La Forbio mūšis, žinomas kaip Battle of La Forbie anglų kalboje ir معركة غزة (Maʿrakat Ghazza) arabų kalboje, įvyko 1244 m. spalio 17–18 d. netoli Gazos, dabartinio Izraelio ir Palestinos teritorijoje. Ši kova, kartais vadinama Antruoju Gazos mūšiu, tapo triuškinančiu kryžiuočių ir jų sąjungininkų pralaimėjimu prieš Ajubidų ir Choresmo pajėgas, paskatinusiu Jeruzalės praradimą ir Septintojo kryžiaus žygio pradžią.
XIII a. viduryje Šventoji Žemė buvo trapios pusiausvyros būsenoje. Po Šeštojo kryžiaus žygio (1228–1229 m.) Frydrichas II diplomatiškai atgavo Jeruzalę per sutartį su Ajubidų sultonu Al-Kamilu, tačiau krikščionių kontrolė buvo silpna. Tuo metu Ajubidų dinastija buvo susiskaldžiusi, o Sirijoje ir Egipte varžėsi konkuruojančios frakcijos. 1244 m. Choresmo kariai – turkų gentys, išvytos iš Centrinės Azijos mongolų invazijos – įsiveržė į Siriją, sudarydami sąjungą su Ajubidų sultonu As-Salihu Ismailu iš Damasko, siekdami užkariauti regioną.
Kryžiuočiai, vadovaujami Jeruzalės karalystės regento Ričardo Kornvaliečio ir remiami vietinių ordinų (tamplierių, hospitaljerų), susivienijo su Ajubidų sultonu An-Nasiru Daudu iš Kerako, kuris priešinosi Damasko frakcijai. Sąjungininkai nusprendė sustabdyti Choresmo ir Damasko pajėgas prie Gazos, La Forbio apylinkėse, tikėdamiesi apsaugoti Jeruzalę ir išlaikyti trapią pusiausvyrą.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių ir sąjungininkų pajėgos: Apie 12 000–15 000 karių, įskaitant Jeruzalės karalystės riterius, tamplierių ir hospitaljerų ordinus, vadovaujamus didžiųjų magistrų Armando de Périgord ir Guillaume de Châteauneuf, bei An-Nasiro Daudo Ajubidų karius iš Kerako. Sąjunga buvo įvairi, tačiau trūko vieningos vadovystės, o kryžiuočių ir musulmonų sąjungininkų interesai dažnai nesutapo.
- Choresmo ir Damasko pajėgos: Apie 20 000 karių, vadovaujamų Choresmo lyderio Berke Chano ir Damasko Ajubidų emyro As-Saliho Ismailo. Choresmo kariai buvo lengvoji kavalerija, garsėjanti greičiu ir žiaurumu, o Damasko pajėgos pridėjo pėstininkų ir lankininkų. Jų armija buvo mobilesnė ir labiau motyvuota grobio perspektyva.
Spalio 17 d. kryžiuočių ir jų sąjungininkų armija susitiko su Choresmo ir Damasko pajėgomis La Forbio lygumoje, netoli Gazos. Kryžiuočiai išsidėstė tradicine formacija: riteriai centre, pėstininkai flanguose, o An-Nasiro Daudo kariai – kairiajame sparne. Choresmo kariai, naudodami savo mobilumą, pradėjo mūšį strėlių salvėmis, provokuodami kryžiuočius.
Pirmąją dieną krikščionių riteriai atlaikė Choresmo antpuolius, tačiau sąjungininkų linijos buvo silpnos dėl nesutarimų tarp vadų. An-Nasiras Daudas, matydamas mūšio eigą, nusprendė trauktis, palikdamas kryžiuočius vienus. Spalio 18 d. Choresmo kavalerija surengė masinį puolimą, sutelkdama jėgas į tamplierių ir hospitaljerų pozicijas. Sunkioji kryžiuočių kavalerija bandė kontratakuoti, bet buvo apsupta ir sutriuškinta. Didieji ordinų magistrai žuvo, o didžioji dalis armijos buvo sunaikinta arba paimta į nelaisvę. Tik nedidelė dalis kryžiuočių, vadovaujamų Valterio IV de Brieno, sugebėjo pabėgti.
Choresmo ir Damasko pajėgos laimėjo triuškinančią pergalę. Kryžiuočiai prarado apie 10 000 karių, įskaitant šimtus riterių ir abiejų ordinų vadus. Choresmo kariai, pasinaudoję pergale, nusiaubė Jeruzalę 1244 m. lapkritį, sunaikindami krikščionių gynybą ir grąžindami miestą musulmonų kontrolei. An-Nasiras Daudas, išdavęs sąjungininkus, buvo marginalizuotas, o As-Salihas Ismailas trumpam sustiprino Damasko pozicijas.
La Forbio mūšis turėjo toli siekiančių padarinių:
- Jeruzalės praradimas: Mūšio pasekmė buvo Jeruzalės užkariavimas, kuris paskatino popiežių Inocentą IV skelbti Septintąjį kryžiaus žygį, vadovaujamą Liudviko IX.
- Kryžiuočių silpnėjimas: Ordinų ir vietinių pajėgų sunaikinimas sumažino Jeruzalės karalystės gebėjimą gintis, palikdamas ją priklausomą nuo Europos pastiprinimų.
- Choresmo grėsmė: Nors Choresmo kariai trumpam sustiprino Ajubidų pozicijas, jų žiaurumas ir nestabilumas greitai išblėso, kai jie buvo nugalėti kitų musulmonų jėgų.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Choresmo kariai, anot kronikų, mūšio metu naudojo uždegtas strėles, sukeldami paniką tarp kryžiuočių arklių, kurie buvo nepratę prie tokio chaotiško karo stiliaus.
- Vietos beduinų pasakojimai teigia, kad po mūšio La Forbio lygumoje buvo tiek daug paliktų ginklų, kad smėlis „žvangėjo kaip varpai“ vėjyje.
- An-Nasiro Daudo išdavystė buvo tokia šokiruojanti, kad kai kurie kryžiuočių belaisviai, anot šaltinių, keikė jį labiau nei Choresmo karius.
- Jeruzalės patriarchas po mūšio rašė popiežiui, jog „miestas krito ne dėl kardų, o dėl mūsų pačių nesantaikos“, pabrėždamas sąjungos trapumą.
Citatos
- Kryžiuočių kronikininkas Rothelin: „La Forbije mūsų riteriai krito kaip javai prieš audrą, o Jeruzalė liko be gynėjų.“
- Musulmonų istorikas Ibn al-Furat: „Choresmo vilkai ir Damasko kardai pavertė krikščionių armiją dulkėmis Gazos smėlynuose.“
- Šiuolaikinis istorikas Peter Jackson: „La Forbio mūšis buvo ne tik kryžiuočių pralaimėjimas, bet ir jų iliuzijų apie vienybę žlugimas.“
La Forbio mūšis tapo skaudžiu smūgiu kryžiuočių svajonėms išlaikyti Šventąją Žemę. Choresmo ir Ajubidų pergalė ne tik atvėrė kelią Jeruzalės praradimui, bet ir parodė, kaip trapios sąjungos ir strateginės klaidos gali nulemti istorijos eigą.