Popiežius Steponas VI (arba VII, priklausomai nuo istorinės numeracijos) yra viena iš kontroversiškiausių figūrų Katalikų Bažnyčios istorijoje, daugiausia dėl savo vaidmens surengiant makabrišką „Lavono sinodą“ 897 m. Jo trumpas pontifikatas, trukęs vos metus (896–897 m.), pažymėtas politinių intrigų, žiaurumo ir chaotiškos Romos situacijos IX a. pabaigoje. Šis laikotarpis, dažnai vadinamas „tamsiaisiais popiežių amžiais“, buvo pilnas korupcijos, smurto ir kovų dėl galios tarp Romos aristokratų bei Šventosios Romos imperijos pretendentų. Stepono VI gyvenimas ir veiksmai atspindi šią neramią epochą, o jo istorija, ypač „Lavono sinodas“, iki šiol kelia šoką ir susižavėjimą savo groteskiškumu.
Steponas VI gimė Romoje, tiksli gimimo data nežinoma, tačiau spėjama, kad apie 850–860 m. Jis kilo iš vietinės aristokratijos, kuri tuo metu turėjo didelę įtaką popiežių rinkimams. Prieš tapdamas popiežiumi, Steponas buvo Romos vyskupas, o 896 m. gegužę buvo išrinktas popiežiumi, remiamas galingos Spoleto kunigaikščių giminės, ypač Lambertui iš Spoleto, kuris siekė kontroliuoti Šventosios Romos imperijos karūną. Jo išrinkimas nebuvo atsitiktinis – Steponas buvo politinis įrankis, tarnavęs tam tikrų grupuočių interesams, ypač tiems, kurie priešinosi jo pirmtako, popiežiaus Formozo, politikai. Apie jo asmeninį gyvenimą ar išsilavinimą žinoma nedaug, nes to meto šaltiniai yra fragmentiški, tačiau aišku, kad jis buvo giliai įsitraukęs į Romos politines intrigas.
Stepono VI pontifikatas labiausiai pagarsėjo dėl „Lavono sinodo“ (lot. Synodus Horrenda arba Cadaver Synod), įvykusio 897 m. sausį. Šis įvykis yra vienas keisčiausių ir kraupiausių Katalikų Bažnyčios istorijoje. Steponas, spaudžiamas Spoleto giminės ir remiamas politinių oponentų, nusprendė surengti teismą savo pirmtakui, popiežiui Formozui, kuris mirė 896 m. Formozas buvo prieštaringa figūra, palaikiusi Arnulfą iš Karintijos kaip Šventosios Romos imperijos imperatorių, o tai prieštaravo Spoleto interesams. Steponas, siekdamas įtvirtinti savo ir savo rėmėjų autoritetą, įsakė atkasti Formozo kūną, kuris jau devynis mėnesius buvo palaidotas. Lavonas buvo aprengtas popiežiškais rūbais, pasodintas į sostą Laterano bazilikoje ir teisiamas kaip gyvas žmogus. Teisme Steponas asmeniškai kaltino Formozą įvairiais nusikaltimais, įskaitant neteisėtą popiežiaus sosto užėmimą ir perėjimą iš vienos vyskupijos į kitą, kas tuo metu buvo laikoma kanonų pažeidimu. Kadangi lavonas negalėjo atsakyti, jam buvo paskirtas „gynėjas“ – diakonas, kuris, anot šaltinių, stovėjo šalia ir tyliai murmėjo atsakymus.
Teismo metu Steponas šaukė ant Formozo kūno, vadindamas jį išdaviku ir šventvagiu. Galiausiai Formozas buvo pripažintas kaltu, jo pontifikatas paskelbtas negaliojančiu, o visi jo priimti sprendimai – anuliuoti. Po teismo kūnas buvo dar labiau išniekintas: jam buvo nupjauti trys pirštai, naudojami palaiminimams, o popiežiški rūbai nuplėšti. Galiausiai lavonas buvo įmestas į Tibro upę. Anot to meto kronikų, pavyzdžiui, Liutprando iš Kremonos, Romos gyventojai buvo taip pasipiktinę šiuo aktu, kad netrukus po sinodo kilo maištas. Vienoje legendoje teigiama, kad Formozo kūną iš upės ištraukė žvejai, o jo kapas vėliau tapo stebuklų vieta, kas dar labiau pakurstė liaudies pyktį prieš Steponą.
„Lavono sinodas“ nebuvo vien Stepono užgaida – tai atspindėjo gilias politines ir religines įtampas. Formozas savo pontifikato metu (891–896 m.) aktyviai kišosi į Šventosios Romos imperijos reikalus, o jo sprendimas karūnuoti Arnulfą sukėlė Spoleto giminės įtūžį. Steponas, būdamas jų marionetė, siekė ne tik paniekinti Formozo atminimą, bet ir įtvirtinti Spoleto įtaką. Tačiau sinodas turėjo priešingą efektą: jis sukėlė pasibjaurėjimą tiek Romos gyventojų, tiek Bažnyčios hierarchų tarpe. Netrukus po šio įvykio, 897 m. vasarą, Steponas buvo nuverstas per liaudies sukilimą. Jis buvo įkalintas, o rugpjūtį, anot šaltinių, uždusintas kalėjime. Tikslios jo mirties aplinkybės lieka neaiškios, tačiau manoma, kad tai buvo politinis nužudymas, kurį organizavo Formozo šalininkai arba kitos konkuruojančios Romos frakcijos.
Be „Lavono sinodo“, Stepono VI pontifikatas nepaliko reikšmingų darbų. Jo trumpas valdymas buvo visiškai užgožtas politinių kovų ir chaoso. Po jo mirties Bažnyčia ėmėsi veiksmų, kad ištrintų šį gėdingą epizodą: vėlesni popiežiai, įskaitant Teodorą II, atkūrė Formozo garbę, o jo kūnas buvo grąžintas į Šv. Petro baziliką. „Lavono sinodas“ tapo simboliu IX–X a. popiežystės nuosmukio, kai Romos sostas buvo tapęs politinių manipuliacijų įrankiu.
Įdomi detalė apie „Lavono sinodą“ – to meto kronikose minima, kad per teismą Romoje įvyko žemės drebėjimas, kurį liaudis laikė dievišku ženklu, smerkiant Stepono veiksmus. Šis įvykis, nors galbūt pagražintas, sustiprino įspūdį, kad sinodas buvo šventvagystė. Be to, kai kurie istorikai spėja, kad Steponas galėjo turėti asmeninių motyvų nekęsti Formozo, galbūt dėl ankstesnių konfliktų ar pavydo jo įtakai. „Lavono sinodas“ taip pat inspiravo įvairias legendas: viena jų teigia, kad Formozo kūnas, išmestas į Tibro upę, buvo rastas nesuiręs, o tai paskatino tikėjimą jo šventumu.
Stepono VI istorija yra ne tik apie vieną kraupų įvykį, bet ir apie laikmetį, kai Bažnyčia buvo įklimpusi į moralinį ir politinį nuosmukį. Jo gyvenimas baigėsi tragiškai, tačiau „Lavono sinodas“ išliko kaip amžinas priminimas, kokios tamsios gali būti galios ir keršto pasekmės. Jei norite dar giliau pasinerti į šią istoriją, verta paskaityti Liutprando iš Kremonos kronikas ar vėlesnius istorikų, tokių kaip Ferdinand Gregorovius, darbus, kurie detaliai analizuoja šį epizodą.