Tartarija yra viena iš populiariausių šiuolaikinių pseudohistorijos temų, išpopuliarėjusi internete XXI amžiuje. Šios teorijos šalininkai teigia, kad Tartarija buvo itin pažangi, globali civilizacija, kuri egzistavo iki XIX amžiaus, tačiau buvo sunaikinta ir jos egzistavimas sąmoningai paslėptas. Nors terminas „Tartarija“ egzistavo istoriniuose šaltiniuose, dauguma jo interpretacijų šiandien neturi nieko bendra su tikrąja istorine realybe.
Pasak teorijos šalininkų, Tartarija buvo didžiulė imperija, kuri užėmė Sibirą, Rusiją, Centrinę Aziją, o kai kurie tvirtina – net ir Europą, Šiaurės Ameriką bei kitas pasaulio dalis. Šios imperijos gyventojai esą buvo labai išsivysčiusi tauta, turėjusi pažangią technologiją, įskaitant nemokamą energiją, elektromagnetinius įrenginius, architektūrą, pranokstančią mūsų laikus, ir netgi skraidančias mašinas. Tartarijos pastatai esą matomi visame pasaulyje – tai dideli kupoliniai ir kolonų architektūros statiniai, dažnai priskiriami XIX amžiaus stiliui (pavyzdžiui, rotušės, teatrai, senos geležinkelio stotys). Šalininkai teigia, kad šie pastatai iš tikrųjų yra likučiai nuo Tartarijos laikų, o oficiali istorija juos „pavertė“ vėlyvojo imperinio laikotarpio statiniais.
Dar vienas dažnas pasakojimas – „purvo potvynis“, kuris tariamai nutiko XVIII–XIX amžiuje ir sunaikino Tartarijos miestus. Tai, kad kai kurių senų pastatų dalys yra po žeme arba langai matomi žemiau žemės lygio, aiškinama ne miesto rekonstrukcija, o globalia katastrofa. Šią teoriją dažnai sieja su sąmokslu – esą po katastrofos likusios pasaulio jėgos (pvz., Britų imperija, Romos katalikų bažnyčia, masonai ar JAV) nusprendė sunaikinti Tartarijos likučius ir perrašyti istoriją.
Kai kurie šalininkai į teoriją įtraukia religinius ar dvasinius elementus. Tartarija esą buvo dvasinė civilizacija, kuri gyveno harmonijoje su gamta, be vergijos, be centralizuotos valdžios, o religija joje buvo natūrali, neinstitucionalizuota. Kai kur net tvirtinama, kad Tartarai buvo artimi „tikriesiems krikščionims“, gyvenusiems pagal Kristaus mokymus, prieš Romos bažnyčios dogmatizavimą. Kiti prideda ezoterinių ir okultinių elementų – apie energijos tinklus, eterinę technologiją, rezonansą ar „dieviškąją architektūrą“, kuri galėjo gydyti žmogų per vibracijas.
Moksliniu požiūriu ši teorija neturi pagrindo. Nors „Tartarijos“ terminas egzistavo žemėlapiuose, jis neapibūdino vieningos valstybės. Tai buvo geografinis terminas, naudojamas europiečių, neturėjusių aiškesnės informacijos apie Azijos tautas. Istorikai puikiai dokumentavo regionų, vadintų „Tartarija“, tautas – tai daugiausia buvo mongolai, totoriai, siberai ir kitos klajoklių gentys. Architektūriniai pastatai, priskiriami Tartarijai, turi aiškią kilmę, datavimą ir techninę analizę. Purvo potvynio fenomenas taip pat aiškinamas miesto vystymosi ypatybėmis – statybos, reljefo pakilimai, perstatymai ar tiesiog laiko poveikis.
Be to, Tartarijos teorija dažnai remiasi klaidingais istoriniais šaltiniais, iš konteksto ištrauktomis citatomis, prastai interpretuotais žemėlapiais ir architektūros nepažinimu. Tai nėra piktavališkas melas, o dažnai iš nežinojimo, romantizmo ar pasitikėjimo YouTube tipo šaltiniais gimęs pasaulio aiškinimas.