Groteskas, kaip meninis ir kultūrinis reiškinys, siejamas su keistumu, deformacija ir paradoksais, kurie išbando žmogaus suvokimo ribas. Religijoje, o ypač Biblijos tekstuose, grotesko apraiškų galima aptikti ten, kur susiduria šventumas ir žmogiškasis netobulumas, dieviškumas ir chaosas.
Žodis „groteskas“ kilęs iš italų kalbos „grotta“ (urvas), apibūdinantis keistas, fantastines dekoracijas, rastas senovės Romos požemiuose. Laikui bėgant, groteskas tapo platesne sąvoka, apimančia tai, kas yra neįprasta, kraštutina ar net bauginančiai dviprasmiška. Religijoje grotesko apraiškos dažnai išryškėja per simbolius, vizijas ar istorijas, kurios sujungia šventą ir profanišką, grožį ir bjaurumą.
Pavyzdžiui, viduramžių katedrų gargoiliai – groteskiškos būtybės, kabančios ant šventovių stogų. Šie groteskai, iš pirmo žvilgsnio bauginantys, turėjo dvejopą paskirtį: gąsdinti piktąsias dvasias ir priminti tikintiesiems apie nuodėmės deformuojančią galią. Groteskui būdingas šis dualizmas – jis vienu metu traukia ir atstumia, verčia susimąstyti apie dieviškąją tvarką ir žmogaus trapumą.
Biblijoje grotesko elementų galima rasti apokaliptinėse vizijose, simboliniuose aprašymuose ir net kai kuriuose personažuose. Panagrinėkime kelis pavyzdžius.
Apreiškimo knygos groteskai: daugiau nei akys ir sparnai
Apreiškimo knygoje, kaip minėta, keturi gyvūnai su daugybe akių ir keistais pavidalais yra tik pradžia. Dar įspūdingesnis grotesko pavyzdys – Žvėris, aprašytas Apreiškimo 13:1–2, kylantis iš jūros su dešimčia ragų, septyniomis galvomis ir kūnu, primenančiu leopardo, lokio bei liūto hibridą. Šis padaras nėra tik blogio simbolis; jo groteskiška forma veikia kaip veidrodis, atspindintis žmogaus baimę prieš chaosą, kuris slepiasi už tvarkos fasado. Įdomu, kad ankstyvieji krikščionys, skaitydami šiuos aprašymus, galėjo įžvelgti ne tik teologinę prasmę, bet ir aliuzijas į Romos imperijos galybę, kurios prabanga ir žiaurumas patys savaime buvo groteskiški.
Šių vizijų keistumas nėra atsitiktinis. Senovės Artimųjų Rytų literatūroje, iš kurios Apreiškimo knyga semiasi įkvėpimo, hibridinės būtybės dažnai simbolizavo ribą tarp dieviškojo ir demoniško. Pavyzdžiui, Babilono mitologijoje sutinkamos būtybės, tokios kaip scorpion-tailed lamassu, turi panašų efektą: jos vienu metu saugo ir gąsdina. Biblijoje groteskas tampa įrankiu, leidžiančiu perteikti tai, ko neįmanoma aprašyti įprastais žodžiais – dieviškosios realybės, kuri yra pernelyg didinga ar bauginanti žmogaus protui.
Senojo Testamento groteskas: kūnas ir chaosas
Senojo Testamento tekstuose groteskas dažnai slypi ne tik vizijose, bet ir žmogaus kūno ar gamtos deformacijose, kurios atspindi dieviškąjį teismą ar nuodėmės pasekmes. Pavyzdžiui, Ezekielio knygoje (Ezechielio 1:4–28) aprašoma Dievo sostą lydinti vizija, kurioje cherubinai turi keturis veidus, sparnus ir ratus, pilnus akių. Ši scena, nors ir šventa, yra giliai neraminanti dėl savo neįprastumo. Įdomu, kad hebrajų kalboje žodis „cherub“ (כְּרוּב) siejamas ne tik su angelais, bet ir su Mesopotamijos mitologijos sparnuotais sargybiniais, kurie dažnai vaizduojami kaip groteskiški žmogaus ir gyvūno hibridai. Ezekielio vizija tarsi kviečia skaitytoją susidurti su tuo, kas yra pernelyg keista, kad tilptų į kasdienį suvokimą.
Kitas pavyzdys – Jobo knyga, kurioje Dievas aprašo Leviataną (Job 41). Šis jūrų monstras, aprašytas kaip ugnimi alsuojantis, neįveikiamas padaras, yra ne tik chaoso simbolis, bet ir groteskiškas priminimas apie gamtos galybę, kuri nepaklūsta žmogaus kontrolei. Įdomus faktas: kai kurie mokslininkai spėja, kad Leviatano aprašymas galėjo būti įkvėptas realių jūrų būtybių, tokių kaip krokodilas ar banginis, tačiau hiperbolizuotas iki mitologinių proporcijų, kad sustiprintų jo bauginantį efektą. Groteskas čia tampa tiltu tarp žmogaus ir nežinomybės, tarp Dievo kūrinijos ir jos neaprėpiamos paslapties.
Groteskas kaip nuodėmės veidrodis
Biblijoje groteskas siejamas su nuodėmės deformuojančia galia. Pavyzdžiui, Psalmių knygoje (Ps 38:5–7) Dovydas aprašo savo nuodėmių sukeltą kančią kaip kūno puvimą ir dvoką, kuris fiziškai iškreipia jo esybę. Šis fizinis groteskas atspindi vidinį chaosą, kurį sukelia atsiskyrimas nuo Dievo. Panašiai ir Izaijo knygoje (Izaijo 1:5–6) Izraelio nuodėmės vaizduojamos kaip „pūliuojančios žaizdos“, kurios daro tautą neatpažįstama. Šie aprašymai nėra tik metaforos – jie atspindi senovės izraelitų įsitikinimą, kad nuodėmė fiziškai ir dvasiškai deformuoja žmogų, paversdama jį groteskišku savo paties atspindžiu.
Religinis groteskas už Biblijos ribų
Groteskas neapsiriboja tik Biblijos tekstais. Viduramžių krikščionybėje groteskiškos būtybės, tokios kaip demonai ar pragaro monstrai, dažnai vaizduojamos freskose ir rankraščiuose. Pavyzdžiui, XIII a. prancūzų vienuolynų iluminacijose galima rasti keistų būtybių – pusiau žmonių, pusiau gyvūnų – kurios simbolizavo nuodėmingas aistras. Šios būtybės ne tik gąsdino, bet ir mokė: jos rodė, kaip nuodėmė iškraipo Dievo sukurtą tvarką.
Įdomu, kad groteskas kartais buvo naudojamas ir kaip humoristinis elementas. Pavyzdžiui, viduramžių marginalijose (knygų paraštėse) vienuoliai piešdavo absurdiškas būtybes – triušius su kardais ar žmones su gyvūnų galvomis. Šie piešiniai, nors ir iš pažiūros nerimti, atspindėjo grotesko dvilypumą: jie buvo ir pramoga, ir priminimas apie pasaulio netobulumą.
Groteskas veikia todėl, kad jis paliečia giliausias žmogaus baimes ir viltis. Keistos vizijos, deformuoti kūnai ar chaotiški monstrai primena, kad pasaulis nėra visiškai suvaldomas, o Dievo planas – ne visada lengvai suprantamas. Tuo pačiu groteskas kviečia susitaikyti su šia paslaptimi, priimti nežinomybę kaip šventumo dalį.
Pavyzdžiui, XIX a. prancūzų filosofas Georges’as Bataille’as, nagrinėdamas religinį meną, teigė, kad groteskas yra būtinas, norint patirti transcendenciją. Anot jo, tik susidūrus su tuo, kas yra nepatogu ar bauginančiai keista, žmogus gali priartėti prie šventumo. Ši idėja atspindi ir Biblijos tekstus, kuriuose groteskas nėra tik dekoracija, bet ir kvietimas peržengti savo ribas.
Groteskas ir šiuolaikinis tikėjimas
Šiandien groteskas religijoje gali būti matomas ne tik senuosiuose tekstuose, bet ir šiuolaikiniuose tikėjimo išraiškos būduose. Pavyzdžiui, kai kurie šiuolaikiniai krikščionių menininkai, tokie kaip amerikietis Edwardas Knippersas, savo paveiksluose vaizduoja Biblijos scenas su perdėtai raumeningais, kone karikatūriškais kūnais, pabrėždami žmogaus fizinį netobulumą šventumo akivaizdoje. Šie darbai, nors ir kontroversiški, atgaivina grotesko dvasią, kviesdami žiūrovą permąstyti kūno ir sielos santykį.
Taip pat verta paminėti, kad groteskas pasirodo ir popkultūroje, kur religiniai motyvai persipina su keistumu. Pavyzdžiui, 2019 m. siaubo filme „Midsommar“ krikščioniškos aukos ir pagonybės temos sujungiamos į groteskišką ritualų šventę, kuri verčia žiūrovą klausti: kur baigiasi šventumas ir prasideda beprotybė?