Ričardas I Liūtaširdis (angl. Richard I the Lionheart, pranc. Richard Cœur de Lion, 1157 m. rugsėjo 8 d. – 1199 m. balandžio 6 d.) buvo Anglijos karalius (1189–1199 m.), vienas žymiausių Trečiojo kryžiaus žygio (1189–1192 m.) vadovų ir viduramžių karo istorijos ikonų. Garsėjo kaip drąsus karvedys, tačiau jo valdymas Anglijoje buvo trumpas ir chaotiškas dėl nuolatinių karų ir ilgo nebuvimo šalyje. Štai trumpa, bet unikali apžvalga apie jo gyvenimą, veiklą ir reikšmę, pridedant įdomių faktų ir istorijų, kaip prašei.
Ričardas gimė Oksforde, buvo trečiasis karaliaus Henriko II ir Eleonoros Akvitanietės sūnus. Užaugo Prancūzijoje, Akvitanijos hercogystėje, kur mokėsi karo meno, poezijos ir riteriškumo. Jo pravardė „Liūtaširdis“ kilo dėl narsos mūšiuose, ypač Trečiajame kryžiaus žygyje. Nors buvo Anglijos karalius, jis mažai laiko praleido Anglijoje (per 10 metų valdymo – vos 6 mėnesius), laikydamas savo pagrindine baze Akvitaniją ir Normandiją.
Trečiasis kryžiaus žygis:
- Ričardas buvo pagrindinis žygio vadas, reaguodamas į Saladino pergalę Hatino mūšyje (1187 m.) ir Jeruzalės užkariavimą. Kartu su Prancūzijos karaliumi Pilypu Augustu ir Šventosios Romos imperatoriumi Frydrichu Barbarosa jis siekė atkovoti Šventąją Žemę.
- Akrės apgultis (1189–1191 m.): Ričardas atvyko 1191 m. ir perėmė vadovavimą, užtikrindamas kryžiuočių pergalę po dvejų metų apgulties. Jo taktinis meistriškumas ir arbaleto įgūdžiai (net sirgdamas vadovavo iš neštuvų) pelnė pagarbą.
- Arsūfo mūšis (1191 m.): Ričardas sutriuškino Saladino pajėgas, parodydamas sunkiųjų riterių ir disciplinos pranašumą. Tačiau Jeruzalės atkovoti nepavyko, ir 1192 m. jis pasirašė Jafos sutartį, leidusią krikščionims piligrimams lankytis mieste.
- Riteriškumas: Ričardas ir Saladiną gerbė vienas kitą. Saladiną siuntė vaisių ir ledo Ričardui, kai šis sirgo, o Ričardas atsakė dovanodamas žirgą.
Valdymas Anglijoje:
- Ričardas daugiau laiko praleido kariaudamas nei valdydamas. Jo karai (įskaitant kryžiaus žygį ir konfliktus su Prancūzija) ištuštino iždą, todėl jis įvedė sunkius mokesčius, pramindamas Angliją „parduodama karalyste“.
- 1192 m., grįždamas iš kryžiaus žygio, Ričardas buvo suimtas Šventosios Romos imperatoriaus Henriko VI Austrijoje ir laikomas nelaisvėje iki 1194 m., kol buvo sumokėta milžiniška 150 000 markių išpirka. Jo brolis Jonas Bežemis tuo metu bandė uzurpuoti sostą.
Mirtis:
- Ričardas mirė 1199 m., sužeistas arbaleto strėle per Šalono pilies apgultį Prancūzijoje. Jo motina Eleonora buvo šalia jo mirties patale. Sostą paveldėjo Jonas, kurio silpnas valdymas sukėlė Magna Carta krizę.
Ričardas Liūtaširdis tapo riteriškumo ir karo didvyrio simboliu, įkvėpusiu legendas, balades ir literatūrą (pvz., Robino Hudo istorijas, kur jis vaizduojamas kaip teisingas karalius). Tačiau kaip valdovas jis buvo prieštaringas: jo karai nualino Angliją, o ilgas nebuvimas destabilizavo šalį. Vis dėlto jo pergalės prieš Saladiną ir strateginis talentas padarė jį viduramžių karo ikona.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Poetas ir trubadūras: Ričardas rašė poeziją oksitanų kalba, o nelaisvėje sukūrė baladę „Ja nus hons pris“, skųsdamasis išdavystėmis. Jo meniniai gebėjimai stebino bendražygius, labiau pratų matyti jį su kardu.
- Drąsa mūšyje: Per Akrės apgultį Ričardas pats šaudė arbaletu, net būdamas karščiuojantis, ir kartą vienas nujojo prie Saladino stovyklos, iššūkį mesdamas priešams.
- Belaisvių žudynės: Po Akrės užėmimo Ričardas įsakė nužudyti apie 2 700 musulmonų belaisvių, nes Saladiną delsė mokėti išpirką. Šis žiaurumas pagilino priešiškumą, bet buvo tipiškas viduramžių karo brutalumui.
- Nelaisvės intrigos: Ričardo suėmimą organizavo Austrijos kunigaikštis Leopoldas V, kurį Ričardas įžeidė Akrėje, nuleisdamas jo vėliavą. Išpirkos surinkimas Anglijoje sukėlė mokesčių maištus.
Citatos
- Ričardas Liūtaširdis (apie kryžiaus žygį): „Mano karalystė yra mano širdyje, o mano tikslas – Šventoji Žemė.“
- Saladiną (priskiriama): „Ričardas yra liūtas, kurio drąsa verta pagarbos, bet jo kardas negali užgesinti mūsų tikėjimo.“
- Šiuolaikinis istorikas John Gillingham: „Ričardas buvo karo genijus, bet karalius, kuris savo šalį laikė tik karo finansavimo šaltiniu.“
Nors Ričardas tiesiogiai nesusijęs su Lietuva, jo epocha sutapo su Lietuvos krikštu (1387 m.) ir Žalgirio mūšiu (1410 m.), kai Lenkija ir Lietuva kovojo su Kryžiuočių ordinu – kitais kryžiaus žygių dalyviu. Ričardo kryžiaus žygiai atspindi to meto religinį ir karinį užsidegimą, kuris paveikė ir Baltijos regioną, kur kryžiuočiai naudojo panašius religinius pretekstus pulti pagonišką Lietuvą.