1896 m. rugsėjo 13 d. popiežius Leonas XIII išleido apaštališkąjį laišką „Apostolicae Curae“ (liet. „Apaštališkosios rūpesčio“), kuriame oficialiai paskelbė Anglikonų šventimų absoliutų negaliojimą. Šis dokumentas yra vienas reikšmingiausių ekumeninio dialogo istorijoje ir išlieka pamatiniu Katalikų Bažnyčios požiūrio į Anglikonų dvasininkiją.
Apaštališkąjį laišką „Apostolicae Curae“ parašė Popiežius Leonas XIII, save įvardijantis kaip „LEO VYSKUPAS, Dievo tarnų tarnas, amžinai atminti“. Lietuviškas pavadinimas, kaip nurodyta ir jūsų pateiktoje ištraukoje, yra „Apaštališkosios rūpesčio“. Nors dokumentas dažnai minimas jo lotynišku pavadinimu, lietuvių kontekste jis yra žinomas kaip „Apie Anglikonų šventinimus“.
Pagrindinis popiežiaus Leono XIII tikslas, paskelbiant „Apostolicae Curae“, buvo galutinai išspręsti Anglikonų šventimų galiojimo klausimą ir pašalinti bet kokias abejones. Šis klausimas buvo svarbus tiek katalikams (dėl sakramentų galiojimo), tiek anglikonams (dėl galimybės atkurti vienybę su Roma). Popiežius pabrėžė savo, kaip „didžiojo avių Ganytojo“ įpėdinio, pareigą rūpintis sielų išganymu ir tiesos skelbimu.
Štai svarbiausi siekti ir pasiekti aspektai, detalizuoti laiške:
- Priežastis atnaujinti tyrimą: Nors Bažnyčia jau seniai laikė Anglikonų šventinimus negaliojančiais (nuo pat Edvardo VI laikų, kai buvo įvestas naujas šventimų ritualas), popiežius Leonas XIII nusprendė atnaujinti tyrimą. Tai buvo paskatinta kai kurių anglikonų rašytojų ir net keleto katalikų (ypač ne anglų) autorių diskusijų, kurie abejojo arba teigė apie šventimų galiojimą. Popiežius, vadovaudamasis „apaštališkosios meilės“ dvasia, norėjo „nepasigailėti jokių pastangų, kurios atrodytų tinkamos užkirsti kelią sielų žalai ar skatinti jų gerovę“.
- Kruopštus tyrimo procesas: Leonas XIII detaliai aprašo, kaip buvo atliktas tyrimas:
- Suburta mokslininkų komisija, kurią sudarė skirtingų nuomonių atstovai.
- Komisijos nariai raštu pateikė savo nuomones, o vėliau susitiko dvylika kartų vadovaujant kardinolui.
- Buvo ištirti Vatikano archyvai, Šventojo Ofiso (dabartinė Tikėjimo mokymo kongregacija) dokumentai ir visų mokslininkų, rašiusių šia tema, darbai.
- Galutines išvadas pateikė kardinolai.
- Ankstesnių Popiežių sprendimų svarba: Laiške pabrėžiama, kad ankstesni Popiežiai, ypač Julijus III ir Paulius IV, jau buvo aiškiai pasisakę Anglikonų šventimų klausimu.
- Julijus III (1553 m.) siuntė kardinolą Reginaldą Polą į Angliją, kad sutaikytų Bažnyčią. Jo įgaliojimai leido palikti tarnystėje tuos, kurie buvo „teisėtai ir teisingai įšventinti“ (t.y. pagal katalikų ritualą), ir pakartotinai šventinti tuos, kurie buvo įšventinti pagal „Eduardo ritualą“, nes jų šventinimai buvo „niekiniai“.
- Paulius IV (1555 m.) savo bulėje „Praeclara Carissimi“ patvirtino Polo veiksmus ir nurodė, kad tie, kurie buvo įšventinti „ne kunigo, teisėtai ir teisingai įšventinto“, privalo „iš naujo priimti tuos pačius šventinimus“. Tai aiškiai nurodė į Anglikonų šventinimus, atliktus pagal naująjį ritualą.
- Bažnyčios praktika ir tradicija: Laiške akcentuojama, kad Katalikų Bažnyčia per tris šimtmečius nuosekliai laikė Anglikonų šventinimus „negaliojančiais ir niekiniais“. Faktas, kad Anglikonų dvasininkai, atsivertę į Katalikybę, būdavo šventinami iš naujo, liudija apie šią pastovią praktiką. Šventasis Sostas niekada nebūtų leidęs pakartotinai šventinti galiojančių šventimų, nes tai būtų buvęs šventvagystė.
- Jono Klemento Gordono atvejis (1704 m.): Šis konkretus atvejis buvo paminėtas kaip pavyzdys, patvirtinantis Bažnyčios poziciją. J. C. Gordonas, kalvinistas, įšventintas pagal Eduardo ritualą, kreipėsi į Romą. Klemensas XI, pasitaręs su kardinolais, nusprendė, kad Gordonas turi būti „visiškai ir absoliučiai iš naujo įšventintas į visus šventimus, ypač kunigystę“. Svarbu paminėti, kad sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant ne į apeigos trūkumą (pvz., rankų uždėjimo), o į formos ir intencijos trūkumą.
- Formos ir intencijos trūkumas: Šie du elementai yra esminiai bet kuriam sakramentui, įskaitant Šventimus.
- Formos trūkumas: Anglikonų „Ordinare“ (šventimų knyga) trūko žodžių, aiškiai nurodančių kunigystės esmę – tai yra galią konsekruoti ir aukoti Kristaus Kūną bei Kraują (Mišių auką). Nors vėliau buvo pridėta žodžių „į kunigo pareigas ir darbą“, tai įvyko po šimtmečio, kai hierarchija jau buvo išnykusi, todėl šventinimų galia jau neegzistavo. Popiežius pabrėžė, kad „visa, kas Katalikų rituale aiškiai apibrėžia kunigystės orumą ir pareigas, buvo sąmoningai pašalinta ir ištrinta“.
- Intencijos trūkumas: Kadangi ritualas buvo pakeistas siekiant išreikšti kitokį tikėjimą ir atmesti Katalikų Bažnyčios mokymą apie Šventimų sakramentą (y. aukos ir kunigystės sampratą), tai reiškė, kad nebuvo ir reikalingos intencijos daryti tai, ką daro Bažnyčia.
- Oficialus pareiškimas: Remdamasis visais šiais argumentais, popiežius Leonas XIII paskelbė ir pareiškė, kad anglikonų ritualu atlikti šventinimai „buvo ir yra visiškai negaliojantys ir niekiniai“.
- Kvietimas atsiversti: Laiško pabaigoje popiežius išreiškė viltį, kad tie, kurie siekia ir trokšta Šventimų ir hierarchijos dovanų, grįš į vienintelę Kristaus avilį. Jis pabrėžė, kad Katalikų Bažnyčia priims juos su „išskirtiniu džiaugsmu ir visa gerumu bei apvaizda“, ir ragino juos atsiliepti į Dievo kvietimą.
„Apostolicae Curae“ yra galutinis ir nepakeičiamas Katalikų Bažnyčios pareiškimas dėl Anglikonų šventimų negaliojimo. Šis dokumentas aiškiai apibrėžė teologinius ir istorinius argumentus, kodėl Romos Bažnyčia negali pripažinti Anglikonų dvasininkijos šventimų galiojančiais. Nors tai sukėlė nusivylimą kai kuriose ekumeninio dialogo grupėse, laiškas pašalino ilgalaikes abejones ir nustatė aiškias gaires Katalikų Bažnyčiai. Jis skatina gilesnį supratimą apie Šventimų sakramento esmę ir Bažnyčios įsitikinimus dėl apaštališkosios sukcesijos tęstinumo.
APOSTOLICAE CURAE
SANCTISSIMI DOMINI NOSTRI LEONIS, DIVINA PROVIDENTIA PAPAE XIII
DĖL ANGLIKONŲ ORDINACIJŲ
LEO VYSKUPAS
DIEVO TARNŲ TARNAS
AMŽINAM ŠIO ĮVYKIO ATMINIMUI
Apostoliškasis rūpestis ir meilė, kuria, remdamiesi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, didžiojo avių Ganytojo (Žyd 13, 20), pareigomis ir Jo malone, stengiamės sekti ir atspindėti, skiriame nemažą dalį kilniajai anglų tautai. Mūsų valios šiai tautai išraiška ypač akivaizdi pernai išleistame laiške, skirtame anglams, ieškantiems Kristaus karalystės tikėjimo vienybėje: minėdami senąją šios tautos bendrystę su Motina Bažnyčia, siekėme ją atgaivinti ir, žadindami sielose Dievo maldavimą, skatinome brandinti laimingą susitaikymą. Taip pat neseniai, kai nusprendėme plačiau kalbėti apie visuotinę Bažnyčios vienybę, ne paskutinėje vietoje turėjome omenyje Angliją, su viltimi, kad mūsų dokumentai suteiks katalikams tvirtumo, o nesutariantiems – išganingą šviesą. Turime pripažinti, kas liudija tiek tautos humaniškumą, tiek daugelio rūpestį amžinuoju išganymu – tai, kaip palankiai anglai priėmė mūsų pastangas ir atvirą kalbėjimą, kuris nebuvo veikiamas jokios žmogiškosios priežasties. Dabar, vedami tos pačios dvasios ir ketinimų, nusprendėme savo dėmesį nukreipti į kitą ne mažiau svarbią priežastį, glaudžiai susijusią su šia tema ir mūsų troškimais. Mat Anglijoje, praėjus kuriam laikui po atsiskyrimo nuo krikščionių vienybės centro, karaliaus Eduardo VI laikais buvo viešai įvestas visiškai naujas šventųjų ordinacijų atlikimo ritualas. Dėl to, kaip jau seniai buvo laikoma bendra nuomone, patvirtinta ne kartą Bažnyčios dokumentais ir nuolatine disciplina, trūko tikrojo Ordinacijos sakramento, kokį įsteigė Kristus, taip pat hierarchinės sukcesijos. Tačiau pastaruoju metu, ypač šiais metais, kilo ginčas, ar ordinacijos, atliktos pagal Edvardo ritualą, turi sakramento prigimtį ir poveikį; šią nuomonę, tvirtai ar dvejojančiai, palaikė ne tik kai kurie anglikonų rašytojai, bet ir keli katalikai, ypač ne anglai. Vienus skatino krikščionių kunigystės kilnumas, trokštantys, kad jų tautiečiai neprarastų dvejopos Kristaus kūno galios; kitus – noras palengvinti kelią į vienybę. Abiem grupėms atrodė, kad, pasistūmėjus studijoms šioje srityje ir atradus naujų istorinių dokumentų, būtų naudinga mūsų autoritetu iš naujo nagrinėti šią bylą. Mes, neatmesdami šių ketinimų ir troškimų, ypač atsiliepdami į apaštališkosios meilės balsą, nusprendėme nieko neapleisti, kas galėtų bent kiek prisidėti prie sielų nuostolių išvengimo ar naudos skatinimo.
Todėl maloningai sutikome iš naujo nagrinėti šią bylą, taip, kad kruopštus naujas tyrimas pašalintų bet kokią abejonę ateityje. Dėl to pavedėme grupei iškilių mokslinčių ir erudicija pasižyminčių vyrų, kurių nuomonės šiuo klausimu skyrėsi, raštu pateikti savo argumentus. Vėliau, juos pakvietę pas mus, liepėme jiems apsikeisti raštais ir toliau ieškoti bei vertinti viską, kas svarbu šiam klausimui. Užtikrinome, kad jie galėtų laisvai naudotis Vatikano archyvuose esančiais dokumentais, tiek žinomais, tiek dar neištirtais, taip pat Šventojo Tarybos, vadinamo Supremo, archyvuose saugomais dokumentais, ir visais iki tol mokslininkų paskelbtais darbais šia tema. Aprūpinti tokiais pagalbiniais įrankiais, liepėme jiems rinktis į atskirus posėdžius, kurių buvo dvylika, vadovaujant vienam mūsų paskirtam Šventosios Romos Bažnyčios kardinolui, kiekvienam suteikiant laisvę diskutuoti. Galiausiai šių posėdžių protokolus kartu su kitais dokumentais perdavėme mūsų garbingiems broliams kardinolams iš tos pačios Tarybos, kad jie, išnagrinėję bylą ir aptarę ją mūsų akivaizdoje, pateiktų savo nuomones.
Nustatę tokį bylos nagrinėjimo tvarką, buvo būtina prieš pradedant gilų bylos vertinimą kruopščiai ištirti, kokia buvo jos padėtis pagal Apaštališkojo Sosto nuostatas ir įprastą praktiką; buvo itin svarbu apsvarstyti šios praktikos kilmę ir reikšmę. Todėl pirmiausia buvo išnagrinėti pagrindiniai dokumentai, kuriais mūsų pirmtakai, karalienės Marijos prašymu, skyrė ypatingą dėmesį Anglijos Bažnyčios susitaikymui. Juk Julijus III paskyrė kardinolą Reginaldą Polą, anglą, išskirtinį įvairiapusiais nuopelnais, kaip savo legatą šiam darbui, tarsi taikos ir meilės angelą, suteikdamas jam ypatingus įgaliojimus ir veikimo gaires (tai įvyko 1553 m. rugpjūtį per laiškus su švino antspaudu, Si ullo unquam tempore ir Post nuntium Nobis, bei kitus); šiuos įgaliojimus vėliau patvirtino ir išaiškino Paulius IV. Norint teisingai suprasti, kokią svarbą turi šie dokumentai, būtina laikyti pagrindu tai, kad jų tikslas nebuvo abstraktus, o tiesiogiai susijęs su konkrečia situacija. Mat Apaštališkajam Legatui šių popiežių suteikti įgaliojimai buvo skirti tik Anglijai ir jos religinei būklei; taip pat Legatui, to prašančiam, duotos veikimo gairės negalėjo būti skirtos bendrai nustatyti, kas būtina šventosioms ordinacijoms, kad jos būtų galiojančios, bet turėjo būti konkrečiai skirtos šventųjų ordinacijų tvarkai tame karalystėje, atsižvelgiant į to meto aplinkybes ir pateiktas sąlygas. Tai, be to, kad akivaizdu iš pačių dokumentų pobūdžio ir formos, taip pat matyti iš to, kad būtų visiškai netikslinga taip priminti Legatui, išsilavinusiam vyrui, kurio mokslas spindėjo Tridento Susirinkime, tai, kas būtina Ordinacijos sakramentui.
Tiems, kurie tai gerai supranta, nesunku įžvelgti, kodėl Julijaus III laiške Apaštališkajam Legatui, datuotame 1554 m. kovo 8 d., aiškiai išskiriama, pirma, tų, kurie buvo tinkamai ir teisėtai paaukštinti, išlaikymas jų ordinacijose, antra, tų, kurie nebuvo paaukštinti į šventuosius ordinus, galimybė būti paaukštintiems, jei būtų rasti verti ir tinkami. Mat aiškiai ir konkrečiai pažymima, kaip ir buvo iš tikrųjų, dviejų žmonių grupių skirtumas: vieni, kurie buvo tikrai gavę šventąją ordinaciją, arba iki Henriko atsiskyrimo, arba, jei po jo ir per klaida ar nesantaika paveiktus tarnus, tačiau pagal įprastą katalikišką ritualą; kiti, kurie buvo įšventinti pagal Edvardo Ordinalą, todėl galėjo būti paaukštinti, nes jų ordinacija buvo negaliojanti. Kad toks buvo Popiežiaus ketinimas, puikiai patvirtina to paties Legato laiškas, datuotas 1555 m. sausio 29 d., kuriuo jis perduoda savo įgaliojimus Norvičo vyskupui. Dar svarbiau atkreipti dėmesį, kad tie patys Julijaus III laiškai kalba apie laisvą popiežiškųjų įgaliojimų naudojimą net tiems, kuriems konsekracijos pareiga buvo suteikta netinkamai ir nesilaikant įprastos Bažnyčios formos: šia fraze neabejotinai buvo turimi omenyje tie, kurie buvo konsekruoti pagal Edvardo ritualą; mat be šios ir katalikiškos formos tuo metu Anglijoje nebuvo jokios kitos.
Tai dar aiškiau tampa prisiminus delegaciją, kurią 1555 m. vasarį karalius Pilypas ir karalienė Marija, kardinolui Polui patarus, pasiuntė į Romą pas Popiežių. Karališkieji pasiuntiniai, trys itin žymūs ir visomis dorybėmis apdovanoti vyrai, tarp jų Thomas Thirlby, Ely vyskupas, turėjo tikslą išsamiau informuoti Popiežių apie religinę padėtį karalystėje ir pirmiausia prašyti, kad jis patvirtintų ir įteisintų tai, ką Legatas buvo atlikęs ir pasiekęs dėl karalystės susitaikymo su Bažnyčia. Šiam tikslui Popiežiui buvo pateikti visi reikalingi rašytiniai liudijimai, įskaitant naujosios Ordinalo dalis, tiesiogiai susijusias su šiuo klausimu. Paulius IV, iškilmingai priėmęs delegaciją, pavedė keliems kardinolams kruopščiai išnagrinėti šiuos liudijimus, ir, po brandžių svarstymų, 1555 m. birželio 20 d. išleido laišką Praeclara carissimi su švino antspaudu. Šiame laiške visiškai patvirtinami ir sustiprinami Polo veiksmai, o dėl ordinacijų nurodyta: „…tie, kurie buvo paaukštinti į bažnytinius ordinus… ne iš tinkamai ir teisėtai įšventinto vyskupo, privalo iš naujo priimti šiuos ordinus…“. Kokie buvo tie netinkamai ir neteisėtai įšventinti vyskupai, jau buvo nurodyta ankstesniuose dokumentuose ir Legato naudotose įgaliojimuose: tai tie, kurie buvo paaukštinti į vyskupystę ar kitus ordinus nesilaikant įprastos Bažnyčios formos ar Bažnyčios formos ir intencijos, kaip pats Legatas rašė Norvičo vyskupui. Tai neabejotinai buvo tie, kurie buvo paaukštinti pagal naują ritualinę formą; šiam klausimui nagrinėti paskirti kardinolai skyrė didelį dėmesį. Taip pat verta paminėti vietą iš tų pačių Popiežiaus laiškų, visiškai atitinkančią šį klausimą, kur tarp kitų, kuriems reikėjo dispensacijos, minimi tie, kurie ordinus ar bažnytines beneficijas gavo negaliojančiai ir faktiškai. Negaliojančiai gavę ordinus reiškia gavę juos negaliojančiu aktu be jokio poveikio, tai yra negaliojančiai, kaip rodo šio žodžio reikšmė ir kalbos vartosena; ypač todėl, kad tas pats teigiama apie ordinus ir bažnytines beneficijas, kurios pagal aiškius šventuosius kanonus buvo akivaizdžiai negaliojančios dėl jas lydinčių trūkumų. Prie to dar prisideda tai, kad, kai kuriems abejojant, kas iš tikrųjų galėtų būti laikomi tinkamai ir teisėtai įšventintais vyskupais pagal Popiežiaus mintį, jis netrukus, spalio 30 d., išleido kitą laišką breve forma: „Mes, norėdami pašalinti tokią dvejonę ir aiškiau išreikšdami savo ketinimus bei mintis, turėtas minėtuose laiškuose, siekdami pasirūpinti tų, kurie schizmos metu buvo paaukštinti į ordinus, sąžinės ramybe, skelbiame, kad tik tie vyskupai ir arkivyskupai, kurie nebuvo įšventinti ir konsekruoti pagal Bažnyčios formą, negali būti laikomi tinkamai ir teisėtai įšventintais.“ Ši deklaracija, jei nebūtų tiesiogiai skirta Anglijos situacijai, tai yra Edvardo Ordinalui, nebūtų nieko pasiekusi naujais laiškais nei pašalindama dvejonę, nei pasirūpindama sąžinės ramybe. Be to, Apaštališkojo Sosto dokumentus ir įsakymus Legatas suprato būtent taip ir jiems ištikimai bei religingai pakluso; taip pat elgėsi karalienė Marija ir kiti, kurie kartu su ja stengėsi atkurti katalikų religiją ir jos institucijas.
Julijaus III ir Pauliaus IV autoritetai aiškiai rodo disciplinos, kuri daugiau nei tris šimtmečius buvo nuosekliai laikomasi, pradžią, kad ordinacijos, atliktos pagal Edvardo ritualą, buvo laikomos negaliojančiomis ir niekinėmis. Šią discipliną patvirtina daugybė liudijimų apie šias ordinacijas, kurios ne kartą ir absoliučiai buvo kartojamos katalikišku ritualu, taip pat ir šioje Mieste. Šios disciplinos laikymasis yra itin svarbus mūsų tikslui. Mat jei kam nors dar kiltų abejonių, kaip iš tikrųjų reikėtų suprasti šiuos Popiežių dokumentus, teisingai galioja posakis: „Paprotys yra geriausias įstatymų aiškintojas.“ Kadangi Bažnyčioje visada buvo tvirtai laikomasi, kad Ordinacijos sakramento kartoti yra neleistina, Apaštališkasis Sostas jokiu būdu nebūtų leidęs tokios praktikos tyliai ar ją toleravęs. Tačiau jis ne tik ją toleravo, bet ir patvirtino bei sankcionavo kiekvieną kartą, kai reikėjo spręsti dėl konkretaus atvejo. Pateikiame du tokius atvejus iš daugelio, kurie buvo pateikti Aukščiausiajai: vienas 1684 m., susijęs su tam tikru prancūzų kalvinistu, kitas 1704 m., susijęs su Johnu Clementu Gordonu; abu gavę ordinus pagal Edvardo ritualą. Pirmuoju atveju, po kruopštaus tyrimo, nemažai konsultantų pateikė savo rašytinius atsakymus, vadinamus vota, ir visi sutarė dėl ordinacijos negaliojimo; atsižvelgiant tik į tinkamumo sumetimus, kardinolai nusprendė atsakyti: „Atidėta.“ Tie patys dokumentai buvo iš naujo nagrinėjami ir vertinami antrajame atvejyje; buvo prašoma naujų konsultantų vota, konsultuojamasi su iškiliais Sorbonos ir Duajė mokslininkais, ir nebuvo praleista jokia protingesnė priemonė, kad byla būtų išsamiai išnagrinėta. Svarbu pastebėti, kad, nors pats Gordonas, kurio byla buvo nagrinėjama, ir kai kurie konsultantai kaip negaliojimo priežastį nurodė vadinamąją Parkerio ordinaciją, sprendime, kaip rodo nepriekaištingos patikimumo dokumentai, ši priežastis buvo visiškai atmesta, ir vienintelė svarstyta priežastis buvo formos ir intencijos trūkumai. Kad sprendimas dėl formos būtų aiškesnis ir tikresnis, buvo pasirūpinta, kad būtų pateiktas Anglikonų Ordinalo egzempliorius; taip pat buvo palygintos ordinacijos formos, surinktos iš įvairių Rytų ir Vakarų ritualų. Tada Klemensas XI, remdamasis kardinolų, atsakingų už šį klausimą, vieningu pritarimu, 1704 m. balandžio 17 d., ketvirtadienį, nutarė: „Johnas Clementas Gordonas turi būti iš naujo ir absoliučiai įšventintas į visus ordinus, įskaitant šventuosius, ypač kunigystę, ir, jei nebuvo sutvirtintas, pirmiausia turi priimti Sutvirtinimo sakramentą.“ Svarbu pažymėti, kad šis Popiežiaus sprendimas nesirėmė jokiu instrumentų perdavimo trūkumu: tokiu atveju būtų įprasta nurodyti ordinaciją atlikti sąlyginai. Dar svarbiau atkreipti dėmesį, kad šis Popiežiaus sprendimas taikomas visoms anglikonų ordinacijoms. Nors jis buvo susijęs su konkrečiu atveju, sprendimas nebuvo pagrįstas jokia konkrečia priežastimi, o formos trūkumu, kuris vienodai paveikia visas šias ordinacijas: todėl kiekvieną kartą, kai vėliau reikėjo spręsti panašų atvejį, buvo vadovaujamasi tuo pačiu Klemenso XI dekretu.
Kadangi taip yra, niekas negali nematyti, kad mūsų laikais kilusi diskusija buvo išspręsta Apaštališkojo Sosto sprendimu jau daug anksčiau, ir galbūt kai kurie katalikų rašytojai, nepakankamai susipažinę su šiais dokumentais, nedvejodami laisvai diskutavo šiuo klausimu. Tačiau, kaip minėjome pradžioje, mums nėra nieko svarbiau ir trokštamiau, kaip kuo didesniu atlaidumu ir meile padėti teisingai nusiteikusiems žmonėms, todėl liepėme dar kartą kuo kruopščiau ištirti Anglikonų Ordinalą, kuris yra viso klausimo esmė.
Kiekvieno sakramento atlikimo ir teikimo rituale teisėtai skiriama ceremoninė dalis ir esminė dalis, vadinama materija ir forma. Visi žino, kad Naujojo Testamento sakramentai, kaip regimi ir veiksmingi nematomos malonės ženklai, turi ir reikšti malonę, kurią teikia, ir teikti malonę, kurią reiškia. Ši reikšmė, nors turi būti visame esminiame rituale, tai yra materijoje ir formoje, ypač priklauso formai; mat materija pati savaime yra neapibrėžta dalis, kurią apibrėžia forma. Tai dar akivaizdžiau Ordinacijos sakramente, kurio teikimo materija, šioje vietoje nagrinėjama, yra rankų uždėjimas; jis pats savaime nieko konkretaus nereiškia ir naudojamas tiek kai kuriems ordinams, tiek Sutvirtinimui. Žodžiai, kurie iki nesenos praeities buvo plačiai laikomi anglikonų tinkama kunigystės ordinacijos forma, būtent Accipe Spiritum Sanctum („Priimk Šventąją Dvasią“), visiškai aiškiai nenurodo kunigystės ordino, jo malonės ar galios, kuri pirmiausia yra galia konsekruoti ir aukoti tikrąjį Viešpaties kūną ir kraują (Tridento Susirinkimas, XXIII sesija, apie Ordinacijos sakramentą, kan. 1) tame aukoje, kuri nėra tik paprastas kryžiaus aukos atminimas (Tridento Susirinkimas, XXII sesija, apie Mišių auką, kan. 3). Ši forma vėliau buvo papildyta žodžiais ad officium et opus presbyteri („kunigo pareigai ir darbui“), tačiau tai tik patvirtina, kad patys anglikonai suprato, jog pirminė forma buvo netobula ir netinkama šiam tikslui. Tačiau šis papildymas, net jei ir galėtų suteikti formai teisėtą reikšmę, buvo įvestas per vėlai, praėjus jau šimtmečiui po Edvardo Ordinalo priėmimo; tuo metu, hierarchijai išnykus, ordinacijos galios jau nebebuvo. Taip pat bergždžiai buvo bandoma remtis kitomis to paties Ordinalo maldomis. Nesvarstant kitų aspektų, rodančių jų nepakankamumą anglikonų rituale, pakanka vieno argumento: iš jų tyčia buvo pašalinta viskas, kas katalikiškame rituale aiškiai nurodo kunigystės orumą ir pareigas. Todėl forma, kuri tyčia nutyli tai, ką turėtų konkrečiai reikšti, negali būti tinkama ir pakankama sakramentui.
Panašiai yra ir su vyskupų konsekracija. Formulai Accipe Spiritum Sanctum ne tik vėliau buvo pridėti žodžiai ad officium et opus episcopi („vyskupo pareigai ir darbui“), bet, kaip netrukus paaiškinsime, apie juos reikia spręsti kitaip nei katalikiškame rituale. Taip pat nieko nepadeda remtis įžangine malda Omnipotens Deus: ji taip pat buvo sumažinta, pašalinus žodžius, nurodančius aukščiausią kunigystę. Iš tiesų, nėra svarbu nagrinėti, ar vyskupystė yra kunigystės užbaigimas, ar atskiras ordinas; ar suteikta, kaip sakoma, per saltum (t. y. žmogui, kuris nėra kunigas), turi poveikį, ar ne. Tačiau neabejotinai, pagal Kristaus įsteigimą, ji priklauso Ordinacijos sakramentui ir yra aukščiausias kunigystės laipsnis; kaip šventųjų Tėvų žodžiais ir mūsų ritualine tradicija vadinama aukščiausiąja kunigyste, šventojo tarnavimo viršūne. Todėl, kadangi tikrasis Ordinacijos sakramentas ir Kristaus kunigystė buvo visiškai pašalinti iš anglikonų ritualo, ir todėl vyskupų konsekracijoje pagal šį ritualą jokiu būdu nesuteikiama kunigystė, taip pat jokiu būdu negali būti teisėtai suteikiama vyskupystė; tuo labiau, kad viena pagrindinių vyskupo pareigų yra šventosios Eucharistijos ir aukos ministrų ordinacija.
Norint teisingai ir išsamiai įvertinti Anglikonų Ordinalą, be šių konkrečių jo dalių trūkumų, niekas nėra svarbiau už tinkamą jo sukūrimo ir viešo įvedimo aplinkybių įvertinimą. Nėra reikalo detaliai nagrinėti kiekvieną aspektą, nes to meto atmintis aiškiai kalba apie Ordinalo kūrėjų priešiškumą katalikų Bažnyčiai, jų sąjungą su heterodoksinėmis sektomis ir jų tikslus. Per daug gerai žinodami ryšį tarp tikėjimo ir kulto, tarp tikėjimo įstatymo ir maldos įstatymo, jie įvairiais būdais, prisidengdami pirminės formos atkūrimu, deformavo liturginį ordiną pagal novatorių klaidas. Todėl visame Ordinale ne tik nėra aiškios aukos, konsekracijos, kunigystės ar galios konsekruoti ir aukoti auką paminėjimo; bet, kaip minėjome, visi šių dalykų pėdsakai, išlikę iš katalikiško ritualo maldų, kurios nebuvo visiškai atmestos, buvo tyčia pašalinti ir ištrinti. Taip akivaizdžiai atsiskleidžia gimtoji Ordinalo prigimtis ir dvasia, kaip sakoma. Dėl šio prigimtinio trūkumo, jei jis negalėjo būti tinkamas ordinacijoms nuo pat pradžių, jis negalėjo tapti tinkamas ir bėgant laikui, nes išliko toks pats. Veltui veikė tie, kurie nuo Karolio I laikų bandė įvesti aukos ir kunigystės elementus, pridėdami kai kurias Ordinalo dalis; taip pat veltui kovoja nedidelė anglikonų dalis, susibūrusi neseniai, kuri mano, kad Ordinalą galima suprasti ir interpretuoti teisingai. Šie bandymai, sakome, buvo ir yra bergždi; taip pat dėl to, kad, jei kai kurie žodžiai dabartiniame Anglikonų Ordinale yra dviprasmiški, jie negali turėti tos pačios reikšmės, kurią turi katalikiškame rituale. Mat, kaip matėme, pakeitus ritualą, kuris neigia ar iškraipo Ordinacijos sakramentą ir pašalina bet kokią konsekracijos bei aukos sąvoką, formulė Accipe Spiritum Sanctum nebeperteikia Šventosios Dvasios, tai yra sakramento malonės, į sielą įliejimo, ir žodžiai ad officium et opus presbyteri vel episcopi („kunigo ar vyskupo pareigai ir darbui“) bei panašūs lieka tik pavadinimai be Kristaus įsteigtos tikrovės. Šio argumento svarbą supranta dauguma anglikonų, Ordinalo komentatoriai; jie atvirai tai prikiša tiems, kurie, naujai interpretuodami Ordinalą, veltui tikisi, kad iš jo kylančios ordinacijos turi vertę ir galią. Tuo pačiu argumentu griūva ir tų nuomonė, kurie mano, kad malda Omnipotens Deus, bonorum omnium largitor („Visagalis Dieve, visų gėrybių teikėjas“), esanti ritualo pradžioje, gali būti pakankama teisėtai Ordinacijos formai, net jei ji galėtų būti laikoma pakankama kokiam nors Bažnyčios patvirtintam katalikiškam ritualui.
Prie šio esminio formos trūkumo prisideda intencijos trūkumas, kuris yra būtinas, kad sakramentas būtų galiojantis. Dėl proto ar intencijos, kaip vidinio dalyko, Bažnyčia neteisia; tačiau, kiek ji išreiškiama išoriškai, Bažnyčia privalo apie ją spręsti. Kai kas, rimtai ir tinkamai naudodamas reikiamą materiją ir formą sakramentui atlikti ir teikti, laikomas ketinančiu daryti tai, ką daro Bažnyčia. Šiuo principu grindžiama doktrina, kad sakramentas yra tikras, net jei jį teikia eretikas ar nekrikštytas žmogus, jei tai daroma pagal katalikišką ritualą. Priešingai, jei ritualas keičiamas akivaizdžiu ketinimu įvesti kitą, Bažnyčios nepriimtą, ir atmesti tai, ką daro Bažnyčia ir kas pagal Kristaus įsteigimą priklauso sakramento prigimčiai, akivaizdu, kad trūksta ne tik būtinos sakramentui intencijos, bet intencija yra priešiška ir prieštaraujanti sakramentui.
Visa tai ilgai ir nuodugniai svarstėme patys ir kartu su mūsų garbingais broliais kardinolais, Aukščiausios Tarybos teisėjais; taip pat nusprendėme asmeniškai sušaukti jų posėdį 1896 m. liepos 16 d., ketvirtadienį, minint Karmelio Dievo Motiną. Jie vienbalsiai sutarė, kad pasiūlytas klausimas jau seniai buvo visiškai išnagrinėtas ir išspręstas Apaštališkojo Sosto; o naujai atliktas tyrimas dar aiškiau parodė, kokiu teisingumo ir išminties svoriu šis sprendimas užbaigė visą bylą. Vis dėlto laikėme geriausia atidėti sprendimą, kad galėtume geriau apsvarstyti, ar tikslinga ir naudinga mūsų autoritetu dar kartą paskelbti šį sprendimą, ir nuolankiai prašyti gausesnės dieviškosios šviesos. Tada, atsižvelgdami, kad šis disciplinos klausimas, nors jau teisėtai išspręstas, buvo kai kurių vėl iškeltas į ginčą, dėl bet kokios priežasties tai būtų įvykę; ir kad iš to kyla pavojus, jog daugelis gali patekti į žalingą klaidą, manydami, kad ten randa Ordinacijos sakramentą ir jo vaisius, kur jų nėra, Viešpatyje nusprendėme paskelbti savo sprendimą.
Todėl, visiškai pritardami visiems mūsų pirmtakų popiežių šioje byloje priimtiems dekretams, juos visiškai patvirtindami ir tarsi atnaujindami savo autoritetu, savo iniciatyva ir tvirtu žinojimu, skelbiame ir deklaruojame, kad ordinacijos, atliktos pagal anglikonų ritualą, buvo ir yra visiškai negaliojančios ir visiškai niekinės.
Lieka tik tai, kad, kaip pradėjome didžiojo Ganytojo vardu ir dvasia parodydami šio svarbaus klausimo neabejotiną tiesą, taip pat paragintume tuos, kurie nuoširdžiai trokšta ir siekia Ordinų bei Hierarchijos naudos. Iki šiol jie galbūt, siekdami krikščioniškos dorybės uolumo, atidžiau tyrinėdami dieviškuosius raštus, karščiau melsdamiesi, vis dėlto dvejojo ir nerimavo, klausydami Kristaus balso, kuris jau ilgai tyliai juos kviečia. Dabar jie aiškiai mato, kur šis gerasis Ganytojas juos kviečia ir nori nuvesti. Jei jie sugrįš į Jo vienintelę avidę, tikrai gaus trokštamas gėrybes ir su jomis susijusius išganymo užtikrinimus, kurių teikimui Jis paskyrė Bažnyčią kaip savo atpirkimo nuolatinę sergėtoją ir vykdytoją tautose. Tada jie su džiaugsmu sems vandenis iš Gelbėtojo šaltinių – Jo nuostabių sakramentų: per juos tikinčiosios sielos, atleidus nuodėmes, atkuriamos Dievo draugystėje, maitinamos ir stiprinamos dangiškąja duona, aprūpinamos gausiausiais pagalbiniais įrankiais amžinajam gyvenimui pasiekti. Tie, kurie iš tiesų trokšta šių gėrybių, tegul Dievas, taikos ir visokios paguodos Dievas, maloningai juos praturtina ir išpildo. Ypatingai kreipiame savo raginimą ir troškimus į tuos, kurie laikomi religiniais tarnais savo bendruomenėse. Šie žmonės, savo pareigomis pranokstantys kitus mokslu ir autoritetu, kuriems rūpi dieviškoji šlovė ir sielų išganymas, tegul pirmieji noriai paklūsta kviečiančiam Dievui ir Jam tarnauja, parodydami kilnią pavyzdį. Motina Bažnyčia su dideliu džiaugsmu juos priims ir apkabins visa savo gerumu bei rūpesčiu, kaip tuos, kuriuos kilnesnis sielos tvirtumas per dideles kliūtis sugrąžino į jos glėbį. Sunku apsakyti, kokia šlovė jų laukia brolių susirinkimuose visame katalikų pasaulyje, kokia viltis ir pasitikėjimas prieš Kristų teisėją, kokie atlygiai dangiškoje karalystėje! Mes, kiek tik leis mūsų galios, nenustosime skatinti jų susitaikymo su Bažnyčia; iš to, kaip karštai trokštame, ir pavieniai asmenys, ir ordinai gali daug pasisemti sekdami pavyzdžiu. Tuo tarpu meldžiame ir karštai prašome visus per mūsų Dievo gailestingumo gelmes, kad jie ištikimai prisidėtų prie tiesos ir dieviškosios malonės atviro kelio sklaidos.
Šiuos laiškus ir viską, kas juose yra, skelbiame niekada negalinčiais būti užginčijami ar panaikinami dėl klaidos, mūsų ketinimų trūkumų ar bet kokio kito defekto; jie visada turi būti galiojantys ir tvirti, ir visi, bet kokio rango ar iškilumo, privalo jų neliečiamai laikytis tiek teisme, tiek už jo ribų; taip pat skelbiame negaliojančiu ir niekinčiu bet kokį bandymą, bet kokiu autoritetu ar pretekstu, sąmoningai ar nežinant, veikti priešingai šiems laiškams, nepaisant jokių priešingų nuostatų.
Taip pat norime, kad šių laiškų kopijoms, net spausdintoms, tačiau pasirašytoms notaro ranka ir patvirtintoms bažnytinėje pareigybėje esančio asmens antspaudu, būtų suteikiama tokia pat tikėjimas, koks būtų suteiktas mūsų valios išraiškai, parodytai šiais originaliais laiškais.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1896 m. Viešpaties Įsikūnijimo metais, rugsėjo 13 d., devynioliktaisiais mūsų pontifikato metais.