Kas yra viskio kunigas?

Grahamo Greene’o romanas „Galybė ir garbė“ (angl. The Power and the Glory), išleistas 1940 m., pristato vieną įsimintiniausių literatūros personažų – „viskio kunigą“, bevardį Meksikos kunigą, kurio gyvenimas persmelktas nuodėmės, tikėjimo ir išpirkimo prieštarų. Šis antiherojus, klajojantis persekiojimo ir revoliucijos draskomoje Meksikoje, yra ne tik katalikybės, bet ir žmogiškosios prigimties tyrinėjimas. Grynas, pats būdamas katalikas, per „viskio kunigą“ nagrinėja moralės, malonės ir išganymo temas, pateikdamas personažą, kuris, nepaisant savo ydų, tampa kankinio simboliu. Romano kontekstas, įkvėptas realių Meksikos antireliginių kampanijų XX a. pradžioje, ir autentiškos detalės daro šį kūrinį ne tik literatūriniu šedevru, bet ir istoriniu liudijimu.

„Viskio kunigas“ – tai kunigas, neturintis vardo, tačiau turintis silpnybių gausą. Jis alkoholikas, priklausomas nuo viskio, kurį slepia ir geria slapčia, klajodamas po Tabasko valstiją, kur komunistinė valdžia uždraudė religiją ir persekioja dvasininkus. Greene’as vaizduoja jį kaip žmogų, toli gražu neatitinkantį šventojo idealo: kunigas turi nesantuokinę dukrą, kenčia nuo kaltės dėl savo nuodėmių ir dažnai abejoja savo tikėjimu. Vienoje scenoje, aprašytoje su karčia ironija, jis geria pigų vyną, bandydamas sukaupti drąsą atlikti Mišias kaimo namelyje, žinodamas, kad policija gali bet kada jį sučiupti. Tačiau būtent šios žmogiškos silpnybės daro jį artimą skaitytojui – jis nėra tobulas, bet stengiasi išlikti ištikimas savo pašaukimui, net kai tai kainuoja gyvybę.

Romano veiksmas vyksta XX a. 3-iajame dešimtmetyje, kai Meksikoje, po 1910 m. revoliucijos, valdžia įgyvendino griežtas antikatalikiškas reformas. Bažnyčios buvo uždarytos, kunigai priversti atsisakyti savo pašaukimo arba slapstytis, o tikintieji – praktikuoti tikėjimą pogrindyje. Greene’as, lankęsis Meksikoje 1938 m., rėmėsi šiais įvykiais, kurdamas autentišką aplinką. Pavyzdžiui, Tabasko gubernatorius Tomás Garrido Canabal, žinomas dėl savo antireliginių kampanijų, tapo įkvėpimu fanatiškam leitenantui, romano antagonisto personažui, kuris medžioja kunigą. Viena įsimintina istorija iš romano pasakoja, kaip kunigas, bėgdamas nuo persekiojimo, slepiasi kaimo trobelėje, kur vietiniai, rizikuodami gyvybėmis, saugo jo paslaptį. Šis epizodas atspindi realias Meksikos tikinčiųjų aukas, apie kurias Greene’as sužinojo iš vietos kronikų.

„Viskio kunigo“ gyvenimas – tai nuolatinė kova tarp nuodėmės ir pareigos. Jis atlieka sakramentus – krikštija vaikus, klauso išpažinčių, aukoja Mišias – net žinodamas, kad kiekviena tokia akimirka gali būti paskutinė. Jo alkoholizmas, kaip aprašo Greene’as, nėra tik silpnybė, bet ir būdas susidoroti su baime ir vienatve. Pavyzdžiui, vienoje scenoje kunigas, gavęs butelį viskio, kovoja su pagunda jį išgerti, bet galiausiai pasiduoda, vėliau grauždamasis dėl savo silpnumo. Tačiau būtent šios akimirkos parodo jo žmogiškumą: jis nėra šventasis, bet žmogus, ieškantis prasmės per kančią. Jo santykis su dukra, kurią sutinka klajodamas, taip pat atskleidžia jo vidinį konfliktą – jis myli ją, bet jaučia gėdą dėl savo nuodėmės.

Kunigo istorija baigiasi tragiškai, bet dvasingai. Po ilgų klajonių jis patenka į spąstus, išduotas žmogaus, kurį bandė išgelbėti. Leitenantas, pagavęs kunigą, surengia jam egzekuciją, tačiau Greene’as šią mirtį vaizduoja kaip kankinio auką. Paskutinėmis akimirkomis kunigas meldžiasi ne už save, o už kitus, priimdamas savo likimą su nuolankumu. Romano pabaiga, kai naujas kunigas atvyksta į kaimą, tęsia vilties temą – tikėjimas išlieka, nepaisant persekiojimų. Ši scena, subtiliai aprašyta Greene’o, primena realias Meksikos pogrindžio Bažnyčios istorijas, kur kunigai slapta tęsė savo misiją.

„Viskio kunigo“ reikšmė peržengia literatūros ribas. Jo istorija atspindi universalią kovą tarp gėrio ir blogio, tikėjimo ir abejonių. Greene’as, kaip katalikas, naudojo šį personažą, kad parodytų, jog malonė gali pasiekti net labiausiai puolusius. Įdomu, kad romano temos rado atgarsį net tolimuose kontekstuose: Brazilijos literatūroje, ypač XX a. katalikiškuose tekstuose, aptinkami panašūs personažai – ydingi dvasininkai, ieškantys išpirkimo. Šiandien „Galybė ir garbė“, prieinama skaitmeninėse bibliotekose, lieka aktuali, įkvėpdama diskusijas apie tikėjimą ir moralę. „Viskio kunigas“ – tai ne tik Meksikos kankinio portretas, bet ir priminimas, kad net silpniausi gali rasti stiprybės aukotis dėl kitų.