VIII a. Bizantijos imperija išgyveno kultūrinį sukrėtimą, kurio aidai skamba net ir svarstant ateities kartų tapatybės iššūkius. Ikonoklazmas – religinių atvaizdų naikinimo judėjimas – ne tik sunaikino šventas ikonas, bet ir paliko gilias spragas visuomenės dvasiniame ir kultūriniame audinyje. Istorija atskleidžia, kaip lengvai galima sugriauti tapatybės pamatus ir kokios pamokos iš to kyla ateities kartoms.
Bizantijoje ikonos buvo ne tik meno kūriniai, bet ir dvasinės jungtys, per kurias tikintieji bendravo su dieviškumu. Jos puošė bažnyčias, namus ir net viešąsias erdves, tapdamos neatsiejama imperijos tapatybės dalimi. Tačiau VIII a. pradžioje imperatorius Leonas III (717–741 m.) paskelbė karą ikonoms, teigdamas, kad jų garbinimas yra stabmeldystė, pažeidžianti biblinį draudimą kurti atvaizdus.
Šis sprendimas turėjo gilesnių priežasčių. Bizantija tuo metu buvo spaudžiama išorinių grėsmių – arabų invazijų ir vidinių neramumų. Leonas III tikėjo, kad ikonų atsisakymas nuramins Dievo rūstybę ir suvienys imperiją. Be to, jis galėjo būti paveiktas islamo, kuris griežtai draudė religinius atvaizdus, ar net ankstyvųjų krikščionių sektų, skeptiškai vertinusių ikonas.
730 m. imperatorius išleido ediktą, įsakantį naikinti ikonas, taip pradėdamas pirmąjį ikonoklazmo laikotarpį (730–787 m.). Vėliau sekė antrasis etapas (814–842 m.), kuris dar labiau pagilino visuomenės susiskaldymą. Vienas intriguojantis faktas: kai kurie šaltiniai teigia, kad ikonoklazmo šalininkai naikino ne tik ikonas, bet ir rankraščius, kuriuose buvo aprašytos jų kūrimo technikos, taip siekdami ištrinti net pačią ikonų kūrimo atmintį.
Kultūros tuštuma po ikonų sunaikinimo
Ikonų naikinimas paliko Bizantiją be vieno pagrindinių jos kultūros ramsčių. Bažnyčios, anksčiau žėrėjusios spalvingomis mozaikomis, virto nykiomis erdvėmis, dekoruotomis tik kryžiais ar abstrakčiais ornamentais. Šis pokytis turėjo toli siekiančių pasekmių:
- Dvasinis vakuumas: Tikintiesiems ikonos buvo ne tik paveikslai, bet ir šventumo įsikūnijimas. Jų sunaikinimas sukėlė pasimetimą – kaip išlaikyti ryšį su tikėjimu be šių simbolių? Kai kurie slapta slėpė ikonas, rizikuodami būti nubausti, o kiti jautėsi praradę savo dvasinį pagrindą.
- Meno žlugimas: Ikonoklazmo laikotarpiu religinis menas beveik išnyko. Daug menininkų buvo priversti kurti pasaulietinius darbus arba bėgti į kitas šalis, pavyzdžiui, į Frankų karalystę, kur jų įtaka padėjo formuoti karolingiškąjį meną.
- Visuomenės skilimas: Ikonoklazmas padalijo Bizantiją į dvi stovyklas – ikonodulus, gynusius ikonas, ir ikonoklastus, siekusius jų sunaikinimo. Konfliktas peraugo į smurtą, o Konstantinopolyje net kilo riaušės, kai minia gynė šventas ikonas.
Viena mažai žinoma istorija – apie moterį vardu Marija, kuri, kaip teigia kronikos, 726 m. bandė sustabdyti kareivius, naikinusius Chalkės vartų ikoną Konstantinopolyje. Nors ji buvo nužudyta, jos drąsa tapo įkvėpimu ikonų gynėjams, o vėliau ji buvo pagerbta kaip kankinė.
Tapatybės krizė: Bizantijos pamoka
Ikonoklazmas sukėlė tapatybės krizę, kurią galima palyginti su šiuolaikiniais kultūriniais sukrėtimais. Ikonos buvo ne tik religiniai objektai, bet ir kolektyvinės atminties dalis, jungusi skirtingas Bizantijos visuomenės grupes. Jų sunaikinimas paliko spragą, kurią buvo sunku užpildyti. Kai 787 m. Nikėjos susirinkimas atkūrė ikonų garbinimą, visuomenė jau buvo pasikeitusi – prarastas pasitikėjimas valdžia ir susilpnėjusi meninė tradicija tapo ilgalaikiais randais.
Ši krizė turi paralelių su ateities kartų iššūkiais. Pavyzdžiui, skaitmeniniame amžiuje kultūriniai simboliai vis dažniau perkeliami į virtualią erdvę, kur jie gali būti lengvai ištrinti ar užgožti algoritmų. Kaip Bizantijoje ikonos buvo sunaikintos dėl ideologinių priežasčių, taip ir dabar kultūriniai artefaktai gali būti prarasti dėl technologinių ar politinių sprendimų. Klausimas, kaip išsaugoti tapatybę, kai tradiciniai simboliai išbandomos, išlieka aktualus.
Atgimimas ir išmoktos pamokos
Po antrojo ikonoklazmo laikotarpio imperatorienė Teodora 843 m. galutinai atkūrė ikonų garbinimą, paskelbdama „Ortodoksijos triumfą“. Šis momentas pažymėjo naują Bizantijos meno ir kultūros atgimimą. Pavyzdžiui, Hagia Sofijos bažnyčioje buvo sukurtos naujos mozaikos, kurios sujungė senąjį paveldą su naujomis idėjomis, simbolizuodamos visuomenės gebėjimą atsitiesti.
Tačiau atsigavimas nebuvo lengvas. Menininkams teko iš naujo mokytis prarastų technikų, o visuomenei – atkurti pasitikėjimą. Vienas įdomus pavyzdys – Psalterijų rankraščiai, kurie po ikonoklazmo tapo populiarūs kaip nešiojamos ikonos, leidusios tikintiesiems išlaikyti dvasinį ryšį net ir neramiais laikais.
Bizantijos ikonoklazmo istorija yra įspėjimas, kad kultūriniai simboliai yra trapūs, o jų praradimas gali sukelti tapatybės krizę. Ateities kartos, susidūrusios su globalizacijos, technologijų ar ideologinių pokyčių iššūkiais, turės rasti būdų apsaugoti savo kultūros šaknis. Kaip Bizantija rado kelią per meną ir tikėjimą, taip ir mes turime ieškoti pusiausvyros tarp naujovių ir paveldo, kad išvengtume kultūrinės tuštumos.