Gargoiliai (Gargoyles) – tai mitinės ar architektūrinės būtybės, dažniausiai vaizduojamos kaip groteskiški akmeniniai padarai, dažniausiai randami gotikinėje architektūroje, ypač ant viduramžių katedrų, kaip pvz., garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra.
Gargoilių kilmė ir paskirtis:
- Praktinė funkcija:
Žodis gargoyle kilo iš senosios prancūzų kalbos žodžio gargouille (reiškiančio „gerklė“, „gargaliavimą“). Iš pradžių gargoiliai buvo lietvamzdžiai – vandens nutekėjimo sistemos dalis, nukreipianti lietaus vandenį tolyn nuo pastatų sienų. Vanduo dažnai išbėgdavo per atvirą padaro burną. - Simbolinė ir mitologinė reikšmė:
Gargoiliai buvo vaizduojami kaip baisūs, deformuoti padarai – pabaisos, demonai ar gyvūnų ir žmonių hibridai. Manoma, kad jie turėjo simbolinę funkciją:- Atbaidyti piktąsias dvasias ir demonus.
- Priminti tikintiesiems apie nuodėmes, teismą ir pragaro bausmę.
- Kai kuriais atvejais – saugoti šventą vietą.
Gargoiliai kultūroje:
- Viduramžiais buvo tikima, kad tokie padarai turi apsauginę galią – jie budi virš miestų ir bažnyčių.
- Modernioje kultūroje gargoiliai tapo fantazijos ir siaubo žanro dalimi: filmuose, komiksuose, žaidimuose. Pvz., animacinis serialas „Gargoyles” (1994 m.) vaizduoja juos kaip naktį atgyjančius gynėjus.
Įdomūs faktai:
- Kai kurie gargoiliai nėra tikrieji lietvamzdžiai – tuomet jie vadinami „groteskais”, o ne tikrais gargoiliais.
- Yra legendų, siejančių gargoilius su drakonais, ypač viena iš Prancūzijos legendų apie „La Gargouille“ – ugnimi kvėpuojantį padarą, kurį nugalėjo šventasis Romėnas.
Istoriniai ir architektūriniai gargoiliai:
- Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notre-Dame de Paris), Prancūzija
– Turbūt garsiausi pasaulyje gargoiliai. Daug jų – groteskai (dekoratyviniai), bet yra ir tikrų lietvamzdžių.
– Vienas garsiausių: Stryga (sėdinti pabaisa su smakru rankose, žiūrinti į miestą). - Chartres katedra, Prancūzija
– Senovinė gotikinė katedra su daugybe simbolinių pabaisų, tiek funkcinių, tiek dekoratyvinių. - Viena Šv. Stepono katedra (Stephansdom), Austrija
– Yra gargoilių su gyvūnų ir demonų bruožais, išskirtinai raiškūs ir grėsmingi. - Westminsterio abatija, Londonas, Anglija
– Gargoiliai, vaizduojantys ne tik mitinius padarus, bet ir groteskiškus žmones. - Kölno Katedra (Kölner Dom), Vokietija
– Ypač gausi įvairių formų gargoilių kolekcija, įskaitant velnių ir šikšnosparnių pavidalus.
Skaitykite daugiau..
Viduramžiais buvo tikima, kad gargoiliai atlieka dvasinio sargo vaidmenį. Nors jie atrodo šiurpiai, teologiniu požiūriu jų buvimas šventovės išorėje rodo, jog blogis lieka už bažnyčios sienų. Viduje, kur vyksta liturgija, viešpatauja ramybė ir šviesa, o išorėje demoniškos figūros tarsi įkūnija pasaulietinį chaosą, kurį bažnyčia tramdo.
Įdomu tai, kad kai kurie tyrinėtojai gargoilius sieja su senovės legendomis apie drakoną Gargulį, kurį esą sutramdė šventasis Romanas. Ši istorija tapo pamokymu, jog net baisiausios jėgos gali būti pajungtos tarnauti Dievo namams. Be to, gargoiliai primindavo žmonėms, kad net ir bjaurūs padarai turi savo vietą kūrinijoje, jei jie paklūsta aukštesnei tvarkai.
Dar vienas mažai žinomas faktas yra tas, kad viduramžių meistrai kartais į gargoilių veidus įpindavo savo priešų ar nemėgstamų vietos valdininkų bruožus. Tai buvo savotiškas humoristinis būdas pasijuokti iš ydingų žmonių, paverčiant juos akmeniniais vandens nutekėjimo įrankiais. Taip bažnyčia tapdavo vieta, kurioje net pajuoka įgaudavo pamokomąjį, dvasinį atspalvį, primenantį, kad puikybė ir nuodėmė galiausiai tampa tik vandens latakais, per kuriuos prateka gyvenimo audros.
Įdomu tai, kad kai kurie tyrinėtojai gargoilius sieja su senovės legendomis apie drakoną Gargulį, kurį esą sutramdė šventasis Romanas. Ši istorija tapo pamokymu, jog net baisiausios jėgos gali būti pajungtos tarnauti Dievo namams. Be to, gargoiliai primindavo žmonėms, kad net ir bjaurūs padarai turi savo vietą kūrinijoje, jei jie paklūsta aukštesnei tvarkai.
Dar vienas mažai žinomas faktas yra tas, kad viduramžių meistrai kartais į gargoilių veidus įpindavo savo priešų ar nemėgstamų vietos valdininkų bruožus. Tai buvo savotiškas humoristinis būdas pasijuokti iš ydingų žmonių, paverčiant juos akmeniniais vandens nutekėjimo įrankiais. Taip bažnyčia tapdavo vieta, kurioje net pajuoka įgaudavo pamokomąjį, dvasinį atspalvį, primenantį, kad puikybė ir nuodėmė galiausiai tampa tik vandens latakais, per kuriuos prateka gyvenimo audros.