Absurdas – sąvoka, dažnai siejama su žmogaus bandymu rasti prasmę ten, kur jos, regis, nėra. Religijoje absurdas tampa ypač intriguojančiu reiškiniu: tikėjimas, kuris turėtų suteikti aiškumą, kartais atveria paradoksų ir neatsakomų klausimų bedugnę. Nuo Senojo Testamento patriarchų iki šiuolaikinių teologų absurdas religijoje kelia klausimus apie žmogaus vietą pasaulyje, Dievo valią ir pačią tikėjimo esmę.
Absurdo idėja, kaip ją suprantame šiandien, iškilo XIX–XX a. filosofijoje, ypač egzistencializmo kontekste. Danų filosofas Sørenas Kierkegaardas, dažnai laikomas egzistencializmo pradininku, absurdo sąvoką susiejo su tikėjimu. Jo knygoje „Baimė ir drebėjimas“ (1843) nagrinėjama Abraomo istorija, kai Dievas liepė jam paaukoti sūnų Izaoką. Kierkegaardas teigė, kad Abraomo tikėjimas buvo „absurdo šuolis“ – sprendimas paklusti Dievo valiai, nepaisant loginio prieštaravimo tarp Dievo gerumo ir reikalavimo aukoti vaiką. Jis rašė: „Tikėjimas yra paradoksas, kad individas yra aukštesnis už bendrąją tvarką, bet taip, kad jis lieka pavaldus.“
Vėliau Albertas Camus, XX a. absurdo filosofijos kūrėjas, absurdą apibrėžė kaip įtampą tarp žmogaus troškimo rasti prasmę ir pasaulio tylos, kuri šios prasmės nesuteikia. Jo esė „Sizifo mitas“ (1942) vaizduoja žmogų, pasmerktą beprasmiškai ridenti akmenį, tačiau Camus religiją laikė bandymu „pabėgti“ nuo absurdo, priimant iliuzinę prasmę. Jis teigė: „Absurdas gimsta iš šio mūsų nuolatinio susidūrimo su pasauliu, kuris mums neatsako.”
Tačiau religiniu kontekstu absurdas turi gilesnę prasmę nei Camus filosofijoje. Jei Camus matė religiją kaip „pabėgimą” nuo absurdo, tai Kierkegaardas ir kiti krikščioniški mąstytojai absurdą laikė tikėjimo esmės dalimi. Jie teigė, kad tikrasis tikėjimas reikalauja susitaikyti su paradoksais, kurių logika negali išspręsti.
Istoriniai absurdo religijoje pavyzdžiai
Religijos istorijoje randame daugybę epizodų, kurie atskleidžia absurdo paradoksą. Vienas labiausiai tyrinėjamų yra Jobo knygos fenomenas. Jobo kančios atrodo visiškai beprasmės – teisusis žmogus patiria siaubingus išbandymus ne dėl savo nuodėmių, bet tarsi kaip kosminio „eksperimento” dalis. Jobo knygoje Dievas leeidžia Šėtonui išbandyti Jo ištikimą tarną, sukurdamas situaciją, kuri iš žmogiškojo racionalumo perspektyvos atrodo absurdiška.
Harvardo teologijos apžvalgoje publikuotas tyrimas atskleidžia, kad „Jobo Dievas absurdą stumia dar giliau, pats būdamas pagrindiniu antinomijos bruožu, kuris sudaro Jobo absurdiškas kančias”. Jobo istorija atskleidžia, kad religiniu požiūriu absurdas nėra kliūtis tikėjimui, bet veikiau jo išbandymas ir pagrindas.
Kitas reikšmingas absurdo pavyzdys – Kristaus įsikūnijimo doktryna. Kierkegaardas vadino ją „absoliučiu paradoksu”, nes ji teigia, kad amžinasis, begalinis Dievas tapo ribotu, mirtingu žmogumi. Šis dogmatinis teiginys iš racionaliosios perspektyvos atrodo neįmanomas, tačiau krikščionybė jį laiko pagrindiniu tikėjimo aktu.
Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai” absurdas atsiskleidžia per vieno iš pagrindinių personažų – Ivano – „Didžiojo inkvizitoriaus” pasakojimą. Ivanui absurdiška ta aplinkybė, kad Dievas, sukūręs žmones laisvus, vėliau baudžia juos už neteisingą tos laisvės panaudojimą. Kaip tyrimai atskleidžia, „romanas pristato tikėjimą ne kaip intelektualų pritarimą doktrinai, bet kaip egzistencinį ieškojiją prasmės regimame absurdiškame pasaulyje.”
Mistinio absurdo dimensija
Religiniame gyvenime absurdas ypač ryškiai pasireiškia mistiniuose išgyvenimais. Williamas Jamesas, tyrinėjęs religinio patyrimo fenomeną, pastebėjo, kad „mistikai dažnai turi susidurti su tokiais, kurie jų patirtį laiko absurdiška ar negaliojančia”. Mistiniai išgyvenimai dažnai aprašomi prieštaringais terminais – kaip „šviesus tamsumas”, „garsus tylumas” ar „pilnatis tuštuma”.
Šie paradoksai atskleidžia absurdo religijoje prigimtį: tai nėra vien intelektualus prieštaravimas, bet tikrovės sluoksnis, kuris pranoksta įprastą žmogišką supratimą. Mistikai teigia patiriantys Dievo artumą ir tuo pat metu – Jo visišką transcendenciją, kas racionaliai atrodo nesuderinama.
Absurdas kaip tikėjimo kvietimas
Skirtingai nuo sekuliariosios filosofijos, kuri absurdą dažnai laiko kliūtimi prasmingam gyvenimui, religinė tradicija jį interpretuoja kaip kvietimą gilesniam tikėjimui. Kierkegardas rašė: „Tikėjimas yra pasikliautojimo, o ne žinojimo reikalas… tikėjimas yra objektyvaus neapibrėžtumo karingas nusiteikimas aistra ir vidaus tikrumu.”
Ši perspektyva atskleidžia, kad absurdas religijoje nėra problema, kurią reikia išspręsti, bet paslaptis, kurią reikia priimti. Tikintysis ne išvengia absurdo, bet „šoka” per jį, kaip sakė Kierkegaardas, pasikliaujant ne logika, bet tikinčiojo širdimi.
Šiuolaikinis absurdo religijoje supratimas
Šiuolaikiniai teologai toliau tyrinėja absurdo reikšmę religiniame patyrime. Kai kurie argumentuoja, kad globalizacijos ir mokslinio progreso akivaizdoje religiniu absurdu tampa ne doktrinos ar dogmatai, bet pats siekis išlaikyti tikėjimą sekuliarizuojančiame pasaulyje.
Teologas Harvardo universiteto tyrėjas pažymi, kad „jei absurdiškas kančiavimas didėja, ypač nuo Aušvico laikų, tuomet pagrindinis politinis klausimas, kurį kelia absurdas, yra jo reikšmės ir atsakymo į jį paieška”.
Šie tyrimai atskleidžia, kad XXI amžiuje absurdas religijoje įgauna naują aktualumą – ne kaip filosofinis konceptas, bet kaip gyvas iššūkis tikintiesiems, susiduriantiems su pasaulio skausmu ir neteisingumu.
Absurdas religijoje atskleidžia fundamentalų žmogiškojo patyrimo paradoksą: mes ieškome prasmės ir aiškumo, tačiau susiduriame su paslaptimis, kurios pranoksta mūsų supratimą. Religiniu požiūriu tai nėra ženklas, kad tikėjimas yra klaidingas, bet kvietimas pripažinti žmogaus ribotumą ir atsiduoti tam, kas yra didesnė už mus.
Nuo Abraomo „tikėjimo šuolio” iki šiuolaikinių teologų apmąstymų apie kančias pasaulyje, absurdas religijoje lieka centrine tema, kviečiančia giliau pažvelgti į tikėjimo esmę. Jis primena, kad tikrasis religinis patyrimas dažnai prasideda ten, kur baigiasi žmogiškoji logika, ir kad paslaptis kartais yra ne problema, kurią reikia išspręsti, bet realybė, kurią reikia priimti.
Kaip pasakė Dostojevskis per savo personažą Alešą Karamazovą: „Tai, kas širdyje atrodo absurdiška, gali būti didžiausia tiesa.” Šie žodžiai užbaigia mūsų kelionę per absurdo religijoje labirintą – kelionę, kuri atskleidžia, kad kartais didžiausia išmintis slypi ne išvengtant absurdo, bet drąsiai jį priimant.