Apokrifinis Naujojo Testamento tekstas, žinomas kaip „Juozapo iš Arimatėjos pasakojimas“ (Narrative of Joseph of Arimathea). Kaip ir kiti apokrifai, jis nėra įtrauktas į oficialų Biblijos kanoną, tačiau buvo populiarus ankstyvųjų viduramžių krikščionių bendruomenėse. Tekstas priskiriamas vadinamajam „Piloto ciklui“ – kūrinių grupei, kuri išplečia ir papildo kanoninėse evangelijose aprašytus Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo įvykius. Šis kūrinys yra pseudepigrafinis, t. y. parašytas nežinomo autoriaus, kuris prisistato kaip Juozapas iš Arimatėjos, kad suteiktų pasakojimui didesnį autoritetą ir patikimumą.
Tikrasis teksto autorius yra nežinomas. Kūrinys buvo parašytas greičiausiai graikų kalba, tačiau jo sukūrimo data nėra tiksliai nustatyta. Vis dėlto, remiantis stiliumi, teologinėmis temomis ir priklausomybe nuo kitų, anksčiau parašytų apokrifų (pavyzdžiui, Nikodemo evangelijos), mokslininkai mano, kad jis buvo sukurtas vėlesniu laikotarpiu, greičiausiai ankstyvaisiais viduramžiais, galbūt po V amžiaus. Tai nėra liudininko, gyvenusio Jėzaus laikais, pasakojimas, o vėlesnės krikščionių bendruomenės literatūrinis kūrinys, skirtas pamokyti ir paaiškinti tam tikras tikėjimo tiesas.
Tekste pasakojama iš Juozapo iš Arimatėjos perspektyvos, aprašant įvykius, susijusius su Jėzaus nukryžiavimu, ir ypač daug dėmesio skiriant dviem kartu nukryžiuotiems nusikaltėliams. Štai pagrindiniai siužeto elementai:
- Dviejų nusikaltėlių pristatymas: Teksto pradžioje detaliai aprašomi du nusikaltėliai: Gestas, žiaurus ir dievo nepažįstantis plėšikas, kankinęs žmones, ir Demas, Galilėjos gyventojas, kuris, nors ir buvo vagis, puldinėjo turtuolius, bet buvo geras vargšams. Šis Demas, pasak teksto, netgi pavogė žydų Įstatymą (Torą) iš Jeruzalės šventyklos.
- Nauja Jėzaus teismo versija: Vietoj kanoninėse evangelijose aprašytų kaltinimų, šis tekstas pateikia visiškai kitokią istoriją. Pagrindinis kaltinimas Jėzui yra neva jis pavogė Įstatymą iš šventyklos. Judas Iskarijotas, papirktas vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafos, melagingai apkaltina Jėzų šia vagyste, kad nukreiptų įtarimus nuo tikrojo vagies ir Kajafos dukters Saros.
- Išplėstas pasakojimas apie atgailaujantį nusikaltėlį: Nukryžiavimo scena yra išplėtota, ypač atgailaujančio nusikaltėlio Demo žodžiai. Jis pasako ilgą, teologiškai turtingą maldą, kurioje išpažįsta Jėzų kaip Dievo Sūnų, Visatos Valdovą ir teisėją, prašydamas atleidimo ir vietos Jo karalystėje. Jėzus ne tik pažada jam rojų, bet ir parašo oficialų raštą angelams, saugantiems rojų, įsakydamas įleisti Demą vidun.
- Juozapo įkalinimas ir stebuklingas išgelbėjimas: Po to, kai Juozapas palaidoja Jėzaus kūną, žydai jį įkalina. Tačiau jam kalėjime pasirodo pats Jėzus kartu su atgailaujančiu nusikaltėliu, kuris dabar švyti dangiška šlove. Kalėjimo sienos stebuklingai atsiveria, ir Juozapas išlaisvinamas.
- Pasakojimo pabaiga ir tikslas: Tekstas baigiamas scena, kurioje Juozapas, Jėzus ir nusikaltėlis keliauja į Galilėją. Nusikaltėlis pasirodo kaip karališka, šlovinga būtybė, kuriai tarnauja angelai. Juozapas teigia, kad visa tai užrašė tam, kad žmonės patikėtų Jėzumi Kristumi ir nustotų laikytis Mozės įstatymo, o vietoj to tikėtų per Jėzų įvykusiais stebuklais. Tai atskleidžia vieną pagrindinių teksto tikslų – parodyti krikščionybės pranašumą prieš judaizmą.
JUOZAPO ISTORIJA
ARIMATĖJOS JUOZAPO, KURIS PRAŠĖ VIEŠPATIES KŪNO, PASAKOJIMAS, KURIAME JIS UŽSIMENA APIE DVIEJŲ PLĖŠIKŲ ATVEJUS
1 SKYRIUS
Aš esu Juozapas iš Arimatėjos, kuris iš Piloto prašė Viešpaties Jėzaus kūno laidojimui ir dėl to buvau uždarytas į kalėjimą žudikiškų ir Dievui priešiškų žydų, kurie, laikydamiesi įstatymo, per patį Mozę tapo vargų dalininkais, supykdę savo Įstatymų Davėją ir, nežinodami, kad Jis yra Dievas, nukryžiavo Jį ir padarė Jį akivaizdų tiems, kurie pažino Dievą. Tomis dienomis, kai jie nuteisė Dievo Sūnų nukryžiavimui, likus septynioms dienoms iki Kristaus kančios, du pasmerkti plėšikai buvo atsiųsti iš Jericho pas prokuratorių Pilotą; jų bylos buvo tokios:
Pirmasis, vardu Gestas, žudė keliautojus, kardu juos nužudydamas, o kitus palikdavo nuogus. Jis kabindavo moteris už kulnų galva žemyn, nupjaudavo jų krūtis ir gerdavo kūdikių galūnių kraują, niekada nepažinęs Dievo, nesilaikęs įstatymų, nuo pat pradžių būdamas žiaurus ir darydamas tokius darbus.
Antrojo byla buvo tokia: Jis buvo vadinamas Demu, kilęs iš Galilėjos, laikė užeigą. Jis puldavo turtuolius, bet buvo geras vargšams – vagis kaip Tobitas, nes laidojo vargšų kūnus. Jis ėmėsi plėšti žydų minias, pavogė patį įstatymą Jeruzalėje, nuplėšė Kajafos dukrą, kuri buvo šventovės kunigė, ir paėmė iš jos vietos paslaptingąjį Saliamono padėtą lobį. Tokie buvo jo darbai.
Jėzus taip pat buvo suimtas trečią dieną prieš Paschą, vakare. Kajafui ir žydų miniai tai nebuvo Pascha, o didelė rauda dėl šventovės apiplėšimo, kurį padarė plėšikas. Jie pakvietė Judą Iskarijotą ir kalbėjo su juo, nes jis buvo Kajafos, kunigo, brolio sūnus. Jis nebuvo Jėzaus mokinys Jo akivaizdoje; bet visa žydų minia klastingai jį rėmė, kad jis sektų Jėzų, ne tam, kad paklustų Jo daromiems stebuklams ar Jį išpažintų, bet kad išduotų Jį jiems, norėdami pagauti kokį melagingą Jo žodį, duodami jam dovanų už tokį drąsų ir sąžiningą elgesį, po pusę auksinio šekelio kiekvieną dieną. Jis tai darė dvejus metus su Jėzumi, kaip sako vienas Jo mokinių, vardu Jonas.
Trečią dieną, prieš Jėzui būnant suimtam, Judas sako žydams: Eime, surenkime susirinkimą; galbūt ne plėšikas pavogė įstatymą, o pats Jėzus, ir aš jį kaltinu. Kai šie žodžiai buvo ištarti, Nikodemas, laikantis šventovės raktus, atėjo pas mus ir tarė visiems: Nedarykite tokio darbo. Mat Nikodemas buvo teisingesnis už visą žydų minią. Kajafos dukra, vardu Sara, sušuko ir tarė: Jis pats visų akivaizdoje sakė prieš šią šventą vietą: „Galiu sugriauti šią šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti.“ Žydai jai tarė: Tu turi mūsų visų pasitikėjimą. Jie laikė ją pranaše. Ir tikrai, po susirinkimo Jėzus buvo suimtas.
2 SKYRIUS
Kitą dieną, savaitės ketvirtąją dieną, devintą valandą jie atvedė Jį į Kajafos salę. Anas ir Kajafas Jam tarė: Pasakyk mums, kodėl pavogei mūsų įstatymą ir atsižadėjai Mozės ir pranašų nuostatų? Jėzus nieko neatsakė. Ir vėl antrą kartą, dalyvaujant miniai, jie Jam tarė: Šventovę, kurią Saliamonas statė keturiasdešimt šešerius metus, kodėl nori ją sunaikinti per akimirką? Jėzus į tai nieko neatsakė. Mat šventovės sinagoga buvo apiplėšta plėšiko.
Ketvirtosios dienos vakarui pasibaigus, visa minia siekė sudeginti Kajafos dukrą dėl įstatymo praradimo; jie nežinojo, kaip švęsti Paschą. Ji jiems tarė: Palaukite, mano vaikai, sunaikinkime šį Jėzų, ir įstatymas bus rastas, o šventoji šventė bus pilnai įvykdyta. Slapta Anas ir Kajafas davė nemažai pinigų Judui Iskarijotui, sakydami: Sakyk, kaip sakei mums anksčiau, žinau, kad įstatymą pavogė Jėzus, kad kaltinimas būtų nukreiptas prieš jį, o ne prieš šią nekaltai kaltinamą mergelę. Judas, gavęs šį įsakymą, jiems tarė: Tegul visa minia nežino, kad jūs mane mokėte tai padaryti prieš Jėzų; paleiskite Jėzų, ir aš įtikinsiu minią, kad taip yra. Jie klastingai paleido Jėzų.
Judas, penktosios dienos aušroje įėjęs į šventovę, sako visiems žmonėms: Ką man duosite, ir aš jums atiduosiu įstatymo griovėją ir pranašų plėšiką? Žydai jam tarė: Jei jį mums atiduosi, duosime tau trisdešimt auksinių. Žmonės nežinojo, kad Judas kalba apie Jėzų, nes daugelis jų išpažino, kad jis yra Dievo Sūnus. Judas gavo trisdešimt auksinių.
Išėjęs ketvirtą ir penktą valandą, jis randa Jėzų vaikštantį gatve. Artėjant vakarui, Judas sako žydams: Duokite man kareivių su kardais ir lazdomis, ir aš jį jums atiduosiu. Jie davė jam pareigūnų, kad jį suimtų. Eidami jie, Judas jiems tarė: Suimkite žmogų, kurį pabučiuosiu, nes jis pavogė įstatymą ir pranašus. Priėjęs prie Jėzaus, jis Jį pabučiavo, sakydamas: Sveikas, Rabi! Tai buvo penktosios dienos vakaras. Suėmę Jį, jie atidavė Jį Kajafui ir vyriausiesiems kunigams, Judas sakydamas: Tai tas, kuris pavogė įstatymą ir pranašus. Žydai surengė Jėzui neteisingą teismą, sakydami: Kodėl tai padarei? Jis nieko neatsakė.
Nikodemas ir aš, Juozapas, matydami marų sostą, stovėjome atokiau nuo jų, nenorėdami žūti kartu su bedievių taryba.
3 SKYRIUS
Tą naktį padarę daug baisių dalykų prieš Jėzų, pasiruošimo dienos aušroje jie atidavė Jį prokuratoriui Pilotui, kad jis Jį nukryžiuotų; tam tikslui visi susirinko. Po teismo Pilotas įsakė Jį prikalti prie kryžiaus kartu su dviem plėšikais. Jie buvo prikalti kartu su Jėzumi, Gestas kairėje, o Demas dešinėje.
Tas, kuris buvo kairėje, pradėjo šaukti, sakydamas Jėzui: Pažiūrėk, kiek piktų darbų padariau žemėje; jei būčiau žinojęs, kad tu esi karalius, būčiau nukirtęs ir tave. Kodėl vadiniesi Dievo Sūnumi, o negali padėti sau būtinybėje? Kaip gali padėti kitam, kuris meldžia pagalbos? Jei esi Kristus, nusileisk nuo kryžiaus, kad patikėčiau tavimi. Dabar matau tave žūvant kartu su manimi, ne kaip žmogų, o kaip laukinį žvėrį. Jis pradėjo sakyti daug kitų dalykų prieš Jėzų, piktžodžiaudamas ir grieždamas dantimis prieš Jį. Mat plėšikas buvo gyvas patekęs į velnio spąstus.
Bet plėšikas dešinėje, vardu Demas, matydamas Jėzaus dievišką malonę, sušuko: Aš pažįstu Tave, Jėzau Kristau, kad Tu esi Dievo Sūnus. Matau Tave, Kristau, garbinamą milijardų angelų. Atleisk man mano nuodėmes, kurias padariau. Mano teisme neleisk žvaigždėms ar mėnuliui stoti prieš mane, kai teisysi visą pasaulį; nes naktį įvykdžiau savo nedorus ketinimus. Neparagink saulės, kuri dabar dėl Tavęs aptemusi, atskleisti mano širdies piktybių, nes jokios dovanos negaliu Tau duoti už mano nuodėmių atleidimą. Jau ateina mirtis dėl mano nuodėmių; bet Tavoji yra sutaikinimo auka. Išgelbėk mane, visų Viešpatie, nuo Tavo baisaus teismo. Nedėk priešui galios mane praryti ir paveldėti mano sielą, kaip to, kuris kabo kairėje; matau, kaip velnias džiaugsmingai paima jo sielą, o jo kūnas išnyksta. Neliepk man eiti į žydų dalį; matau Mozę ir patriarchus labai verkiančius, o velnią džiūgaujantį dėl jų. Todėl, Viešpatie, prieš mano dvasiai išeinant, liepk nuplauti mano nuodėmes ir prisimink mane, nusidėjėlį, savo karalystėje, kai ant didžiojo aukščiausio sosto teisysi dvylika Izraelio genčių. Mat Tu paruošei didelę bausmę savo pasauliui dėl savęs.
Plėšikui taip kalbant, Jėzus jam tarė: Amen, amen; sakau tau, Demai, kad šiandien būsi su manimi rojuje. O karalystės sūnūs, Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Mozės vaikai, bus išmesti į išorinę tamsą; ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tu vienas gyvensi rojuje iki mano antrojo atėjimo, kai teisiu tuos, kurie neišpažįsta mano vardo. Jis tarė plėšikui: Eik ir pasakyk cherubinams bei jėgoms, kurios suka liepsnojantį kalaviją, saugančiam rojų nuo tada, kai Adomas, pirmasis sukurtasis, buvo rojuje, nusidėjo ir nesilaikė mano įsakymų, ir aš išvariau jį iš ten. Nė vienas iš pirmųjų nematys rojaus, kol ateisiu antrą kartą teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Jis taip užrašė: Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, nusileidęs iš dangaus aukštybių, išėjęs iš nematomos Tėvo krūtinės, nesiskirdamas nuo Jo, ir nusileidęs į pasaulį, kad taptų kūnu ir būtų prikaltas prie kryžiaus, idant išgelbėčiau Adomą, kurį sukūriau, – mano arkangelų jėgoms, rojaus vartų sergėtojams, mano Tėvo pareigūnams: Aš noriu ir įsakau, kad tas, kuris buvo nukryžiuotas kartu su manimi, įeitų, gautų nuodėmių atleidimą per mane; ir, apsivilkęs nenykstančiu kūnu, įeitų į rojų ir gyventų ten, kur niekas niekada negalėjo gyventi.
Štai, po šių žodžių Jėzus atidavė dvasią, pasiruošimo dieną, devintą valandą. Tamsa apgaubė visą žemę; dėl didelio žemės drebėjimo šventovė griuvo, ir šventyklos sparnas taip pat.
4 SKYRIUS
Aš, Juozapas, prašiau Jėzaus kūno ir padėjau jį į naują kapą, kur niekas nebuvo palaidotas. Plėšiko dešinėje kūnas nebuvo rastas; bet to, kuris kairėje, kūnas buvo tarsi drakono pavidalo.
Po to, kai prašiau Jėzaus kūno laidojimui, žydai, pagauti neapykantos ir įtūžio, uždarė mane į kalėjimą, kur buvo laikomi piktadariai. Tai įvyko Sabato vakare, kai mūsų tauta pažeidė įstatymą. Štai, ta pati mūsų tauta Sabatą patyrė baisius vargus.
Dabar, pirmosios savaitės dienos vakare, penktą nakties valandą, Jėzus ateina pas mane į kalėjimą kartu su plėšiku, kuris buvo nukryžiuotas su Juo dešinėje, kurį Jis pasiuntė į rojų. Pastate buvo didelė šviesa. Namas buvo pakabintas už keturių kampų, vieta atsivėrė, ir aš išėjau. Tada pirmiausia atpažinau Jėzų, o paskui plėšiką, nešantį laišką Jėzui. Eidami į Galilėją, matėme didelę šviesą, kurios kūrinija nesukūrė. Su plėšiku taip pat buvo didelis rojaus kvapas.
Jėzus, atsisėdęs tam tikroje vietoje, taip skaitė: Mes, cherubinai ir šešiasparniai, kuriems Tavo Dieviškumas įsakė saugoti rojaus sodą, per plėšiką, nukryžiuotą kartu su Tavimi pagal Tavo valią, darome šį pareiškimą: Kai pamatėme plėšiko, nukryžiuoto kartu su Tavimi, nagų atspaudą ir Tavo Dieviškumo laiško švytinčią šviesą, ugnis iš tiesų užgeso, negalėdama ištverti atspaudo spindesio; mes susigūžėme, būdami didelėje baimėje. Girdėjome, kad dangaus ir žemės, visos kūrinijos Kūrėjas nusileido iš aukštybių gyventi žemutinėse žemės dalyse dėl Adomo, pirmojo sukurtojo. Kai pamatėme neapgailėtiną kryžių, švytintį kaip žaibą iš plėšiko, septynis kartus ryškesnį už saulės šviesą, mus apėmė drebulys. Pajutome stiprų žemutinio pasaulio sukrėtimą; kartu su mumis pragaro tarnai garsiai šaukė: Šventas, šventas, šventas yra Tas, kuris pradžioje buvo aukštybėse. Jėgos sušuko: O Viešpatie, Tu pasirodei danguje ir žemėje, atnešdamas džiaugsmą pasauliui; ir, dar didesnė dovana, Tu išlaisvinai savo atvaizdą nuo mirties per amžių nematomą tikslą.
5 SKYRIUS
Po to, kai mačiau šiuos dalykus, eidamas į Galilėją su Jėzumi ir plėšiku, Jėzus buvo perkeistas ir nebebuvo toks, koks buvo prieš nukryžiavimą, o visas buvo šviesa; angelai nuolat Jam tarnavo, ir Jėzus kalbėjo su jais. Aš likau su Juo tris dienas. Nė vienas iš Jo mokinių nebuvo su Juo, išskyrus vien plėšiką.
Per neraugintos duonos šventės vidurį ateina Jo mokinys Jonas, ir mes nebe matėme plėšiko, kas įvyko. Jonas paklausė Jėzaus: Kas jis toks, kad neleidai man jo matyti? Jėzus jam nieko neatsakė. Priklaupęs prieš Jį, jis tarė: Viešpatie, žinau, kad mylėjai mane nuo pradžių, kodėl neatskleidi man to žmogaus? Jėzus jam tarė: Kodėl ieškai to, kas paslėpta? Ar vis dar nesupranti? Ar nejauti rojaus kvapo, užpildančio šią vietą? Ar nežinai, kas jis? Plėšikas ant kryžiaus tapo rojaus paveldėtoju. Amen, amen; sakau tau, kad tai priklausys jam vienam, kol ateis didžioji diena. Jonas tarė: Padaryk mane vertu jį pamatyti.
Jonui dar kalbant, plėšikas staiga pasirodė; Jonas, apstulbęs, krito ant žemės. Plėšikas nebuvo savo pirmojo pavidalo, kaip prieš Jonui ateinant; jis buvo tarsi karalius didelėje galioje, nešantis kryžių. Gausios minios balsas sušuko: Atėjai į tau paruoštą vietą rojuje. Tas, kuris tave siuntė, įsakė mums tarnauti tau iki didžiosios dienos. Po šio balso tiek plėšikas, tiek aš, Juozapas, išnykome, ir aš buvau rastas savo namuose; Jėzaus nebe mačiau.
Aš, matęs šiuos dalykus, juos užrašiau, kad visi tikėtų nukryžiuotu Jėzumi Kristumi, mūsų Viešpačiu, ir nebesilaikytų Mozės įstatymo, o tikėtų per Jį įvykusiais ženklais ir stebuklais, kad mes, tikintieji, paveldėtume amžinąjį gyvenimą ir būtume rasti dangaus karalystėje. Jam priklauso šlovė, galia, garbė ir didybė per amžių amžius. Amen.