Popiežius Jonas XII, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 955 iki 964 m., yra viena spalvingiausių ir skandalingiausių figūrų X a. Romos istorijoje, įkūnijanti „Pornokratijos“ arba „Saeculum Obscurum“ (tamsiojo amžiaus) laikotarpio Bažnyčios nuosmukį. Jo pontifikatas buvo toks ištvirkęs ir chaotiškas, kad net to meto kronikininkai, pripratę prie politinių intrigų, rašė apie jį su pasibjaurėjimu ir ironija. Jonas XII, gimęs kaip Oktavianas Tusculumietis, garsėjo palaidu gyvenimu, šventvagystėmis, Laterano rūmų pavertimu viešnamiais, lošimais, medžioklėmis ir net kaltinimais žmogžudyste bei kraujomaiša. Jo istorija yra berotiška dėl savo absurdiškumo, atskleidžianti, kaip toli gali nueiti valdžios ir dekadanso derinys. Štai detalus žvilgsnis į jo biografiją, darbus ir tą neįtikėtiną skandalų kupiną gyvenimą.
Jonas XII gimė apie 937 m. Romoje, galingoje Tusculumiečių giminėje, kuri X a. buvo viena įtakingiausių Romos aristokratų šeimų. Jo tikrasis vardas buvo Oktavianas, o jis buvo Alberiko II, faktiško Romos valdovo, sūnus. Alberikas, valdęs Romą kaip „senato ir liaudies princas“, prieš mirtį 954 m. privertė Romos didikus prisiekti, kad jo sūnus Oktavianas taps popiežiumi. Taip 955 m., būdamas vos 18 metų, Oktavianas buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko vardą Jonas XII, tapdamas vienu jauniausių popiežių istorijoje. Jo išrinkimas nebuvo pagrįstas dvasinėmis savybėmis ar teologiniu išsilavinimu – tai buvo grynai politinis Tusculumiečių manevras, siekiant išlaikyti kontrolę tiek over Bažnyčią, tiek Romą. Jaunasis Jonas, anot kronikų, buvo labiau suinteresuotas pasaulietiniais malonumais nei popiežiaus pareigomis, ir jo valdymas greitai virto skandalų virtine.
Jono XII pontifikatas buvo pažymėtas nevaldomu hedonizmu ir Bažnyčios autoriteto menkinimu. Laterano rūmai, popiežių rezidencija, anot Liutprando iš Kremonos, buvo paversti „viešnamiais“, kur Jonas rengdavo orgijas, kviesdavo prostitutes ir net, kaip teigiama, gyveno su savo tėvo meiluže. Kronikininkas Liutprandas, kurio raštai dažnai laikomi šališkais, bet vis dėlto atspindi to meto nuotaikas, rašė: „Jis pavertė šventuosius rūmus bordeliu, kur moterys iš visos Romos buvo kviečiamos tenkinti jo geismus.“ Jonas taip pat garsėjo lošimais, medžioklėmis ir ekstravagantiškomis puotomis, kurios alino Bažnyčios iždą. Viena absurdiška detalė – jis esą šaukdavosi pagoniškų dievų, tokių kaip Jupiteris ar Venera, per lošimus ar medžiokles, kas buvo neįsivaizduojama šventvagystė popiežiui. Kitas kronikininkas, Benediktas iš Soraktės, užsimena, kad Jonas netgi pašventindavo arklius su tokiu pat rimtumu, kaip šventindavo vyskupus, pridėdamas komišką, bet kartu tragišką atspalvį jo elgesiui.
Be asmeninių ekscesų, Jonas XII buvo įsivėlęs į rimtas politines intrigas. Jis bandė išlaikyti Romos kontrolę, paveldėtą iš tėvo, tačiau jo nekompetencija ir išsiblaškymas lėmė nesėkmes. 960 m. jis pakvietė Vokietijos karalių Otoną I į Italiją, tikėdamasis jo karinės paramos prieš vietinius konkurentus, ypač Berengarijų II iš Ivrea. 962 m. Jonas karūnavo Otoną Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, taip atgaivindamas Karolio Didžiojo tradiciją. Tačiau šis aljansas greitai subyrėjo: Otonas, pamatęs Jono amoralią elgseną, prarado pagarbą popiežiui. 963 m. Otonas sušaukė sinodą Romoje, kuriame Jonas buvo apkaltintas žmogžudyste, kraujomaiša, melaginga priesaika ir kitais nusikaltimais. Anot sinodo dokumentų, Jonas esą „vertė našles ir mergeles tenkinti jo geismus, o šventąją Bažnyčią pavertė pajuokos objektu“. Jonas atsisakė dalyvauti sinode, pabėgo į Tivolio pilį, o Otonas paskyrė naują popiežių, Leoną VIII. Tačiau Jonas grįžo 964 m., pasinaudojęs Romos gyventojų parama, ir nušalino Leoną.
Jo gyvenimo pabaiga buvo tokia pat dramatiška kaip ir jo valdymas. 964 m. gegužę Jonas XII mirė, būdamas vos 27 metų, ir aplinkybės yra tokios pat skandalingos kaip jo gyvenimas. Viena versija, pateikta Liutprando, teigia, kad Jonas mirė nuo insulto „vykdydamas svetimavimą“ – kitaip tariant, lovoje su meiluže. Kita, dar pikantiškesnė istorija pasakoja, kad jį nužudė įtūžęs vyras, užtikęs Joną su savo žmona. Nors šios istorijos greičiausiai pagražintos, jos atspindi Jono reputaciją kaip popiežiaus, kurio gyvenimas buvo toli nuo šventumo. Jo mirtis nesukėlė didelio gedulo – net Otonas, sužinojęs apie tai, tęsė savo politinius planus, remdamas naują popiežių.
Jono XII pontifikatas nepaliko reikšmingų dvasinių ar administracinių darbų, išskyrus Otono I karūnavimą, kuris turėjo ilgalaikių pasekmių Šventosios Romos imperijos raidai. Jo valdymas labiau prisimenamas kaip Bažnyčios nuosmukio simbolis, kai popiežiaus sostas buvo tapęs aristokratų žaislu. Įdomi detalė – Jono XII jaunystė ir nepatyrimas galėjo būti iš dalies pateisinami, tačiau jo atsisakymas bent jau apsimesti dvasiniu lyderiu padarė jį pajuokos objektu net tarp Romos gyventojų, kurie buvo pripratę prie korupcijos. Kita kronikose minima istorija pasakoja, kaip Jonas kartą viešai lošė kauliukais Laterano bazilikoje, o pralaimėjęs keikė šventuosius, esą jie jam nesuteikė sėkmės. Ši smulkmena, nors galbūt išgalvota, puikiai iliustruoja jo abejingumą popiežiaus pareigoms.
Jono XII istorija yra tarsi groteskiška karikatūra, atspindinti „Pornokratijos“ laikotarpio chaosą. Jis buvo ne tiek dvasinis vadovas, kiek jaunas aristokratas, įmestas į valdžios sūkurį ir pasidavęs savo aistroms. Jo gyvenimas, pilnas orgijų, lošimų ir šventvagysčių, yra kartu juokingas savo absurdiškumu ir siaubingas dėl Bažnyčios pažeminimo. Jei norite giliau pasinerti į šį laikotarpį, verta skaityti Liutprando iš Kremonos „Antapodosis“ arba šiuolaikinius darbus, tokius kaip Pierre Riché „The Carolingians“, kurie atskleidžia X a. politinį ir socialinį kontekstą.
Jono XII pontifikatas tapo skandalingos „pornokratijos“ epochos simboliu, kai Bažnyčios hierarchija dažnai buvo siejama su amoralumu ir korupcija. Šis laikotarpis atspindi didelę Bažnyčios vidinę krizę, kai religinės vertybės buvo užgožtos politinių ambicijų ir asmeninių malonumų siekio. Kronikos byloja apie Jono XII ne tik ištvirkavimą ir šventvagystę, bet ir apie jo dalyvavimą politinėse intrigų, kurios destabilizuodavo Romą. Tokie veiksmai smarkiai kėlė abejonių dėl jo dvasinio autoriteto ir kėlė pavojų Bažnyčios moraliniam autoritetui. Šventasis Raštas griežtai smerkia tokius elgesio modelius, pabrėždamas dvasininkų šventumo ir skaistybės svarbą. Pavyzdžiui, 1 Korintiečiams 6:9-10 rašoma: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Nemanykite, kad klystate: nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei vyrai, kurie guli su vyrais, nei vagys, nei godūs, nei girtuokliai, nei šmeižikai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“ Jono XII elgesys tapo ryškiu kontrastą su krikščioniškomis vertybėmis, pabrėžiant moralinį nuosmukį, apėmusį dalį Bažnyčios hierarchijos tuo metu. Tai buvo laikotarpis, kai Bažnyčios autoritetas buvo smarkiai sumenkęs, o visuomenės pasitikėjimas ja – sukrėstas. Jono XII istorija liudija apie pavojus, kylančius, kai valdžia ir dvasingumas yra atskirti. Jo pavyzdys tapo perspėjimu ateities kartoms apie dvasinio vadovo pareigų svarbą ir moralinės atsakomybės poreikį. Šio popiežiaus gyvenimas ir veikla liko istorijos puslapiuose kaip pamoka apie dvasinio autoriteto ir moralinio gyvenimo svarbą Bažnyčios vadovams.