančios malonę ar prisikėlimo šlovę, ten Jis tikrai yra, uolus ir mielai dalyvaujantis. Kančios paminklai yra tarsi praėjusių metų vaisiai, visi praeities laikai, praleisti nuodėmės ir mirties valdžioje, pagaliau pasirodę laiko pilnatvėje. O prisikėlimo ženklai yra nauji ateinančio laiko žiedai, žydintys naujos malonės vasarą, kurių vaisius pagimdys visuotinis prisikėlimas amžinybėje, išliksiantis be pabaigos. „Dabar žiema praėjo, lietus liovėsi ir nuėjo, gėlės pasirodė mūsų žemėje“ (Giesm 2, 11–12), nurodydama vasaros laiką, atėjusį su Tuo, kuris, išsilaisvinęs iš mirties šalčio į naujo gyvenimo pavasarį, sako: „Štai darau viską nauja“ (Apr 21, 5). Jo kūnas, pasėtas mirtyje, sužydėjo prisikėlime; nuo Jo kvapo mūsų slėnio lauke atgyja tai, kas sausa, sušyla tai, kas šalta, atgimsta tai, kas mirę.
  3. Šių naujų gėlių ir vaisių grožiu, saldžiu kvapu, sklindančiu iš lauko, Tėvas taip pat džiaugiasi Sūnuje, atnaujinančiame viską, sakydamas: „Štai mano sūnaus kvapas, tarsi pilno lauko kvapas, kurį Viešpats palaimino“ (Pr 27, 27). Gerai pilno, iš kurio pilnatvės visi gavome. Vis dėlto nuotaka artimiau iš Jo renkasi gėles ir skina vaisius, kai nori, jais apibarstydama savo sąžinės gelmes, kad įžengiančiam sužadėtiniui širdies guolis kvepėtų saldžiai. Jei norime, kad Kristus dažnai būtų mūsų svečias, mūsų širdys visada turi būti sustiprintos ištikimais liudijimais apie Jo mirties gailestingumą ir prisikėlimo galią, kaip Dovydas sakė: „Tai girdėjau: galia priklauso Dievui, o Tau, Viešpatie, gailestingumas“ (Ps 61, 12–13). Abi šios tiesos liudijimai tapo labai patikimi: Kristus mirė už mūsų nuodėmes, prisikėlė mūsų pateisinimui, įžengė į dangų mūsų apsaugai, atsiuntė Dvasią mūsų paguodai ir kada nors sugrįš mūsų išpildymui. Savo mirtyje Jis parodė gailestingumą, prisikėlime – galią, o abu šiuos dalykus – visuose kituose veiksmuose.
  4. Šie vaisiai, šios gėlės, kuriais nuotaka prašo būti apsupta ir palaikoma, manau, ji jaučia, kad meilės jėga joje gali lengvai atvėsti ar išblėsti, jei nėra nuolat kurstoma tokiais akstinais, kol galiausiai, įvesta į kambarį, ji bus priimta į ilgai trokštamus glėbius ir sakys: „Jo kairė po mano galva, o dešinė mane apkabins“ (Giesm 2, 6). Tada ji pajus ir įsitikins, kad visi meilės liudijimai, kuriuos gavo pirmojo atėjimo metu, tarsi iš mylimojo kairės, palyginti su apkabinančios dešinės saldumu, yra niekiniai ir laikytini po kojomis. Ji pajus tai, ką girdėjo: „Kūnas nieko verta; dvasia teikia gyvybę“ (Jn 6, 64). Ji įsitikins tuo, ką skaitė: „Mano dvasia saldesnė už medų, mano paveldas pranoksta medų ir korį.“ O tai, kas seka: „Mano atminimas kartoms per amžius“ (Sir 24, 27–28), reiškia, kad tol, kol šis pasaulis, kuriame kartos ateina ir praeina, stovi, išrinktiesiems nepritrūks paguodos iš atminimo, kol jie dar negauna pilno atgaivos iš Jo buvimo. Todėl parašyta: „Jie liaupsins Tavo saldumo gausos atminimą“ (Ps 144, 7), be abejo, tie, apie kuriuos anksčiau buvo pasakyta: „Karta po kartos šlovins Tavo darbus“ (Ps 144, 4). Taigi atminimas kartoms per amžius, o buvimas – dangaus karalystėje. Iš šio jau šlovinama išrinktoji, o tuo tarpu klajojanti karta guodžiasi.

IV SKYRIUS. Kas gauna paguodą prisimindami Dievą ir kas yra tinkamesni Jo meilei.

  1. Tačiau svarbu, kuri karta randa paguodą prisimindama Dievą. Ne iškrypusi ir erzanti karta, kuriai sakoma: „Vargas jums, turtuoliai, kurie turite savo paguodą“ (Lk 6, 24), bet ta, kuri gali tiesiai sakyti: „Mano siela atsisako būti paguosta.“ Tokiai tikime, jei ji priduria: „Prisiminiau Dievą ir džiaugiausi“ (Ps 86, 3–4). Teisinga, kad tiems, kuriuos nedžiugina dabartiniai dalykai, būtų prieinamas būsimų dalykų atminimas: ir tie, kurie niekina bet kokį tekančių dalykų perteklių, būtų paguosti amžinybės prisiminimu. Tai karta, ieškanti Viešpaties, ne to, kas jų, bet Jokūbo Dievo veido (Ps 23, 6). Taigi tiems, kurie ieško Dievo ir ilgisi Jo buvimo, tuo tarpu yra prieinamas saldus atminimas, tačiau jis jų nepasotina, o tik dar labiau sužadina alkį, kad būtų pasotinti. Tai patvirtina pats maistas, sakydamas: „Kas valgo mane, dar labiau alks“ (Sir 24, 29). O tas, kuris juo maitinosi, sako: „Būsiu sotus, kai pasirodys Tavo šlovė“ (Ps 16, 15). Palaiminti jau dabar tie, kurie alksta ir trokšta teisingumo, nes kada nors jie bus pasotinti. Vargas tau, iškrypusi ir ydinga karta! Vargas tau, kvaila ir neišmintinga tauta, kuri niekini atminimą ir bijai buvimo! Ir pelnytai: dabar nenori būti išlaisvintas iš medžiotojų spąstų, nes „tie, kurie nori tapti turtingi šiame pasaulyje, patenka į velnio spąstus“ (1 Tim 6, 9); ir tada negalėsi būti išlaisvintas nuo griežto žodžio. O koks griežtas žodis, koks sunkus sakinys! „Eikite, prakeiktieji, į amžiną ugnį“ (Mt 25, 41). Dar griežtesnis ir sunkesnis už tą, kuris kasdien Bažnyčioje primenamas iš kančios atminimo: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžinąjį gyvenimą.“ Tai reiškia: kas prisimena mano mirtį ir, sekdamas mano pavyzdžiu, numarina savo kūno narius, kurie yra žemėje, tas turi amžinąjį gyvenimą; kitaip tariant, jei kenčiate kartu, valdysite kartu. Ir vis dėlto daugelis, atsitraukdami nuo šio žodžio ir nueidami atgal, atsako ne žodžiais, o veiksmais: „Šis žodis sunkus; kas gali jo klausytis?“ (Jn 6, 55, 61). Taigi karta, kuri nenukreipė savo širdies ir kurios dvasia nepatikėjo Dievui (Ps 77, 8), bet labiau pasitiki neaiškiais turtais, dabar vengia klausytis kryžiaus žodžio ir laiko kančios atminimą našta. Bet kaip ji ištvers to žodžio svorį Jo akivaizdoje: „Eikite, prakeiktieji, į amžiną ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams“? Kas nukris ant šio akmens, bus sutriuškintas. Tačiau teisiųjų karta bus palaiminta (Ps 111, 2): tie, kurie, kaip apaštalas, ar būdami toli, ar arti, stengiasi patikti Dievui (2 Kor 5, 9). Galiausiai jie išgirs: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji“ (Mt 25, 34). Tada ta karta, kuri nenukreipė savo širdies, per vėlai supras, koks lengvas ir švelnus buvo Kristaus jungas, palyginti su tuo skausmu, kurį ji išdidžiai atmetė kaip sunkų ir griežtą. Jūs, vargani mamono tarnai, negalite vienu metu šlovintis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi ir viltis turtų lobiais; siekti aukso ir patirti, koks saldus yra Viešpats. Todėl tie, kurie Jo atminime nejaučia saldumo, neabejotinai Jo akivaizdoje pajus Jo griežtumą.
  2. Tačiau tikinčioji siela ir karštai ilgisi Jo buvimo, ir saldžiai ilsisi Jo atminime; ir kol ji nėra pasiruošusi atvirai veidu regėti Viešpaties šlovę, ji šlovinasi kryžiaus gėda. Taip iš tiesų ilsisi Kristaus nuotaka ir balandis, jau dabar gavusi iš Tavo saldumo gausos atminimo, Viešpatie Jėzau, sidabrinius sparnus – nekaltybės ir tyrumo baltumą; ir tikėdamasi, kad džiaugsmas bus užpildytas Tavo veidu, kur jos nugaros užpakalinė dalis spindės aukso blyksniu (Ps 67, 14): kai ji, įvesta su džiaugsmu tarp šventųjų šviesų, bus pilniau apšviesta išminties spindesiu. Todėl ji jau dabar pagrįstai šlovinasi ir sako: „Jo kairė po mano galva, o dešinė mane apkabins“ (Giesm 2, 6): kairėje laikydama tos meilės, kuri didesnės nėra, atminimą, kad Jis atidavė savo gyvybę už savo draugus; o dešinėje – palaimintą regėjimą, kurį pažadėjo savo draugams, ir džiaugsmą iš didybės buvimo. Pelnytai ta dieviška ir dievą atskleidžianti vizija, tas neįkainojamas dieviškojo buvimo džiaugsmas priskiriamas dešinei, apie kurią saldžiai giedama: „Tavo dešinės džiaugsmai amžinai“ (Ps 15, 11). Pelnytai kairėje dedama ta nuostabi, visada prisimenama meilė, ant kurios nuotaka ilsisi ir ramiai laukia, kol praeis neteisybė.
  3. Todėl pagrįstai sužadėtinio kairė yra po nuotakos galva, ant kurios Jis remia savo galvą, tai yra savo proto ketinimus, kad jie nesilenktų ir nenukryptų į kūniškus ar pasaulietinius troškimus: nes „kūnas, kuris genda, apsunkina sielą, ir žemiškas būstas slegia mintis, daug galvojančias“ (Išm 9, 15). Ką gi daro tokia didelė ir nepelnyta gailestingumo apmąstymas, tokia nemokama ir įrodyta meilė, tokia netikėta malonė, tokia nenugalima švelnumas, tokia stulbinanti saldumas? Ką, sakau, visa tai daro, jei yra kruopščiai apmąstoma, jei ne tai, kad apmąstančiojo protą, visiškai išlaisvintą nuo bet kokios ydingos meilės, jie stebuklingai patraukia, stipriai paveikia ir verčia niekinti viską, ko negalima trokšti, išskyrus su panieka šiems dalykams? Todėl nuotaka, sekdama šių tepalų kvapą, bėga noriai, myli karštai; ir net mylėdama visa savastimi, jaučiasi mylinti per mažai, palyginti su tuo, kaip yra mylima. Ir ne be pagrindo. Ką gi reiškia, jei mažas dulkių žiupsnis, visas atsiduodantis meilei, atsilygina už tokią didžią ir tokios vertės meilę, kai ta didybė, pirmoji parodydama meilę, visa yra nukreipta į jo išganymo darbą? Juk „taip Dievas pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16); be abejo, tai pasakyta apie Tėvą. Taip pat: „Jis atidavė savo sielą mirčiai“ (Iz 53, 12); neabejotinai tai apie Sūnų. Ir apie Šventąją Dvasią: „Dvasia Globėja, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, Ji jus visko išmokys ir primins viską, ką jums sakiau“ (Jn 14, 26). Taigi Dievas myli, ir myli visa savastimi, nes visa Trejybė myli: jei tik galima pavadinti „visa“ tai, kas yra begalinė ir nesuvokiama, ar bent jau paprasta.

V SKYRIUS. Kiek krikščioniui tenka meilės pareiga.

  1. Žvelgdamas į tai, manau, pakankamai suprantu, kodėl reikia mylėti Dievą, tai yra, dėl ko Jis vertas būti mylimas. Tačiau netikintis, neturintis Sūnaus, neturi nei Tėvo, nei Šventosios Dvasios. „Kas negerbia Sūnaus, negerbia Tėvo, kuris Jį siuntė“ (Jn 5, 23); taip pat ir Šventosios Dvasios, kurią Jis siuntė. Todėl nenuostabu, kad tas, kurį mažiau pažįsta, ir mažiau myli. Vis dėlto jis žino, kad yra skolingas visą save Tam, kurio, kaip savo kūrėjo, nežino. Tad ką gi aš, kuris laikau savo Dievą ne tik mano gyvenimo nemokamu davėju, dosniu teikėju, gailestingu guodėju, rūpestingu vadovu, bet ir gausiu atpirkėju, amžinu saugotoju, turtintoju, šlovintoju? Kaip parašyta: „Jame gausus atpirkimas“ (Ps 129, 7); ir dar: „Jis kartą įžengė į šventovę, radęs amžiną atpirkimą“ (Hbr 9, 12); o apie išsaugojimą: „Jis nepaliks savo šventųjų; jie bus amžinai išsaugoti“ (Ps 36, 28); apie praturtinimą: „Jie duos jums gerą, pilną, su kaupu ir perpildytą matą į jūsų skreitą“ (Lk 6, 38); ir dar: „Nei akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neatėjo, ką Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9); o apie pašlovinimą: „Laukiame Išganytojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris perkeis mūsų žemo kūno pavidalą, padarydamas jį panašų į savo šlovės kūną“ (Fil 3, 20–21); ir tai: „Dabartinės kančios nėra vertos lygintis su būsima šlove, kuri bus apreikšta mumyse“ (Rom 8, 18); ir vėl: „Tai, kas dabar yra laikina ir lengva mūsų vargų, neapsakomai aukštai iškelia amžiną šlovės svorį mumyse, nežiūrint į tai, kas matoma, bet į tai, kas nematoma“ (2 Kor 4, 17–18).
  2. Ką atiduosiu Viešpačiui už visa tai? Protas ir natūrali teisybė reikalauja, kad visas atsiduočiau Tam, iš kurio visas esu, ir mylėčiau Jį visa savastimi. Man tikėjimas liepia mylėti dar daugiau, nes suprantu, kad Jis vertas daugiau už mane patį: juk laikau Jį ne tik mano, bet ir savo paties davėju. Juk dar nebuvo atėjęs tikėjimo laikas, Dievas dar nebuvo apsireiškęs kūne, miręs ant kryžiaus, išėjęs iš kapo, sugrįžęs pas Tėvą; dar, sakau, nebuvo parodęs mumyse savo didžios meilės, apie kurią jau daug kalbėjome, kai žmogui buvo įsakyta mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visa jėga (Įst 6, 5), tai yra visa, kas jis yra, žino ir gali. Ir vis dėlto Dievas nėra neteisingas, reikalaudamas sau savo kūrinio ir dovanų. Kodėl gi kūrinys nemylėtų kūrėjo, jei turi iš ko tai daryti? Ir kodėl gi ne tiek, kiek gali, jei nieko negali be Jo dovanos? Be to, tai, kad jis sukurtas iš nieko, nemokamai ir tokioje garbėje, dar aiškiau parodo meilės skolą ir įrodo, kad reikalavimas yra teisingas. O kiek, manome, pridėta malonės, kai Dievas, padauginęs savo gailestingumą, išgelbėjo žmones ir gyvulius? (Ps 35, 7–8). Kalbu apie mus, kurie pakeitėme savo šlovę į veršio, ėdančio šieną, panašumą (Ps 105, 20), per nuodėmę tapdami panašūs į neišmanančius gyvulius (Ps 48, 13). Jei esu visas skolingas už tai, kad buvau sukurtas, ką dar pridėsiu už tai, kad buvau atkuriamas, ir dar taip atkuriamas? Juk nebuvau atkurtas taip lengvai, kaip sukurtas: nes ne tik apie mane, bet ir apie viską, kas sukurta, parašyta: „Jis tarė, ir buvo“ (Ps 148, 5). Tačiau Tas, kuris mane sukūrė vienu žodžiu, atkurdamas tikrai daug kalbėjo, darė stebuklus ir kentėjo sunkumus; ir ne tik sunkumus, bet ir nepelnytus. Ką gi atiduosiu Viešpačiui už visa, ką Jis man atidavė? (Ps 115, 12). Pirmuoju darbu Jis davė mane man pačiam; antruoju – save; ir kur davė save, ten grąžino mane man pačiam. Taigi, būdamas duotas ir grąžintas, esu skolingas save už save, ir net dukart. Ką atiduosiu Dievui už Jį patį? Net jei galėčiau atiduoti save tūkstantį kartų, kas aš esu prieš Dievą?

VI SKYRIUS. Trumpa apžvalga ir ankstesnių minčių santrauka.

  1. Čia pirmiausia pamatyk, kaip, ar net be jokio saiko, Dievas vertas mūsų meilės; kuris (kad trumpai pakartočiau, kas pasakyta) pirmas mus pamilo, toks didis, taip stipriai, nemokamai tokius menkus ir tokius, kokie esame. Štai ką, prisimenu, sakiau pradžioje: Dievo mylėjimo būdas yra mylėti be saiko. Juk kai meilė, nukreipta į Dievą, siekia begalybės, siekia to, kas neišmatuojama (nes Dievas yra begalinis ir neišmatuojamas), koks gi, prašau, turėtų būti mūsų meilės riba ar saikas? Be to, mūsų meilė jau nėra dovanojama nemokamai, bet grąžinama kaip skola. Taigi begalybė myli, amžinybė myli, meilė, pranokstanti visas žinias, myli; myli Dievas, kurio didybės nėra galo (Ps 144, 3), kurio išminties nėra skaičiaus (Ps 146, 5), kurio ramybė pranoksta bet kokį supratimą (Fil 4, 7): o mes atlyginame su saiku? „Mylėsiu Tave, Viešpatie, mano stiprybe, mano tvirtove, mano prieglobsti, mano išgelbėtojau“ (Ps 17, 2–3): ir galiausiai visa, kas gali būti vadinama trokštamu ar mylimu. Mano Dieve, mano pagalbininke, mylėsiu Tave už Tavo dovaną, savo būdu, gal mažiau, nei teisinga, bet tikrai ne mažiau, nei galiu: nors negaliu mylėti tiek, kiek esu skolingas, negaliu mylėti daugiau, nei galiu. Galėsiu daugiau, kai Tu teiksiesi duoti daugiau: tačiau niekada tiek, kiek esi vertas. „Mano netobulumą matė Tavo akys: bet Tavo knygoje visi bus įrašyti“ (Ps 138, 16), tie, kurie daro, ką gali, net jei negali to, ką privalo. Manau, pakankamai aišku, kaip ir kokiu būdu reikia mylėti Dievą, ir dėl kokio Jo nuopelno. Dėl kokio, sakau, Jo nuopelno: nes kas gi galėtų pasakyti, kiek, kas tai išmatuotų, kas suprastų?

VII SKYRIUS. Dievo mylėjimas nėra be vaisių ir atlygio; ir žemiški dalykai nepatenkina žmogaus širdies troškimo.

  1. Dabar pažiūrėkime, kokia mūsų nauda mylėti Dievą. Bet kiek mūsų regėjimas atitinka tai, kas yra? Vis dėlto tai, kas matoma, neturi būti nutylėta, net jei nėra visiškai matoma taip, kaip yra. Anksčiau, kai buvo klausiama, kodėl ir kaip mylėti Dievą, sakiau, kad klausimas „kodėl“ turi dvigubą prasmę: ar mylėti Dievą dėl Jo nuopelnų, ar dėl mūsų naudos, ir kad abu klausimai atrodo vienodai galimi. Taigi, kalbėjęs apie Dievo nuopelnus, ne taip, kaip Jis vertas, bet kaip man buvo duota, dabar turiu kalbėti apie atlygį, kuris taip pat bus duotas. Dievas mylimas ne be atlygio, nors turi būti mylimas be atlygio siekimo. Tikra meilė negali būti tuščia, bet ji nėra samdinė; ji nesiekia to, kas jos (1 Kor 13, 5). Tai jausmas, ne sandoris: ji nei perkama susitarimu, nei siekiama. Ji veikia savaime ir daro laisvą. Tikra meilė patenkinta savimi. Ji turi atlygį, bet tai, kas mylima. Juk jei ką nors myli dėl kažko kito, iš tikrųjų myli tai, į ką nukreiptas tavo meilės tikslas, o ne tai, per ką jis eina. Paulius skelbia Evangeliją ne tam, kad valgytų, bet valgo, kad skelbtų: nes myli ne maistą, o Evangeliją (1 Kor 9, 18). Tikra meilė nereikalauja atlygio, bet jį pelno. Atlygis siūlomas ne tam, kuris dar nemyli, bet skolingas tam, kuris myli, ir atiduodamas tam, kuris ištveria. Žemesniuose dalykuose, norėdami įtikinti, viliojame nenorinčius pažadais ar atlygiais, o ne savanorius. Kas gi galvotų, kad reikia apdovanoti žmogų, kad jis darytų tai, ko pats trokšta? Pavyzdžiui, niekas nemoka alkanam, kad valgytų, ištroškusiam, kad gertų, ar motinai, kad žindytų savo kūdikį. Ar kas mano, kad reikia prašymais ar kaina skatinti žmogų prižiūrėti savo vynuogyną, kasti aplink savo medį ar statyti savo namą? Juo labiau siela, mylinti Dievą, nereikalauja jokio kito atlygio už savo meilę, išskyrus patį Dievą. O jei reikalauja ko kito, tikrai myli ne Dievą, o tą kitą.
  2. Kiekvienam, naudojančiam protą, natūraliai būdinga pagal savo vertinimą ir ketinimus siekti geresnių dalykų ir niekuo nepasitenkinti, jei tai, ko trūksta, laikoma pranašesniu. Pavyzdžiui, tas, kuris turi gražią žmoną, gašliu žvilgsniu ar mintimis žiūri į gražesnę; tas, kuris vilki brangų drabužį, trokšta dar brangesnio, o turintis daug turtų pavydi turtingesniam. Matysi, kad tie, kurie turi daug dvarų ir valdų, vis tiek kasdien prideda lauką prie lauko, begaliniu godumu plėsdami savo ribas. Matysi ir tuos, kurie gyvena karališkuose namuose ir erdviuose rūmuose, vis dėlto kasdien jungia namą prie namo, neramia smalsumu statydami, griaudami, keisdami kvadratą į apvalų. O ką jau kalbėti apie žmones, pakeltus į aukštus postus? Argi nematome, kaip jie nenumaldomu garbės troškimu visomis jėgomis stengiasi kilti dar aukščiau? Ir visa tai neturi galo, nes nieko iš šių dalykų nėra vieno aukščiausio ar geriausio. Ar stebėtina, kad žmogus, negalintis nurimti be aukščiausio ar geriausio, nepasitenkina žemesniais ir prastesniais dalykais? Bet kvaila ir visiškai beprotiška visada siekti to, kas niekada ne tik nepasotins, bet net nesuvaldys troškimo: kad ir kiek tokių dalykų turėtum, vis tiek trokšti to, ko neturi, ir visada nerimastingai ilgiesi to, ko trūksta. Taip klajojanti siela, bėgdama per įvairius ir apgaulingus pasaulio malonumus, vargsta tuščiu darbu, bet nepasotinama: kad ir ką alkanai praryja, laiko menku, palyginti su tuo, kas dar liko praryti, ir visada ne mažiau nerimastingai trokšta to, ko trūksta, nei džiaugiasi tuo, ką turi. Kas gi gali turėti viską? Ir net tas mažas dalykas, kurį žmogus su vargu įgijo, laikomas su baime, nežinant, kada su skausmu bus prarastas, bet žinant, kad kada nors bus prarastas. Taip iškrypusi valia tiesiu keliu siekia geriausio, skuba prie to, kas galėtų ją užpildyti. Bet šiais vingiais tuštybė žaidžia su savimi, neteisybė meluoja sau. Jei nori pasiekti tai, ko trokšti, tai yra pagauti tai, kas, gavus, daugiau nieko netrokštum, kam bandyti visa kita? Bėgi klaidingais keliais ir mirsi daug anksčiau, nei šiuo ratu pasieksi trokštamą tikslą.
  3. Taip bedieviai vaikšto ratu, natūraliai trokšdami to, kas užbaigtų jų troškimą, bet kvailai atmesdami tai, kas priartintų prie tikslo: tikslo, sakau, ne sunaikinimo, o išpildymo. Todėl jie ne pasiekia palaimintą tikslą, o išsenka tuščiu darbu, tie, kurie, labiau sužavėti daiktų išvaizda nei jų kūrėju, nori išbandyti viską, prieš pasiekdami visatos Viešpatį. Ir jie pasiektų, jei kada nors galėtų įgyvendinti savo troškimą, kad vienas žmogus turėtų viską, išskyrus visko pradžią. Jų godumo dėsnis, pagal kurį jie alksta to, ko neturi, ir niekina tai, ką turi, netrukus, gavus ir paniekinus viską, kas yra danguje ir žemėje, neabejotinai nuvestų prie To, kuris vienintelis liktų – visko Dievo. Ten jie nurimtų: nes kaip niekas žemesnis nesuteikia ramybės, taip niekas aukštesnis jau nebekelia nerimo. Jie tikrai sakytų: „Man gera būti prie Dievo.“ Sakytų: „Ką turiu danguje, ir ko norėjau žemėje be Tavęs? Dievas mano širdies, mano dalis amžinai“ (Ps 72, 25–26, 28). Taip, kaip pasakyta, kiekvienas trokštantis pasiektų tai, kas geriausia, jei tik galėtų gauti tai, ko trokšta, prieš tai.
  4. Bet kadangi tai visiškai neįmanoma dėl per trumpo gyvenimo, silpnos jėgos ir daugybės konkurentų, jie ilgai ir veltui prakaituoja, norėdami pasiekti viską, ko trokšta, bet negalėdami pasiekti visų trokštamų dalykų tikslo. O kad jie norėtų viską pasiekti protu, o ne patyrimu! Tai jie lengvai galėtų, ir ne veltui. Protas, daug greitesnis ir įžvalgesnis už kūnišką jutimą, duotas tam, kad aplenktų viską; ir jutimai nedrįstų liesti nieko, ko protas, pirmiau ištyręs, nepatvirtintų kaip naudingo. Todėl, manau, pasakyta: „Viską išbandykite, laikykitės to, kas gera“ (1 Tes 5, 21); kad protas rūpintųsi jutimais, o šie nesiektų savo troškimo, nebent pagal proto sprendimą. Kitaip neįkopsi į Viešpaties kalną ir nestovėsi Jo šventoje vietoje, nes veltui gavai savo sielą (Ps 23, 3–4), tai yra racionalią sielą: sekdamas jutimus kaip gyvulys, o protas lieka neveiklus ir niekam neprieštarauja. Tie, kurių protas neaplengia jų žingsnių, bėga, bet ne keliu: todėl, nepaisydami apaštalo patarimo, jie bėga taip, kad nepasiekia (1 Kor 9, 24). Kaip gi jie pasieks, jei nenori pagauti, kol neišbando visko? Tai iškreiptas kelias, begalinis ratas, norėti pirmiausia viską išbandyti.
  5. Teisusis taip nedaro. Girdėdamas daugelio, vaikščiojančių ratu, priekaištus (nes daugelis eina plačiu keliu, vedančiu į pražūtį), jis pasirenka karališką kelią, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę. Pranašas liudija: „Teisiojo takas tiesus, teisingasis kelias skirtas vaikščioti“ (Iz 26, 7). Tai tie, kurie, sveikai taupydami, vengia šio varginančio ir bevaisio rato, pasirinkdami sutrumpintą ir trumpinantį žodį, netrokšdami visko, ką mato, bet parduodami, ką turi, ir duodami vargšams. Palaiminti vargšai, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3). Visi bėga (1 Kor 9, 24); bet tarp bėgančių yra skirtumas. Juk „Viešpats pažįsta teisiųjų kelią, o bedievių kelias pražus“ (Ps 1, 6). Todėl „geriau teisiajam mažai, nei daug bedievių turtų“ (Ps 36, 16), nes, kaip sako Išmintingasis ir patiria kvailys, „kas myli pinigus, nebus jais pasotintas“ (Mok 5, 9): o kas alksta ir trokšta teisingumo, tie bus pasotinti (Mt 5, 6). Teisingumas yra natūralus ir gyvybinis proto naudojančios dvasios maistas: pinigai neišsklaido sielos alkio, kaip vėjas neišsklaido kūno. Jei matytum alkaną žmogų, atvirais nasrais traukiantį orą, tarsi taip galėtų numalšinti alkį, argi nemanytum, kad jis išprotėjęs? Taip pat ne mažesnė beprotybė manyti, kad racionalią dvasią galima ne tik pripildyti, bet ir pasotinti bet kokiais kūniškais dalykais. Ką bendro turi kūnai su dvasiomis? Dvasios negali būti pamaitintos kūniškais dalykais, kaip kūnai – dvasiniais. „Šlovink, mano siela, Viešpatį, kuris pripildo tavo troškimą gėrybėmis“ (Ps 102, 1, 5). Jis pripildo gėrybėmis, skatina gera, laiko gerume; eina priekyje, palaiko, užpildo. Jis daro, kad trokštum; Jis yra tai, ko trokšti.
  6. Anksčiau sakiau: priežastis mylėti Dievą yra pats Dievas. Taip ir yra: nes Jis yra ir veikiančioji, ir galutinė priežastis. Jis suteikia progą, Jis kuria jausmą, Jis išpildo troškimą. Jis sukūrė, ar veikiau tapo tuo, kas mylima: Jis yra viltis, mylimas laimingiau, kad meilė nebūtų veltui. Jo meilė paruošia ir atlygina mūsiškę. Jis eina priekyje maloningiau, atlygina teisingiau, laukiamas saldžiau. Jis turtingas visiems, kurie Jį šaukiasi: ir neturi nieko geresnio už save. Jis davė save kaip nuopelną, saugo save kaip atlygį, siūlo save šventų sielų atgaivai, atiduoda save už nelaisvų išpirkimą. „Tu geras, Viešpatie, sielai, kuri Tavęs ieško“ (Raud 3, 25): tad ką gi Tam, kuris Tave randa? Bet stebėtina, kad niekas negali Tavęs ieškoti, jei pirmiau Tavęs nerado. Tu nori būti rastas, kad būtum ieškomas, ieškomas, kad būtum rastas. Gali būti ieškomas ir rastas, bet negali būti aplenktas. Nors sakome: „Mano malda Tave pasieks rytą“ (Ps 87, 14), neabejotina, kad bet kokia malda yra drungna, jei jos nepralenkia įkvėpimas. Dabar reikia pasakyti, nuo ko prasideda mūsų meilė, nes kur ji išsipildo, jau buvo pasakyta.

VIII SKYRIUS. Apie pirmąjį meilės laipsnį, kai žmogus myli save dėl savęs.

  1. Meilė yra vienas iš keturių natūralių jausmų. Jie žinomi: nereikia jų vardyti. Kadangi tai natūralu, būtų teisinga, kad pirmiausia tai tarnautų prigimties kūrėjui. Todėl pasakyta, kad pirmasis ir didžiausias įsakymas yra: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą“ (Mt 22, 37). Bet kadangi prigimtis yra silpnesnė ir trapesnė, būtinybės verčiama ji pirmiausia tarnauja sau. Tai kūniška meilė, kuria žmogus pirmiausia myli save dėl savęs, kaip parašyta: „Pirmiausia tai, kas gyvuliška, paskui tai, kas dvasiška“ (1 Kor 15, 46). Tai nėra įsakyta, bet įdėta į prigimtį: kas gi kada nekentė savo kūno? (Ef 5, 29). Bet jei ta meilė, kaip įprasta, tampa pernelyg linkusi ar perteklinė ir, nepasitenkindama būtinybės vaga, plačiai išsilieja į malonumų laukus, jos perteklius tuoj pat sulaikomas įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Labai teisingai, kad prigimties bendrininkas nebūtų atskirtas nuo malonės, ypač tos malonės, kuri yra įdėta į prigimtį. Jei žmogui sunku ne tik padėti broliams jų reikmėse, bet ir tarnauti jų malonumams, tegul jis tramdo savo paties, jei nenori būti įsakymo laužytojas. Tegul leidžia sau tiek, kiek nori; bet tegul prisimena, kad tiek pat turi duoti ir artimui. Tau uždedamas saikingumo vadis, žmogau, pagal gyvenimo ir drausmės įstatymą, kad nesektum savo geismų ir nepražūtum, kad nepraturtintum savo sielos priešo – geidulio – prigimties gėrybėmis. Argi ne teisingiau ir garbingiau dalintis jomis su bendrininku, tai yra artimu, nei su priešu? Jei, kaip pataria Išmintingasis, nusigręši nuo savo malonumų (Sir 18, 30) ir, pagal apaštalo mokymą, pasitenkinsi maistu ir drabužiu (1 Tim 6, 8), nesunkiai trumpam sustabdysi savo meilę kūniškiems troškimams, kurie kovoja prieš sielą (1 Pt 2, 11); tada, manau, nesunkiai atiduosi artimui tai, ką atimi iš savo sielos priešo. Tada tavo meilė bus saikinga ir teisinga, jei tai, kas atimama iš tavo malonumų, nebus atimta iš brolio reikmių. Taip kūniška meilė tampa bendruomeniška, kai išplečiama visiems.
  2. Bet jei, dalindamasis su artimu, pats neteksi net būtinų dalykų, ką darysi? Ką, jei ne su visišku pasitikėjimu prašysi To, „kuris visiems duoda gausiai ir nepriekaištauja“ (Jok 1, 5); kuris „atveria savo ranką ir pripildo kiekvieną gyvą būtybę palaiminimu“? (Ps 144, 16). Neabejotina, kad Jis noriai padeda reikmėse, nes daugeliui net pertekliuje netrūksta. Juk Jis sako: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisingumo, ir visa tai bus jums pridėta“ (Lk 12, 31). Jis žada duoti būtinų dalykų tam, kuris riboja perteklių ir myli artimą. Juk pirmiausia ieškoti Dievo karalystės reiškia priešintis nuodėmės tironijai, rinktis skaistumo ir saikingumo jungą, o ne leisti nuodėmei viešpatauti tavo mirtingame kūne. Taip pat teisingumo dalis yra dalintis prigimties dovanomis su tuo, su kuo daliniesi prigimtimi.
  3. Tačiau, kad artimo meilė būtų tobula teisybė, būtina, kad Dievas būtų to priežastis. Kaip gi gali žmogus tyrai mylėti artimą, jei nemyli Dievo? O mylėti Dievo jis negali, jei nemyli Dievo. Todėl pirmiausia reikia mylėti Dievą, kad Dievo meilėje galėtum mylėti ir artimą. Taigi Dievas daro taip, kad būtų mylimas, kaip ir visos kitos gėrybės. Jis daro taip. Tas, kuris sukūrė prigimtį, ją ir saugo. Juk prigimtis buvo sukurta taip, kad visada turėtų reikalingą saugotoją, kaip turėjo kūrėją: nes tai, kas negalėjo būti be Jo, negali išlikti be Jo. Kad kūrinys to nežinotų ir (neduok Dieve) išdidžiai priskirtų sau kūrėjo malones, tas pats kūrėjas nori, kad žmogus būtų išbandomas vargais: kad, kai žmogus nusilpsta, o Dievas padeda, kai žmogus išlaisvinamas Dievo, Dievas būtų žmogaus garbinamas, kaip dera. Juk Jis sako: „Šaukis manęs vargo dieną, išgelbėsiu tave, ir tu garbinsi mane“ (Ps 49, 15). Taip atsitinka, kad gyvuliškas ir kūniškas žmogus, nežinojęs mylėti nieko, išskyrus save, pradeda mylėti Dievą net ir dėl savęs, nes, kaip dažnai patyrė, Dievo dėka jis gali viską, kas naudinga; o be Jo negali nieko.

IX SKYRIUS. Apie antrąjį ir trečiąjį meilės laipsnius.

  1. Taigi žmogus jau myli Dievą, bet kol kas dar dėl savęs, o ne dėl Jo paties. Vis dėlto yra tam tikra išmintis žinoti, ką gali pats, o ką – Dievo pagalba, ir saugoti save nuo to, kas tau kenkia, Tam, kuris saugo tave sveiką. Bet jei dažnai užgriūva vargai, dėl kurių žmogus dažnai kreipiasi į Dievą, ir Dievas taip pat dažnai jį išvaduoja, argi net geležinė krūtinė ar akmeninė širdis, tiek kartų išgelbėta, neprivalo suminkštėti ir būti dėkinga savo gelbėtojui, kad žmogus mylėtų Dievą ne tik dėl savęs, bet ir dėl Jo paties? Juk dažnos reikmės verčia žmogų nuolat šauktis Dievo, o nuolat Jį šaukiant, Jis yra ragaujamas, ir ragaujant suvokiama, koks saldus yra Viešpats. Taip atsitinka, kad tyrą Dievo meilę labiau traukia Jo paties paragautas saldumas, nei spaudžia mūsų reikmės. Taip, kaip samariečiai, sakę moteriai, kuri pranešė apie Viešpaties atėjimą: „Dabar tikime ne dėl tavo žodžių; mes patys girdėjome ir žinome, kad Jis tikrai yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42), taip ir mes, sekdami jų pavyzdžiu, kreipdamiesi į savo kūną, pelnytai sakome: „Dabar Dievą mylime ne dėl tavo reikmių; mes patys ragavome ir žinome, koks saldus yra Viešpats.“ Kūno reikmės yra tarsi jo kalba, ir naudos, kurias jis patiria, jis skelbia džiūgaudamas. Todėl žmogui, taip nusiteikusiam, įvykdyti įsakymą mylėti artimą jau nebus sunku. Jis iš tiesų myli Dievą, todėl myli ir tai, kas yra Dievo. Jis myli tyrąja meile, todėl jam nesunku paklusti tyrąjam įsakymui, kuris dar labiau apvalo jo širdį, kaip parašyta, „meilės klusnumu“ (1 Pt 1, 22). Jis myli teisingai ir noriai priima teisingą įsakymą. Ši meilė pelnytai yra maloni, nes ji nemokama. Ji tyra, nes išreiškiama ne žodžiais ar liežuviu, bet darbais ir tiesa. Ji teisinga, nes kokia gaunama, tokia ir grąžinama. Tas, kuris taip myli, tikrai myli taip, kaip buvo mylimas; jis taip pat siekia ne to, kas jo, bet to, kas Jėzaus Kristaus, kaip ir Kristus siekė mūsų, ar veikiau mūsų pačių, o ne savo. Taip myli tas, kuris sako: „Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras“ (Ps 117, 1). Tas, kuris dėkoja Viešpačiui ne todėl, kad Jis geras jam, bet todėl, kad Jis geras pats savaime, tas tikrai myli Dievą dėl Dievo, o ne dėl savęs. Ne taip myli tas, apie kurį sakoma: „Jis dėkos tau, kai jam padarysi gera“ (Ps 48, 19). Tai trečiasis meilės laipsnis, kai Dievas jau mylimas dėl Jo paties.

X SKYRIUS. Apie ketvirtąjį meilės laipsnį, kai žmogus nemyli net savęs, išskyrus dėl Dievo.

  1. Laimingas tas, kuris nusipelnė pasiekti ketvirtąjį laipsnį, kai žmogus nemyli net savęs, išskyrus dėl Dievo. „Tavo teisingumas, Dieve, kaip Dievo kalnai“ (Ps 35, 7). Ši meilė yra kalnas, Dievo kalnas, aukštas. Tikrai „sustingęs kalnas, derlingas kalnas“ (Ps 67, 16). „Kas užkops į Viešpaties kalną?“ (Ps 23, 3). „Kas duos man balandžio sparnus, kad skrisčiau ir ilsėčiausi?“ (Ps 54, 7). „Ši vieta tapo taikos buveine, šis būstas – Sione“ (Ps 75, 3). „Vargas man, kad mano viešnagė užsitęsė!“ (Ps 119, 5). Kūnas ir kraujas, molinis indas, žemiškas būstas – kada tai suvokia? Kada patiria tokį jausmą, kad siela, apsvaigusi nuo dieviškos meilės, pamirštų save, taptų sau tarsi prarastu indu, visa eitų į Dievą ir, prilipusi prie Dievo, taptų su Juo viena dvasia (1 Kor 6, 17), sakydama: „Mano kūnas ir širdis išseko, mano širdies Dieve, mano dalis Dieve amžinai“ (Ps 72, 26)? Palaimintu ir šventu pavadinčiau tą, kuriam šioje mirtingoje gyvenime bent retai, ar net kartą, ir tai trumpai, vos akimirką, buvo duota patirti tokį dalyką. Juk tam tikra prasme prarasti save, tarsi tavęs nebūtų, visiškai nejausti savęs, būti ištuštintam iš savęs ir beveik sunaikintam – tai dangiškas bendravimas, ne žmogiškas jausmas. Jei kuris mirtingasis trumpam, kaip pasakyta, ir akimirkai yra prileidžiamas prie to, tuoj pat jam pavydi nedoras pasaulis, trikdo dienos blogis, mirties kūnas apsunkina, kūno reikmės vargina, sugedimo silpnumas nepalaiko, ir, kas dar stipriau, broliška meilė atšaukia. Ak! Jis priverstas grįžti į save, nusileisti į savo rūpesčius ir varganai šaukti: „Viešpatie, kenčiu smurtą, atsakyk už mane“ (Iz 38, 14), ir: „Vargšas aš, žmogus, kas mane išvaduos iš šio mirties kūno?“ (Rom 7, 24).
  2. Kadangi Šventasis Raštas sako, kad Dievas viską sukūrė dėl savęs, kūrinys kada nors tikrai prisitaikys ir sutaps su savo Kūrėju. Todėl mums būtina pereiti į tokį patį jausmą: kaip Dievas norėjo, kad viskas būtų dėl Jo, taip ir mes neturėtume norėti, kad nei mes patys, nei kas nors kitas būtų ar egzistuotų, išskyrus dėl Jo, vien dėl Jo valios, o ne mūsų malonumo. Mus džiugins ne tiek mūsų patenkintos reikmės ar pasiekta laimė, kiek tai, kad Jo valia mumyse ir per mus bus įvykdyta – tai, ko kasdien prašome maldoje, sakydami: „Tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10). O šventa ir tyra meile! O saldi ir maloni būsena! O gryna ir skaidri valios intencija! Ji tuo tyresnė ir skaidresnė, kuo mažiau joje lieka ko nors savanaudiško; tuo saldesnė ir malonesnė, kuo viskas, kas jaučiama, yra dieviška. Taip jausti – tai tapti dievišku. Kaip mažas vandens lašas, įpiltas į daug vyno, visiškai ištirpsta, perimdamas vyno skonį ir spalvą; kaip įkaitintas ir žėruojantis geležis tampa panaši į ugnį, netekdama savo pradinės formos; kaip saulės šviesa užlietas oras virsta pačia šviesos spindesiu, atrodydamas ne tiek apšviestas, kiek pats esantis šviesa: taip šventųjų žmogiškosios meilės neišvengiamai turi kažkokiu neapsakomu būdu ištirpti savyje ir visiškai persilieti į Dievo valią. Kitaip kaip Dievas bus viskas visame kame, jei žmoguje liks kas nors žmogiško? Substancija išliks, bet kitoje formoje, kitoje šlovėje, kitoje galioje. Kada tai įvyks? Kas tai matys? Kas tai turės? „Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?“ (Ps 41, 3). „Viešpatie, mano Dieve, mano širdis Tau sakė, mano veidas Tavęs ieškojo; Tavo veido, Viešpatie, ieškosiu“ (Ps 26, 8). Ar manai, kad pamatysiu Tavo šventą šventovę?
  3. Manau, kad šis įsakymas – „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo jėga“ (Mt 22, 37) – nebus visiškai įvykdytas, kol širdis nebeprivalės galvoti apie kūną, siela nebeturės jo gaivinti ir jutimais aprūpinti, o jos jėgos, išlaisvintos nuo vargų, sustiprės Dievo galia. Neįmanoma viso to visiškai sutelkti į Dievą ir prikalti prie Jo dieviškojo veido, kol siela privalo tarnauti šiam trapiam ir varganam kūnui, būdama į jį nukreipta ir išblaškyta. Todėl siela tikisi pasiekti ketvirtąjį meilės laipsnį, ar veikiau būti jame pagautai, dvasiniame ir nemirtingame kūne, sveikiame, ramiame, maloniame ir visiškai pavaldžiame dvasiai: nes tai Dievo galios dovana, kurios žmogaus pastangos negali pasiekti. Tada, sakau, ji lengvai pasieks aukščiausią laipsnį, kai, skubėdama ir godžiai siekdama savo Viešpaties džiaugsmo, jos nebesulaikys jokios kūno pagundos, joks vargas nesutrikdys. Ar manome, kad šią malonę bent iš dalies pasiekė šventi kankiniai, dar būdami pergalinguose kūnuose? Didžiulė meilės jėga traukė jų sielas į vidų, leidusi jiems taip drąsiai aukoti savo kūnus ir niekinti kankinimus. Tačiau skaudžiausias skausmo pojūtis, nors ir nesutrikdė jų ramybės, negalėjo jos visiškai neaptemdyti.

XI SKYRIUS. Šis meilės tobulumas netinka net palaimintų sielų, išlaisvintų iš kūnų, iki prisikėlimo.

  1. O kaip su sielomis, jau išlaisvintomis iš kūnų? Tikime, kad jos visiškai panirusios į beribį amžinos šviesos ir spindinčios amžinybės vandenyną. Bet jei (kas nėra neigiama) jos nori atgauti savo kūnus ar bent jau trokšta ir tikisi juos atgauti, akivaizdu, kad jos dar nėra visiškai atsiskyrusios nuo savęs, nes joms dar šiek tiek trūksta savanaudiškumo, kuris bent minimaliai nukreipia jų dėmesį. Kol mirtis nebus praryta pergalės ir amžina šviesa neįsiskverbs į visas nakties ribas, kol dangaus šlovė nesušvis ir kūnuose, sielos negali visiškai atsiduoti ir pereiti į Dievą, nes jos vis dar yra susietos su kūnais, jei ne gyvybe ar jutimais, tai bent natūraliu prieraišumu, todėl be jų nei nori, nei gali būti ištobulintos. Taigi iki kūnų atnaujinimo nebus to sielų išsekimo, kuris yra jų tobuliausia ir aukščiausia būsena: dvasia nereikalautų kūno bendrystės, jei be jo galėtų būti ištobulinta. Iš tiesų be sielos pažangos kūnas nei atidedamas, nei atgaunamas. „Brangi Viešpaties akyse Jo šventųjų mirtis“ (Ps 115, 15). Jei mirtis brangi, tai ką kalbėti apie gyvenimą, ir tokį gyvenimą? Nenuostabu, kad kūnas, jau šlovėje, atrodo prisidedantis prie dvasios, nes ir silpnas, ir mirtingas jis jai buvo labai naudingas. Kaip teisingai pasakė tas, kuris tarė: „Dievo mylintiems viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Dievą mylinčiai sielai jos kūnas yra naudingas silpnas, naudingas miręs, naudingas prisikėlęs: pirma – atgailos vaisiui, antra – poilsiui, galiausiai – ištobulinimui. Pelnytai ji nenori būti ištobulinta be jo, nes kiekvienoje būsenoje jaučia jo tarnystę gerumui.
  2. Kūnas tikrai yra geras ir ištikimas palydovas gerai dvasiai: arba, jei apsunkina, padeda; arba, jei nepadeda, atleidžia; arba tikrai padeda ir visai neapsunkina. Pirmoji būsena varginanti, bet vaisinga; antroji rami, bet ne nuobodi; trečioji šlovinga. Klausyk, kaip Sužadėtinis Giesmių giesmėje kviečia į šį trigubą pažangą: „Valgykite, draugai, gerkite ir pasigerkite, brangiausieji“ (Giesm 5, 1). Jis kviečia vargstančius kūne valgyti, jau atsikračiusius kūno ilsėtis prie gėrimo, o atgavusius kūnus – pasigerti; juos vadina brangiausiais, kupinais meilės. Skirtumas yra tarp kitų, kuriuos jis vadina ne brangiausiais, o draugais: tie, kurie kūne dar vargsta ir dejuoja, yra brangūs dėl turimos meilės; o tie, kurie jau išlaisvinti iš kūno pančių, yra dar brangesni, nes tapo pasirengę ir laisvesni mylėti. Bet labiau už abu pelnytai vadinami ir yra brangiausi tie, kurie, gavę antrąjį rūbą – kūnus, atgautus su šlove, – dar laisviau ir noriau nešami į Dievo meilę, nes nieko savanaudiško nebeliko, kas juos bent kiek trikdytų ar sulaikytų. To negali prisiimti nei viena iš kitų būsenų: pirmojoje kūnas nešamas su vargu, antrojoje jis laukiamas su tam tikru savanaudišku troškimu.
  3. Taigi iš pradžių tikinčioji siela valgo savo duoną, bet, deja, savo veido prakaite. Dar būdama kūne, ji vaikšto tikėjimu, kurį būtina įgyvendinti meile, nes jei neveikia, jis miręs. Darbas pats yra maistas, kaip sako Viešpats: „Mano maistas yra vykdyti mano Tėvo valią“ (Jn 4, 34). Paskui, atsikračiusi kūno, ji nebevalgo kančios duonos, bet leidžiama gausiau gerti meilės vyną, tarsi po valgio, tačiau ne gryną, kaip Giesmių giesmėje sako Sužadėtinis: „Gėriau savo vyną su pienu“ (Giesm 5, 1). Mat dieviškos meilės vynui siela dar primaišo natūralaus prieraišumo saldumo, trokšdama atgauti savo kūną, ir dar pašlovintą. Taigi ji jau dega, gėrusi šventos meilės vyno, bet dar ne iki apsvaigimo, nes tą karštį tramdo pieno priemaiša. Apsvaigimas paprastai sutrikdo protą ir visiškai priverčia užmiršti save. Bet ta, kuri dar galvoja apie savo kūno prisikėlimą, nėra visiškai savęs užmiršusi. Tačiau gavusi tai, ko vienintelio trūko, kas dar gali sutrukdyti jai tam tikra prasme palikti save, visa eiti į Dievą ir, tapusi visiškai nepanaši į save, būti padarytai kuo panašesnei į Dievą? Tada pagaliau, prileista prie išminties taurės, apie kurią parašyta: „Mano taurė, kuri svaigina, kokia ji nuostabi!“ (Ps 22, 5), ar stebėtina, kad ji apsvaigsta nuo Dievo namų gausos, nerūpestingai gerdama tą gryną ir naują vyną su Kristumi Jo Tėvo karalystėje?
  4. Šią trigubą puotą švenčia Išmintis, viena meile viską užpildydama: ji maitina vargstančius, girdydama ilsėtis, svaigindama viešpataujančius. Kaip kūniškoje puotoje maistas patiekiamas prieš gėrimą, nes to reikalauja prigimtis, taip ir čia. Pirma, prieš mirtį, mirtingame kūne valgome savo rankų darbą, vargdami kramtydami tai, ką reikia praryti; po mirties dvasiniame gyvenime geriame, lengvai ir maloniai siurbdami tai, kas priimama; galiausiai, atgavus kūnus nemirtingame gyvenime, apsvaigstame, stebuklingai perpildyti gausos. Tai atitinka, ką Giesmių giesmėje sako Sužadėtinis: „Valgykite, draugai, gerkite ir pasigerkite, brangiausieji.“ Valgykite prieš mirtį, gerkite po mirties, pasigerkite po prisikėlimo. Pelnytai brangiausieji, nes jie apsvaigę meile; ir pelnytai apsvaigę, nes nusipelnė būti įvesti į Avinėlio vestuves, valgydami ir gerdami prie Jo stalo Jo karalystėje, kai Jis parodo savo šlovingą Bažnyčią, „neturinčią dėmės, raukšlės ar ko panašaus“ (Ef 5, 27). Tada Jis tikrai svaigina savo brangiausius, tada girdydamas juos savo malonumų srove (Ps 35, 9): nes tame artimiausiame ir tyriausiame Sužadėtinio ir Nuotakos apkabinime „upės srautas džiugina Dievo miestą“ (Ps 45, 5). Manau, tai niekas kitas, kaip Dievo Sūnus, kuris, kaip pats pažadėjo, praeidamas tarnauja (Lk 12, 37): kad teisūs jau vaišintųsi ir džiūgautų Dievo akivaizdoje, mėgaudamiesi džiaugsmu (Ps 67, 4). Iš čia kyla tas sotumas be nuobodulio, tas nepasotinamas smalsumas be nerimo, tas amžinas ir nepaaiškinamas troškimas, nežinantis skurdo, ir galiausiai tas blaivus apsvaigimas, neprisigėrus vyno, neapsvaigus nuo gėrimo, bet degantis Dievui. Nuo tada ketvirtasis meilės laipsnis amžinai pasiekiamas, kai Dievas mylimas aukščiausiai ir vienintelis: nes net savęs nebemylime, išskyrus dėl Jo, kad Jis pats būtų atlygis tiems, kurie Jį myli, amžinas atlygis amžinai mylintiems.

XII SKYRIUS. Apie meilę iš laiško, parašyto kartūzams.

  1. Prisimenu, kad kadaise rašiau laišką šventiesiems kartūzų broliams ir jame, be kita ko, aptariau šiuos meilės laipsnius (Laiškas 11). Galbūt ten kalbėjau apie meilę kitaip, nors ne svetimai; todėl manau, kad nebus nenaudinga kai kurias iš tų minčių pridėti prie šio pokalbio, ypač kad lengviau perrašyti jau pasakytus dalykus, nei vėl kurti naujus. Sakau, tikra ir nuoširdi meilė turi būti pripažįstama kylančia iš tyros širdies, geros sąžinės ir nesuvaidinto tikėjimo, kai mylime artimo gerovę taip pat, kaip savo. Tas, kuris myli savo gerovę labiau ar net vien tik ją, įrodo, kad nemyli gerumo tyrai, nes myli jį dėl savęs, o ne dėl jo paties. Toks žmogus negali paklusti pranašui, kuris sako: „Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras“ (Ps 117, 1). Jis dėkoja, galbūt todėl, kad Viešpats jam geras, bet ne todėl, kad Jis geras pats savaime. Todėl jis turėtų žinoti, kad jam tinka tas paties pranašo priekaištas: „Jis dėkos tau, kai jam padarysi gera“ (Ps 48, 19). Yra tas, kuris dėkoja Viešpačiui, nes Jis galingas; yra tas, kuris dėkoja, nes Jis jam geras; ir yra tas, kuris dėkoja, nes Jis tiesiog geras. Pirmasis yra tarnas, bijantis dėl savęs; antrasis – samdinys, trokštantis sau; trečiasis – sūnus, gerbiantis tėvą. Taigi ir bijantis, ir trokštantis veikia dėl savęs. Tik sūnaus meilė nesiekia to, kas jos (1 Kor 13, 5). Todėl manau, kad apie ją pasakyta: „Viešpaties įstatymas tyras, atverčiantis sielas“ (Ps 18, 8): nes tik ji gali atitraukti sielą nuo savimeilės ir pasaulio ir nukreipti į Dievą. Nei baimė, nei savanaudiška meilė neatverčia sielos. Jos kartais keičia išvaizdą ar veiksmus, bet niekada jausmų. Tarnas kartais atlieka Dievo darbą, bet kadangi ne savo noru, lieka kietas. Samdinys taip pat daro, bet kadangi ne nemokamai, jį traukia savas godumas. Kur yra savanaudiškumas, ten yra išskirtinumas, ten yra kampas; o kur kampas, ten neabejotinai yra purvas ar rūdys. Tegul tarnas turi savo įstatymą – baimę, kuri jį varžo; tegul samdinys turi savo godumą, kuris jį sukausto, kai jis viliojamas ir traukiamas. Bet nei viena, nei kita nėra tyra ar gali atversti sielas. Meilė atverčia sielas, padarydama jas savanoriškomis.
  2. Sakau, kad ji tyra tuo, kad nieko savanaudiško sau nelaiko. Kam nieko savanaudiško nelieka, viskas, ką jis turi, yra Dievo: o kas yra Dievo, negali būti nešvaru. Taigi Viešpaties įstatymas, kuris yra meilė, yra tyras: jis nesiekia to, kas naudinga sau, bet to, kas naudinga daugeliui. Jis vadinamas Viešpaties įstatymu, nes arba Jis pats juo gyvena, arba niekas jo neturi, išskyrus Jo dovaną. Nesuklyskite, kad sakiau, jog net Dievas gyvena pagal įstatymą: nes kalbėjau apie nieką kitą, kaip tik apie meilę. Kas gi išlaiko aukščiausią ir neapsakomą vienybę toje palaimintoje Trejybėje, jei ne meilė? Taigi meilė yra įstatymas, Viešpaties įstatymas, kuris tam tikra prasme laiko Trejybę vienybėje ir sujungia ramybės saitu. Tačiau niekas nemanytų, kad čia meilę laikau savybe ar kokiu nors atsitiktinumu (nes tada sakyčiau, ko neduok Dieve, kad Dieve yra kažkas, kas nėra Dievas), bet pačia dieviškąja esme: tai nėra nei nauja, nei neįprasta, nes Jonas sako: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Taigi teisingai vadinama ir meile, ir Dievu, ir Dievo dovana. Meilė duoda meilę, esminė – atsitiktinę. Kai reiškia duodantįjį, tai esminis vardas; kai dovaną – savybės. Tai amžinas įstatymas, visatos kūrėjas ir valdytojas. Juk per jį viskas sukurta svoriu, matu ir skaičiumi, ir niekas nepalikta be įstatymo, net pats įstatymas nėra be įstatymo, bet ne kito, o pats save valdo, nors ir nesukūrė.

XIII SKYRIUS. Apie tarnų ir samdinių savos valios ir godumo įstatymą.

  1. Tačiau tarnas ir samdinys turi įstatymą, ne iš Viešpaties, bet tą, kurį patys sau sukūrė: tarnas – nemylėdamas Dievo, samdinys – mylėdamas ką nors labiau. Jie turi, sakau, ne Viešpaties, o savo įstatymą; tačiau jis pavaldus Viešpaties įstatymui. Kiekvienas galėjo sau sukurti savo įstatymą, bet negalėjo jo ištraukti iš nekintamos amžinojo įstatymo tvarkos. Sakyčiau, kad žmogus sau sukūrė įstatymą, kai bendrą ir amžiną įstatymą iškėlė savo valią, iškrypėliškai mėgdžiodamas savo Kūrėją: kaip Kūrėjas yra pats sau įstatymas ir savo teisės, taip ir jis valdo save, paversdamas savo valią įstatymu. Sunkus ir nepakeliamas jungas visiems Adomo vaikams, deja, lenkiantis ir gniuždantis mūsų sprandus, kad mūsų gyvenimas priartėjo prie pragaro (Ps 87, 4). „Vargšas aš, žmogus, kas mane išvaduos iš šio mirties kūno?“ (Rom 7, 24), kuris mane spaudžia ir beveik užgula, kad, jei Viešpats nebūtų man padėjęs, mano siela vos neapsigyveno pragare (Ps 93, 17). Šios naštos prislėgtas dejavo tas, kuris sakė: „Kodėl padarei mane Tau priešišku, kad tapau pats sau našta?“ Sakydamas „tapau pats sau našta“, jis parodė, kad pats sau yra įstatymas, ir niekas kitas, tik jis pats tai padarė. Bet kalbėdamas su Dievu ir sakydamas „padarei mane Tau priešišku“, jis parodė, kad neišvengė Dievo įstatymo. Tai priklauso amžinam ir teisingam Dievo įstatymui, kad tas, kuris nenorėjo būti švelniai Dievo valdomas, būtų baudžiamas valdydamas save: ir tas, kuris savo noru atmetė lengvą meilės jungą, nenoromis neštų nepakeliamą savo valios naštą. Stebuklingu ir teisingu būdu amžinasis įstatymas savo bėglį ir padarė sau priešišku, ir laikė pavaldžiu: jis neišvengė teisingumo įstatymo pagal savo nuopelnus, bet neliko su Dievu Jo šviesoje, ramybėje, šlovėje, būdamas pavaldus galiai, bet atskirtas nuo laimės. „Viešpatie, mano Dieve, kodėl neatimi mano nuodėmės, kodėl nepašalini mano neteisybės?“ (Job 7, 20–21), kad, nusimetęs sunkų savo valios jungą, kvėpuočiau po lengvu meilės jungu; nebūčiau varžomas vergiška baime, nei viliojamas samdinišku godumu, bet vedamas Tavo Dvasia, laisvės Dvasia, kuria vedami Tavo sūnūs, kuri liudytų mano dvasiai, kad ir aš esu vienas iš sūnų (Rom 8, 14–16), kai turėsiu tą patį įstatymą, kaip ir Tu; ir kaip Tu esi, taip ir aš būsiu šiame pasaulyje. Tie, kurie daro, ką sako apaštalas: „Nieko nebūkite skolingi, išskyrus vienas kitą mylėti“ (Rom 13, 8), neabejotinai yra kaip Dievas šiame pasaulyje: jie nėra nei tarnai, nei samdiniai, bet sūnūs.

XIV SKYRIUS. Apie sūnų meilės įstatymą.

  1. Taigi ir sūnūs nėra be įstatymo, nebent kas nors kitaip mano dėl to, kas parašyta: „Teisiesiems įstatymas nėra nustatytas“ (1 Tim 1, 9). Bet reikia žinoti, kad vienas yra įstatymas, paskelbtas vergystės dvasios baimėje, kitas – duotas laisvės dvasios saldume. Sūnūs neprivalo būti po pirmuoju, bet negali būti be antrojo. Nori išgirsti, kad teisiesiems įstatymas nėra nustatytas? „Jūs negavote vergystės dvasios, kad vėl bijotumėte.“ Nori išgirsti, kad jie vis tiek nėra be meilės įstatymo? „Bet gavote sūnystės dvasią“, – sako jis (Rom 8, 15). Klausyk, kaip teisusis pripažįsta abu apie save: kad nėra po įstatymu, bet ir ne be įstatymo. „Tapau tiems, kurie po įstatymu, tarsi būčiau po įstatymu, nors pats nebuvau po įstatymu; tiems, kurie be įstatymo, tarsi būčiau be, nors nebuvau be Dievo įstatymo, bet buvau Kristaus įstatyme“ (1 Kor 9, 21). Todėl teisingai nesakoma, kad teisūs „neturi įstatymo“ ar „yra be įstatymo“, bet kad „teisiesiems įstatymas nėra nustatytas“; tai yra, jis neprimestas nenorintiems, bet laisvai duotas savanoriams, maloniai įkvėptas. Todėl Viešpats gražiai sako: „Imkite mano jungą ant savęs“ (Mt 11, 29), tarsi sakytų: „Neprimetu nenorintiems, bet jūs patys imkite, jei norite; kitaip rasite ne poilsį, o vargą savo sieloms.“
  2. Taigi meilė yra geras ir saldus įstatymas: jis ne tik lengvai ir maloniai nešamas, bet ir daro tarnų bei samdinių įstatymus nešamus ir lengvus, jų negriauna, bet padaro, kad jie būtų įvykdyti, kaip sako Viešpats: „Atėjau ne panaikinti įstatymo, bet įgyvendinti“ (Mt 5, 17). Vieną jis sušvelnina, kitą papuošia, abu išlygina. Meilė niekada nebus be baimės, bet su tyra baime; niekada be troškimo, bet su sutvarkytu troškimu. Meilė įvykdo tarno įstatymą, įliedama džiaugsmą; įvykdo samdinio, sutvarkydama troškimą. Baimė, sumaišyta su džiaugsmu, jos nenaikina, bet apvalo. Pašalinama tik bausmė, be kurios baimė negalėjo būti, kol buvo vergiška; ir baimė lieka amžinai tyra ir sūniška. Kai sakoma: „Tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18), turima omeny bausmė, kuri, kaip sakėme, visada lydi vergišką baimę, pagal tą kalbos būdą, kai priežastis pavartojama vietoj pasekmės. Troškimas teisingai sutvarkomas atėjusios meilės, kai blogi dalykai visiškai atmetami, geresni pirmenybė teikiama geriems, o geri siekiami tik dėl geresnių. Kai tai visiškai pasiekiama Dievo malone, kūnas ir visos kūno gėrybės mylimos tik dėl sielos, siela – dėl Dievo, o Dievas – dėl savęs.

XV SKYRIUS. Apie keturis meilės laipsnius ir laimingą dangaus būklę.

  1. Kadangi esame kūniški ir gimę iš kūno geidulių, mūsų troškimas ar meilė neišvengiamai prasideda nuo kūno; bet jei ji teisingai nukreipiama, malonės vedama per savo laipsnius, galiausiai dvasia bus ištobulinta: „Ne pirmiau tai, kas dvasiška, bet tai, kas gyvuliška, paskui tai, kas dvasiška“ (1 Kor 15, 46). Pirma turime nešti žemiškojo paveikslą, paskui dangiškojo. Taigi iš pradžių žmogus myli save dėl savęs; jis yra kūnas, ir nieko negali suprasti, išskyrus save. Kai pamato, kad pats vienas neišsilaiko, per tikėjimą pradeda ieškoti Dievo kaip būtino sau ir Jį mylėti. Antrame laipsnyje jis myli Dievą, bet dėl savęs, ne dėl Jo paties. Bet kai dėl savo reikmių pradeda Jį garbinti ir dažnai lankyti – mąstydamas, skaitydamas, melsdamasis, paklusdamas – per tokį artumą Dievas pamažu tampa pažįstamas ir saldus. Taip, paragavus, koks saldus yra Viešpats, pereinama į trečiąjį laipsnį, kai Dievas mylimas ne jau dėl savęs, o dėl Jo paties. Šiame laipsnyje ilgai užtrunkama; nežinau, ar kas nors iš žmonių šioje gyvenimoje visiškai pasiekia ketvirtąjį laipsnį, kad mylėtų save tik dėl Dievo. Tegul tvirtina tie, kurie tai patyrė; man, prisipažįstu, tai atrodo neįmanoma. Bet tai neabejotinai įvyks, kai gerasis ir ištikimasis tarnas bus įvestas į savo Viešpaties džiaugsmą (Mt 25, 21) ir apsvaigęs nuo Dievo namų gausos (Ps 35, 9). Tarsi stebuklingai pamiršęs save ir visiškai išsekęs, jis visa eis į Dievą ir, prie Jo prilipęs, taps viena dvasia su Juo (1 Kor 6, 17). Manau, tai jautė Pranašas, sakydamas: „Įžengsiu į Viešpaties galybes; Viešpatie, prisiminsiu tik Tavo teisingumą“ (Ps 70, 16). Jis žinojo, kad įžengęs į Viešpaties dvasines galias, bus išvaduotas iš visų kūno silpnybių, kad nebegalvos apie kūną, bet visas dvasioje prisimins tik Viešpaties teisingumą.
  2. Tada kiekvienas Kristaus narys galės apie save pasakyti tai, ką Paulius sakė apie galvą: „Nors pažinome Kristų pagal kūną, dabar jau nepažįstame“ (2 Kor 5, 16). Niekas ten savęs nepažins pagal kūną: nes „kūnas ir kraujas nepaveldēs Dievo karalystės“. Ne todėl, kad kūno substancija ten nebus; bet todėl, kad visi kūniški ryšiai išnyks, kūno meilė bus praryta dvasios meilės, o silpnos dabartinės žmogiškosios meilės bus transformuotos į tam tikras dieviškas. Tada meilės tinklas, kuris dabar, traukiamas per šią didžią ir plačią jūrą, renka visų rūšių žuvis, pasiekęs krantą, išmes blogas, pasilikdamas tik geras (Mt 13, 47–48). Šiame gyvenime meilės tinklas savo platumu apima visų rūšių žuvis: prisitaikydamas prie visų, perimdamas jų džiaugsmus ir vargus, tarsi paversdamas juos savaisiais, jis ne tik džiaugiasi su džiūgaujančiais, bet ir verkia su verkiančiais (Rom 12, 15). Bet pasiekęs krantą, tarsi blogas žuvis, jis išmes visa, kas kelia liūdesį, pasilikdamas tik tai, kas gali džiuginti ir būti malonu. Argi tada, pavyzdžiui, Paulius silpnės su silpnais ar degs dėl pasipiktinusiųjų (2 Kor 11, 29), kur nebus nei silpnumo, nei papiktinimų? Ar jis gedės tų, kurie neatgailauja (2 Kor 12, 21), kur tikrai nebus nei nusidėjėlio, nei atgailaujančiojo? Tegu Dievas apsaugo, kad jis raudotų ar gedėtų tų, kurie amžiams pasmerkti ugnims su velniu ir jo angelais, tame mieste, kurį džiugina upės srovė, kurio vartus Viešpats myli labiau už visus Jokūbo padavinius: nes palapinėse, nors kartais džiaugiamasi pergale, vargstama kovoje ir dažnai kyla pavojus gyvybei; o toje tėvynėje visiškai neįleidžiama jokia neganda ar liūdesys, kaip apie ją giedama: „Tavoje yra visų džiūgaujančių buveinė“ (Ps 86, 7) ir dar: „Amžinas džiaugsmas bus jiems“ (Iz 61, 7). Kaip gi jis prisimins gailestingumą, kur prisimenamas tik Dievo teisingumas? Todėl, kur nebelieka vietos kančiai ar laiko gailai, tikrai negali būti jokio gailesčio jausmo.

Gal būt jums bus įdomu: