Hatino mūšis, žinomas kaip Battle of Hattin anglų kalboje ir معركة حطين (Maʿrakat Ḥiṭṭīn) arabų kalboje, įvyko 1187 m. liepos 4 d. netoli Tiberiados, dabartinio Izraelio teritorijoje. Ši kova tapo lemiamu momentu Antrajame kryžiaus žygyje, kai Saladino vadovaujamos musulmonų pajėgos triuškinamai nugalėjo kryžiuočius, atverdamos kelią Jeruzalės užkariavimui.
XII a. pabaigoje Šventoji Žemė buvo padalinta tarp kryžiuočių valstybių ir musulmonų valdovų. Saladinas, Ajubidų dinastijos sultonas, siekė suvienyti musulmonų žemes ir išvaryti kryžiuočius. 1187 m. jis pradėjo kampaniją prieš Jeruzalės karalystę, išprovokuotą kryžiuočių riterio Reinaldo de Šatijono, kuris puldinėjo musulmonų karavanus, pažeisdamas trapias paliaubas.
Saladinas, pasinaudojęs šia provokacija, surinko didelę armiją ir apgulė Tiberiadą, kur buvo įsikūrusi kryžiuočių sąjungininkė Eschiva, Galilėjos princesė. Jeruzalės karalystės karalius Gajus de Lusinjanas, spaudžiamas riterių, nusprendė žygiuoti į Tiberiadą, nepaisydamas sudėtingų sąlygų – karščio ir vandens trūkumo.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių pajėgos: Jeruzalės karalystės armiją, vadovaujamą Gajaus de Lusinjano, sudarė apie 20 000 karių, įskaitant sunkiąją kavaleriją, pėstininkus ir šventųjų ordinų (tamplierių ir hospitaljerų) riterius. Tarp vadų buvo Reinaldas de Šatijonas ir Balianas iš Ibelino. Armija buvo gerai ginkluota, tačiau susiskaldžiusi dėl vidinių nesutarimų.
- Musulmonų pajėgos: Saladino armija, siekusi apie 30 000 karių, buvo sudaryta iš lengvosios kavalerijos, lankininkų ir pėstininkų, surinktų iš Egipto, Sirijos ir Mesopotamijos. Saladinas buvo patyręs strategas, pasitelkęs mobilumą ir aplinkos pranašumus.
Kryžiuočiai išžygiavo iš Seforijos liepos 3 d., tikėdamiesi pasiekti Tiberiadą. Saladinas, žinodamas apie vandens trūkumą regione, tyčia viliojo kryžiuočius į sausą, kalvotą vietovę prie Hatino Ragų – dviejų kalvų, apsuptų dykumos. Musulmonų pajėgos nuolat puldinėjo kryžiuočius strėlėmis, trukdydamos jų žygiui.
Liepos 4 d. rytą kryžiuočių armija, išvarginta karščio ir troškulio, buvo apsupta. Saladinas įsakė padegti sausą žolę, sukeldamas dūmus, kurie dar labiau apsunkino kryžiuočių padėtį. Kryžiuočių bandymai prasiveržti per musulmonų linijas žlugo, o jų kavalerijos puolimai buvo atremti. Po įnirtingos kovos didžioji dalis kryžiuočių armijos buvo sunaikinta arba paimta į nelaisvę. Gajus de Lusinjanas, Reinaldas de Šatijonas ir daugelis riterių pateko į nelaisvę, o Šventasis Kryžius – kryžiuočių relikvija – buvo užgrobtas.
Saladino pergalė buvo triuškinanti. Kryžiuočių armija buvo beveik visiškai sunaikinta, o Jeruzalės karalystė liko be gynybos. Saladinui atsivėrė kelias užkariauti pagrindinius kryžiuočių miestus, įskaitant Jeruzalę, kuri krito spalio 2 d. Reinaldas de Šatijonas buvo asmeniškai Saladino nukirsdintas dėl savo provokacijų, o Gajus de Lusinjanas vėliau paleistas mainais už išpirką.
Hatino mūšis turėjo dramatiškų pasekmių:
- Jeruzalės karalystės žlugimas: Pergalė leido Saladinui užkariauti didžiąją dalį kryžiuočių teritorijų, palikdama tik kelias tvirtoves, tokias kaip Tyras.
- Trečiasis kryžiaus žygis: Hatino pralaimėjimas šokiravo Europą, paskatindamas popiežių Grigalių VIII paskelbti Trečiąjį kryžiaus žygį, kuriam vadovavo Ričardas Liūtaširdis, Frydrichas Barbarosa ir Pilypas Augustas.
- Saladino legenda: Pergalė įtvirtino Saladino, kaip didžio musulmonų lyderio, reputaciją, o jo kilnumas (pvz., paleidžiant kai kuriuos belaisvius) pelnė pagarbą net tarp kryžiuočių.
Įdomios istorijos ir faktai
- Saladino sprendimas padegti žolę buvo ne tik taktinis, bet ir psichologinis ginklas – dūmai ir karštis sukėlė paniką tarp kryžiuočių, kurie jau buvo išsekę.
- Vietos legenda pasakoja, kad prieš mūšį Saladinui buvo atneštas vanduo iš Galilėjos ežero, kurį jis simboliškai pasiūlė belaisviui Gajui de Lusinjanui, parodydamas savo kilnumą.
- Kryžiuočių sprendimas žygiuoti per dykumą, nepaisant Baliano iš Ibelino įspėjimų, laikomas viena didžiausių strateginių klaidų jų istorijoje.
- Musulmonų šaltiniai teigia, kad po mūšio Saladinui buvo parodytas užgrobtas Šventasis Kryžius, kurį jis įsakė saugoti su pagarba, kol jis buvo panaudotas derybose.
Citatos
- Musulmonų kronikininkas Imad ad-Din: „Hatino laukas buvo nudažytas kryžiuočių krauju, o mūsų kardai šoko pergalės šokį.“
- Kryžiuočių kronikininkas Ernoul: „Mūsų armija krito, tarsi javai prieš pjautuvą, ir Jeruzalė liko be gynėjų.“
- Šiuolaikinis istorikas Carole Hillenbrand: „Hatino mūšis buvo ne tik Saladino triumfas, bet ir kryžiuočių arogancijos pamoka.“
Hatino mūšis tapo lūžio tašku Šventosios Žemės istorijoje, parodžiusiu, kaip strategija, vienybė ir aplinkos išmanymas gali nulemti karo baigtį. Saladino pergalė ne tik pakeitė regiono geopolitiką, bet ir įkvėpė musulmonų pasipriešinimą, palikdama neišdildomą pėdsaką istorijoje.