Hanibalas Barkas (247–183/181 m. pr. Kr.) – vardas, tapęs karinio genialumo sinonimu. Kartaginos karvedys, vadovavęs Antrajam Pūnų karui prieš Romą, paliko neišdildomą pėdsaką istorijoje. Jo drąsa pervedant kariuomenę per Alpes, pergalės prieš gausesnes Romos pajėgas ir gyvenimas, kupinas dramatiškų posūkių, pavertė jį legenda. Tačiau Hanibalo istorija neapsiriboja mūšių laukais – jo veiksmai buvo persmelkti religinių motyvų, atspindinčių Kartaginos kultūrą ir to meto tikėjimus.
Gimęs Kartaginoje, dabartiniame Tunise, Hanibalas buvo Hamilkaro Barko, žymaus karvedžio, sūnus. Pasak istoriko Polibijo, būdamas vos devynerių, Hanibalas lydėjo tėvą į Iberiją (dabartinė Ispanija) ir davė priesaiką šventykloje, skirtą dievui Baalui Hamonui, Kartaginos vyriausiajam dievui. Ši priesaika – amžina neapykanta Romai – tapo jo gyvenimo varomąja jėga. Religinis šio akto kontekstas nebuvo atsitiktinis: Kartaginoje kariniai įsipareigojimai dažnai buvo patvirtinami šventyklose, siekiant dievų palaiminimo. Hanibalo priesaika, duota prieš altorių, simbolizavo ne tik asmeninį, bet ir sakralinį įsipareigojimą.
Alpių žygis: drąsa ar dievų valia?
218 m. pr. Kr. Hanibalas atliko tai, kas atrodė neįmanoma: pervedė apie 40 000 karių, 12 000 raitelių ir kelias dešimtis karo dramblių per Alpių kalnus, kad netikėtai užpultų Romą. Šis žygis, trunkantis apie 15 dienų, kainavo tūkstančius gyvybių dėl šalčio, lavinų ir vietinių genčių pasalų. Kartaginos religijoje toks žygis buvo ne tik strateginis, bet ir turėjo dievišką prasmę. Prieš kelionę Hanibalas, kaip įprasta Kartaginos vadams, atliko aukojimus dievui Melkartui, siekdamas užtikrinti sėkmę. Pasak romėnų istoriko Livijaus, Hanibalas tikėjo, kad jo pergalės yra dievų valios įrodymas, o Alpių perėjimas – tarsi išbandymas, skirtas įrodyti jo išrinktumą.
Kanų mūšis ir religinis triumfas
216 m. pr. Kr. Hanibalas pasiekė savo karjeros viršūnę Kanų mūšyje, kur jo kariuomenė, pasitelkusi dvigubo apsupimo taktiką, sunaikino apie 70 000 romėnų. Ši pergalė buvo ne tik karinė, bet ir turėjo religinį atspalvį. Kartaginos kultūroje pergalės mūšiuose buvo laikomos dievų palankumo ženklu. Po mūšio Hanibalas, kaip įprasta, aukojo padėkos aukas Baalui, o kai kurie šaltiniai teigia, kad jis netgi naudojo romėniškus trofėjus, įskaitant romėnų legionų ženklus, kaip aukas šventyklose. Tuo tarpu Romoje pralaimėjimas buvo interpretuojamas kaip dievų pyktis, todėl romėnai atliko apeigas, įskaitant retą žmogaus aukojimą, kad nuramintų savo dievus.
Religija
Hanibalo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Kartaginos religija, kurioje dievai, tokie kaip Baalas Hamonas, Melkartas ir Tanit, atliko svarbų vaidmenį. Karo vadai prieš mūšius dažnai konsultuodavosi su žyniais, o pergalės buvo švenčiamos aukojimais. Hanibalo sprendimai, tokie kaip Alpių žygis ar Kanų taktika, buvo lydimi religinių ritualų, kurie stiprino karių moralę. Be to, Kartaginos religijoje buvo tikima, kad karo sėkmė priklauso nuo dievų malonės, todėl Hanibalas, kaip vadas, turėjo demonstruoti pamaldumą.
Pralaimėjimas ir tremtis
Nepaisant pergalių, Hanibalo sėkmė baigėsi 202 m. pr. Kr. Zamojos mūšyje, kur jis pralaimėjo Romos karvedžiui Scipionui Afrikiečiui. Po karo Kartagina buvo priversta pasiduoti, o Hanibalas tapo politiniu pabėgėliu. Jis keliavo po helenistinius rytus, tarnaudamas įvairiems valdovams, kol galiausiai, apie 183 m. pr. Kr., apsuptas romėnų sąjungininkų Bitinijoje (dabartinė Turkija), nusižudė, kad išvengtų nelaisvės. Pasak legendos, net paskutinėmis akimirkomis jis išliko išdidus, teigdamas, kad Roma niekada nesugniuždys jo dvasios.
Hanibalas buvo ne tik karvedys, bet ir žmogus, kurio gyvenimas atspindėjo to meto religines, kultūrines ir politines realijas. Jo priesaika Baalui, aukojimai prieš mūšius ir tikėjimas dieviška misija suteikė jo veiksmams mitologinį atspalvį. Net ir pralaimėjęs, jis liko Romos košmaru – romėnų motinos gąsdindavo vaikus posakiu „Hannibal ad portas“ („Hanibalas prie vartų“).
Viena iš įdomių istorijų siejama su Hanibalo dramblių naudojimu. Kartaginos šventyklose drambliai buvo laikomi šventais gyvūnais, simbolizuojančiais dievo Melkarto jėgą. Kai Hanibalas vedė dramblius per Alpes, tai buvo ne tik karinis, bet ir simbolinis gestas, skirtas įkvėpti jo karius ir parodyti dievų palaikymą. Nors dauguma dramblių neišgyveno žygio, vienas, vardu Surus, tapo legenda ir, anot romėnų šaltinių, buvo Hanibalo asmeninis kovos draugas.