Šventasis Tomas Akvinietis (Thomas de Aquino), XIII amžiaus teologas ir filosofas, yra vienas įtakingiausių mąstytojų Katalikų Bažnyčios istorijoje. Jo magnum opus, „Summa Theologiae“ (liet. „Teologijos santrauka“ arba „Teologijos summa“, ang. The Summa Theologica Of St Thomas Aquinas), yra monumentalus veikalas, apimantis visą krikščioniškosios teologijos spektrą.
Tomas Akvinietis (1225–1274) buvo dominikonų vienuolis, garsėjęs savo intelektu ir pamaldumu. Jis dėstė teologiją įvairiuose Europos universitetuose, įskaitant Paryžių ir Neapolį. „Summa Theologiae“ buvo pradėta rašyti apie 1265 m. ir liko nebaigta iki pat Tomo mirties 1274 m. Pasak liudijimų, 1273 m., netrukus prieš mirtį, Tomas patyrė mistinę viziją, po kurios nusprendė neberašyti „Summa“, nes jautė, kad visa, ką parašė, yra tarsi „smėlis lyginant su tuo, ką jis matė“. Todėl kūrinys liko neužbaigtas. Pagrindinė Tomo Akviniečio motyvacija rašant „Summa Theologiae“ buvo sukurti išsamų ir sistemingą teologijos vadovą, skirtą pradedantiesiems studentams.
Tomas naudoja scholastikos metodą – kiekviename skyriuje kelia klausimą, pateikia priešingus argumentus, o po to išdėsto savo atsakymą su pagrindimu.
Anot Tomo, to meto teologiniai veikalai buvo pernelyg sudėtingi ir neorganizuoti, todėl sunkiai suprantami. Jis siekė pateikti aiškų, glaustą ir logiškai pagrįstą krikščioniškosios doktrinos išdėstymą.
„Summa Theologiae“ yra suskirstyta į tris pagrindines dalis:
- Pirmoji dalis (Prima Pars): nagrinėja Dievo prigimtį, Jo egzistavimą, pasaulio sukūrimą ir angelų bei žmonių prigimtį
- Antroji dalis (Secunda Pars): susideda iš dviejų dalių:
- Pirmoji antrosios dalies (Prima Secundae): aptaria bendruosius moralės principus, žmogaus veiksmus, aistras, įpročius ir įstatymus.
- Antroji antrosios dalies (Secunda Secundae): nagrinėja konkrečias dorybes ir ydas, tokias kaip tikėjimas, viltis, meilė, teisingumas, drąsa ir išmintis.
- Trečioji dalis (Tertia Pars): aptaria Kristaus įsikūnijimą, Jo gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir sakramentus.
Kiekviena dalis yra suskirstyta į klausimus (quaestiones), o kiekvienas klausimas – į straipsnius (articuli). Straipsniuose Tomas pateikia argumentus už ir prieš tam tikrą teiginį, o galiausiai pateikia savo atsakymą (respondeo).
Ši struktūra leidžia skaitytojui sekti Tomo argumentavimo eigą ir suprasti jo pozicijos pagrindimą.
„Summa Theologiae“ yra vienas svarbiausių teologinių veikalų Vakarų civilizacijos istorijoje. Štai keletas priežasčių, kodėl šis kūrinys yra toks reikšmingas:
- Sistemiškumas ir išsamumas: „Summa Theologiae“ apima visą krikščioniškosios teologijos spektrą, pateikdama nuoseklų ir sistemingą doktrinos išdėstymą.
- Filosofinis pagrindimas: Tomas Akvinietis integruoja Aristotelio filosofiją į krikščioniškąją teologiją, suteikdamas jai tvirtą intelektualinį pagrindą
- Įtaka Bažnyčios mokymui: „Summa Theologiae“ tapo vienu pagrindinių šaltinių, kuriuo remiasi Katalikų Bažnyčios mokymas. Daugelis Tomo idėjų yra įtrauktos į Bažnyčios dogmas ir kanonų teisę.
- Poveikis Vakarų kultūrai: „Summa Theologiae“ turėjo didelį poveikį Vakarų filosofijai, etikai, politikai ir menui.
Dėl savo apimties (originali lotynų kalba spausdinti leidimai gali turėti apie 2000–3000 puslapių ar dar daugiau) ir sudėtingumo, „Summa Theologiae“ reikalauja kruopštaus studijavimo. Tačiau jos įtaka teologijai ir Vakarų kultūrai yra neabejotina.
„Summa Theologiae“ yra monumentalus Tomo Akviniečio veikalas, kuris iki šiol tebėra svarbus teologijos ir filosofijos šaltinis. Jos sistemingumas, išsamumas ir filosofinis pagrindimas padarė ją vienu įtakingiausių kūrinių Katalikų Bažnyčios istorijoje. „Summa Theologiae“ ne tik padėjo formuoti Bažnyčios mokymą, bet ir turėjo didelį poveikį Vakarų kultūrai apskritai.
Knygą anglų kalba galite nesunkiai rasti internete ir nemokamai atsisiųsti PDF formatu.
Ištraukos
3 straipsnis. Ar Dievas egzistuoja?
Prieštaravimas 1: Atrodo, kad Dievas neegzistuoja; nes jei viena iš dviejų priešybių būtų begalinė, kita būtų visiškai sunaikinta. Tačiau žodis „Dievas“ reiškia, kad Jis yra begalinis gėris. Todėl, jei Dievas egzistuotų, nebūtų jokio aptinkamo blogio; tačiau pasaulyje yra blogio. Vadinasi, Dievas neegzistuoja.
Prieštaravimas 2: Be to, yra perteklinis dalykas manyti, kad tai, kas gali būti paaiškinta keliais principais, buvo sukurta daugelio. Bet atrodo, kad viskas, ką matome pasaulyje, gali būti paaiškinta kitais principais, darant prielaidą, kad Dievas neegzistuoja. Mat visi gamtiški dalykai gali būti suvesti į vieną principą, kuris yra gamta; o visi valingi dalykai gali būti suvesti į vieną principą, kuris yra žmogiškasis protas, arba valia. Todėl nėra reikalo daryti prielaidą apie Dievo egzistavimą.
Priešingai, Dievo asmeniu yra pasakyta: „Aš esu, kuris esu.“ (Iš 3, 14)
Atsakau, kad Dievo buvimas gali būti įrodytas penkiais būdais.
Pirmasis ir akivaizdesnis būdas yra argumentas iš judėjimo. Yra tikra ir mūsų juslėms akivaizdu, kad pasaulyje kai kurie dalykai juda. O visa, kas juda, yra judinama kito, nes niekas negali judėti, išskyrus tai, kad jis yra potencialus tam, į ką jis juda; tuo tarpu daiktas juda tiek, kiek jis yra aktualus. Juk judėjimas yra ne kas kita, kaip kažko pervedimas iš potencialumo į aktualumą. Tačiau niekas negali būti pervestas iš potencialumo į aktualumą, išskyrus tai, kas jau yra aktualumo būsenoje. Taip tai, kas yra aktualiai karšta, pavyzdžiui, ugnis, priverčia medieną, kuri yra potencialiai karšta, tapti aktualiai karšta, ir tuo būdu ją judina bei keičia. Tačiau neįmanoma, kad tas pats daiktas tuo pačiu metu ir tuo pačiu atžvilgiu būtų ir aktualus, ir potencialus, o tik skirtingais atžvilgiais. Mat tai, kas yra aktualiai karšta, negali tuo pačiu metu būti potencialiai karšta; tačiau tuo pačiu metu tai yra potencialiai šalta. Todėl neįmanoma, kad tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu būdu daiktas būtų ir judintojas, ir judinamasis, t. y. kad jis judintų pats save. Todėl visa, kas juda, turi būti judinama kito. Jei tai, kas jį judina, yra irgi judinama, tuomet ir šitai būtinai turi būti judinama kito, o tas – vėl kito. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, nes tuomet nebūtų pirmojo judintojo, o kartu ir jokio kito judintojo; kadangi vėlesni judintojai juda tik tiek, kiek juos judina pirmasis judintojas; kaip lazda juda tik todėl, kad ją judina ranka. Todėl būtina prieiti prie pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina; ir tai visi supranta esant Dievą.
Antrasis būdas yra iš veikiančiosios priežasties prigimties. Juslių pasaulyje mes randame veikiančiųjų priežasčių tvarką. Nėra žinoma atvejo (ir iš tiesų tai neįmanoma), kai daiktas būtų pats sau veikiančioji priežastis; nes taip jis būtų pirmesnis už save patį, o tai yra neįmanoma. O veikiančiųjų priežasčių grandinėje neįmanoma eiti iki begalybės, nes visose iš eilės einančiose veikiančiosiose priežastyse pirmoji yra tarpinės priežasties priežastis, o tarpinė yra galutinės priežasties priežastis, nesvarbu, ar tarpinių priežasčių yra keletas, ar tik viena. O pašalinus priežastį, pašalinamas ir padarinys. Todėl, jei tarp veikiančiųjų priežasčių nebūtų pirmosios, nebūtų nei galutinės, nei jokios tarpinės priežasties. Bet jei veikiančiųjų priežasčių grandinėje būtų galima eiti iki begalybės, nebūtų pirmosios veikiančiosios priežasties, taip pat nebūtų nei galutinio padarinio, nei jokių tarpinių veikiančiųjų priežasčių; o visa tai yra akivaizdžiai klaidinga. Todėl būtina pripažinti pirmąją veikiančiąją priežastį, kurią visi vadina Dievo vardu.
Trečiasis būdas yra paimtas iš galimybės ir būtinumo, ir jis yra toks. Gamtoje randame daiktų, kurie gali būti ir nebūti, nes matome, kad jie atsiranda ir išnyksta, ir todėl jie gali būti ir nebūti. Tačiau neįmanoma, kad tokie daiktai egzistuotų visada, nes tai, kas gali nebūti, tam tikru metu ir nebūna. Todėl, jei viskas gali nebūti, tuomet kažkuriuo metu galėjo nieko neegzistuoti. O jei tai būtų tiesa, tai ir dabar nieko neegzistuotų, nes tai, kas neegzistuoja, pradeda egzistuoti tik per tai, kas jau egzistuoja. Vadinasi, jei kažkuriuo metu nieko nebuvo, būtų buvę neįmanoma, kad kas nors pradėtų egzistuoti; ir tokiu būdu net ir dabar nieko neegzistuotų – o tai yra absurdiška. Todėl ne visos esybės yra tik galimos, bet turi egzistuoti kažkas, kieno egzistavimas yra būtinas. Tačiau kiekvienas būtinas daiktas arba savo būtinumą gauna iš kito, arba ne. O eiti iki begalybės būtinų daiktų, kurių būtinumą sąlygoja kitas, grandinėje yra neįmanoma, kaip jau buvo įrodyta kalbant apie veikiančiąsias priežastis. Todėl negalime nepostuluoti esybės, kuri pati iš savęs turi savo būtinumą ir negauna jo iš kitos, o veikiau yra kitų būtinumo priežastis. Tai visi žmonės ir vadina Dievu.
Ketvirtasis būdas yra paimtas iš laipsniškumo, randamo daiktuose. Tarp esybių yra daugiau ar mažiau gerų, teisingų, kilmingų ir panašių. Tačiau „daugiau“ ir „mažiau“ yra sakomi apie skirtingus dalykus pagal tai, kaip skirtingais būdais jie primena kažką, kas yra maksimumas, kaip daiktas yra vadinamas karštesniu pagal tai, kaip jis labiau priartėja prie to, kas yra karščiausia; taigi yra kažkas, kas yra teisingiausia, kažkas geriausia, kažkas kilniausia ir, atitinkamai, kažkas, kas yra aukščiausia esybė; nes tie dalykai, kurie yra didžiausi tiesoje, yra didžiausi būtyje, kaip parašyta „Metafizikos“ II knygoje. O maksimumas bet kurioje gentyje yra visų tos genties narių priežastis; kaip ugnis, kuri yra karščio maksimumas, yra visų karštų daiktų priežastis. Todėl taip pat turi būti kažkas, kas visoms esybėms yra jų buvimo, gėrio ir kiekvieno kito tobulumo priežastis; ir tai mes vadiname Dievu.
Penktasis būdas yra paimtas iš pasaulio valdymo. Matome, kad daiktai, neturintys proto, pavyzdžiui, gamtiniai kūnai, veikia siekdami tikslo, ir tai akivaizdu iš to, kad jie visada, arba beveik visada, veikia tuo pačiu būdu, kad pasiektų geriausią rezultatą. Iš to aišku, kad savo tikslą jie pasiekia ne atsitiktinai, o sąmoningai. O visa, kas neturi proto, negali judėti tikslo link, nebent būtų nukreipta kokios nors esybės, apdovanotos pažinimu ir protu; kaip lankininkas paleidžia strėlę į taikinį. Todėl egzistuoja kokia nors protinga esybė, kuri visus gamtos daiktus nukreipia į jų tikslą; ir šią esybę mes vadiname Dievu.
Atsakymas į Prieštaravimą 1: Kaip sako Augustinas („Enchiridionas“, XI skyrius): „Kadangi Dievas yra aukščiausias gėris, Jis neleistų jokiam blogiui egzistuoti Jo kūriniuose, nebent Jo visagalybė ir gerumas būtų tokie, kad Jis net iš blogio išgautų gėrį.“ Tai yra Dievo begalinio gerumo dalis, kad Jis leidžia blogiui egzistuoti ir iš jo sukuria gėrį.
Atsakymas į Prieštaravimą 2: Kadangi gamta veikia siekdama apibrėžto tikslo, vadovaujama aukštesnio veikėjo, visa, kas padaryta gamtos, būtinai turi būti atsekta iki Dievo, kaip iki pirmosios priežasties. Taip pat ir visa, kas daroma valingai, turi būti atsekta iki kokios nors aukštesnės priežasties, kitos nei žmogiškasis protas ar valia, kadangi šie gali keistis ar klysti; nes visi dalykai, kurie yra kintami ir gali turėti trūkumų, turi būti atsekami iki nejudamo ir savaime būtino pirmojo principo, kaip buvo parodyta šio straipsnio pagrindinėje dalyje.
Ar žmonės yra puolami demonų?
Prieštara 1: Atrodytų, kad žmonės nėra puolami demonų. Angelai yra siunčiami Dievo, kad saugotų žmoniją. Tačiau demonai nėra siunčiami Dievo, nes jų ketinimas yra pražudyti sielas, o Dievo ketinimas – išgelbėti. Todėl demonai nėra paskirti pulti žmogų.
Prieštara 2: Be to, nebūtų teisinga silpniems ir neišmanantiems žmonėms kovoti prieš stiprius ir išmintingus demonus. Dievas yra visiškas teisingumas, todėl Jis neleistų tokios nesąžiningos kovos.
Prieštara 3: Kūno ir pasaulio pagundai žmogui yra pakankami išbandymui. Kadangi Dievas leidžia savo išrinktiesiems būti išbandytiems, kad jie stiprėtų, tai nėra reikalo, kad juos puolėtų ir demonai.
Priešingai: Apaštalas rašė Laiške efeziečiams (6,12): „Mūsų kova nėra prieš kraują ir kūną, bet prieš kunigaikštystes ir valdžias, prieš šio pasaulio tamsos valdovus, prieš piktąsias dvasias dangiškumoje.“
Atsakau: Demonų puolimą galima nagrinėti dviem aspektais:
- Pats puolimas kyla iš demonų piktavališkumo, kurie dėl pavydo stengiasi sutrukdyti žmogaus tobulumui ir dėl išdidumo apsimeta turintys dieviškąją galią, paskirdami tam tikrus savo tarnus žmonėms pulti – lyg tai būtų Dievo angelai, tarnaujantys žmonių išgelbėjimui.
- Puolimo tvarkymas yra iš Dievo, kuris moka panaudoti blogį gerumui, sutvarkydamas jį pagal savo išmintį. Šiuo atžvilgiu angelų globa ir jos tvarka taip pat yra nukreipta į Dievą kaip pirmąjį pradininką.
Atsakymas į 1 prieštarą: Demonai puola žmones dviem būdais:
- Kurstydami juos į nuodėmę – tokiu atveju jie nėra Dievo siunčiami, bet kartais jiems leidžiama veikti pagal Jo teisingus sprendimus.
- Kaip bausmė – tada jie yra siunčiami Dievo, kaip melagingoji dvasia buvo pasiųsta bausdama Izraelio karalių Ahabą (3 Kar 22,20). Bausmė visada siejama su Dievu kaip pirminiu jos šaltiniu, nors demonai ją vykdo iš piktumo ar pavydo.
Atsakymas į 2 prieštarą: Kad kova nebūtų nesąžininga, žmogui pažadėta atlygio, kurį jis įgyja pirmiausia per Dievo malonę, o antra – per angelų globą. Kaip Elisejas tarė savo tarnui (4 Kar 6,16): „Nebijok, nes mūsų yra daugiau nei jų.“
Atsakymas į 3 prieštarą: Kūno ir pasaulio pagundai pakaktų išbandyti žmogaus silpnybę, tačiau demonų piktavalystė peržengia šias ribas, naudodamasi viskuo, ką galima. Tačiau Dievo valia net šis puolimas tarnauja išrinktųjų šlovei.
Įdomiausi klausimai iš Summa Theologiae
I. Apie Dievą ir Kūriniją
Šie klausimai nagrinėja pačius būties pagrindus: Dievo egzistavimą, Jo prigimtį ir pasaulio sukūrimo priežastis.
- Klausimas. 2 – Apie Dievo buvimą
- Straipsnis. 1 – Ar Dievo buvimas yra akivaizdus savaime?
- Straipsnis. 2 – Ar galima įrodyti, kad Dievas yra?
- Straipsnis. 3 – Ar Dievas yra? (Čia pateikiami garsieji penki Dievo buvimo įrodymai)
- Klausimas. 3 – Apie Dievo paprastumą (Ar Dievas yra kūnas? Ar Jis sudarytas iš dalių?)
- Klausimas. 4 – Apie Dievo tobulumą
- Klausimas. 6 – Apie Dievo gerumą
- Klausimas. 13 – Apie Dievo vardus (Kaip galime kalbėti apie Dievą?)
- Klausimas. 22 – Apie Dievo Apvaizdą
- Klausimas. 29 – Apie Dieviškuosius Asmenis (Apie Švenčiausiąją Trejybę)
- Klausimas. 44 – Apie kūrinių kilmę iš Dievo ir apie visų daiktų Pirmąją Priežastį
- Klausimas. 49 – Apie blogio priežastį
II. Apie Žmogų, Moralę ir Įstatymą
Ši dalis nagrinėja žmogaus prigimtį, jo tikslą, laimę, veiksmų moralumą, dorybes, ydas ir visuomenės tvarką.
- Klausimas. 1 – Apie galutinį žmogaus tikslą (Apie laimės siekį)
- Klausimas. 3 – Kas yra laimė
- Klausimas. 6 – Apie tai, kas valinga ir nevalinga
- Klausimas. 18 – Apie žmogiškųjų veiksmų gėrį ir blogį apskritai
- Klausimas. 55 – Apie dorybes, jų esmę
- Klausimas. 61 – Apie kardinaliąsias dorybes (Išmintis, teisingumas, drąsa, susivaldymas)
- Klausimas. 62 – Apie teologines dorybes (Tikėjimas, viltis ir meilė)
- Klausimas. 71 – Apie blogus įpročius, t. y. ydas ir nuodėmes
- Klausimas. 84 – Apie nuodėmės priežastis (ypač: Ar tinkamai išskiriamos septynios didžiosios ydos?)
- Klausimas. 90 – Apie įstatymo esmę
- Klausimas. 91 – Apie įvairias įstatymų rūšis (Amžinasis, prigimtinis, žmogiškasis, Dieviškasis)
- Klausimas. 94 – Apie prigimtinį įstatymą
- Klausimas. 109 – Apie malonės būtinumą
III. Apie Kristų ir Sakramentus
Čia gilinamasi į krikščionybės esmę – Kristaus asmenį, Jo gyvenimą, kančią, mirtį, prisikėlimą ir Bažnyčios sakramentus.
- Klausimas. 1 – Apie Įsikūnijimo tinkamumą (Kodėl Dievas tapo žmogumi?)
- Klausimas. 2 – Apie Įsikūnijusio Žodžio susivienijimo būdą (Kaip dieviška ir žmogiška prigimtys jungiasi Kristuje?)
- Klausimas. 46 – Apie Kristaus Kančią
- Klausimas. 49 – Apie Kristaus Kančios padarinius (Kaip Kančia mus išgano?)
- Klausimas. 50 – Apie Kristaus mirtį
- Klausimas. 53 – Apie Kristaus Prisikėlimą
- Klausimas. 57 – Apie Kristaus Žengimą į dangų (Debesis)
- Klausimas. 60 – Kas yra sakramentas?
- Klausimas. 62 – Apie pagrindinį sakramentų poveikį, kuris yra malonė
- Klausimas. 75 – Apie duonos ir vyno perkeitimą į Kristaus Kūną ir Kraują (Transsubstanciacija)
- Klausimas. 84 – Apie Atgailos sakramentą
IV. Apie Paskutinius Dalykus (Eschatologija)
Šie klausimai skirti temoms apie gyvenimą po mirties, pasaulio pabaigą, Paskutinį teismą ir amžinybę.
- Klausimas. 69 – Apie sielų buvimo vietą po mirties
- Klausimas. 70 – Apie sielos būklę jai palikus kūną ir apie bausmę, kurią jai sukelia materiali ugnis
- Klausimas. 75 – Apie (kūnų) Prisikėlimą
- Klausimas. 82 – Apie palaimintųjų kūnų nepaliečiamumą/nejautrumą kančiai po prisikėlimo
- Klausimas. 83 – Apie palaimintųjų kūnų kiaurumą/subtilumą (subtilitas)
- Klausimas. 85 – Apie palaimintųjų kūnų spindesį (claritas)
- Klausimas. 86 – Apie sąlygas, kuriomis prisikels pasmerktųjų kūnai
- Klausimas. 88 – Apie Paskutinį teismą, jo laiką ir vietą
- Klausimas. 97 – Apie pasmerktųjų bausmę
- Klausimas. 98 – Apie pasmerktųjų valią ir intelektą
V. Apie Angelus ir Demonus
Šie klausimai atskleidžia viduramžių pasaulėvaizdį apie dvasines būtybes, jų prigimtį ir vaidmenį.
- Klausimas. 50 – Apie angelų substanciją, svarstomą absoliučiai (Ar angelas yra kūnas? Ar jie skiriasi rūšimis?)
- Klausimas. 63 – Apie angelų piktumą nuodėmės atžvilgiu (demonų nuopuolis)
- Klausimas. 114 – Apie demonų puolimus
Kiti klausimai
- Ar Dievas gali būti pažintas proto pagalba?
- Ar Dievas yra visagalis?
- Kaip Dievas sukūrė pasaulį?
- Kokia yra kūrinijos prigimtis?
- Kokia yra žmogaus prigimtis?
- Ar žmogus turi nemirtingą sielą?
- Kaip siela veikia kūną?
- Kokia yra laisvos valios prigimtis?
- Ar žmogaus veiksmus lemia Dievo apvaizda?
- Kas yra blogis?
- Ar blogis yra tikra būtybė?
- Koks yra dorybės santykis su įstatymais?
- Kaip susidaro moraliniai įstatymai?
- Koks yra teisingumo vaidmuo žmogaus gyvenime?
- Ar žmogus gali pasiekti laimę žemėje?
- Kaip veikia Dievo malonė žmogaus išganymui?
- Koks yra sakramentų reikšmė?
- Ar Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus?
- Kaip Jėzaus Kristaus išganymo veiksmas pasireiškia žmonių gyvenime?
- Koks yra pomirtinio teismo pobūdis?
- Ką reiškia prisikėlimas iš numirusių?
- Kaip Dievas bendrauja su žmogumi per pranašus?
- Koks yra tikėjimo ir protėvių tradicijos santykis?
- Kokia yra maldos reikšmė krikščionio gyvenime?
- Ar žmogus gali pasiekti dieviškąjį pažinimą žemėje?
- Ar žmogaus protas gali suvokti Dievo esmę?
- Koks yra laiko ir amžinybės santykis?
- Ar pasaulis yra amžinas ar sukurtas?
- Kaip paaiškinti Dievo vienybę ir trejybę?
- Koks yra angelų pobūdis ir jų vaidmuo?
- Ar angelai gali nukristi ir tapti velniais?
- Kokia yra žmogaus sielos kilmė?
- Ar žmogus turi natūralų troškimą pažinti Dievą?
- Kaip veikia protas ir valia?
- Kokia yra dorybės praktika kasdieniame gyvenime?
- Kaip paaiškinti nuodėmės pasikartojimą žmogaus gyvenime?
- Ar žmonės gali būti išganyti be Bažnyčios?
- Koks yra tikėjimo ir pažinimo skirtumas?
- Kokia yra Dievo apvaizdos reikšmė žmogaus veiksmams?
- Ar žmogus gali save išgelbėti vien savo pastangomis?
- Koks yra sielos išlikimas po mirties?
- Kaip veikia Dievo malonė žmogaus atsivertimui?
- Ar Dievas atleidžia nuodėmes?
- Kaip Kristaus kančia atperka žmonių nuodėmes?
- Kokia yra amžinojo teismo prasmė?
- Kaip žmogus turėtų gyventi, kad pasiektų išganymą?
- Kokia yra laisvės ir atsakomybės reikšmė?
- Ar žmogus gali žinoti savo ateitį?
- Koks yra angelų ir demonų įtaka žmogaus gyvenimui?
- Ar žmogaus protas gali suprasti Dievo esmę pilnai?
- Kokia yra tikėjimo ir mokslo sąveika?
- Ar Dievas gali veikti be priežasties?
- Kaip galima paaiškinti Dievo begalybę?
- Ar žmogaus siela sukuriama iš karto, ar vystosi?
- Koks yra žmogaus proto ir širdies santykis?
- Ar galima atskirti žmogaus kūną nuo sielos?
- Kaip galima apibrėžti meilę Dievui?
- Kokia yra tikroji laimė?
- Kaip dorybės formuoja žmogaus charakterį?
- Koks yra Dievo teisingumo pobūdis?
- Ar Dievas nubaudžia žmones už nuodėmes?
- Kaip veikia Dievo valia pasaulyje?
- Koks yra žmogaus pašaukimas?
- Ar galima žmogų laikyti atsakingu už veiksmus, jei viskas yra Dievo valioje?
- Kaip paaiškinti nemirtingumo prasmę?
- Kokia yra Dievo malonės ir žmogaus laisvės sąveika?
- Ar žmogus gali būti išgelbėtas be tikėjimo?
- Kaip krikščioniškoji dorybė skiriasi nuo pasaulietinių?
- Kokia yra Šventosios Dvasios vaidmuo žmogaus gyvenime?
- Ar sielos nemirtingumas priklauso nuo Dievo malonės?
- Kokia yra žmogaus atsakomybė už savo sielą?
- Kaip galima paaiškinti Bažnyčios autoritetą?
- Ką reiškia tikroji krikščioniška laisvė?
- Kaip žmogus gali išlikti ištikimas Dievui kasdienybėje?