Kas yra sniego žmogus?

Tamsiuose Šiaurės Amerikos miškuose ir atšiauriose Himalajų viršukalnėse gyvuoja legendos apie paslaptingas, į žmogų panašias būtybes. Vakaruose jos žinomos kaip Bigfutas (Didžiapėdis) ir Jetis (Sniego Žmogus) – tai garsiausi kriptozoologijos, mokslo apie legendomis apipintus gyvūnus, simboliai. Šimtmečius perduodami iš lūpų į lūpas pasakojimai, migloti liudininkų parodymai ir mįslingi „įrodymai“ kursto nesibaigiančius debatus: ar tai tik folkloro ir masinės vaizduotės vaisius, ar mūsų planetoje iš tiesų slepiasi neatrastos primatų rūšys?

Jetis – Himalajų Kalnų Dvasia

Regionas: Himalajų kalnai (Nepalas, Tibetas, Butanas).
Aprašymas: Dvikojė, stambi, į beždžionę panaši būtybė, padengta tankiu baltu, pilku ar rusvu kailiu.

Ječio legenda yra neatsiejama Himalajų kultūros dalis, giliai persipynusi su vietiniais tikėjimais ir net religija.

  • Vietinis folkloras ir religinės sąsajos: Šerpams ir kitoms regiono tautoms Jetis (šerpų kalba – „uolų gyvūnas“) nėra tiesiog pabaisa. Jis laikomas galinga kalnų dvasia, gamtos sargu. Tikima, kad susitikimas su Ječiu gali būti ir pražūtingas, ir nešantis sėkmę – viskas priklauso nuo pagarbos, kurią parodai kalnams. Įdomiausia tai, kad legenda rado prieglobstį ir budistų vienuolynuose. Juose ilgą laiką buvo saugomos tariamos Jėčio relikvijos: Khumjungo vienuolyno „skalpas“ ir Pangbočės vienuolyno sudžiūvusi ranka. Šios relikvijos įtvirtino legendą ir pavertė ją beveik apčiuopiama tikrove.
  • Atradimas Vakarams: Vakarų pasaulis Ječiu susidomėjo XX a. viduryje. 1951 m. alpinistas Ericas Shiptonas, tyrinėdamas Everesto šlaitus, nufotografavo milžinišką, aiškų pėdsaką sniege. Ši nuotrauka tapo sensacija ir įžiebė dešimtmečius trunkančias Ječio paieškas, o žurnalistų netiksliai išverstas pavadinimas „Bjaurusis Sniego Žmogus“ (angl. Abominable Snowman) tapo populiariosios kultūros dalimi.

Bigfutas (Saskvačas) – Šiaurės Amerikos Miškų Šešėlis

Regionas: Šiaurės Amerikos miškai (ypač JAV šiaurės vakarai ir Kanada).
Aprašymas: Labai aukštas (2–3 metrų), raumeningas hominidas, apaugęs tamsiu kailiu.

Kitaip nei Jetis, Bigfutas yra labiau modernių laikų fenomenas, nors jo šaknys taip pat siekia vietinių indėnų mitologiją.

  • Indėnų legendos: Daugelis Šiaurės Amerikos genčių turi pasakojimų apie Saskvačą (angl. Sasquatch, iš sališų kalbos – „laukinis miško žmogus“). Tai paslaptingi, drovūs miško gyventojai, laikomi tarpine grandimi tarp gyvūno ir žmogaus, kartais net priskiriami gamtos dvasioms.
  • Moderni karštinė: Bigfuto legenda sprogo 1958 m., kai Kalifornijos statybininkai aplink savo stovyklavietę pradėjo rasti gigantiškus pėdsakus. Spauda juos pakrikštijo „Bigfoot“ (Didžiapėdis), ir gimė nacionalinė manija.
  • Pagrindinis „įrodymas“: Legenda pasiekė viršūnę 1967 m., kai Rogeris Pattersonas ir Bobas Gimlinas paviešino trumpą, drebantį filmą. Jame užfiksuota, kaip stambi, plaukuota būtybė (vėliau praminta „Patty“) ramiai eina per išdžiūvusią upės vagą ir, prieš dingdama miške, trumpam atsisuka į kamerą. Šis filmas iki šiol yra karščiausių ginčų objektas: ar tai neatremiamas įrodymas, ar tiesiog talentinga klastotė?

Mokslinis Verdiktas: Tarp Mėginių ir Skepticizmo

Nepaisant tūkstančių liudijimų ir tariamų įrodymų gausos, mokslo bendruomenė išlieka vieningai skeptiška. Iki šiol nėra nė vieno neginčijamo mokslinio įrodymo, patvirtinančio šių būtybių egzistavimą.

  • Jokių fizinių liekanų: Svarbiausias kontrargumentas – kūnų nebuvimas. Kad išliktų gyvybinga populiacija, tokiems dideliems gyvūnams reikėtų šimtų individų. Per dešimtmečius paieškų nebuvo rastas nė vienas skeletas, kaulas ar dantis, kurį būtų galima vienareikšmiškai priskirti neatpažintam primatui.
  • DNR tyrimai: Modernūs genetiniai tyrimai atskleidė tiesą apie daugelį „įrodymų“.
    • Himalajų relikvijos pasirodė esančios pagamintos iš ožkų giminaičių odos (skalpas) arba tiesiog priklausė žmogui (ranka).
    • Didelio masto Oksfordo universiteto atlikti plaukų mėginių tyrimai parodė, kad tariami „Ječio“ ir „Bigfuto“ plaukai iš tiesų priklausė lokiams, vilkams, karvėms ir kitiems žinomiems gyvūnams.
  • Klaidingas identifikavimas: Dauguma liudijimų gali būti paaiškinti paprasčiau. Bigfuto siluetas labai primena ant dviejų kojų atsistojusį juodąjį lokį, o Ječio pėdsakai sniege – patirpusius ir vėl sušalusius Himalajų rudojo lokio pėdsakus.
  • Apgavystės: Dalis istorijų buvo atvirai pripažintos klastotėmis, siekiant šlovės ar pelno. Tai meta šešėlį ir ant tų liudijimų, kurių negalima nei patvirtinti, nei paneigti.

Mokslas pateikia aiškų atsakymą: Jetis ir Bigfutas yra folkloro, klaidingo identifikavimo ir apgavysčių mišinys. Tačiau kodėl šios būtybės taip giliai įsitvirtinusios mūsų vaizduotėje?

Atsakymas slypi žmogaus psichologijoje. Jetis ir Bigfutas simbolizuoja laukinę, nepažintą gamtą ir paslaptį, kuri tyko ties mūsų civilizacijos riba. Jie yra „kitokio“ įsikūnijimas – priminimas, kad pasaulis yra didesnis ir paslaptingesnis, nei atrodo. Kol pasaulyje liks neįžengiamų miškų ir neištirtų kalnų slėnių, tol juose gyvens ir legendos apie paslaptingus sniego žmones.