Didžiojo Penktadienio Tenebrae liturgijoje, kuri yra Romos Brevijoriaus dalis, naudojami devyni atsakomieji tekstai (responsoria), atliekami per naktines arba rytines valandas (ypač Matutinum – rytmetinę liturgiją). Šie tekstai, lydimi psalmių ir skaitinių, yra skirti apmąstyti Kristaus kančią, mirtį ir dvasinę tamsą, apėmusią pasaulį. Jie tradiciškai atliekami lotynų kalba ir yra giliai įsišakniję Katalikų Bažnyčios liturginėje tradicijoje.
Devyni Didžiojo Penktadienio Tenebrae atsakomieji tekstai
- In monte Oliveti
- Vertimas: „Ant Alyvų kalno“
- Turinys: Šis atsakas apmąsto Jėzaus maldą Alyvų sode, kur Jis meldėsi prieš suėmimą, prašydamas, kad taurė Jį aplenktų, bet paklusdamas Tėvo valiai (plg. Mt 26, 36–46).
- Pavyzdys: „In monte Oliveti oravit ad Patrem: Pater, si fieri potest, transeat a me calix iste.“ („Ant Alyvų kalno Jis meldėsi Tėvui: Tėve, jei įmanoma, tegu ši taurė mane aplenkia.“)
- Kontekstas: Tekstas pabrėžia Jėzaus žmogiškąją kančią ir Jo klusnumą.
- Tristis est anima mea
- Vertimas: „Mano siela nuliūdusi“
- Turinys: Atsakas cituoja Jėzaus žodžius mokiniams Alyvų sode: „Mano siela nuliūdusi iki mirties“ (Mt 26, 38). Jėzus išreiškia savo skausmą ir artėjančios mirties nuojautą.
- Pavyzdys: „Tristis est anima mea usque ad mortem: sustinete hic, et vigilate mecum.“ („Mano siela nuliūdusi iki mirties: pasilikite čia ir budėkite su manimi.“)
- Kontekstas: Akcentuojamas Jėzaus vienatvė ir mokinių nesugebėjimas budėti su Juo.
- Ecce vidimus eum
- Vertimas: „Štai mes matėme Jį“
- Turinys: Šis atsakas remiasi Izaijo pranašystėmis apie Kenčiantį Tarną (Iz 53). Jėzus vaizduojamas kaip tas, kuris „neturi nei išvaizdos, nei grožio“, bet neša žmonijos nuodėmes.
- Pavyzdys: „Ecce vidimus eum non habentem speciem, neque decorem.“ („Štai mes matėme Jį, neturintį nei išvaizdos, nei grožio.“)
- Kontekstas: Tekstas kviečia apmąstyti Kristaus pažeminimą ir auką.
- Amicus meus
- Vertimas: „Mano draugas“
- Turinys: Atsakas kalba apie Judo išdavystę, pabrėždamas, kaip Jėzaus draugas Jį išdavė bučiniu (plg. Mt 26, 47–50).
- Pavyzdys: „Amicus meus osculis me tradidit signum: quem osculatus fuero, ipse est.“ („Mano draugas bučiniu mane išdavė: tą, kurį pabučiuosiu, tas ir yra.“)
- Kontekstas: Išdavystės skausmas ir Jėzaus švelnumas net išdavikui.
- Tenebrae factae sunt
- Vertimas: „Tamsa apgaubė“
- Turinys: Šis atsakas, minimas enciklikoje Summi Pontificatus, aprašo tamsą, apsiautusią žemę per Jėzaus nukryžiavimą, ir Jo šūksnį: „Dieve mano, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 45–46).
- Pavyzdys: „Tenebrae factae sunt, dum crucifixissent Jesum: et circa horam nonam exclamavit Jesus voce magna: Deus meus, ut quid me dereliquisti?“ („Tamsa apgaubė, kai nukryžiavo Jėzų: ir apie devintą valandą Jėzus sušuko: Dieve mano, kodėl mane apleidai?“)
- Kontekstas: Simbolizuoja dvasinę tamsą ir Kristaus aukos kulminaciją.
- Animam meam dilectam
- Vertimas: „Mano mylimą sielą“
- Turinys: Jėzus aprašomas kaip atiduodantis savo sielą į mirtį už žmoniją, remiantis pranašiškais Senojo Testamento tekstais (pvz., Iz 53).
- Pavyzdys: „Animam meam dilectam tradidi in manus iniquorum.“ („Mano mylimą sielą atidaviau į nedorėlių rankas.“)
- Kontekstas: Pabrėžiama Jėzaus auka ir Jo kančios savanoriškumas.
- Tradiderunt me
- Vertimas: „Jie mane išdavė“
- Turinys: Atsakas kalba apie Jėzaus išdavimą į priešų rankas, pabrėždamas, kaip Jis buvo apleistas ir paniekintas (plg. Ps 69).
- Pavyzdys: „Tradiderunt me in manus impiorum, et inter iniquos projecerunt me.“ („Jie mane išdavė į bedievių rankas ir tarp neteisiųjų mane metė.“)
- Kontekstas: Jėzaus vienatvė ir kančia tarp priešiškos minios.
- Jesum tradidit impius
- Vertimas: „Nedorėlis išdavė Jėzų“
- Turinys: Vėl grįžtama prie Judo išdavystės temos, pabrėžiant, kaip nedorėlis (Judas) pardavė Jėzų už pinigus (Mt 26, 14–16).
- Pavyzdys: „Jesum tradidit impius summis principibus sacerdotum, et senioribus populi.“ („Nedorėlis išdavė Jėzų vyriausiesiems kunigams ir tautos seniūnams.“)
- Kontekstas: Išdavystės moralinis svoris ir jos pasekmės.
- Caligaverunt oculi mei
- Vertimas: „Mano akys aptemo“
- Turinys: Atsakas vaizduoja Jėzaus skausmą ir liūdesį, kai Jo akys „aptemsta“ nuo verkimo, matant draugų išdavystę ir kančią (remiasi Jeremijo raudomis).
- Pavyzdys: „Caligaverunt oculi mei a fletu meo: quia elongatus est a me qui consolabatur me.“ („Mano akys aptemo nuo mano raudos, nes toli nuo manęs tas, kuris mane guodė.“)
- Kontekstas: Gilus emocinis Jėzaus skausmas ir apleistumo jausmas.
Struktūra:Tenebrae liturgijoje šie atsakai skirstomi į tris „nokturnus“ (naktines dalis), po tris atsakus kiekviename. Kiekvienas atsakas susideda iš pagrindinio teksto (responsorium) ir trumpo atsakymo (versiculum), kuris kartojamas.
Simbolika: Per Tenebrae apeigas tradiciškai gesinamos žvakės, simbolizuojančios tamsą ir Kristaus mirtį. Baigiant liturgiją, paskutinė žvakė paslepiama, o po to sugrąžinama, vaizduojant Prisikėlimą.
Muzikinis palikimas: Šie atsakai dažnai buvo komponuojami žymių kompozitorių, tokių kaip Giovanni Palestrina ar Carlo Gesualdo, XVI–XVII a. Jų polifoninės versijos iki šiol atliekamos per Didžiąją savaitę. Pavyzdžiui, Gesualdo Tenebrae Responsoria yra žinomi dėl savo dramatiškos ir emocingos harmonijos, atspindinčios tekstų skausmą.
Istorinis niuansas: Viduramžiais Tenebrae liturgija buvo tokia populiari, kad net nekatalikai kartais dalyvaudavo dėl jos emocinio poveikio. Kai kuriose vietose, pvz., Italijoje, buvo įprasta per paskutinį atsaką sukelti triukšmą (vadinamą strepitus), simbolizuojantį žemės drebėjimą po Jėzaus mirties (Mt 27, 51).