Istorija apie gotų, vandalų ir svevų karalius

Šis tekstas – VII a. istorinis veikalas, kurį parašė Izidorius Savilietis (Isidorus Hispalensis), vienas žymiausių viduramžių Ispanijos vyskupų, teologų ir enciklopedistų. Jame aprašoma gotų, vandalų ir svevų genčių istorija nuo jų migracijų iki įsitvirtinimo Pirėnų pusiasalyje.

Pavadinimai ir vertimai:

• Lietuviškai:
  “Šventojo Izidoriaus Savilietiečio, vyskupo, istorija apie gotų, vandalų ir svevų karalius”
  (Alternatyvus trumpinys: “Gotų, vandalų ir svevų karalių istorija”)
• Angliškai:
  “History of the Kings of the Goths, Vandals, and Suevi by Saint Isidore, Bishop of Seville”
  (Trumpiau: “The History of the Goths, Vandals, and Suevi”)
• Lotyniškai:
  HISTORIA DE REGIBUS GOTHORUM, WANDALORUM ET SUEVORUM

Turinio santrauka

• Prologas: Ispanijos (Hispanijos) gyrimas kaip “visų provincijų karalienės”, jos grožis ir svarba gotų valdžioje.
• GOTAI:
  • Kilmė (siejama su bibline Magogo figura), karai su Romos imperija, Alariko užkariavimai (įskaitant Romos sugriovimą 410 m.).
  • Įsitvirtinimas Galijoje ir Ispanijoje, valdovų (pvz., Leovigildo, Rekaredo) veikla, perėjimas iš arianizmo į katalikybę.
• VANDALAI:
  • Jų kelias per Europą į Šiaurės Afriką, persekiojimai krikščionis, galutinis pralaimėjimas Bizantijos imperijai.
• SVEVAI:
  • Įsikūrimas Galisijoje, konfliktai su gotais, galutinis pajungimas Leovigildo valdymo metu.

Autorius ir kontekstas

• Izidorius Savilietis (560–636 m.) – Savilijos vyskupas, vadinamas “paskutiniuoju Vakarų pasaulio mokslininku”. Jo veikalai (ypač “Etymologiarum libri XX”) buvo svarbiausi viduramžių mokslo šaltiniai.
• Tikslas: Legitimizuoti gotų valdžią Ispanijoje, pabrėžiant jų istorinę misiją ir katalikybės pergalę prieš erezijas.

Istorinė reikšmė

• Vienintelis išsamus šaltinis apie germanų genčių istoriją Ispanijoje V–VII a.
• Propagandinis aspektas: Gotai pavaizduoti kaip “išrinktieji” Ispanijos valdovai, o jų perėjimas į katalikybę (Rekaredo valdymas) – kaip visuomeninio vienybės akcentas.
• Struktūra: Chronologinė, su retoriniais įžangomis ir moralinėmis išvadomis (pvz., vandalų žlugimas kaip Dievo bausmė už persekiojimus).

Svarbiausi citatos

• “Roma, visų tautų nugalėtoja, pasidavė gotų triumfams” – Romos nukariavimo simbolika.
• “Rekaredas, pakeitęs tėvo (Leovigildo) klastingumą, atvedė gotų tautą prie tikrosios tikėjimo šviesos” – perėjimas į katalikybę.

Kiti faktai

• Terminologija: Gotai vadinami “Getais”, siejant su antikinėmis Skitų tradicijomis.
• Apokaliptinės nuotaikos: Vandalų ir svevų žlugimas aiškinamas kaip Dievo teismo pavyzdys.

Izidoriaus veikalas – tai gotų propaganda, kurioje Ispanijos istorija perteikta per jų valdovų heroizmą ir katalikybės pergalę.

ŠVENTOJO IZIDORIAUS SEVILIETIŠKIO VYSKUPO ISTORIJA APIE GOTŲ, VANDALŲ IR SVEVŲ KARALIUS

Prologas

1. Iš visų žemių, nuo vakarų iki indų, tu esi gražiausia, o šventoji, visuomet laimingoji karalių ir tautų motina Ispanija. Teisėtai tu dabar esi visų provincijų karalienė, iš kurios ne tik Vakarai, bet ir Rytai semiasi šviesos. Tu esi pasaulio puošmena ir garbingiausia žemės dalis, kurioje džiaugsmingai klesti ir gausiai žydi getų tautos šlovingas vaisingumas.
2. Pelnytai gamta tave apdovanojo didesniu visų derlingų kraštų dosnumu. Tu turtinga vynuogėmis, trykštanti vynu, džiuginanti derliumi, apsirengusi javais, pavėsinga alyvmedžiais, apipinta vynmedžiais. Tavo laukai žydi, kalnai lapoti, krantai pilni žuvų. Tu esi maloniausioje pasaulio vietoje, nei svilinama vasaros saulės karščio, nei stingdoma ledinio šalčio, bet apjuosta švelnia dangaus juosta, maitinama laimingais vakarų vėjais. Viską, ką laukai duoda vaisingo, ką kasyklos – brangaus, ką gyvūnai – gražaus ir naudingo, tu pagimdei. Tu nenusileidi ir upėms, kurias garsina puikių gyvulių bandų šlovė.
3. Alfėjas nusileis tau žirgais, Klitumnas – galvijais, nors Alfėjas, šventas olimpinėms palmėms, veda greitus žirgus per plačias erdves, o Klitumnas didžiulius jaučius aukojo kaip aukas Kapitolijui. Tu neprivalai trokšti derlingesnių Etrurijos ganyklų ar žavėtis Molorcho palmių giraitėmis, nei pavydėti savo žirgų greičiui Elidės vežimams. Tu esi vaisinga, trykštanti upėmis, geltona nuo auksą nešančių srautų. Tavo šaltiniai gimdo žirgus. Tavo vilnos, nudažytos vietinėmis kriauklėmis, liepsnoja tarsi tiro raudonis. Tavo kalnuose tarp tamsių gelmių tviskantis akmuo užsidega nuo greta esančios saulės spindulių.
4. Tad, turtinga savo vaikais, brangakmeniais ir purpuru, vaisinga valdovais ir imperijų dovanomis, tu esi tokia turtinga, kad puošni karaliams ir palaiminta jų gimdymu. Todėl teisėtai auksinė Roma, tautų sostinė, jau seniai troško tavęs, ir nors romėnų dorybė pirmoji tave užkariavo, vis dėlto klestinti gotų tauta, po daugybės pergalių pasaulyje, su džiaugsmu tave pagrobė ir pamilo. Iki šiol ji naudojasi tavimi tarp karališkų diademų ir gausių turtų, užtikrinta imperijos laime.

ISTORIJOS PRADŽIA

1. Neabejotina, kad gotų tauta yra labai sena. Kai kurie mano, kad jų kilmė siejama su Magogu, Jafeto sūnumi, remdamiesi paskutinio skiemens panašumu, ypač remdamiesi pranašu Ezechieliu. Tačiau senovės mokslas juos dažniau vadino getais, o ne Gogu ar Magogu. Ši galingiausia tauta aprašoma kaip nusiaubsianti net Judėjos žemę.
2. Jų vardo aiškinimas mūsų kalboje reiškia „padengti“, kas simbolizuoja stiprybę. Ir iš tiesų, jokia kita tauta pasaulyje taip nevargino Romos imperijos kaip šie. Aleksandras juos laikė vengtinais, Pyras jų bijojo, Cezaris jų kratėsi. (Pagal Orosijų.) Per daugelį praėjusių amžių jie turėjo vadus, vėliau karalius, kurių laikus ir vardus bei darbus reikia trumpai išdėstyti, remiantis istorijų liudijimais.
3. 12 metais prieš mūsų eros pradžią, kai Gnejus Pompėjus ir Gajus Julijus Cezaris kovojo dėl respublikos valdžios ir sukėlė pilietinį karą, gotai atvyko į Tesaliją, kad padėtų Pompėjui kovoje prieš Cezarį. Pompėjaus armijoje buvo etiopai, indai, persai, medai, graikai, armėnai, skitai ir kitos Rytų tautos, tačiau gotai priešinosi Cezariui stipriau nei kiti. Sakoma, kad Cezaris, sutrikdytas jų gausos ir narsos, svarstė apie pabėgimą, jei naktis nebūtų nutraukusi mūšio. Tada Cezaris tarė, kad Pompėjus nemoka laimėti, o Cezaris negali būti nugalėtas, nes jei Pompėjus būtų mokėjęs laimėti, tą dieną su tokiais nuožmiais kariais būtų nugalėjęs Cezarį.
4. 294 mūsų eros metais, pirmaisiais Valeriano ir Galijeno valdymo metais, gotai, nusileidę iš Alpių kalnų, kur gyveno, nusiaubė Graikiją, Makedoniją, Pontą, Aziją ir Ilyriką. Ilyriką ir Makedoniją jie laikė apie 15 metų. Vėliau, nugalėti imperatoriaus Klaudijaus, jie grįžo į savo kraštus. Romėnai, pagerbdami Klaudijų Augustą už tai, kad pašalino tokią galingą tautą iš respublikos ribų, pastatė jam auksinį skydą forume ir auksinę statulą Kapitolijuje.
5. 369 mūsų eros metais, 26-aisiais Konstantino valdymo metais, gotai, užpuolę sarmatų kraštą, gausiomis pajėgomis puolė romėnus, su didele jėga kardu ir plėšimais viską naikindami. Konstantinas surengė prieš juos kariuomenę ir po įnirtingos kovos vargiai išstūmė juos už Dunojaus, pelnydamas šlovę ne tik už pergales prieš įvairias tautas, bet ypač už pergalę prieš gotus. Romėnai, senate džiūgaujant, viešai jį gyrė už tai, kad nugalėjo tokią tautą ir atkūrė tėvynės respubliką.
6. 407 mūsų eros metais, 5-aisiais Valento valdymo metais, pirmasis gotų tautos valdovas buvo Atanarikas, valdęs 13 metų. Jis, sukėlęs žiauriausią persekiojimą prieš tikėjimą, norėjo išbandyti savo jėgas prieš gotus, kurie jų tautoje buvo krikščionys. Daugumą tų, kurie atsisakė aukoti stabams, jis pavertė kankiniais, o kitus, daugeliu persekiojimų kankintus, bijodamas dėl jų gausos žudyti, leido, tiksliau, privertė palikti savo karalystę ir persikelti į Romos provincijas.
7. 415 mūsų eros metais, 13-aisiais Valento valdymo metais, gotai, susiskaldę tarp Atanariko ir Fridigerno, naikino vieni kitus tarpusavio skerdynėmis. Tačiau Atanarikas, remiamas imperatoriaus Valento, nugalėjo Fridigerną. Dėkodamas už tai, jis pasiuntė pasiuntinius su dovanomis imperatoriui ir paprašė mokytojų, kad priimtų krikščionių tikėjimo taisykles. Tačiau Valensas, nukrypęs nuo tikrosios katalikų tikėjimo tiesos ir laikydamasis arijonų erezijos iškraipymų, atsiuntė eretikų kunigus, kurie neleistina įtikinėjimo galia gotus prijungė prie savo klaidingos doktrinos, taip į šią šlovingą tautą įsėjusi pražūtingą nuodų sėklą. Šią klaidą, kurią naujai įtikėję gotai priėmė, jie laikėsi ir ilgai saugojo.
8. Tuo metu jų vyskupas Ulfilas sukūrė gotišką raštą ir išvertė Naujojo bei Senojo Testamento raštus į jų kalbą. Kai tik gotai gavo raštą ir įstatymus, jie įsteigė savo doktrinos bažnyčias, laikydamiesi tokių arijonizmo mokymų apie dievybę: jie tikėjo, kad Sūnus yra mažesnis už Tėvą didybe ir vėlesnis amžinybe; Šventoji Dvasia nėra Dievas ir nėra Tėvo esmė, bet sukurta per Sūnų, tarnaujanti abiem ir paklūstanti jų valiai. Jie taip pat teigė, kad Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios asmenys ir prigimtys yra skirtingos, todėl, priešingai Šventojo Rašto tradicijai, jie garbino ne vieną Dievą ir Viešpatį, bet, pagal stabmeldystės prietarus, tris dievus. Šią šventvagystės blogybę jie laikė 213 metų per laikų eigą ir karalių kaitą. Galiausiai, prisiminę savo išganymą, jie atsisakė įsisenėjusios neteisybės ir Kristaus malone pasiekė katalikų tikėjimo vienybę.
9. 416 mūsų eros metais, 14-aisiais Valento valdymo metais, gotai, kurie anksčiau išvijo krikščionis iš savo žemės, patys buvo išvaryti hunų kartu su savo karaliumi Atanariku. Perėję Dunojų ir negalėdami atsispirti Valento imperatoriaus jėgai, jie pasidavė, nenusiginklavę, ir gavo Trakiją kaip gyvenamąją vietą. Tačiau pamatę, kad romėnai juos engia, priešindamiesi jų laisvės papročiams, jie buvo priversti sukilti. Jie naikino Trakiją kardu ir ugnimi, sunaikino romėnų kariuomenę, o patį Valentą, sužeistą ietimi, pabėgusį į vieną sodybą, sudegino. Taip jis, pelnytai gyvas sudegintas žemiškoje ugnyje, buvo nubaustas už tai, kad tokias gražias sielas atidavė amžinosios ugnies liepsnoms.
10. Tame mūšyje gotai rado anksčiau išvytus krikščionis gotus, kuriuos buvo išstūmę dėl tikėjimo, ir norėjo juos prijungti prie grobio dalybų. Kai šie nesutiko, kai kurie buvo nužudyti. Kiti, laikydamiesi kalnuotų vietovių ir statydami bet kokias slėptuves, ne tik išliko katalikais krikščionimis, bet ir išlaikė santarvę su romėnais, kurie juos anksčiau buvo priėmę.
11. 419 mūsų eros metais, trečiaisiais Teodosijaus Ispano valdymo metais, Atanarikas, sudaręs draugystės sutartį su Teodosijumi, netrukus nuvyko į Konstantinopolį, kur, garbingai priimtas Teodosijaus, mirė penkioliktąją dieną. Gotai, netekę savo karaliaus, matydami Teodosijaus gerumą, sudarę sutartį, pasidavė Romos imperijai ir gyveno su romėnais 28 metus.
12. 420 mūsų eros metais, ketvirtaisiais Teodosijaus valdymo metais, gotai, atmesdami Romos sąjungos globą, paskyrė Alariką savo karaliumi, laikydami žeminančiu būti pavaldžiais Romos valdžiai ir sekti tuos, kurių įstatymus ir imperiją jau seniai atmetė, ir nuo kurių bendrystės triumfuodami mūšiuose atsiskyrė.
13. 437 mūsų eros metais, penktaisiais Honorijaus ir Arkadijaus valdymo metais, gotai, susiskaldę tarp Alariko ir Radagaiso, naikindami save įvairiomis skerdynėmis dviejose karalystės dalyse, dėl romėnų sunaikinimo susivienijo, sudarė bendrą planą ir su tuo pačiu tikslu pasidalijo Italijos regionus plėšikavimui.
14. 443 mūsų eros metais, vienuoliktaisiais Honorijaus ir Arkadijaus valdymo metais, gotų karalius Radagaisas, kilmės skitas, atsidavęs stabmeldystei, žiauriausias barbariškos žiaurumo dvasia, su 200 000 ginkluotų karių puolė Italijos dalis, žadėdamas, niekindamas Kristų, aukoti romėnų kraują savo dievams, jei laimėtų. Jo kariuomenė, Romos vado Stilikono apsupta Toskanos kalnuose, buvo labiau sunaikinta badu nei kardu. Pats karalius galiausiai buvo sugautas ir nužudytas.
15. 447 mūsų eros metais, penkioliktaisiais Arkadijaus valdymo metais, Radagaisui žuvus, Alarikas, karalystės bendravaldis, vardu krikščionis, bet išpažinimu eretikas, liūdėdamas dėl tiek daug gotų, sunaikintų romėnų, keršydamas už savo tautos kraują, kovojo prieš Romą. Užpuolęs ją kardu, ugnimi ir įsiveržimu, miestas, visų tautų nugalėtojas, buvo nugalėtas gotų triumfu ir, užimtas bei pavergtas, tarnavo jiems. Tačiau gotai ten buvo tokie gailestingi, kad davė įžadą: jei įžengs į miestą, tie romėnai, kurie bus rasti Kristaus vietose, nebus sunaikinti per miesto niokojimą. Po šio įžado, užpuolę miestą, jie suteikė gyvybę ir nelaisvę tiems, kurie bėgo prie šventųjų slenksčių. Net tie, kurie buvo už kankinių vietų ribų, bet ištarė Kristaus ar šventųjų vardus, taip pat sulaukė panašaus gailestingumo.
16. Kitais atvejais, nors grobis buvo atviras priešams, žiaurumas buvo suvaldomas. Kai gotai siautėjo per miestą, vienas galingas vyras rado pagyvenusią pašvęstą mergelę ir pagarbiai paprašė, kad ji parodytų, ar turi aukso ar sidabro. Ji, su sąžiningu tikėjimu, atidavė, ką turėjo. Kai jis stebėjosi indų grožiu ir forma, kilusia iš senovės romėnų turtingumo, mergelė tarė: „Šie indai man buvo patikėti iš apaštalo Petro šventovės; imk, jei drįsti. Aš nedrįstu atiduoti šventos aukos.“ Gotas, išgirdęs apaštalo vardą, labai išsigando ir per pasiuntinį pranešė karaliui, kuris tuoj pat įsakė su didele pagarba per tą mergelę grąžinti viską į šventojo Petro šventovę, sakydamas: „Aš koviausi su romėnais, ne su Dievo apaštalais.“
17. Taigi mergelė buvo pagerbta su didžiausia pagarba, ir visi, kurie prie jos prisijungė, grįžo, nešdami ant galvų auksinius ir sidabrinius indus, giedodami himnus ir giesmes, lydimi karaliaus įsakymu paskirtų ginkluotų sargybinių. Iš slėptuvių rinkosi krikščionių minios, atsiliepdamos į giedančių balsus. Prisijungė ir pagonys, maišydamiesi tarp jų, apsimetę Kristaus tarnais, ir taip išvengė nelaimės.
18. Tuo metu gotai pagrobė Placidiją, imperatoriaus Teodosijaus dukrą, Honorijaus ir Arkadijaus seserį, kartu su didžiuliu aukso ir sidabro lobiu. Trečiąją dieną, sudeginę ir iš dalies sunaikinę miestą, jie išvyko. Užlipę į laivus ir ketindami plaukti į Siciliją, kurią nuo Italijos skiria siauras sąsiauris, jie pateko į audringą jūrą ir prarado daug karių. Jų šlovė už Romos miesto užėmimą buvo tokia didelė, kad, palyginti su ja, jie nelaikė audros padarytos žalos reikšminga, kompensuodami laivų nuostolius pergalės džiaugsmu. Netrukus po to Alarikas mirė, 28-aisiais savo valdymo metais Italijoje.
19. 448 mūsų eros metais, 17-aisiais Honorijaus ir pirmaisiais Teodosijaus Jaunesniojo valdymo metais, po Alariko mirties ir Romos užėmimo, gotai Italijos karalystei paskyrė Ataulfą, kuris valdė 6 metus. Penktaisiais valdymo metais jis paliko Italiją, nuvyko į Galiją ir vedė Placidiją, Teodosijaus dukrą, kurią gotai buvo pagrobę Romoje. Kai kurie mano, kad tai išpildė Danieliaus pranašystę, kuri sako, kad pietų karaliaus dukra bus sujungta su šiaurės karaliumi, tačiau iš jos palikuonių niekas neišliks. Kaip pranašas priduria: „Jo sėkla neišliks.“ Iš tiesų, iš jos įsčių negimė joks vaikas, kuris paveldėtų tėvo karalystę. Ataulfas, palikęs Galiją ir vykdamas į Ispaniją, buvo nužudytas vieno iš savo žmonių Barselonoje per pokalbį tarp artimųjų.
20. 454 mūsų eros metais, 22-aisiais Honorijaus valdymo metais, po Ataulfo mirties gotai paskyrė Sigeriką valdovu, tačiau šis, būdamas labai linkęs į taiką su romėnais, netrukus buvo nužudytas saviškių.
21. Tais pačiais metais, po Sigeriko, Valija perėmė valdžią ir valdė trejus metus. Gotai jį paskyrė karaliumi dėl karo, bet dieviškasis apvaizda jį nukreipė į taiką. Vos pradėjęs valdyti, jis sudarė sutartį su imperatoriumi Honorijumi, garbingai grąžino jam seserį Placidiją, pagrobtą Romoje, ir pažadėjo imperatoriui įvykdyti visas kovas respublikos labui. Taigi, patricijaus Konstancijaus pakviestas į Ispaniją, romėnų vardu jis sukėlė dideles skerdynes barbarams.

22. Vandalselinguos Baetikoje per karą visiškai sunaikino. Alanai, kurie valdė vandalus ir svebus, taip smarkiai nukentėjo, kad, žuvus karaliui Atacei, likę gyvi, pamiršę savo karalystės vardą, prisijungė prie Gunderiko, vandalų karaliaus, įsikūrusio Galisijoje. Baigęs karą su Walia Ispanijoje, ruošėsi su laivynu keliauti į Afriką, bet Gadalų sąsiaurio audros jį sustabdė. Prisiminęs Alariko laivų katastrofą, atsisakė kelionės, paliko Ispaniją ir grįžo į Galiją. Imperatorius už pergalę jam skyrė Antrąją Akvitaniją ir gretimas provincijas iki vandenyno.
23. 457 era, 25-aisiais Honorijaus valdymo metais, mirus karaliui Waliai, Teuderedas perėmė sostą ir valdė 33 metus. Nepasitenkinęs Akvitanijos karalyste, atmetė taiką su romėnais, užėmė daugybę jų miestų prie savo žemių ir apgulė Arelą, žymiausią Galijos miestą. Romėnų karvedys Aetijus privertė jį trauktis, patyrusį nuostolių.
24. Imperatoriaus Valentinianio įsakymu Aetijus nušalintas nuo karinės valdžios. Teuderedas ilgai apgulė Narboną, kankindamas ją badu, bet romėnų karvedys Litorijus, padedamas hunų, jį išvijo. Litorijus iš pradžių sėkmingai kovėsi su gotais, bet, apakintas demoniškų ženklų ir žynių pranašysčių, neapgalvotai pradėjo mūšį, prarado romėnų kariuomenę ir žuvo. Tai parodė, kiek naudos galėjo atnešti žuvusi kariuomenė, jei būtų pasikliovusi tikėjimu, o ne klaidingais demonų ženklais.
25. Po Litorijaus žūties Teuderedas sudarė taiką su romėnais, bet vėliau, padedamas Aetijaus, romėnų karvedžio, Katalaunijos laukuose stojo į atvirą mūšį prieš hunus, niokojusius Galijos provincijas ir griovusius miestus. Mūšyje nugalėjęs jis žuvo. Gotai, vadovaujami Teuderedo sūnaus Turismundo, kovojo taip įnirtingai, kad per mūšius žuvo apie 300 tūkstančių žmonių.
26. Tuo metu buvo daug dangaus ir žemės ženklų, pranašavusių tokį žiaurų karą. Žemė drebėjo, rytuose mėnulis aptemo, vakaruose pasirodė kometa, kuri ilgai švietė didžiuliu ryškumu. Šiaurėje dangus tapo raudonas, tarsi ugnis ar kraujas, su ryškiomis linijomis, panašiomis į spindinčias ietis. Nenuostabu, kad tokia didžiulė žuvusiųjų gausa buvo lydima tiek daug dieviškų ženklų.
27. Hunai, beveik visiškai išžudyti kartu su karaliumi Atila, paliko Galiją ir pabėgo į Italiją, įsiverždami į kelis miestus. Ten dalis jų mirė iš bado, dalis – nuo dangaus bausmių. Imperatoriaus Marciano atsiųsta kariuomenė juos smarkiai sumušė, ir, labai nusilpę, hunai grįžo į savo žemes. Netrukus Atila mirė.
28. Po Atilos mirties hunų gentis naikino save vidiniais konfliktais. Tarp jo sūnų kilo dideli ginčai dėl karalystės. Hunai, jau anksčiau susilpnėję, dar labiau išsipjovė tarpusavyje. Keista, kad, nors karai naikina tautas, šie, krisdami, tarsi stiprėjo. Taip yra todėl, kad jie buvo skirti tikinčiųjų drausminimui, kaip ir persų tauta.
29. Jie yra Dievo rūstybės rykštė, ir, kai Jo pyktis nukreipiamas prieš tikinčiuosius, jie per juos baudžiami, kad, išbandyti kančiomis, atsisakytų pasaulio geismų ir nuodėmių, ir paveldėtų dangaus karalystę. Ši siaubinga gentis, kare kentėdama badą, pjaudavo arklio veną ir gerdavo kraują, taip malšindama alkį.
30. 490 era, pirmaisiais Marciano valdymo metais, Turismundas, Teuderedo sūnus, tapo karaliumi vieneriems metams. Vos pradėjęs valdyti, jis elgėsi žiauriai ir priešiškai, todėl broliai Teuderikas ir Frigdarijus jį nužudė.
31. 491 era, antraisiais Marciano valdymo metais, Teuderikas, po brolio nužudymo, perėmė sostą ir valdė 13 metų. Padėjęs imperatoriui Avitui užimti imperijos sostą, jis su didele kariuomene, gavęs Avito leidimą, penktaisiais valdymo metais iš Akvitanijos įžengė į Ispaniją. Suevų karalius Rechiarijus su didele kariuomene pasitiko jį prie upės, vadinamos Urbiku, 12 mylių nuo Asturikos. Mūšyje Rechiarijus buvo nugalėtas, suevų kariuomenė išžudyta, dalis paimta į nelaisvę, kiti pabėgo. P wounded karalius pabėgo, bet, netekęs apsaugos, buvo sugautas Portukalėje ir gyvas atiduotas Teuderikui.
32. Rechiarijui nužudytam, daugelis išlikusių pasidavė, kiti buvo išžudyti, suevų karalystė beveik sunaikinta. Likę suevai, gyvenę tolimiausioje Galisijos dalyje, išrinko karaliumi Masilės sūnų Maldrą, ir suevų karalystė atkurta. Po Rechiarijaus nužudymo Teuderikas pergalingai žygiavo iš Galisijos į Lusitaniją, bet, ketindamas plėšti Emeritensės miestą, buvo išgąsdintas šventosios kankinės Eulalijos ženklų ir su visa kariuomene pasitraukė į Galiją.
33. Netrukus jis pasiuntė dalį kariuomenės, vadovaujamos Ceurilos, į Baetiką, kitą dalį, vadovaujamą Singeriko ir Nepotiano, į Galisiją, kur jie žiauriai nusiaubė suevus prie Luko. Galijoje Agrippinas, romėnų pilietis ir Egidijaus varžovas, atidavė Narboną Teuderikui, siekdamas gotų paramos. Suevų karaliaus Remismundo pasiuntiniai atvyko pas Teuderiką, prašydami taikos ir draugystės. Teuderikas atsakė, siųsdamas Remismundui ginklų, dovanų ir žmoną. Vėliau jis dar kartą pasiuntė pasiuntinį Salaną pas Remismundą. Grįžęs į Galiją, Salanas rado Teuderiką, nužudytą jo brolio Euriko.
34. 504 era, aštuntaisiais Leono imperijos metais, Eurikas, tokiu pat nusikaltimu kaip ir jo brolis, perėmė karalystę ir valdė 17 metų. Gavęs šią garbę ir nusikaltimą, tuoj pat pasiuntė pasiuntinius pas imperatorių Leoną. Nedelsdamas jis su didele jėga nusiaubė Lusitanijos dalis. Paskui pasiuntė kitą kariuomenę, kuri užėmė Pampiloną ir Cezaraugustą, o taip pat pavergė aukštutinę Ispaniją. Taragonos provincijos diduomenę, kuri jam priešinosi, jis sutriuškino kariuomenės įsiveržimu. Grįžęs į Galiją, karu užėmė Arelato ir Masilijos miestus ir prijungė juos prie savo karalystės.

34. Vieną dieną, susirinkus gotams į pasitarimą, jis pastebėjo, kad jų rankose laikomų ginklų geležtės ar ašmenys kurį laiką buvo pakeitę natūralią geležies spalvą: vieni buvo žali, kiti rausvi, kiti geltoni, kiti juodi. Valdant šiam karaliui, gotai pradėjo raštu fiksuoti įstatymus, nes iki tol vadovavosi tik papročiais ir tradicijomis. Eurikas mirė Arelate savo mirtimi.
35. 521 era, dešimtaisiais Zenono imperijos metais, po Euriko mirties jo sūnus Alarikas tapo gotų vadu Tulūzoje ir valdė 23 metus. Prieš jį Fludujus, frankų vadas, siekęs Galijos karalystės, padedamas burgundų, pradėjo karą, sutriuškino gotų pajėgas ir galiausiai nugalėjo bei nužudė patį karalių prie Piktavijos. Teuderikas, Italijos karalius, sužinojęs apie savo giminaičio žūtį, nedelsdamas išvyko iš Italijos, sumušė frankus, atgavo priešų užimtą karalystės dalį ir grąžino ją gotų valdžiai.
36. 545 era, septynioliktaisiais Anastasijaus imperijos metais, Gisaleikas, buvusio karaliaus sūnus, gimęs iš sugulovės, tapo vadu Narbonoje ir valdė ketverius metus. Kaip buvo žemos kilmės, taip pat buvo nelaimingas ir bailus. Kai tą patį miestą nusiaubė Gundebadas, burgundų karalius, jis su didžiule gėda ir dideliais savo žmonių nuostoliais pasitraukė į Barsinoną, kur gyveno, kol Teuderikas atėmė iš jo karalystės valdžią ir privertė bėgti.
37. Iš ten jis išvyko į Afriką, prašydamas vandalų pagalbos, kad galėtų atgauti karalystę. Negavęs paramos, netrukus grįžo iš Afrikos ir, bijodamas Teuderiko, patraukė į Akvitaniją, kur metus slapstėsi. Grįžęs į Ispaniją, 12 mylių nuo Barsinonos, Teuderiko karvedžio vadovaujamas jis buvo nugalėtas mūšyje, pabėgo, bet buvo sugautas už Druentijaus upės Galijoje ir ten žuvo, praradęs pirmiausia garbę, o paskui gyvybę.
38. 549 era, dvidešimt pirmaisiais Anastasijaus imperijos metais, Teuderikas Jaunesnysis, jau anksčiau Zenono imperatoriaus Romoje paskirtas konsulu ir karaliumi, nužudęs ostrogotų karalių Odoakrą, nugalėjęs jo brolį Honoulfą ir išvijęs jį už Dunojaus ribų, valdė Italijoje 49 metus. Po Gisaleiko nužudymo jis 15 metų valdė Ispanijos karalystę, kurią paliko savo anūkui Amalarikui. Grįžęs į Italiją, jis kurį laiką valdė klestėdamas, ir per jį Romos miestui buvo grąžinta nemaža garbė. Jis atstatė miesto sienas, už ką Senatas jam skyrė auksinę statulą.
39. 564 era, pirmaisiais Justinianio imperijos metais, Teuderikui grįžus į Italiją ir ten mirus, jo anūkas Amalarikas valdė 5 metus. Nugalėtas frankų karaliaus Childeberto mūšyje prie Narbonos, jis išsigandęs pabėgo į Barsinoną, tapo visų niekinamas ir galiausiai buvo nužudytas savo kariuomenės Narbonos forume.
40. 569 era, šeštaisiais Justinianio imperijos metais, po Amalariko Teudis buvo paskirtas Ispanijos karaliumi ir valdė 17 metų ir 5 mėnesius. Nors buvo eretikas, jis suteikė ramybę Bažnyčiai, leisdamas katalikų vyskupams susirinkti Tolete ir laisvai spręsti Bažnyčios drausmės klausimus. Jo valdymo metu frankų karaliai su didžiulėmis pajėgomis įsiveržė į Ispaniją ir nusiaubė Taragonos provinciją, bet gotai, vadovaujami Teudisclo, užblokavę Ispanijos kelius, su didžiule pergale sutriuškino frankų kariuomenę. Tas pats vadas, gavęs prašymų ir didelę pinigų sumą, leido likusiems priešams bėgti vieną dieną ir naktį. Likusi nelaimingųjų minia, kuri nespėjo pasinaudoti šiuo laiku, buvo išžudyta gotų kardais.
41. Po šios sėkmingos pergalės gotai neapgalvotai elgėsi prie sąsiaurio. Kai jie, perplaukę vandenyną, kovojo prieš karius, kurie, išviję gotus, užėmė Septemo tvirtovę, ir su didele jėga puolė tą tvirtovę, atėjo sekmadienis, ir jie padėjo ginklus, kad mūšiu nesuterštų šventos dienos. Pasinaudoję šia proga, kariai staigiu puolimu užklupo gotų kariuomenę, apsuptą iš jūros ir sausumos, bailią ir beginklę, ir taip sutriuškino, kad neliko nė vieno, kuris išgyventų šią didžiulę nelaimę.
42. Netrukus mirtis pasivijo karalių. Jį rūmuose sužeidė žmogus, kuris ilgai apsimetinėjo bepročiu, kad apgautų karalių. Sumaniai suvaidinęs beprotybę, jis perdūrė karalių, ir šis, sužeistas, krito ir išleido paskutinį kvapą nuo kardo smūgio. Sakoma, kad liesdamas kraują jis prisiekė, kad niekas nežudytų jo žudiko, teigdamas, kad gavo pelnytą atpildą, nes pats kadaise, būdamas privatus asmuo, buvo įtikintas nužudyti savo vadą.
43. 586 era, dvidešimt trečiaisiais Justinianio imperijos metais, po Teudžio nužudymo Teudisclas, buvusio karaliaus vadas, buvo paskirtas gotų karaliumi ir valdė 1 metus ir 3 mėnesius. Jis suteršė daugelio galingųjų santuokas vieša paleistuvyste ir planavo daugelio nužudymą, bet sąmokslininkai jį užpuolė Ispalyje per puotą, kardu perrėžė ir nužudė.
44. 587 era, dvidešimt ketvirtaisiais Justinianio imperijos metais, po Teudisclo nužudymo Agila tapo karaliumi ir valdė 5 metus. Jis pradėjo mūšį prieš Kordubos miestą, niekindamas katalikų tikėjimą, įžeidė šventąjį kankinį Acisclą, kaip šventvagis užteršė jo kapo vietą priešų ir gyvulių krauju. Kovodamas su Kordubos gyventojais, jis gavo pelnytą bausmę, kurią jam skyrė šventieji. Mūšio kerštas jį palaužė, jis prarado sūnų kartu su didele kariuomene, taip pat visą lobį ir brangias vertybes.
45. Nugalėtas ir apimtas baimės, jis pasitraukė į Emeritą. Po kurio laiko Atanagildas, trokšdamas valdžios, uzurpavo sostą. Kai jis karine jėga sutriuškino Agilos pasiųstą kariuomenę Ispalyje, gotai, matydami, kad patys save naikina, ir bijodami, kad romėnų kariai pasinaudos pagalbos pretekstu įsiveržti į Ispaniją, nužudė Agilą Emeritoje ir atsidavė Atanagildo valdžiai.
46. 592 era, dvidešimt devintaisiais Justinianio imperijos metais, nužudžius Agilą, Atanagildas išlaikė uzurpuotą karalystę 14 metų. Jau anksčiau, uzurpavęs valdžią ir bandydamas nuversti Agilą, jis prašė karių pagalbos iš imperatoriaus Justinianio, bet vėliau negalėjo jų išvaryti iš karalystės ribų. Kova su jais tęsėsi: anksčiau jie buvo naikinami dažnuose mūšiuose, o dabar buvo palaužti ir sunaikinti įvairiomis nelaimėmis. Atanagildas mirė Tolete savo mirtimi, o karalystė liko be valdovo 5 mėnesius.
47. 605 era, antraisiais Justino Jaunesniojo imperijos metais, po Atanagildo Liuva buvo paskirtas gotų vadu Narbonoje ir valdė 3 metus. Antraisiais valdymo metais jis paskyrė savo brolį Leovigildą ne tik savo įpėdiniu, bet ir karalystės partneriu, pavedė jam Ispanijos valdymą, o pats pasitenkino Galijos karalyste. Taip karalystę valdė du, nors jokia valdžia netoleruoja dalijimosi. Liuvai priskiriamas tik vienas valdymo metai, o likę metai skaičiuojami Leovigildo vardu.
48. 606 era, trečiaisiais Justino Jaunesniojo imperijos metais, Leovigildas, gavęs Ispanijos ir Galijos valdžią, nusprendė karu plėsti karalystę ir didinti turtus. Jo kariuomenės pastangomis ir pergalių palaikymu jis pasiekė daug puikių rezultatų. Jis užkariavo Kantabrus, užėmė Aregiją, visiškai pavergė Sabariją, daugelis maištaujančių Ispanijos miestų pasidavė jo ginklams. Įvairiuose mūšiuose jis sutriuškino karius, atgavo jų užimtas stovyklas. Po to jis nugalėjo savo sūnų Hermenegildą, kuris maištavo prieš jo valdžią, ir apgulė jį. Galiausiai jis pradėjo karą prieš suevus ir stebėtinai greitai perėmė jų karalystę savo tautos valdžiai. Jis užvaldė didžiąją Ispanijos dalį, nes iki tol gotų tauta buvo ribojama siauromis ribomis, tačiau šlovę aptemdė jo klaidingas tikėjimas.
49. Užvaldytas arijonų erezijos įniršio, jis persekiojo katalikus, daugelį vyskupų ištrėmė, atėmė Bažnyčių pajamas ir privilegijas, daugelį bauginimais privertė priimti arijonų ereziją, kitus, nepersekiodamas, apgavo auksu ir turtais. Be kita ko, jis išdrįso savo erezijos užkratu pakartotinai krikštyti katalikus, ne tik iš liaudies, bet ir iš kunigų luomo, kaip Vincentijų Cezaraugustinį, kuris iš vyskupo tapo atsimetėliu, tarsi iš dangaus nublokštas į pragarą.
50. Jis buvo pražūtingas kai kuriems saviškiams, nes visus, kuriuos laikė kilmingiausiais ar galingiausiais, arba nukirsdino, arba, atėmęs turtus, ištrėmė. Jis pirmasis praturtino iždą, pirmasis užpildė valstybės lobyną grobiu iš piliečių ir priešų. Taip pat pirmasis tarp saviškių sėdėjo soste, apsirengęs karališkais rūbais, nes iki tol tiek karalių, tiek liaudies apranga ir sėdėjimo būdas buvo vienodi. Jis įkūrė miestą Keltiberijoje, pavadinęs jį savo sūnaus vardu – Rekopolis. Taip pat jis pataisė Euriko netvarkingai nustatytus įstatymus, pridėjo daug praleistų įstatymų ir panaikino nereikalingus. Jis valdė 18 metų ir mirė Tolete savo mirtimi.
51. 624 era, trečiaisiais Maurikijaus imperijos metais, po Leovigildo mirties jo sūnus Rekaredas buvo karūnuotas karaliumi, pasižymėjo tikėjimo uolumu ir labai skyrėsi nuo tėvo papročių. Tėvas buvo bedievis ir labai karingas, o šis – tikintis ir garsėjo taika; tėvas ginklais plėtė tautos imperiją, o šis šlovino tą pačią tautą tikėjimo triumfu. Vos pradėjęs valdyti, jis priėmė katalikų tikėjimą ir visą gotų tautą, atsisakiusią įprastos klaidos, sugrąžino prie tikrojo tikėjimo kulto.

58. 641 era, dvidešimt pirmaisiais Maurikijaus imperijos metais, po Liuvos mirties Viterikas perėmė karalystę, kurią dar gyvam Liuvai buvo uzurpavęs, ir valdė 7 metus. Jis buvo narsus ginklų meistras, tačiau nesugebėjo pasiekti pergalių. Dažnai kovojo prieš romėnų karius, bet nieko itin šlovingo nepasiekė, išskyrus tai, kad per savo vadus užvaldė kelis karius Segontijoje. Gyvenime jis darė daug neleistinų dalykų, o mirtyje, kadangi gyveno kardu, nuo kardo ir žuvo. Nekaltojo mirtis neliko neatkeršyta: per puotos sąmokslą jis buvo nužudytas, jo kūnas niekingai išmestas ir palaidotas.
59. 648 era, aštuntaisiais Fokos imperijos metais, po Viteriko Gundemaras valdė 2 metus. Jis vienu žygiu nusiaubė baskus, kitu apgulė romėnų karius. Mirė Tolete savo mirtimi.
60. 650 era, antraisiais Heraklijaus imperijos metais, po Gundemaro labai krikščioniškas Sisebutas buvo pakviestas į karaliaus sostą ir valdė 8 metus ir 6 mėnesius. Vos pradėjęs valdyti, jis skatino žydus priimti krikščionių tikėjimą, tačiau, nors ir turėjo uolumą, jam trūko išminties; jis vertė juos jėga, kai reikėjo įtikinėti tikėjimo argumentais. Vis dėlto, kaip rašoma, nesvarbu, ar proga, ar tiesa, svarbu, kad Kristus skelbiamas. Jis buvo iškalbingas, išmintingas, iš dalies išmokytas raštų mokslo. Teismuose buvo teisingas, uolus, gailestingas, kilnios širdies, išsiskyrė karalystės spindesiu, taip pat garsėjo kariniais įgūdžiais ir pergalėmis.
61. Jis pasiuntė kariuomenę prieš maištaujančius asturus ir vėl pajungė juos savo valdžiai. Per savo vadus nugalėjo rukonus, gyvenančius kalnuose. Du kartus pats asmeniškai triumfavo prieš romėnus, užkariavo kai kuriuos jų miestus, o likusius prie sąsiaurio visiškai sunaikino; vėliau gotų tauta lengvai pajungė juos savo valdžiai. Po pergalių jis buvo toks gailestingas, kad daugelį, kuriuos jo kariuomenė pavergė kaip karo grobį, išpirko už savo pinigus, ir jo lobis tapo belaisvių išlaisvinimu. Vieni sako, kad jis mirė nuo ligos, kiti – nuo per didelės vaistų dozės, treti – nuo nuodų. Jo mirtis buvo skaudi ne tik tikintiesiems, bet ir geriausiems pasauliečiams. Paliko mažametį sūnų Rekaredą, kuris po tėvo mirties buvo valdovu kelias dienas, bet mirė.
62. 659 era, dešimtaisiais Heraklijaus imperijos metais, labai šlovingas Svintila dieviška malone perėmė karalystės vairą. Vadovaudamas Sisebuto kariuomenei, jis užkariavo romėnų stovyklas ir nugalėjo rukonus. Tapęs karaliumi, jis mūšiuose užėmė likusius Ispanijos miestus, kuriuos valdė romėnai, ir su neįtikėtina sėkme pasiekė didesnę triumfo šlovę nei kiti karaliai. Jis pirmasis valdė visą Ispaniją iki vandenyno sąsiaurio, ko nepasiekė joks ankstesnis valdovas. Šiame mūšyje jo narsos šlovę padidino dviejų patricijų pavergimas: vieną jis privertė pasiduoti išmintimi, kitą – karine jėga.
63. Valdydamas jis taip pat surengė žygį prieš baskus, niokojusius Taragonos provinciją. Kalnų klajokliai taip išsigando jo atvykimo, kad, tarsi pripažindami teisėtą valdžią, tuoj pat numetė ginklus, ištiesė rankas maldai, nuolankiai nulenkė kaklus, davė įkaitus, pastatė Ologito miestą gotų mokesčiais ir darbu, pažadėdami paklusti jo karalystei ir vykdyti visus įsakymus.
64. Be šių karinės šlovės laurų, jis pasižymėjo daugybe karališkų dorybių: tikėjimu, išmintimi, darbštumu, teisingumu teismuose, uoliu karalystės valdymu, dosnumu visiems, gailestingumu vargšams ir nepasiturintiems. Jis buvo vertas vadintis ne tik tautų valdovu, bet ir vargšų tėvu.
65. Jo sūnus Racimiras buvo priimtas į karalystės bendravaldystę ir džiaugėsi sostu kartu su tėvu. Jo jaunystėje taip spindėjo šventos prigimties grožis, kad tiek savo nuopelnais, tiek išvaizda jis atspindėjo tėvo dorybes. Už jį reikia melsti dangaus ir žmonijos valdovą, kad, kaip jis tapo bendravaldžiu tėvo valia, taip po ilgo tėvo valdymo būtų vertas karalystės paveldėtojas. Skaičiuojant gotų karalių laikus nuo Atanariko valdymo pradžios iki penktųjų šlovingiausio Svintilos metų, gotų karalystė, Dievui padedant, truko 256 metus.

Izidoriaus santrauka gotų šlovei

66. Gotų seniausia kilmė siejama su Magogu, Jafeto sūnumi, iš kur kilo ir skitų gentis. Gotai, kaip įrodyta, kilę iš skitų. Jų vardas nedaug skiriasi: pakeitus ir pašalinus raidę, getai vadinami tarsi skitai. Jie gyveno šiaurės lediniuose kalnuose prie skitų karalysčių, valdydami aukštus kalnus kartu su kitomis tautomis. Iš šių vietų hunų puolimo išstumti, perėję Dunojų, jie atsidavė romėnams. Nepakęsdami jų skriaudų, pasipiktinę išsirinko karalių iš savo tarpo, įsiveržė į Trakiją, nusiaubė Italiją, apgulė ir užėmė Romos miestą, puolė Galiją, perėję Pirėnus pasiekė Ispaniją, kur įkūrė savo gyvenamąją vietą ir karalystę.
67. Ši tauta yra greita, sumani, pasitikinti savo sąžinės jėga, stipri kūnu, aukšta ūgiu, išskirtinė laikysena ir išvaizda, greita ranka, atspari žaizdoms, kaip apie juos sakė poetas: „Getai niekina mirtį, šlovindami žaizdas.“ Jų karų mastas buvo toks didelis, o pergalių šlovė tokia įspūdinga, kad pati Roma, visų tautų nugalėtoja, pavergta nelaisvės jungu, pakluso getų triumfams, ir visų tautų valdovė tarnavo jiems kaip vergė.
68. Visos Europos tautos jų bijojo, Alpių užtvaros jiems nusileido. Vandalų barbarystė, dažnai laikyta nenugalima, buvo ne tik išgąsdinta jų buvimu, bet ir išvyta vien jų vardu. Gotų jėga buvo sunaikinti alanai, suevai, iki tol spaudžiami į nepasiekiamus Ispanijos kampelius, patyrė jų ginklų grėsmę, prarado karalystę, kurią laikė tingiu abejingumu, ir dabar gėdingai jos neteko, nors stebėtina, kad jie taip ilgai ją išlaikė be jokios gynybos patirties.
69. Kas galėtų išreikšti gotų tautos jėgos didybę, kai daugeliui tautų vos leista valdyti maldavimais ir dovanomis, o šiems laisvė atiteko per kovas, o ne prašant taikos? Kai tekdavo kariauti, jie rinkdavosi jėgą, o ne maldavimus. Ginklų mene jie itin įgudę, kovoja ne tik ietimis, bet ir svaidomaisiais ginklais jodami. Jie kaunasi ne tik raiti, bet ir pėsti. Vis dėlto labiau pasitiki greitu raitelių puolimu, kaip sakė poetas: „Getas eina ten, kur jo arklys.“
70. Jie labai mėgsta lavintis ginklais ir ruoštis mūšiams. Kasdien rengia kovų varžybas. Vienintelė karinė patirtis, kurios jiems trūko, buvo jūrų mūšiai. Tačiau, kai Sisebutas, dieviška malone gavęs karalystės vairą, savo pastangomis jie pasiekė tokią sėkmę, kad ne tik valdo žemes, bet ir patį jūrą pavergė savo ginklais. Romėnų kariai, kuriems tarnauja tiek tautų ir pati Ispanija, dabar paklūsta jiems.

Vandalų istorija

71. 444 era, dveji metai iki Stilichono sukeltos Romos miesto invazijos, alanų, suevų ir vandalų tautos, perėję Reiną, įsiveržė į Galiją, sutriuškino frankus ir tiesiai patraukė iki Pirėnų. Šių kalnų užtvarą užėmė romėnų kilmingi ir galingi broliai Didimas ir Veranianas, todėl trys metai jie buvo atstumti nuo Ispanijos ir klajojo po aplinkines Galijos provincijas. Tačiau 446 era, kai šie broliai, privačiai saugoję Pirėnų perėjas, buvo be kaltės nužudyti Konstantijaus Cezario dėl įtarimų uzurpavimu, minėtos tautos įsiveržė į Ispanijos provincijas.
72. 446 era, vandalai, alanai ir suevai, užėmę Ispaniją, žudė ir niokojo žiauriais antpuoliais, degino miestus, grobė turtus, tad badas privertė žmones valgyti žmogieną. Motinos ėdė savo vaikus; žvėrys, pripratę prie kardu, badu ar maru žuvusiųjų kūnų, puolė net gyvuosius. Taip keturioms nelaimėms siautėjant per visą Ispaniją, išsipildė pranašų užrašyta dieviškojo rūpesčio pranašystė.
73. 459 era, po baisių nelaimių, kurios nusiaubė Ispaniją, barbarai, Dievo gailestingumu, galiausiai pasuko prie taikos ir lotyniškai pasidalijo provincijas. Vandalai ir suevai užėmė Galisiją; alanai – Lusitaniją ir Kartaginensės provinciją; vandalai, vadinami selinguais, palikę Galisiją ir nusiaubę Taragonos provincijos salas, grįžo ir gavo Baetiką. Ispanai, likę miestuose ir tvirtovėse, nukentėję nuo barbariškų nelaimių, pasidavė valdančiųjų vergovei. Pirmasis Ispanijoje valdė Gunderikas, vandalų karalius, valdęs Galisijos dalis 18 metų. Nutraukęs taikos sutartį, jis apgulė suevus Erbazio kalnuose, bet, palikęs apgultį, nusiaubė Taragonos provincijos Balearų salas. Po to sunaikino Kartaginą Spartariją, su visais vandalais persikėlė į Baetiką, sunaikino Ispalį, vykdė žudynes ir plėšimus. Kai jis nepagarbiai, naudodamasis karaliaus valdžia, ištiesė rankas į Vincento kankinio baziliką tame mieste, Dievo teismu prie šventyklos vartų buvo užvaldytas demono ir mirė.
74. 466 era, Gunderiko brolis Giserikas perėmė karalystę ir valdė 40 metų. Iš kataliko tapęs atsimetėliu, jis pirmasis, kaip teigiama, perėjo prie arijonų erezijos. Iš Baetikos pakrantės jis su visais vandalais ir jų šeimomis, palikęs Ispaniją, persikėlė į Mauritaniją ir Afriką. Valentinianas Jaunesnysis, Vakarų imperatorius, negalėdamas jam pasipriešinti, pasiuntė taikos pasiūlymą ir atidavė vandalų valdomą Afrikos dalį kaip taikų susitarimą, gavęs priesaiką, kad jis daugiau nieko neužkariaus.
75. Tačiau tas, kurio draugystė nekėlė abejonių, sulaužė priesaiką, apgaule užėmė Kartaginą, kankindamas piliečius įvairiomis kankinimais, perėmė visus jos turtus. Po to nusiaubė Siciliją, apgulė Panormą, paskleidė arijonų ereziją per visą Afriką, išvijo kunigus iš bažnyčių, padarė daug kankinių ir, kaip pranašavo Danielius, pakeitęs šventuosius slėpinius, atidavė Kristaus bažnyčias priešams. Dieviškojo kulto vietas jis pavertė savo būstais.
76. Prieš jį Teodosijus Jaunesnysis, Rytų imperatorius, ruošė karą, bet jis neįvyko. Hunams niokojant Trakiją ir Iliriką, kariuomenė, siųsta prieš vandalus, buvo iš Sicilijos atšaukta ginti Trakijos ir Iliriko. Imperatorius Majorianas, atvykęs iš Italijos į Ispaniją, Kartaginensės provincijoje paruošė laivus kelionei prieš vandalus, bet vandalai, įspėti išdavikų, užgrobė juos Kartaginensės pakrantėje. Majorianas, sužlugdžius jo planus, grįžo į Italiją ir buvo nužudytas patricijaus Rikimerio apgaule.
77. Sužinojęs tai, Giserikas, nepasitenkinęs vien Afrikos niokojimu, laivais atplaukė į Romą, 14 dienų grobė romėnų turtus, paėmė Valentinianio našlę, jo dukteris ir daug tūkstančių belaisvių. Grįžęs į Kartaginą, po imperatoriaus prašymų sudarė taiką, išsiuntė Valentinianio našlę į Konstantinopolį, o vieną iš jos dukterų vedė savo sūnui Hugnerikui. Po daugelio provincijų niokojimo, krikščionių grobimo ir žudynių jis mirė keturiasdešimtaisiais valdymo metais.
78. 506 era, po Giseriko jo sūnus Hugnerikas valdė 7 metus ir 5 mėnesius, vedęs Valentinianio dukterį, kurią jo tėvas kartu su motina pagrobė iš Romos. Užvaldytas arijonų įniršio, jis žiauriau už tėvą persekiojo katalikus visoje Afrikoje, uždarė bažnyčias, ištrėmė kunigus ir visų luomų dvasininkus. Apie keturis tūkstančius vienuolių ir pasauliečių ištrėmė į sunkius tremtinius, padarė kankinių, nukirto liežuvius išpažinėjams, kurie, netekę liežuvių, iki galo kalbėjo tobulai.
79. Tada Laetas, Neptensio miesto vyskupas, šlovingai buvo vainikuotas kankinyste. Negalėjęs būti suterštas arijonų erezija įvairiomis bausmėmis, jis staiga kaip nugalėtojas pasiekė dangų. Hugnerikas, tarp nesuskaičiuojamų savo bedieviškų žudynių prieš katalikus, aštuntaisiais valdymo metais, kaip jo tėvas Arijus, su išsiliejusiais viduriais, apgailėtinai baigė gyvenimą.
80. 514 era, po Hugneriko Guntamundas valdė 12 metų. Jis tuoj pat atkūrė taiką Bažnyčiai ir sugrąžino katalikus iš tremties.
81. 526 era, po Guntamundo mirties Trasemundas valdė 27 metus ir 4 mėnesius. Užvaldytas arijonų beprotybės, jis persekiojo katalikus, uždarė bažnyčias, ištrėmė 120 vyskupų iš visos Afrikos Bažnyčios į Sardiniją, mirė Kartaginoje. Jo metu Ruspensio vyskupas Fulgentijus garsėjo mūsų tikėjimu.
82. 553 era, po Trasemundo Ilderikas, Hugneriko sūnus, gimęs iš Valentinianio dukters, valdė 7 metus ir 3 mėnesius. Prisiekęs savo pirmtakui Trasemundui, kad savo karalystėje neatidarys bažnyčių katalikams ir neatkurs jų privilegijų, jis, dar prieš pradėdamas valdyti, įsakė sugrąžinti katalikų kunigus iš tremties ir atidaryti bažnyčias. Gilimeris, uzurpavęs valdžią, atėmė iš jo karalystę ir kartu su sūnumis įkalino.
83. 560 era, Gilimeris uzurpavo karalystę ir žiauriai nužudė daugelį Afrikos provincijos kilmingųjų, atėmė daugelio turtus. Prieš jį imperatorius Justinianas, įkvėptas vyskupo Laeto, kurį Hugnerikas padarė kankiniu, pasiuntė kariuomenę, vadovaujamą Belisarijaus. Belisarijus pirmame mūšyje nugalėjo ir nužudė Gilimiro brolius Guntemirą ir Gebamundą, paskui privertė patį Gilimirą bėgti. Jis užėmė Afriką 97-aisiais vandalų įsiveržimo metais.
84. Prieš pat Belisarijaus susidūrimą su Gilimiru, šis uzurpatorius nužudė karalių Ilderiką ir kai kuriuos jo giminaičius. Belisarijus sugavo Gilimirą ir kartu su turtais, pagrobtais iš provincijų ir Afrikos, nuvežė jį pas imperatorių Justinianą į Konstantinopolį. Taip 564 era vandalų karalystė ir jų tauta buvo sunaikinta, trukusi 113 metų nuo Gunderiko iki Gilimiro žūties.

Suevų istorija

85. 447 era, vadovaujami Hermeriko, suevai kartu su alanais ir vandalais įsiveržė į Ispaniją ir kartu su vandalais užėmė visą Galisiją. Vandalams persikėlus į Afriką, suevai vieni gavo Galisiją. Jiems Ispanijoje vadovavo Hermerikas 32 metus. Galisijos gyventojai dalyje provincijos naudojosi savo karalyste. Hermerikas, nuolat juos niokodamas, galiausiai, ligos palaužtas, sudarė su jais taiką, paskyrė savo sūnų Rechilą karaliumi. Rechilas su didele kariuomene nugalėjo romėnų karvedį Andevotą prie Singilijaus upės Baetikos provincijoje, užgrobė daug jo aukso ir sidabro, apgulė ir užėmė Emeritą, prijungdamas ją prie savo karalystės. Jo tėvas Hermerikas, 7 metus kentėjęs ilgą ligą, mirė.
86. 479 era, po Hermeriko mirties jo sūnus Rechila valdė 8 metus. Po tėvo mirties jis užėmė Ispalį, pavergė Baetikos ir Kartaginensės provincijas, o Emeritoje, kaip sakoma, baigė gyvenimą pagal pagoniškus papročius.
87. 496 era, Rechilano sūnus Rechiarijus, tapęs kataliku, perėmė karalystę ir valdė 9 metus, vedęs Teuderedo, gotų karaliaus, dukterį. Valdydamas jis nusiaubė Baskiją, paskui, aplankęs savo uošvį Teuderedą, grįždamas su gotų pagalba nusiaubė Cezaraugustos regioną. Jis užpuolė Taragonos provinciją, tarnavusią Romos imperijai, ir nusiaubė Kartaginensės regionus, kuriuos jo tėvas Rechila buvo grąžinęs romėnams. Galiausiai, kai gotų karalius Teuderikas įsiveržė į Ispaniją, Rechiarijus mūšyje buvo nugalėtas, pabėgo, bet buvo sugautas ir nužudytas.
88. 495 era, po Rechiarijaus nužudymo suevai, likę tolimiausioje Galisijos dalyje, paskyrė Masilės sūnų Maldrą savo karaliumi. Netrukus jie pasidalijo į dvi dalis: vieni rėmė Frantaną, kiti – Maldrą. Frantanui mirus, suevai, buvę su juo, pasekė Rechimundu, ir, sudarę taiką su Maldra, kartu nusiaubė Lusitanijos dalis. Maldra trečiaisiais valdymo metais buvo nužudytas saviškių.
89. 498 era, po Maldros nužudymo tarp Frumarijaus ir Remismundo kilo ginčas dėl karalystės valdžios. Frumarijus su savo suevų grupe smarkiai sunaikino Flaviensio miesto bendruomenę. Remismundas tuo metu nusiaubė netoliese esančias Auregensių ir Lukensio bendruomenes prie jūros.
90. 502 era, po Frumarijaus mirties Remismundas, visus suevus sugrąžinęs savo karališkajai valdžiai, atnaujino taiką su galisais, pasiuntė pasiuntinius sudaryti sąjungos su gotų karaliumi Teuderedu, iš kurio gavo ginklų, žmoną ir kitus dalykus. Paskui jis patraukė į Lusitaniją, apgaule užėmė ir nusiaubė Konimbriją. Olisiponą užėmė, kai ją atidavė jo pavaldinys Lusidijus. Jo metu Ajax, galatų kilmės, tapęs arijonų atsimetėliu, padedamas savo karaliaus, tapo katalikų tikėjimo ir Šventosios Trejybės priešu tarp suevų, atnešdamas šį pražūtingą nuodą iš Galijos gotų regiono ir užkrėsdamas visą suevų tautą mirtina erezija. Vėliau, daugeliui suevų karalių išliekant arijonų erezijoje, galiausiai karalystę perėmė Teudemiras.
91. Jis tuoj pat sunaikino arijonų bedievystės klaidą ir sugrąžino suevus prie katalikų tikėjimo, padedamas Martino, Dumijaus vienuolyno vyskupo, garsėjusio tikėjimu ir mokslu, kurio pastangomis buvo išplėsta Bažnyčios ramybė ir įvesta daug bažnytinių taisyklių Galisijos regionuose. Po Teudemiro suevų vadu tapo Miras, valdęs 13 metų. Antraisiais valdymo metais jis pradėjo karą prieš rukonus. Paskui jis patraukė į Ispalį padėti gotų karaliui Leovigildui prieš maištaujantį sūnų, ten ir baigė gyvenimą.
92. Jo sūnus Eborikas perėmė karalystę, bet jaunąjį valdovą Andeka, uzurpavęs valdžią, nuvertė, pavertė vienuoliu ir įkalino vienuolyne. Už tai jis netrukus sulaukė bausmės. Gotų karalius Leovigildas netrukus pradėjo karą prieš suevus, užėmė jų karalystę, nuvertė Andeką, jį nuskuto ir po karališkos garbės paskyrė kunigystės pareigoms. Taip ir turėjo būti, kad jis patirtų tą patį, ką padarė savo karaliui. Suevų karalystė buvo sunaikinta ir perduota gotams, rašoma, kad ji truko 177 metus.