Popiežius Formozas, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 891 iki 896 m., yra viena spalvingiausių ir prieštaringiausių figūrų IX a. pabaigos Romos istorijoje. Jo pontifikatas, pažymėtas politinėmis intrigomis ir drąsiu kišimusi į Šventosios Romos imperijos reikalus, paliko gilų pėdsaką, tačiau labiausiai jis pagarsėjo po mirties – makabrišku „Lavono sinodu“, kai jo kūnas buvo ekshumuotas ir teisiamas. Formozo gyvenimas atspindi chaotišką „tamsiųjų popiežių amžių“ laikotarpį, kai Bažnyčia buvo įklimpusi į galios kovas, o jo istorija, ypač pomirtinis teismas, iki šiol kelia šypseną dėl savo absurdo ir tuo pačiu šokiruoja savo žiaurumu. Štai detalus žvilgsnis į jo biografiją, darbus ir tą keistą pomirtinę dramą.
Formozas gimė apie 816 m. Romoje, tikėtina, pasiturinčioje šeimoje, kuri suteikė jam gerą išsilavinimą – retą privilegiją to meto Europoje. Jo vardas, lotyniškai reiškiantis „gražus“ arba „dailus“ (formosus), galėjo atspindėti jo išvaizdą ar šeimos ambicijas. Jaunystėje jis įstojo į Bažnyčios tarnybą, o apie 864 m. tapo Porto vyskupu, vienu svarbiausių Romos priemiesčių. Formozas greitai iškilo kaip talentingas diplomatas ir administratorius. Jau 872 m. popiežius Adrianas II siuntė jį į misijas pas frankų karalius, o vėliau jis tapo popiežiaus Jono VIII patikėtiniu. Tačiau jo ambicijos ir politinės intrigos sukėlė problemų: 876 m. Jonas VIII apkaltino Formozą sąmokslu ir ekskomunikavo, įtardamas, kad jis siekia popiežiaus sosto. Formozas buvo priverstas prisiekti, kad niekada negrįš į Romą ir nesieks aukštesnių pareigų, tačiau šis pažadas buvo sulaužytas, kai 891 m. jis buvo išrinktas popiežiumi.
Tapęs popiežiumi, Formozas aktyviai įsitraukė į politinius ir religinius reikalus, kurie formavo to meto Europą. Jo pontifikatas sutapo su Karolingų imperijos skilimu, todėl popiežiaus įtaka karūnacijose buvo itin svarbi. 892 m. jis karūnavo Gvidą iš Spoleto Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, tačiau vėliau, nepatenkintas Spoletiečių dominavimu, 896 m. pakvietė Arnulfą iš Karintijos užimti Italiją ir karūnavo jį imperatoriumi. Šis sprendimas įsiutino Spoleto giminę, ypač Lambertą, ir tapo pagrindine Formozo prieštaringo palikimo priežastimi. Be politikos, Formozas rūpinosi Bažnyčios reforma: jis šventino vyskupus, stiprino Romos kaip krikščionybės centro statusą ir siuntė misionierius į slavų žemes, taip prisidėdamas prie krikščionybės plėtros Rytų Europoje. Jo darbai, nors reikšmingi, buvo užgožti politinių kovų ir priešiškumo, kurį jis užsitraukė tarp galingų Italijos šeimų.
Formozas mirė 896 m. balandžio 4 d., tikėtina, natūralia mirtimi, būdamas apie 80 metų. Jo mirtis, atrodytų, turėjo užbaigti jo istoriją, tačiau Spoleto giminės kerštas pasiekė naują lygį. 897 m. sausį popiežius Steponas VI, remiamas Lamberto iš Spoleto, surengė „Lavono sinodą“ (Synodus Horrenda), kuris tapo vienu keisčiausių Bažnyčios istorijos epizodų. Formozo kūnas, jau devynis mėnesius palaidotas, buvo iškastas, aprengtas popiežiškais rūbais ir pasodintas į sostą Laterano bazilikoje. Steponas asmeniškai „teisė“ lavoną, kaltindamas jį neteisėtu sosto užėmimu ir šventvagyste. Anot kronikų, tokių kaip Liutprando iš Kremonos, Steponas šaukė ant kūno, o jaunam diakonui buvo įsakyta „ginti“ Formozą, murmant atsakymus. Teismas baigėsi tuo, kad Formozo pontifikatas buvo anuliuotas, jam nupjauti trys palaiminimui naudojami pirštai, o kūnas įmestas į Tibro upę. Juokinga, bet ir kraupi detalė: legenda pasakoja, kad žvejai ištraukė kūną iš upės, o liaudis laikė jį šventu, nes jis esą nesuiręs. Šis absurdas sukėlė Romos gyventojų maištą, dėl kurio Steponas buvo nuverstas ir nužudytas, o Formozo kūnas vėliau, popiežiaus Teodoro II iniciatyva, grąžintas į Šv. Petro baziliką.
„Lavono sinodas“ ne tik parodė, kokios toli gali nueiti politinis kerštas, bet ir atskleidė Formozo, kaip figūros, reikšmę. Jo sprendimai, ypač Arnulfo karūnavimas, turėjo ilgalaikių pasekmių Šventosios Romos imperijos politikai, o jo pomirtinis pažeminimas tik sustiprino jo šalininkų ryžtą. Vėlesni popiežiai, įskaitant Joną IX, atkūrė Formozo garbę, o „Lavono sinodas“ buvo pasmerktas kaip šventvagystė. Įdomi smulkmena: kai kurie istorikai spėja, kad Formozas galėjo turėti asmeninį žavesį ar charizmą, kuri traukė tiek šalininkus, tiek priešus, nes net po mirties jis liko politinių aistrų centru. Kita kronikose minima detalė – per sinodą Romoje esą įvyko žemės drebėjimas, kurį liaudis laikė dievišku ženklu, smerkiant Stepono veiksmus. Ar tai tiesa, ar pagražinimas, bet tai prideda dar daugiau spalvų šiai istorijai.
Formozo gyvenimas ir pomirtinė drama yra tarsi veidrodis, atspindintis IX a. pabaigos Bažnyčios ir politikos chaosą. Jis buvo ne tik dvasinis lyderis, bet ir drąsus, galbūt pernelyg ambicingas žaidėjas to meto galios šachmatų lentoje. Jo darbai, ypač misijos ir karūnavimai, padėjo formuoti viduramžių Europos kontūrus, o „Lavono sinodas“ tapo groteskišku priminimu, kaip toli gali nueiti kerštas. Jei norite dar daugiau detalių, verta pasigilinti į Liutprando kronikas ar šiuolaikinius istorikus, tokius kaip Chris Wickham, kurie atskleidžia šio laikotarpio politinį foną.