Jarmuko mūšis, žinomas kaip Battle of Yarmouk anglų kalboje ir معركة اليرموك (Maʿrakat al-Yarmūk) arabų kalboje, įvyko 636 m. rugpjūčio 15–20 d. netoli Jarmuko upės, dabartinėje Sirijos ir Jordanijos pasienio zonoje. Ši kova tarp musulmonų Rašidunų kalifato, vadovaujamo Khalido ibn al-Walido, ir Bizantijos imperijos, vadovaujamos imperatoriaus Heraklijaus pajėgų, tapo lemiamu momentu, atvėrusiu kelią islamo užkariavimams Levante ir pabaigusiu Bizantijos dominavimą regione.
VII a. pradžioje Rašidunų kalifatas, vadovaujamas kalifo Abu Bakro, o vėliau Umaro, pradėjo sparčią ekspansiją iš Arabijos pusiasalio, siekdamas skleisti islamą ir plėsti savo teritorijas. Po sėkmingų pergalių prieš Sasanidų Persiją musulmonai nukreipė dėmesį į Bizantijos valdomą Levantą (dabartinę Siriją, Jordaniją, Palestiną). Bizantijos imperija, susilpnėjusi po ilgų karų su persais ir vidinių religinių nesutarimų (ypač dėl monofizitizmo), stengėsi išlaikyti kontrolę savo rytinėse provincijose.
636 m. musulmonų pajėgos, užėmusios kelis Levanto miestus, susidūrė su didžiule Bizantijos armija, surinkta imperatoriaus Heraklijaus, siekiančio atkovoti prarastas teritorijas. Jarmuko upės slėnis tapo mūšio lauku, nes abi pusės suprato, kad šis susirėmimas nulems regiono likimą.
Kas dalyvavo?
- Musulmonų pajėgos: Apie 15 000–25 000 karių, daugiausia lengvoji kavalerija, pėstininkai ir lankininkai, vadovaujami Khalido ibn al-Walido, pravarde „Dievo kardas“. Musulmonų armija buvo gerai organizuota, labai motyvuota religinio užsidegimo ir pasižymėjo mobilumu bei taktine disciplina.
- Bizantijos pajėgos: Apie 40 000–80 000 karių, įskaitant sunkiąją kavaleriją (katafraktus), pėstininkus, armėnų sąjungininkus ir vietines arabų gentis (Ghassanidus). Vadovavo armėnų kilmės generolas Vahanas, o nominaliai – imperatoriaus brolis Teodoras. Bizantijos armija buvo gausesnė, bet susiskaldžiusi dėl etninių ir religinių nesutarimų.
Mūšis truko šešias dienas, išsiskirdamas taktiniu meistriškumu ir dramatiškais posūkiais. Khalid ibn al-Walidas pasirinko gynybinę poziciją, išnaudodamas Jarmuko slėnio reljefą – stačius šlaitus ir siauras perėjas, ribojančias Bizantijos manevravimą.
- Pirmosios dienos (rugpjūčio 15–17 d.): Bizantijos pajėgos pradėjo puolimus, bandydamos pralaužti musulmonų linijas, tačiau Khalid laikėsi disciplinos, atremdamas atakas ir naudodamas lengvąją kavaleriją kontrpuolimams. Abi pusės patyrė nuostolių, bet musulmonai išlaikė pozicijas.
- Ketvirtoji diena (rugpjūčio 18 d.): Bizantijos puolimas buvo sėkmingesnis, tačiau Khalid perkėlė savo rezervus, stabilizuodamas frontą. Musulmonų moterys, anot šaltinių, kovėsi kartu su vyrais, įkvėpdamos karius nepasiduoti.
- Lemiama diena (rugpjūčio 19–20 d.): Khalid suplanavo genialų manevrą: jis apsimetė traukiąsis, išviliodamas Bizantijos pajėgas į atvirą lauką, o tada surengė apsupties ataką, naudodamas savo mobilią kavaleriją. Smėlio audra, užklupusi mūšio metu, apakino bizantiečius, suteikdama musulmonams pranašumą. Bizantijos armija buvo apsupta ir sutriuškinta, o Vahanas žuvo. Dauguma bizantiečių buvo nužudyti arba nuskendo bandydami bėgti per Jarmuko upę.
Musulmonų nuostoliai siekė apie 4 000 karių, o Bizantijos – apie 20 000–40 000, įskaitant didžiąją dalį armijos.
Musulmonai laimėjo triuškinančią pergalę, sunaikindami Bizantijos pajėgas Levante. Po mūšio Rašidunų kalifatas greitai užkariavo Damaską, Jeruzalę ir visą Siriją, galutinai išstumdamas Bizantiją iš regiono. Heraklijus, sužinojęs apie pralaimėjimą, paliko Antiochiją, sakydamas: „Atsisveik, Sirija, kokia graži šalis tu buvai.“
Jarmuko mūšis turėjo toli siekiančių padarinių:
- Islamo ekspansija: Pergalė atvėrė kelią musulmonų užkariavimams Egipte, Persijoje ir Šiaurės Afrikoje, formuojant islamo kalifatą kaip pasaulinę galybę.
- Bizantijos nuosmukis: Imperija prarado turtingas rytines provincijas, susilpnindama savo ekonomiką ir karinę galią, kas ilgainiui palengvino arabų plėtrą.
- Khalido legenda: Khalid ibn al-Walidas tapo islamo karo istorijos ikona, o jo taktikos iki šiol studijuojamos karo akademijose.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Khalid ibn al-Walidas, prieš mūšį, asmeniškai susitiko su Vahanu deryboms, siūlydamas bizantiečiams pasiduoti arba priimti islamą, tačiau šie atmetė pasiūlymą.
- Musulmonų moterys, tokios kaip Hind bint Utba, mūšio metu ne tik tiekė vandenį, bet ir kovojo, smeigdamos ietis į bėgančius bizantiečius, anot arabų šaltinių.
- Smėlio audra, vadinama „Dievo vėju“, buvo tokia stipri, kad bizantijų lankininkai negalėjo taikliai šaudyti, o musulmonai išnaudojo chaosą puolimui.
- Vietos legenda pasakoja, kad Jarmuko upė po mūšio „tekėjo raudonai nuo kraujo“, o grioviai buvo pilni bizantijų šarvų.
Citatos
- Khalid ibn al-Walid (priskiriama): „Mes kovojame ne dėl žemių, o dėl Dievo žodžio, ir Jis veda mūsų kardus.“
- Bizantijos kronikininkas Teofanas: „Jarmuke mūsų armija krito, o Sirija buvo prarasta amžiams.“
- Šiuolaikinis istorikas Hugh Kennedy: „Jarmuko mūšis buvo islamo karinės revoliucijos kulminacija, pakeitusi Artimųjų Rytų veidą.“
Jarmuko mūšis tapo vienu svarbiausių VII a. įvykių, įtvirtinusiu musulmonų galią ir nulemtu Bizantijos nuosmukį Levante. Khalido ibn al-Walido taktinis meistriškumas ir musulmonų ryžtas pavertė šią pergalę istorijos lūžiu, palikusiu neišdildomą pėdsaką.