Jeruzalės apgultis, žinoma kaip Siege of Jerusalem anglų kalboje ir Assedio di Gerusalemme italų kalboje, vyko 1099 m. birželio 7 d. – liepos 15 d. per Pirmąjį kryžiaus žygį. Ši apgultis tapo kryžiuočių siekio atkovoti Šventąjį Miestą iš musulmonų kulminacija, palikdama neišdildomą pėdsaką krikščionių ir islamo istorijoje.
Pirmasis kryžiaus žygis buvo inicijuotas 1095 m. popiežiaus Urbono II, kvietusio krikščionis atsiimti Jeruzalę, šventą tiek krikščionims, tiek musulmonams, iš Fatimidų kalifato kontrolės. Po pergalių Nikėjoje, Dorilėjuje ir Antiochijoje kryžiuočiai 1099 m. pasiekė Jeruzalę, degdami religiniu užsidegimu ir siekdami įvykdyti savo įžadą. Fatimidai, valdę Jeruzalę, buvo pasirengę ginti miestą, laikydami jį strateginiu ir religiniu centru.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių pajėgos: Vadovaujamos Godfrua de Buljono, Raimondo IV iš Tulūzės ir Roberto Normandiečio, kryžiuočių armija buvo sumažėjusi iki maždaug 12 000–15 000 karių dėl ilgo žygio ir ankstesnių mūšių. Ją sudarė riteriai, pėstininkai ir pagalbiniai kariai, daugiausia iš Vakarų Europos.
- Fatimidų garnizonas: Jeruzalę gynė Fatimidų vietininkas Iftikhar ad-Daula su gerai įtvirtintu garnizonu, turinčiu pakankamai maisto ir vandens atsargų. Miesto sienos buvo tvirtos, o gynėjai naudojo lankininkus ir gynybinius įrenginius.
Kaip vyko apgultis?
Kryžiuočiai atvyko prie Jeruzalės birželio 7 d., tačiau susidūrė su rimtais iššūkiais: vandens trūkumu, karščiu ir tvirtų miesto sienų atsparumu. Jie neturėjo pakankamai apgulties įrangos, todėl pradėjo statyti apgulties bokštus ir kopėčias iš vietinių resursų, įskaitant medieną, surinktą iš tolimų vietovių.
Pirmieji bandymai šturmuoti sienas birželio viduryje žlugo dėl stiprios gynybos. Kryžiuočiai, vadovaujami Godfrua de Buljono, surengė procesiją aplink miesto sienas, tikėdamiesi dieviškos pagalbos, įkvėpti Biblijos pasakojimų apie Jericho sienas. Liepos 13–14 d. jie pradėjo pagrindinį šturmą, naudodami du apgulties bokštus. Godfruaus pajėgos prasiveržė per šiaurines sienas liepos 15 d., o Raimondo kariai įsiveržė iš pietų. Po įsiveržimo mieste prasidėjo žiaurios skerdynės, per kurias buvo nužudyta daugybė musulmonų ir žydų gyventojų.
Kryžiuočiai užėmė Jeruzalę liepos 15 d., įvykdydami pagrindinį Pirmojo kryžiaus žygio tikslą. Fatimidų garnizonas pasidavė, o Iftikhar ad-Daula buvo paleistas mainais už išpirką. Miesto užėmimas buvo lydimas masinių žudynių, kurios šokiravo net kai kuriuos kryžiuočių kronikininkus. Godfruas de Buljonas buvo paskirtas „Šventojo Kapo gynėju“, atsisakydamas karaliaus titulo.
Jeruzalės apgultis turėjo toli siekiančių pasekmių:
- Jeruzalės karalystės įkūrimas: Kryžiuočiai įkūrė Jeruzalės karalystę, kuri egzistavo iki 1291 m., tapdama krikščionių bastionu Artimuosiuose Rytuose.
- Religinė įtampa: Apgulties žiaurumai pagilino krikščionių ir musulmonų priešiškumą, paveikdami vėlesnius kryžiaus žygius ir džihadus.
- Kryžiuočių moralės pakilimas: Pergalė sustiprino kryžiuočių tikėjimą savo misija, įkvėpdama naujus žygius.
Įdomios istorijos ir faktai
- Kryžiuočiai, kenčiantys nuo troškulio, rado vandens šaltinį Siloamo tvenkinyje, kurį, anot legendos, „atrado šventasis angelas“, pakėlęs jų dvasią.
- Vietos krikščionys, gyvenę Jeruzalėje, buvo išvaryti iš miesto prieš apgultį, kad Fatimidai galėtų sutelkti resursus gynybai.
- Godfruas de Buljonas, stovėdamas ant apgulties bokšto, asmeniškai vadovavo šturmui, tapdamas legenda tarp savo karių.
- Musulmonų šaltiniai, tokie kaip Ibn al-Athir, aprašė kryžiuočių žiaurumus, teigdami, kad „kraujas tekėjo gatvėmis iki kelių“.
Citatos
- Kronikininkas Raimondas d’Aguilers: „Mūsų vyrai vaikščiojo per kraują, kuris siekė kulkšnis, šlovindami Dievą už pergalę.“
- Musulmonų istorikas Ibn al-Qalanisi: „Jeruzalė krito, o jos žmonių likimas buvo raudonas nuo ašarų ir kraujo.“
- Šiuolaikinis istorikas Thomas Asbridge: „Jeruzalės apgultis buvo tiek religinio fanatizmo, tiek karinio užsispyrimo triumfas.“
Jeruzalės apgultis išlieka vienu dramatiškiausių viduramžių istorijos epizodų, atspindinčiu to meto religinį užsidegimą, karo žiaurumą ir geopolitines ambicijas. Šis įvykis ne tik pakeitė Artimųjų Rytų istoriją, bet ir tapo simboliu, įkvėpusiu kartas.