Šv. Augustino veikalo „Apie katechizuojamus neišmanėlius“ (De catechizandis rudibus) vertimas. Tai yra praktinis vadovas diakonui Deogracijui, kaip mokyti tikėjimo pagrindų žmones, norinčius tapti krikščionimis. Augustinas čia aptaria ne tik mokymo turinį, bet ir metodiką, psichologinius aspektus bei paties mokytojo nusiteikimo svarbą.
Šv. Augustino veikalas „Apie katechizuojamus neišmanėlius“ (De catechizandis rudibus) buvo parašytas apie 399–400 m., kai Augustinas, kaip Hipono vyskupas, atsakė į diakono Deogratijo prašymą pateikti gaires, kaip efektyviai mokyti krikščionybės pagrindų naujokams. Šis praktinis vadovas atsirado dėl sparčiai augančios krikščionių bendruomenės Šiaurės Afrikoje, kur daugybė įvairaus išsilavinimo žmonių – nuo neišmokytų darbininkų iki elito – siekė krikšto, bet dažnai neturėjo jokio tikėjimo pagrindų supratimo. Augustinas ne tik išdėstė, kokias temas (pvz., Dievo kūrimą, nuodėmę, išganymą) reikia aiškinti, bet ir pabrėžė mokytojo entuziazmo, kantrybės bei gebėjimo prisitaikyti prie klausytojų poreikių svarbą, siūlydamas net skirtingus mokymo stilius priklausomai nuo auditorijos. Veikalas buvo būtinas, nes tuo metu krikščionybė plito tarp įvairių socialinių sluoksnių, o netinkamas mokymas galėjo atbaidyti naujokus ar sukelti klaidingų įsitikinimų. Įdomu, kad Augustinas naudojo savo oratoriaus patirtį, patardamas mokytojams „įžiebti klausytojų širdis“, ir net prisipažino, kad pats kartais nuobodžiaudavo vesdamas katekizmo pamokas, taip parodydamas žmogiškąją savo pusę.
AUGUSTINO VEIKALAS „APIE KATECHIZUOJAMUS NEIŠMANĖLIUS“
I. 1. Tu prašei manęs, broli Deogracijau, kad parašyčiau tau ką nors apie katechizuojamus neišmanėlius (lot. rudibus), kas tau būtų naudinga. Sakei, kad Kartaginoje, kur esi diakonas, pas tave dažnai atvedami tie, kuriuos reikia pirmą kartą pamokyti krikščioniškojo tikėjimo, nes esi laikomas turinčiu gausų katechizavimo gebėjimą – ir tikėjimo mokymu, ir kalbos saldumu. Bet tu, sakai, beveik visada patiri sunkumų, kaip patogiai perteikti tai, kuo mes, tikėdami, esame krikščionys: nuo ko pradėti, iki kur tęsti pasakojimą, ar, baigus pasakojimą, turėtume pridėti kokį nors paraginimą, ar tik įsakymus, kurių laikydamasis tas, kuriam kalbame, žinotų, kaip išlaikyti krikščionišką gyvenimą ir išpažinimą. Dažnai, prisipažinai ir skundeisi, tau nutikdavo, kad ilgoje ir drungnoje kalboje tu pats sau pasidarydavai menkas ir pasibjaurėtinas, ką jau kalbėti apie tą, kurį mokydamas pamokei, ir kitus, kurie klausydamiesi dalyvavo. Ir ta būtinybė tave privertė, kad mane, ta meile, kurią aš tau esu skolingas, priverstum, jog aš, nepaisydamas savo užsiėmimų, nepatingėčiau tau apie tai ką nors parašyti.
2. Aš, žinoma, esu verčiamas ne tik tos meilės, kurią draugiškai esu tau skolingas, bet ir tos, kurią visuotinai esu skolingas motinai Bažnyčiai. Ir tarnystė mane verčia, jei ką nors galiu suteikti savo darbu, kurį galiu atlikti mūsų Viešpaties dosnumu, ir jei tas pats Viešpats, kuris juos padarė mano broliais, įsako jiems padėti, jokiu būdu neatsisakyti, bet verčiau priimti su noria ir atsidavusia valia. Juk kuo labiau aš trokštu, kad Viešpaties pinigai būtų plačiau dalijami, tuo labiau man dera, jei sužinau, kad mano bendratarniai dalintojai patiria kokį nors sunkumą dalydami, daryti, kiek galiu, kad jie galėtų lengvai ir greitai atlikti tai, ką nori atlikti uoliai ir stropiai.
II. 3. Bet kas liečia tavo asmeninį svarstymą, nenorėčiau, kad tave jaudintų tai, jog dažnai tau atrodė, kad tavo kalba yra menka ir nuobodi. Gali būti, kad tam, kurį mokei, taip neatrodė. Bet kadangi tu troškai, kad būtų išgirsta kas nors geriau, todėl tai, ką sakei, tau atrodė neverta kitų ausų. Juk ir man beveik visada mano kalba nepatinka. Aš trokštu geresnės, kuria dažnai mėgaujuosi viduje, prieš pradėdamas ją išreikšti skambančiais žodžiais. O kai man nepavyksta tai padaryti taip gerai, kaip aš ją pažįstu, aš liūdžiu, kad mano liežuvis nepajėgė pasivyti mano širdies. Juk viską, ką aš suprantu, noriu, kad ir tas, kuris manęs klauso, suprastų. Ir aš jaučiu, kad nekalbu taip, kad tai pasiekčiau. Ypač todėl, kad tas supratimas lyg greitas žaibas aplieja dvasią, o kalba yra lėta ir ilga, ir labai nepanaši. Ir kol ji sukasi, anas [supratimas] jau pasislėpė savo slėptuvėse. Vis dėlto, kadangi jis paliko tam tikrus pėdsakus nuostabiu būdu atmintyje, jie išlieka su skiemenų delsimu. Ir iš tų pačių pėdsakų mes sudarome skambančius ženklus, kurie vadinami lotynų, arba graikų, arba hebrajų, ar bet kuria kita kalba, ar tie ženklai būtų mąstomi, ar net balsu tariami. O tie pėdsakai nėra nei lotyniški, nei graikiški, nei hebrajiški, nei priklauso kokiai nors kitai tautai, bet jie taip susidaro dvasioje, kaip veidas – kūne. Juk pyktis lotyniškai sakomas vienaip, graikiškai – kitaip, ir dar kitaip įvairiomis kitomis kalbomis. O supykusiojo veidas nėra nei lotyniškas, nei graikiškas. Taigi, ne visos tautos supranta, kai kas nors sako: „Aš pykstu“, bet tik lotynai. O jei įpykusios dvasios jausmas išeina į veidą ir sukuria išraišką, visi, kurie žiūri, jaučia, kad jis piktas. Bet negalima taip išvesti ir tarsi ištiesti į klausytojų jutimą per balso garsą tų pėdsakų, kuriuos supratimas įspaudžia atmintyje, kaip atviras ir akivaizdus yra veidas. Juk anie yra viduje, dvasioje, o šis – išorėje, kūne. Todėl galima spėti, kiek skiriasi mūsų lūpų garsas nuo to intelekto smūgio, kai jis netgi nėra panašus į patį atminties įspaudą. O mes, dažnai karštai trokšdami klausytojo naudos, norime kalbėti taip, kaip tada suprantame, kai dėl paties intensyvumo negalime kalbėti. Ir kadangi nepavyksta, mes kankinamės ir, lyg veltui švaistydami pastangas, nykstame iš nuobodulio. Ir iš paties nuobodulio kalba tampa dar silpnesnė ir bukesnė, nei buvo ta, kuri privedė prie nuobodulio.
4. Bet man dažnai parodo tų, kurie trokšta manęs klausytis, uolumas, kad mano iškalba nėra tokia šalta, kaip man atrodo. Ir kad jie iš jos gauna kažką naudingo, aš suprantu iš jų džiaugsmo. Ir aš stropiai stengiuosi neapleisti šios tarnystės, kurioje matau juos gerai priimant tai, kas teikiama. Taip ir tu, iš to, kad pas tave dažniau atvedami tie, kuriuos reikia pamokyti tikėjimo, turi suprasti, kad tavo kalba ne taip nepatinka kitiems, kaip nepatinka tau. Ir neturi manyti esąs nenaudingas, nes neišreiški tai, ką matai, taip, kaip trokšti. Juk galbūt ir matyti taip, kaip trokšti, tu negali. Kas gi šiame gyvenime mato ne „mįslingai ir per veidrodį“? Ir pati meilė nėra tokia didelė, kad, perplėšusi kūno tamsą, prasiskverbtų į amžinąjį giedrumą, iš kurio kažkaip švyti net ir šie praeinantys dalykai. Bet kadangi gerieji kasdien tobulėja, kad matytų dieną be dangaus sukimosi ir be nakties atėjimo, kurios „akis neregėjo, ausis negirdėjo, ir į žmogaus širdį neįėjo“, nėra didesnės priežasties, kodėl mums, mokant neišmanėlius, mūsų kalba atrodo menka, nebent todėl, kad mums patinka matyti neįprastai, o nuobodu kalbėti įprastai. Ir iš tiesų, mes esame daug maloniau klausomi, kai ir mes patys džiaugiamės tuo pačiu darbu. Juk mūsų kalbos gija yra paveikta paties mūsų džiaugsmo, ir ji išeina lengviau ir priimtiniau. Todėl tai nėra sunkus darbas – nurodyti, kas turi būti įteigta tikėjimui, nuo kur ir iki kur reikia pasakoti, ir kaip reikia keisti pasakojimą, kad jis kartais būtų trumpesnis, kartais ilgesnis, bet visada pilnas ir tobulas, ir kada naudoti trumpesnį, o kada – ilgesnį. Bet kokiais būdais tai daryti, kad kiekvienas, katechizuodamas, džiaugtųsi (juk jis bus tuo malonesnis, kuo labiau tai galės), tai yra didžiausias rūpestis. O šio dalyko įsakymas yra akivaizdus. Juk jei „Dievas myli linksmą davėją“ kalbant apie kūniškus pinigus, kiek labiau – apie dvasinius? Bet kad šis linksmumas būtų laiku, tai priklauso nuo To, kuris tai įsakė, gailestingumo. Taigi, pirmiausia aptarsime pasakojimo būdą, kurį, kaip žinau, tu nori sužinoti, tada – apie įsakymą ir raginimą, o po to – apie šio linksmumo įgijimą, ką Dievas pasiūlys.
… [Toliau Augustinas detaliai aiškina, kaip turėtų atrodyti katechezė, pradedant nuo Pradžios knygos ir baigiant dabartiniais Bažnyčios laikais, pabrėžiant meilės įsakymą kaip pagrindinį tikslą.]
SANTRAUKA IR IŠTRAUKOS
III-IV skyriai: Pasakojimo turinys ir tikslas
Augustinas teigia, kad pasakojimas turi apimti visą išganymo istoriją – nuo pasaulio sukūrimo iki dabartinių Bažnyčios laikų. Tačiau nereikia perpasakoti visko paraidžiui. Reikia atrinkti svarbiausius ir įdomiausius įvykius, juos išryškinti, o kitus – trumpai apžvelgti. Viso pasakojimo tikslas yra meilė (caritas). Viskas, kas sakoma, turi vesti klausytoją į Dievo ir artimo meilę. Kristaus atėjimas yra didžiausias Dievo meilės mums ženklas.
V-IX skyriai: Prisitaikymas prie klausytojo
Šioje dalyje Augustinas duoda praktinių patarimų, kaip elgtis su skirtingais katechumenais:
- Su apsimetėliais: Jei žmogus ateina ne dėl tikėjimo, o dėl naudos, nereikia jo demaskuoti. Verčiau reikia girti jo tariamą gerą ketinimą ir taip paskatinti jį iš tiesų norėti to, kuo jis apsimeta.
- Su išsilavinusiais: Jei ateina žmogus, jau skaitęs Šventąjį Raštą ar kitas krikščioniškas knygas, nereikia jam visko aiškinti iš naujo. Reikia taktiškai apžvelgti pagrindinius dalykus, pagirti jo žinias, bet kartu švelniai pataisyti galimas klaidas, ypač jei jis skaitė eretikų veikalus. Svarbu pabrėžti Bažnyčios autoritetą.
- Su gramatikais ir retoriais: Šiuos žmones, įpratusius prie puošnios kalbos, reikia mokyti vertinti ne žodžių skambesį, o tiesos turinį. Jiems reikia parodyti, kad Šventojo Rašto paprastume slypi didelė išmintis, ir kad tikrasis grožis yra tiesa, o ne iškalba.
X-XIV skyriai: Kaip įveikti nuobodulį ir pasiekti džiaugsmą mokant
Tai viena psichologiškiausių traktato dalių. Augustinas analizuoja, kodėl mokytojas kartais jaučiasi pavargęs, nuobodus ir nepatenkintas savo kalba. Priežastys gali būti kelios:
- Atotrūkis tarp minties ir žodžio: Protas tiesą suvokia akimirksniu, o kalba yra lėta ir netobula. Dėl šio atotrūkio mokytojas jaučiasi nusivylęs.
- Klausytojo pasyvumas: Kai klausytojas nerodo jokių emocijų ar susidomėjimo, mokytojas praranda entuziazmą.
- Nuobodulys dėl kartojimo: Nuolat kartoti tuos pačius pagrindus gali tapti nuobodu.
- Asmeniniai rūpesčiai: Jei mokytojas yra prislėgtas ar piktas, jo kalba bus nedžiaugsminga.
Augustinas siūlo vaistus:
- Prisiminti Kristaus nuolankumą, kuris, būdamas Dievas, tapo žmogumi ir kalbėjo paprastai.
- Prisiminti, kad meilė artimui yra svarbiausia, ir džiaugtis galimybe padėti kitam.
- Pabandyti įsijausti į klausytojo padėtį – jo džiaugsmas atradus tiesą gali atnaujinti ir mokytojo džiaugsmą.
- Pasitikėti Dievo apvaizda, kad net ir tada, kai jaučiamės silpni, Dievas veikia per mus.
XV-XXV skyriai: Du katechezės pavyzdžiai (ilgesnis ir trumpesnis)
Augustinas pateikia du konkrečius pavyzdžius, kaip galėtų atrodyti katechezės kalba.
- Ilgesnis pavyzdys (XVI-XXII skyriai): Čia išdėstoma visa išganymo istorija, pradedant pasaulio sukūrimu, Adomo ir Ievos nuopuoliu, Senojo Testamento įvykiais (Nojaus tvanas, Abraomo pašaukimas, Išėjimas iš Egipto, Įstatymo davimas), kurie yra Kristaus ir Bažnyčios provaizdžiai. Tada pereinama prie Kristaus atėjimo, Jo gyvenimo, kančios, mirties ir prisikėlimo. Galiausiai, kalbama apie Bažnyčios plitimą, persekiojimus, erezijas ir būsimąjį Paskutinį teismą.
- Trumpesnis pavyzdys (XXVI-XXVII skyriai): Tai yra ilgesniojo varianto santrauka, skirta tiems atvejams, kai laiko yra mažai.
Trumpesnio pavyzdžio vertimas:
XXVI. 52. Iš tiesų, broli, ta didelė ir tikra palaima yra ta, kuri žadama šventiesiems būsimajame amžiuje. O visi matomi dalykai praeina, ir visa šio pasaulio puikybė, ir malonumai, ir smalsumas pražus, ir kartu su savimi į pražūtį nusitemps savo mylėtojus. Nuo šios pražūties, tai yra, nuo amžinųjų bausmių, gailestingas Dievas, norėdamas išlaisvinti žmones, jei jie patys sau nebūtų priešai ir neatsispirtų savo Kūrėjo gailestingumui, pasiuntė savo viengimį Sūnų, tai yra, savo Žodį, lygų sau, per kurį Jis viską sukūrė. Ir, išlikdamas savo dievystėje ir neatsitraukdamas nuo Tėvo, ir niekuo nepasikeitęs, Jis, vis dėlto, prisiimdamas žmogų ir pasirodydamas žmonėms mirtingame kūne, atėjo pas žmones. Kad kaip per vieną žmogų, kuris buvo sukurtas pirmas, tai yra, Adomą, mirtis įėjo į žmonių giminę, nes jis sutiko su savo moterimi, apgauta velnio, kad jie pažeistų Dievo įsakymą, taip per vieną žmogų, kuris taip pat yra Dievas, Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, ištrynus visas praeities nuodėmes, visi, tikintys Jį, įeitų į amžinąjį gyvenimą.
XXVII. 53. Viskas, ką dabar matai Dievo Bažnyčioje ir kas vyksta po Kristaus vardu visame pasaulyje, jau buvo išpranašauta prieš amžius. Ir kaip mes tai skaitome, taip ir matome. Ir iš to mes esame statomi tikėjime. Kažkada įvyko tvanas visoje žemėje, kad būtų sunaikinti nusidėjėliai. Ir vis dėlto, tie, kurie išsigelbėjo arkoje, rodė būsimosios Bažnyčios sakramentą, kuri dabar plaukia pasaulio bangose ir per Kristaus kryžiaus medį yra išlaisvinama nuo paskendimo. Buvo išpranašauta Abraomui, ištikimam Dievo tarnui, vienam žmogui, kad iš jo gims tauta, kuri garbins vieną Dievą tarp kitų tautų, kurios garbino stabus. Ir viskas, kas buvo išpranašauta tai tautai, įvyko taip, kaip buvo išpranašauta. Toje tautoje taip pat buvo pranašautas Kristus, visų šventųjų Karalius ir Dievas, ateisiantis iš paties Abraomo sėklos pagal kūną, kurį Jis prisiėmė, kad ir visi, kurie seka jo tikėjimu, būtų Abraomo vaikai. Ir taip įvyko: Kristus gimė iš Mergelės Marijos, kuri buvo iš tos giminės. Buvo išpranašauta per pranašus, kad Jis kentės ant kryžiaus nuo tos pačios žydų tautos, iš kurios giminės pagal kūną Jis atėjo. Ir taip įvyko. Buvo išpranašauta, kad Jis prisikels. Jis prisikėlė. Ir pagal pačius pranašų pranašavimus Jis įžengė į dangų ir savo mokiniams pasiuntė Šventąją Dvasią. Buvo išpranašauta ne tik pranašų, bet ir paties Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad Jo Bažnyčia bus visame pasaulyje, išplitusi per šventųjų kankinystes ir kančias. Ir tai buvo išpranašauta tada, kai Jo vardas dar buvo paslėptas nuo tautų, ir ten, kur buvo žinomas, buvo išjuokiamas. Ir vis dėlto, Jo stebuklų galia, ar tų, kuriuos Jis pats padarė, ar tų, kuriuos padarė per savo tarnus, kai tai skelbiama ir tikima, mes jau matome, kad tai, kas buvo išpranašauta, yra įvykdyta. Ir patys žemės karaliai, kurie anksčiau persekiojo krikščionis, dabar yra pajungti Kristaus vardui. Buvo išpranašauta taip pat, kad iš Jo Bažnyčios išeis schizmos ir erezijos, ir po Jo vardu, įvairiose vietose, kur galės, ieškos savo, o ne Kristaus, šlovės. Ir tai įvyko.
54. Argi tada tai, kas liko, neateis? Akivaizdu, kad kaip šie išpranašauti dalykai atėjo, taip ateis ir anie – bet kokios teisiųjų kančios, kurios dar liko, ir teismo diena, kuri atskirs visus bedievius nuo teisiųjų mirusiųjų prisikėlime. Ir ne tik tuos, kurie yra už Bažnyčios ribų, bet ir pačios Bažnyčios pelus, kuriuos ji turi kantriausiai pakęsti iki paskutinio vėtymo, ji atskirs ugniai, kuriai jie yra skirti. O tie, kurie juokiasi iš prisikėlimo, manydami, kad šis kūnas, kadangi pūva, negali prisikelti, prisikels jame kančioms. Ir Dievas jiems parodys, kad Tas, kuris galėjo sukurti šiuos kūnus prieš jiems esant, gali juos akimirksniu atstatyti tokius, kokie jie buvo. Visi ištikimieji, karaliausiantys su Kristumi, prisikels tame pačiame kūne, kad nusipelnytų būti pakeisti į angelišką negendamybę, kad taptų lygūs Dievo angelams, kaip pats Viešpats pažadėjo. Ir jie Jį šlovins be jokio trūkumo ir be jokio nuobodulio, visada gyvendami Jame ir iš Jo, su tokiu džiaugsmu ir palaima, kokios žmogus negali nei pasakyti, nei sugalvoti.
55. Tu, tikėdamas tai, saugokis pagundų (nes velnias ieško tų, kurie su juo pražūtų), kad ne tik per tuos, kurie yra už Bažnyčios ribų, ar pagonis, ar žydus, ar eretikus, tas priešas tavęs nesuviliotų, bet ir tuos, kuriuos matai pačioje Katalikų Bažnyčioje blogai gyvenančius, ar besimėgaujančius pilvo ir gerklės malonumais, ar ištvirkaujančius, ar atsidavusius tuščioms smalsybėms ar neteisėtiems dalykams, ar reginiams, ar vaistams, ar velniškoms pranašystėms, ar puikybės ir išdidumo pompai ir godumui, ar bet kokiam gyvenimui, kurį įstatymas smerkia ir baudžia – jų nesek. Bet verčiau junkis prie gerųjų, kuriuos lengvai rasi, jei ir tu toks tapsi, kad kartu garbintumėte ir mylėtumėte Dievą nemokamai. Nes visas mūsų atlygis bus Jis pats, kad tame gyvenime mėgautumėmės Jo gerumu ir grožiu. Bet Jis turi būti mylimas ne kaip kas nors, kas matoma akimis, bet kaip mylima išmintis, ir tiesa, ir šventumas, ir teisingumas, ir meilė, ir jei kas nors kitas taip vadinamas. Ne taip, kaip tai yra žmonėse, bet kaip tai yra pačiame negendančios ir nekintamos išminties šaltinyje. Todėl, kad ir ką matytum mylintį šiuos dalykus, prie jų junkis, kad per Kristų, kuris tapo žmogumi, kad būtų Dievo ir žmonių Tarpininkas, būtum sutaikintas su Dievu. O iškrypusių žmonių, net jei jie įeina į bažnyčios sienas, nemanyk, kad jie įeis į dangaus karalystę, nes savo laiku jie bus atskirti, jei nepagerės. Taigi, sek gerus žmones, pakęsk blogus, mylėk visus, nes nežinai, koks rytoj bus tas, kuris šiandien yra blogas. Ir nemylėk jų neteisybės, bet mylėk juos pačius, kad jie pasiektų teisingumą. Nes mums įsakyta ne tik Dievo meilė, bet ir artimo meilė, ant kurių dviejų įsakymų kabo visas Įstatymas ir Pranašai. To neįvykdo nebent tas, kuris gavo Šventosios Dvasios dovaną, lygią Tėvui ir Sūnui, nes pati Trejybė yra Dievas. Ir Dieve visa viltis turi būti dedama. Žmoguje viltis neturi būti dedama, kad ir koks jis būtų. Juk viena yra Tas, iš kurio esame nuteisinti, kita – tie, su kuriais esame nuteisinti. Velnias gundo ne tik per geismus, bet ir per įžeidimų, skausmų ir pačios mirties baimes. Bet ką žmogus iškentės dėl Kristaus vardo ir dėl amžinojo gyvenimo vilties, ir, ištverdamas, pakels, jam bus duotas didesnis atlygis. O kas pasiduos velniui, bus su juo pasmerktas. Bet gailestingumo darbai su pamaldžiu nuolankumu išprašo iš Viešpaties, kad Jis neleistų savo tarnams būti gundomiems labiau, nei jie gali pakelti.