Driadės – tai vienos žymiausių senovės graikų mitologijos nimfų rūšių. Jos buvo laikomos medžių, ypač ąžuolų, dvasiomis. Pats žodis dryas graikiškai reiškia „ąžuolas“, o „driadė“ – tai moteriška būtybė, neatskiriamai susijusi su medžiu, dažniausiai su vienu konkrečiu medžiu, kurį ji globoja arba kuriame gyvena. Driadės buvo traktuojamos kaip pusiau dieviškos gamtos būtybės, kupinos gyvybės, grožio ir moteriškos energijos.
Pagal senovės graikų tikėjimus, kiekvienas medis turėjo savo driadę, o medis ir dvasia buvo gyvybiškai susiję – jei medis miršta, miršta ir jame gyvenusi driade. Todėl senovėje, kertant miškus ar medžius, buvo laikoma svarbu paprašyti driadių atleidimo arba jų neįžeisti, kitaip jos galėjo nubausti neatsargų žmogų. Šios būtybės buvo glaudžiai susijusios su miško tyla, šventumu, natūraliu pasaulio ritmu. Driadės dažnai buvo vaizduojamos kaip švelnios, jaunos, gražios moterys, kurių buvimas gamtoje spinduliavo ramybę, paslaptį ir grėsmingą pagarbą.
Skirtinguose mituose driadės gali būti rodomos kaip meilės objektai, motinos, gelbėtojos arba keršytojos. Jos nebūdavo tokios nerūpestingos ar žaismingos kaip vandens nimfos (naiadės), jų buvimas buvo tylesnis, rimtesnis ir susijęs su ilgaamžiškumu bei augimu. Kai kurie mitai pasakoja apie žmones ar net dievus, kurie pamilo driadę, o jų meilės istorijos dažnai baigdavosi tragiškai – tai liudija apie ribą tarp žmogaus ir gamtos pasaulio, kurią peržengti pavojinga.
Vėlesnėje kultūroje driadės perėjo į poeziją, literatūrą ir net krikščioniškai įkvėptą simboliką, kur buvo traktuojamos ne tiek kaip pažodinės būtybės, bet kaip miško, gamtos ir moteriško jautrumo simboliai. Romantizme ir XIX–XX a. literatūroje driadės dažnai atgimsta kaip melancholiškos, gamtai artimos sielos, atstovaujančios dvasinį ryšį su žeme ir natūralumu.
Nors driadžių kultas nyko kartu su senovės religijų žlugimu, jų įvaizdis išliko gyvas ir šiandien. Šiuolaikinėje kultūroje jos kartais pasirodo fantastikoje, mitinėje poezijoje ar net ekologinėse metaforose kaip žemės dvasios, įkūnijančios gamtos trapumą ir šventumą. Driadė šiandien dažnai reiškia žmogaus gilaus ryšio su gamta simbolį, kvietimą klausytis tylos, gyventi harmoningai su aplinka ir saugoti tai, kas gyva, nors dažnai nepastebima.
Taigi driadė – tai daugiau nei mitinė figūra. Tai vis dar gyvas archetipas, kuris įkūnija gamtos dvasią, moteriškąjį jautrumą ir išmintį, o kartu – ir tylų priminimą, kad gamta turi savo balsą, savo paslaptį ir savo gyvastį, kurią privalome gerbti.