Atlantida yra viena garsiausių prarastos civilizacijos legendų, kurios ištakos siekia senovės Graikiją. Pirmasis apie ją rašė filosofas Platonas maždaug 360 m. pr. Kr. savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“. Pasak jo, Atlantida buvo galinga ir pažangi sala, kuri egzistavo už „Heraklio stulpų“ – tai, tikėtina, dabartinė Gibraltaro sąsiaurio vieta. Ši sala esą egzistavo apie 9000 metų iki Platono laikų ir vieną dieną bei naktį buvo sunaikinta žemės drebėjimų ir potvynių, nugrimzdama į jūrą.
Platonas apibūdino Atlantidą kaip utopinę valstybę – turtingą, pažangią, organizuotą ir gražiai suprojektuotą. Miestas turėjo koncentriškai išdėstytus kanalus, pažangią žemdirbystę, didingą architektūrą, galingą armiją ir aukštą kultūrą. Tačiau, pasak jo, Atlantidai tapo godūs ir išpuikę – jų moralinis nuosmukis lėmė dievų rūstybę ir galutinį sunaikinimą. Kai kurie mano, kad Platonas paprasčiausiai kūrė alegorinę istoriją – skirtą parodyti, kas nutinka, kai civilizacija pameta dorybes ir nusižengia dieviškajam teisingumui.
Nepaisant to, daugelis žmonių per šimtmečius tikėjo, kad Atlantida iš tiesų egzistavo. Vieni mano, kad tai galėjo būti senovinė civilizacija, kurios liekanos dar neatrastos. Kiti įsitikinę, kad tai galėjo būti iškraipyta tikros katastrofos atmintis – galbūt vulkano išsiveržimas, kaip įvyko Santorinio (Teros) saloje apie 1600 m. pr. Kr., kuris sunaikino Mino civilizaciją. Tokia katastrofa galėjo būti perduodama per žodinius pasakojimus ir ilgainiui įgavo mitinį atspalvį.
Šiuolaikiniai Atlantidos teorijos šalininkai siūlo įvairias versijas. Vieni lokalizuoja Atlantidą Atlanto vandenyne, netoli Azorų salų. Kiti ją mato kaip civilizaciją, kuri egzistavo Antarktidoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje ar net Baltijos jūroje. Kai kurie į Atlantidą žiūri per mistinę prizmę – kaip į aukšto dvasinio išsivystymo civilizaciją, kuri turėjo ryšį su kosmosu, subtiliomis energijomis ar netgi kontaktą su nežemiškomis būtybėmis. Tokios interpretacijos dažnai persipina su naujojo amžiaus (New Age) dvasinėmis pažiūromis, kurios Atlantidą laiko žmogaus istorijos „aukso amžiaus“ simboliu.
Religinėje ar dvasinėje sferoje kai kurie pseudomoksliniai ar ezoteriniai šaltiniai Atlantidą sieja su „kritusiais angelais“, Lemūrija, žmogaus sąmonės evoliucija ir dvasiniais ciklais. Pasak šių teorijų, Atlantida buvo pažangi ne tik technologine, bet ir dvasine prasme – jos gyventojai esą mokėjo naudotis kristalais, telepatija ar dirbo su „eterine energija“. Tačiau jų dvasinis nuopuolis, išdidumas ir manipuliacijos energijomis atvedė į jų žūtį – tai primena biblines pasakojimo temas, kaip apie Nojaus tvaną ar Babelio bokštą.
Moksliniu požiūriu šiuo metu nėra jokių įrodymų, kad Atlantida egzistavo kaip realus žemynas ar civilizacija. Nei archeologija, nei geologija nerado patvirtinimo, kad tokia sala būtų buvusi ir per trumpą laiką nugrimzdusi į jūrą. Platonas yra vienintelis pirminis šaltinis, iš kurio kyla visas Atlantidos naratyvas, ir dauguma istorikų mano, kad jis kūrė filosofinę alegoriją, o ne realų geografinį ar istorinį pasakojimą. Visi kiti šaltiniai, tvirtinantys apie jos egzistavimą, yra vėlesni ir dažnai remiasi spėlionėmis ar interpretacijomis, o ne įrodymais.