Vienos mūšis, žinomas kaip Battle of Vienna anglų kalboje ir Bitwa pod Wiedniem lenkų kalboje, įvyko 1683 m. rugsėjo 12 d. netoli Vienos, Habsburgų valdomos Šventosios Romos imperijos sostinės (dabartinė Austrija). Ši kova tapo lemiamu momentu, kai Lenkijos-Lietuvos Abiejų Tautų Respublikos ir Habsburgų vadovaujama krikščionių koalicija, vadovaujama karaliaus Jono III Sobieskio, triuškinamai nugalėjo Osmanų imperiją, vadovaujamą didžiojo vizirio Kara Mustafos, sustabdydama jų ekspansiją į Vidurio Europą.
XVII a. Osmanų imperija buvo viena galingiausių pasaulio valstybių, siekusi plėsti savo įtaką Europoje. Po sėkmingų karų Balkanuose osmanai 1683 m. nusprendė užkariauti Vieną – strateginį krikščioniškos Europos centrą. Sultonas Mehmedas IV pavedė didžiajam viziriui Kara Mustafai vadovauti kampanijai, tikėdamasis paversti Vieną osmanų forpostu ir susilpninti Habsburgus, pagrindinius savo priešus.
Habsburgų imperatorius Leopoldas I, susidūręs su osmanų grėsme, sudarė Šventąją lygą su Lenkijos-Lietuvos Respublika, Bavarija, Saksonija ir kitais sąjungininkais. Lenkijos karalius Jonas III Sobieskis, garsėjęs kaip talentingas karvedys, tapo koalicijos lyderiu. Osmanų apgultis Vienos prasidėjo liepos 14 d., ir miestas atsidūrė ant žlugimo ribos, kol rugsėjį atvyko krikščionių pastiprinimai.
Kas dalyvavo?
- Krikščionių koalicija: Apie 70 000–80 000 karių, įskaitant Lenkijos-Lietuvos husarus, vadovaujamus Jono III Sobieskio, Habsburgų pajėgas, vadovaujamas Karolio V Lotaringiečio, bei Bavarijos, Saksonijos ir Frankonijos karius. Lenkų husarai, žinomi kaip „sparnuotieji husarai“ dėl dekoratyvinių sparnų, buvo pagrindinė smogiamoji jėga.
- Osmanų pajėgos: Apie 100 000–150 000 karių, įskaitant janyčarus, sipahius (kavaleriją), pėstininkus ir artileriją, vadovaujamus Kara Mustafos. Osmanų armija buvo gerai aprūpinta, tačiau išvarginta dviejų mėnesių apgulties ir prastų tiekimo linijų.
Osmanai apgulė Vieną liepos viduryje, kasdami tranšėjas, statydami apgulties įtvirtinimus ir naudodami minas, kad susprogdintų miesto sienas. Vienos gynėjai, vadovaujami Ernesto Riudigerio Starhembergo, atlaikė puolimus, tačiau miestas buvo ant bado ir žlugimo ribos. Rugsėjo 11 d. krikščionių koalicija, vadovaujama Sobieskio, pasiekė Kahlenbergo kalvą, dominuojančią virš Vienos.
Rugsėjo 12 d. auštant krikščionių pajėgos pradėjo puolimą. Sobieskis suplanavo trijų krypčių ataką: vokiečių ir austrų kariai puolė iš kairiojo flango, lenkų pėstininkai – iš centro, o Lenkijos-Lietuvos husarai laukė tinkamo momento dešiniajame flange. Po kelių valandų įnirtingų susirėmimų, apie 17 val., Sobieskis įsakė husarams surengti masinį kavalerijos puolimą – vieną didžiausių kavalerijos atakų istorijoje. Sparnuotieji husarai, šarvuoti ir ginkluoti ilgomis ietimis, sutriuškino osmanų linijas, sukeldami paniką.
Kara Mustafa bandė reorganizuoti savo pajėgas, tačiau osmanų stovykla buvo greitai užimta, o jų armija ėmė bėgti. Iki vakaro krikščionys šventė pergalę, išvaduodami Vieną. Osmanų nuostoliai siekė apie 15 000–20 000 karių, o krikščionių – apie 4 000–5 000. Kara Mustafa buvo nužudytas sultono įsakymu už nesėkmę.
Krikščionių koalicija laimėjo triuškinančią pergalę, išgelbėdama Vieną ir sustabdydama Osmanų plėtrą. Sobieskis užgrobė turtingą osmanų stovyklą, įskaitant kavą, kuri, anot legendos, padėjo populiarinti šį gėrimą Europoje. Pergalė įtvirtino Sobieskio, kaip „krikščionybės gelbėtojo“, reputaciją, o Osmanų imperija prarado iniciatyvą Europoje.
Vienos mūšis turėjo ilgalaikių padarinių:
- Osmanų nuosmukis Europoje: Pergalė pažymėjo Osmanų ekspansijos pabaigą. Vėlesni karai, tokie kaip Didysis Turkų karas (1683–1699 m.), privertė osmanus trauktis iš Vengrijos ir Balkanų.
- Habsburgų stiprėjimas: Habsburgai atgavo kontrolę Vidurio Europoje, tapdami dominuojančia galybe iki XVIII a.
- Lenkijos-Lietuvos šlovė: Sobieskio vadovavimas sustiprino Abiejų Tautų Respublikos prestižą, tačiau ilgainiui šalis susilpnėjo dėl vidinių problemų.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Sobieskis, prieš mūšį, laikė mišias Kahlenbergo kalvoje, melddamasis už pergalę. Jo laiške žmonai Marijai Kazimierai rašoma: „Mes nugalėjome priešą su Dievo pagalba.“
- Osmanų stovykloje rasta tūkstančiai kavos maišų, o vienas lenkų karys, Jerzy Kulczycki, atidarė pirmąją Vienos kavinę, populiarindamas kavą ir kroasanus, kurie, anot legendos, buvo sukurti pusmėnulio formos, šaipantis iš osmanų.
- Sparnuotųjų husarų puolimas buvo toks įspūdingas, kad osmanų kariai, anot šaltinių, bėgo šaukdami, jog „angelai nusileido iš dangaus“.
- Kara Mustafos palapinė, puošta brangakmeniais, buvo padovanota Sobieskiui kaip trofėjus ir dabar saugoma Vavelio pilyje, Krokuvoje.
Citatos
- Jonas III Sobieskis: „Atėjome, pamatėme, Dievas nugalėjo.“
- Osmanų kronikininkas Silahdar Findikli Mehmed Ağa: „Viena buvo mūsų svajonė, bet tapo mūsų kapais.“
- Šiuolaikinis istorikas John Stoye: „Vienos mūšis buvo ne tik karinė pergalė, bet ir krikščioniškos Europos vienybės simbolis.“
Vienos mūšis tapo vienu svarbiausių XVII a. įvykių, sustabdžiusiu Osmanų plėtrą ir įtvirtinusiu Jono III Sobieskio legendą. Pergalė ne tik išgelbėjo Vieną, bet ir pakeitė Europos geopolitiką, palikdama neišdildomą pėdsaką istorijoje.