Ar tikėjimas yra utopija? Ar rojus – tik nepasiekiama svajonė, kurią žmonija kuria, kad ištvertų gyvenimo chaosą? Šie klausimai lydi mus per amžius, nuo senovės filosofų iki šiuolaikinių mąstytojų. Tikėjimas ir rojus – idėjos, kurios vienus įkvepia, kitus verčia abejoti.
Skeptikai tikėjimą dažnai laiko iliuzija, savotiška utopija, kuria žmogus ramina save, susidūręs su gyvenimo neteisybėmis. Filosofas Friedrichas Nietzsche XIX a. pareiškė, kad „Dievas mirė“, teigdamas, kad tikėjimas yra žmogaus sukurta konstrukcija, padedanti išvengti egzistencinės tuštumos. Jo manymu, religija – tai „opiumas liaudžiai“, kaip vėliau pakartojo Karlas Marxas, siūlantis žmonėms rojų kaip paguodą, o ne realų tikslą.
Kritikai argumentuoja, kad tikėjimas dažnai remiasi neįrodomais pažadais. Rojus – ar tai krikščioniškas dangus, budistinė nirvana, ar islamo Džanna – atrodo kaip idealizuota vizija, pernelyg tobula, kad egzistuotų. Psichologai, tokie kaip Sigmundas Freudas, teigė, kad tikėjimas kyla iš vaikystės noro turėti visagalį globėją, kuris apsaugotų nuo pasaulio baimių. Šia prasme rojus yra utopija – nepasiekiamas tikslas, kuris egzistuoja tik mūsų vaizduotėje.
Istorija taip pat pateikia kritikos pavyzdžių. Viduramžiais Bažnyčia žadėjo rojų tiems, kas dalyvaus kryžiaus žygiuose, tačiau dažnai šie žygiai baigdavosi smurtu ir tragedijomis. 1099 m. Jeruzalės užėmimas, laikytas „šventu“ tikslu, virto skerdynėmis, kurios privertė abejoti, ar toks kelias tikrai veda į rojų. Šiuolaikiniame pasaulyje religiniai ekstremistai kartais naudoja rojaus viziją, kad pateisintų smurtą, kas dar labiau stiprina skepticizmą: ar tikėjimas nėra tik pavojinga iliuzija?
Tačiau tikėjimas turi ir kitą pusę. Jo šalininkai teigia, kad jis nėra utopija, o veikiau būdas rasti prasmę ir viltį realiame pasaulyje. Filosofas Sørenas Kierkegaardas kalbėjo apie „tikėjimo šuolį“ – drąsą priimti tai, ko protas negali iki galo paaiškinti. Jo manymu, tikėjimas nėra iliuzija, o žmogaus gebėjimas transcenduoti savo ribotumą, siekiant kažko didesnio.
Rojus, šia prasme, nėra tik „vietа“ po mirties, bet ir idealas, skatinantis gyventi dorai. Krikščionių teologas C.S. Lewisas rašė: „Jei randi savyje troškimą, kurio niekas žemėje negali patenkinti, galbūt tai ženklas, kad esi sukurtas kitam pasauliui.“ Lewisas tikėjo, kad rojus atspindi žmogaus ilgesį, kuris pats savaime yra įrodymas, kad kažkas daugiau egzistuoja.
Tikėjimo galia atsiskleidžia ir istorijose. Antrojo pasaulinio karo metu kunigas Maximilianas Kolbe Aušvico koncentracijos stovykloje savanoriškai atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų kitą kalinį. Jo tikėjimas rojumi ir Dievo meile suteikė jam stiprybės aukotis. Tokios istorijos rodo, kad tikėjimas gali įkvėpti heroizmo ir altruizmo, net jei rojus lieka neįrodomas.
Be to, tikėjimas nėra tik religinis. Sekuliarūs žmonės taip pat „tiki“ – ar tai būtų mokslas, teisingumas, ar žmonijos pažanga. Net utopinės visuomenės vizijos, tokios kaip Thomaso More’o „Utopija“ (1516 m.), atspindi tikėjimą, kad pasaulis gali būti geresnis. Taigi, galbūt tikėjimas yra ne utopija, o būtina žmogaus prigimties dalis?
Kritikai, vadindami tikėjimą utopija, dažnai pamiršta, kad utopinės idėjos gali būti varomoji jėga. Net jei rojus yra nepasiekiamas, jis skatina žmones kurti geresnį pasaulį. Pavyzdžiui, Martino Lutherio Kingo jaunesniojo tikėjimas teisingumu, įkvėptas krikščioniškų idealų, padėjo pakeisti pilietinių teisių kraštovaizdį JAV. Jo „svajonė“ buvo utopinė, bet ji paveikė realybę.
Taip pat verta paklausti: ar skepticizmas pats nėra utopija? Visiškas tikėjimo atmetimas dažnai remiasi prielaida, kad protas gali atsakyti į visus klausimus. Tačiau mokslas, kaip ir tikėjimas, turi ribas. Pavyzdžiui, kvantinė fizika atskleidžia, kad tikrovė yra daug keistesnė, nei galime suvokti. Ar ne utopija tikėti, kad vieną dieną „žinosime viską“?
Vis dėlto tikėjimas turi savo tamsiąją pusę. Kai rojus tampa vieninteliu tikslu, jis gali pateisinti kraštutinumus. XVII a. puritonai, siekę sukurti „Dievo karalystę“ Amerikoje, kartais persekiojo kitatikius, tikėdami, kad taip artėja prie rojaus. Šiuolaikiniame kontekste utopinės ideologijos, ar tai būtų religinės, ar sekuliarios, kartais virsta totalitarizmu, kaip matėme XX a. komunistiniuose ar fašistiniuose režimuose.
Be to, tikėjimas gali tapti pabėgimu nuo realybės. Psichologiniai tyrimai rodo, kad pernelyg stiprus prisirišimas prie religinių idėjų kartais trukdo spręsti praktines problemas, pavyzdžiui, susitaikyti su netektimi ar ieškoti medicininės pagalbos. Ar rojus nėra kartais tik būdas atidėti susidūrimą su skaudžia tikrove?
Istorija, kuri verčia susimąstyti
Viena mažai žinoma istorija – apie XII a. prancūzų vienuolį Bernardą iš Klervo, kuris savo pamokslais įkvėpė tūkstančius vykti į Antrąjį kryžiaus žygį, žadėdamas jiems rojų. Jo tikėjimas buvo nuoširdus, tačiau žygis baigėsi katastrofa – dauguma kryžininkų žuvo, o jų svajonės apie šventąją žemę sudužo. Kita vertus, tas pats Bernardas savo raštuose apie Dievo meilę kūrė tokias gilias įžvalgas, kad jos iki šiol cituojamos teologijoje. Ši istorija atskleidžia tikėjimo dvilypumą: jis gali vesti tiek į pražūtį, tiek į transcendentinį grožį.
Filosofinis pamąstymas: kur tiesa?
Galbūt tikėjimas ir rojus yra nei utopija, nei realybė, o kažkas tarp jų. Filosofas Immanuelis Kantas teigė, kad žmogus negali pažinti „daiktų savyje“, tik jų pasirodymus. Gal rojus yra ne vieta, o būsena, kurią kuriame per savo veiksmus? O gal, kaip siūlė egzistencialistas Jeanas-Paulis Sartre’as, rojus yra neįmanomas, nes žmogus visada lieka laisvas ir todėl neramus?
Šiuolaikiniame pasaulyje tikėjimas keičia formas. Kai kurie tiki technologijomis, žadėdami „rojaus“ versiją per dirbtinį intelektą ar kosmoso kolonizaciją. Pavyzdžiui, Silicio slėnio vizionieriai, tokie kaip Elonas Muskas, kalba apie žmonijos ateitį Marse kaip apie naują pradžią, tarsi kosmosas galėtų tapti mūsų rojumi. Tačiau ar tokios svajonės nėra tik senosios utopijos perdirbinys, perkeltas į technologinį kontekstą? Kritikai teigia, kad net šios sekuliarios vizijos remiasi tuo pačiu tikėjimu – neįrodomu įsitikinimu, kad kažkur yra „geresnis pasaulis“.
Kita vertus, tikėjimas technologijomis gali įkvėpti realius pokyčius. XX a. mokslininkų tikėjimas, kad žmogus gali nuskristi į Mėnulį, virto realybe 1969 m., kai Neilas Armstrongas žengė pirmuosius žingsnius jo paviršiuje. Ši istorija rodo, kad net „utopinės“ idėjos gali turėti apčiuopiamų rezultatų, jei jos derinamos su veiksmais. Bet ar tai reiškia, kad rojus yra pasiekiamas, ar tik kad tikėjimas padeda mums judėti į priekį, net jei tikslas lieka neaiškus?
Tikėjimas ir abejonė
XVI a. Nyderlanduose gyveno moteris vardu Anabaptistė Marija, kuri buvo persekiojama dėl savo tikėjimo, kad rojus pasiekiamas tik per asmeninį ryšį su Dievu, be Bažnyčios tarpininkavimo. Ji atsisakė atsižadėti savo įsitikinimų, net kai buvo pasmerkta mirčiai. Jos istorija, užrašyta martirologijose, atskleidžia tikėjimo paradoksą: jis suteikė jai drąsos susidurti su mirtimi, bet kartu izoliavo ją nuo visuomenės, kuri matė jos idėjas kaip pavojingą utopiją. Marijos tikėjimas buvo jos rojus, bet jis taip pat tapo jos tragedija. Ši istorija kviečia klausti: ar tikėjimas yra išsigelbėjimas, ar saviapgaulė?
Tikėjimas kaip žmogaus esmė
Galbūt tikėjimas ir rojus yra ne apie galutinį tikslą, o apie kelionę. Senovės graikų filosofas Platonas savo „Urvo alegorijoje“ vaizdavo žmones , kurie mato tik šešėlius ant sienos, bet trokšta pamatyti tikrąją šviesą. Rojus galėtų būti ta šviesa – nepasiekiama, bet viliojanti, skatinanti mus ištrūkti iš savo ribų. Platonas tikėjo, kad žmogaus siela visada siekia kažko anapusinio, ir šis siekis yra mūsų esmė. Tikėjimas, net jei jis veda į utopiją, tampa keliu, kuris formuoja mūsų veiksmus ir prasmę.
Tačiau ne visi filosofai taip optimistiški. Albertas Camus, XX a. absurdo filosofijos kūrėjas, teigė, kad gyvenimas neturi iš anksto duotos prasmės, o tikėjimas rojumi yra bandymas apgauti save. Jo esė „Sizifo mitas“ vaizduoja žmogų, pasmerktą amžinai ridenti akmenį į kalną, tik tam, kad jis vėl nusiristų. Camus manymu, tikėjimas rojumi yra atsisakymas priimti šį absurdą, tačiau būtent priėmę beprasmybę galime rasti laisvę. Ar tikėjimas yra pabėgimas, ar drąsa ieškoti prasmės ten, kur jos gali nebūti?
Tikėjimas kasdienybėje
XIX a. Indijoje gyveno paprasta moteris, vardu Pandita Ramabai, kuri tikėjo, kad rojus kuriamas ne danguje, o žemėje, per tarnystę kitiems. Būdama krikščionė ir socialinė reformatorė, ji įkūrė mokyklas ir prieglaudas našlėms, kurios to meto visuomenėje buvo atstumtos. Jos tikėjimas nebuvo utopinis sapnas apie tobulą pasaulį, bet praktinis veiksmas, keičiantis gyvenimus. Ramabai rojus buvo ne pažadas po mirties, o galimybė sukurti teisingumą čia ir dabar. Jos istorija primena, kad tikėjimas gali būti ne tik svajonė, bet ir konkrečių darbų variklis.
Vis dėlto skeptikai galėtų paklausti: ar Ramabai darbai tikrai priartino „rojų“? Indijos visuomenė liko pilna neteisybių, o jos reformos paveikė tik dalį žmonių. Ar jos tikėjimas nebuvo tik dar viena utopija, užmaskuota gerais ketinimais? Atsakymas priklauso nuo to, kaip vertiname tikėjimo vaisius – ar svarbu pasiekti galutinį tikslą, ar pakanka judėti jo link?
Tikėjimo ribos ir galimybės
Tikėjimas, ar jis nukreiptas į rojų danguje, ar į geresnį pasaulį žemėje, yra dviašmenis kardas. Jis gali įkvėpti, kaip matėme Panditos Ramabai ar Maximiliano Kolbe istorijose, bet taip pat gali apakinti, kaip rodo Jonestowno tragedija ar kryžiaus žygių smurtas. Šiuolaikiniame pasaulyje matome naujas tikėjimo formas – nuo tikėjimo klimato kaitos sprendimais iki dirbtinio intelekto pažadų. Visos šios vizijos turi utopinio atspalvio, bet jos taip pat skatina inovacijas ir pokyčius.
Pavyzdžiui, 2020-aisiais, kai pandemija sukrėtė pasaulį, mokslininkų tikėjimas, kad vakcina gali būti sukurta per rekordiškai trumpą laiką, išsipildė. Tai nebuvo rojus, bet tai buvo vilties ir veiksmų triumfas. Tačiau tuo pačiu metu sąmokslo teorijos, paremtos kitokiu „tikėjimu“, skatino žmones atsisakyti vakcinų, taip prailgindamos krizę. Ši dichotomija rodo, kad tikėjimas yra neutrali jėga – jo vertė priklauso nuo to, kaip jis naudojamas.
Tikėjimas ir rojus lieka mįsle, kurią kiekvienas žmogus sprendžia savaip. Ar tai utopija, kuri mus apgauna, ar šviesa, kuri mus veda? Filosofai nuo Platono iki Camus siūlo skirtingus atsakymus, bet nė vienas jų nėra galutinis. Istorijos – nuo Anabaptistės Marijos iki Panditos Ramabai – rodo, kad tikėjimas gali būti tiek išsigelbėjimas, tiek tragedija. Šiuolaikinis pasaulis, su savo technologinėmis ir ekologinėmis svajonėmis, tik dar labiau išryškina šį dualizmą.