Konstantinopolio užėmimas, žinomas kaip Sack of Constantinople anglų kalboje ir Ἅλωσις τῆς Κωνσταντινουπόλεως (Hálōsis tēs Kōnstantinoupóleōs) senovės graikų kalboje, įvyko 1204 m. balandžio 12–13 d. per Ketvirtąjį kryžiaus žygį. Šis įvykis, kai krikščionių kryžiuočiai apiplėšė krikščionių Bizantijos imperijos sostinę, tapo vienu gėdingiausių kryžiaus žygių istorijos epizodų, visam laikui pakeitusiu Rytų ir Vakarų krikščionybės santykius.
Ketvirtasis kryžiaus žygis prasidėjo 1198 m., popiežiui Inocentui III kviečiant atkovoti Jeruzalę iš musulmonų. Tačiau žygis greitai nukrypo nuo pradinio tikslo dėl finansinių sunkumų ir politinių intrigų. Kryžiuočiai, vadovaujami Bonifaco Monferatiečio ir remiami Venecijos dožo Enriko Dandolo, susidūrė su lėšų trūkumu sumokėti Venecijai už laivyną. Mainais už pagalbą Venecija įtikino kryžiuočius užpulti Zara (dabartinė Kroatija) – krikščionių miestą, priklausiusį Vengrijai.
Vėliau kryžiuočiai buvo įtraukti į Bizantijos sostinės intrigas. Aleksejus Angelas, nuversto imperatoriaus Izaoko II sūnus, pažadėjo kryžiuočiams turtus ir karinę pagalbą, jei jie padėtų jam atgauti sostą. 1203 m. kryžiuočiai užėmė Konstantinopolį ir į sostą grąžino Izaoką II bei Aleksejų IV, tačiau naujoji valdžia nesugebėjo įvykdyti pažadų. Miesto gyventojai sukilo, Aleksejus IV buvo nužudytas, o kryžiuočiai, jaučiantys išdavystę ir trokštantys grobio, nusprendė šturmuoti miestą.
Kas dalyvavo šioje dramatiškoje kovoje?
- Kryžiuočių pajėgos: Maždaug 20 000 karių, įskaitant riterius iš Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos, bei Venecijos laivyną, vadovaujamą Enriko Dandolo. Pagrindiniai vadai buvo Bonifacas Monferatietis ir Balduinas Flandrietis. Kryžiuočiai buvo gerai ginkluoti, tačiau jų motyvacija dažnai buvo labiau finansinė nei religinė.
- Bizantijos gynėjai: Konstantinopolį gynė susilpnėjusi Bizantijos armija, vadovaujama imperatoriaus Aleksejaus V Duko (pravarde Murzuflas). Miesto garnizonas buvo mažas, apie 15 000 karių, o garsioji Varangų gvardija – elitiniai skandinavų kariai – buvo paskutinė gynybos linija. Sienos buvo tvirtos, tačiau miestas kentėjo nuo politinio nestabilumo.
1204 m. balandžio pradžioje kryžiuočiai apgulė Konstantinopolį, sutelkdami puolimą iš jūros pusės, kur Venecijos laivynas atliko pagrindinį vaidmenį. Balandžio 9 d. pirmasis šturmas buvo atremtas, tačiau balandžio 12 d. Venecijos laivai, pasinaudoję stipriu vėju, priartėjo prie jūros sienų. Kryžiuočiai, naudodami laivuose įrengtas kopėčias ir tiltus, įsiveržė į miestą per silpniausiai saugomą Blachernų rajoną.
Gynėjai, susiskaldę ir demoralizuoti, nesugebėjo organizuoti veiksmingo pasipriešinimo. Aleksejus V pabėgo, palikdamas miestą be vado. Balandžio 13 d. kryžiuočiai visiškai užėmė Konstantinopolį, pradėdami tris dienas trukusį plėšimą. Miesto bažnyčios, įskaitant Šv. Sofijos soborą, buvo apiplėštos, o tūkstančiai gyventojų nužudyti arba išvaryti. Neįkainojami meno kūriniai, relikvijos ir bibliotekos buvo sunaikintos arba išvežtos į Europą.
Kryžiuočiai užėmė Konstantinopolį ir įkūrė Lotynų imperiją, kurios pirmuoju imperatoriumi tapo Balduinas Flandrietis. Bizantijos imperija buvo suskaldyta į kelias valstybes, įskaitant Nikėjos imperiją, Trapezundo imperiją ir Epyro despotatą, kurios tęsė pasipriešinimą. Miestas buvo nusiaubtas, jo turtai išplėšti, o gyventojai patyrė neapsakomas kančias.
Konstantinopolio užėmimas turėjo ilgalaikių padarinių:
- Rytų ir Vakarų schizmos pagilėjimas: Krikščionių puolimas prieš krikščionis visam laikui įskėlė pleištą tarp Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčių, sustiprindamas abipusį nepasitikėjimą.
- Bizantijos silpnėjimas: Suskaldyta imperija niekada neatgavo buvusios galios, tapdama lengvesniu grobiu Osmanų turkams, kurie 1453 m. galutinai užkariavo Konstantinopolį.
- Venecijos iškilimas: Venecija, gavusi didžiąją dalį grobio ir prekybos privilegijų, tapo dominuojančia jėga Viduržemio jūros regione.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Enrikas Dandolo, Venecijos dožas, buvo beveik aklas ir perkopęs 80 metų, tačiau asmeniškai vadovavo laivyno puolimui, stovėdamas savo galeros priekyje su Šv. Morkaus vėliava rankose.
- Vietos legenda pasakoja, kad Šv. Sofijos sobore kryžiuočiai rado paslėptą ikoną, kuri, anot jų, „verkė krauju“, tačiau tai nesustabdė jų nuo šventovės plėšimo.
- Tarp apiplėštų lobių buvo keturi bronziniai arkliai, dabar stovintys Venecijos Šv. Morkaus bazilikoje – jie simbolizuoja Venecijos godumą ir Konstantinopolio praradimus.
- Bizantijos kronikininkai teigia, kad kai kurie kryžiuočiai, sužavėti miesto grožiu, atsisakė plėšti ir bandė apsaugoti gyventojus, tačiau jų buvo mažuma.
Citatos, kurios atspindi tragediją
- Bizantijos istorikas Niketas Choniatas: „Miestas, kuris buvo krikščionybės švyturys, krito į rankas tų, kurie vadino save Kristaus kariais.“
- Kryžiuočių kronikininkas Geoffroi de Villehardouin: „Niekada anksčiau nebuvo užkariauta tokia turtinga sostinė, ir mūsų vyrai džiaugėsi Dievo dovanomis.“
- Šiuolaikinis istorikas Donald Queller: „Konstantinopolio užėmimas buvo ne kryžiaus žygis, o godumo ir išdavystės orgija.“
Konstantinopolio užėmimas tapo skaudžiu priminimu, kaip religiniai idealai gali būti iškreipti dėl turtų ir galios troškimo. Šis įvykis ne tik susilpnino Bizantijos imperiją, bet ir amžiams pakeitė krikščionių pasaulio vienybės viltis, palikdamas randą, jaučiamą iki šiol.