Maksimas Išpažinėjas (apie 580–662 m.) yra vienas žymiausių VII a. krikščionių teologų, mistikų ir asketų, kurio darbai turėjo didžiulę įtaką Rytų ortodoksų teologijai ir filosofijai. Žinomas dėl savo tvirtos pozicijos ginant ortodoksinę kristologiją prieš monoteliizmo ereziją, Maksimas užsitarnavo „Išpažinėjo“ titulą dėl savo kančių ir ištvermės ginant tikėjimą.
Maksimas gimė apie 580 m., tikėtina Konstantinopolyje, Bizantijos imperijos sostinėje, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad jis galėjo būti kilęs iš Palestinos ar Sirijos. Jo gyvenimas apėmė VII a. pirmąją pusę, kai Bizantijos imperija susidūrė su arabų invazijomis ir vidiniais religiniais ginčais. Maksimas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį Konstantinopolyje, Šiaurės Afrikoje (ypač Kartaginoje) ir Romoje, o paskutinius metus – tremtyje Kaukazo regione, kur mirė 662 m. rugpjūčio 13 d. Konstantinopolis tuo metu buvo teologinių diskusijų centras, pulsuojantis aistromis dėl Kristaus prigimties, o Maksimo kelionės atspindėjo jo įsitraukimą į šiuos ginčus.
Maksimo vardas graikų kalba reiškia „didžiausias“, o „Išpažinėjas“ jam priskirtas dėl jo drąsos viešai išpažįstant tikėjimą ir ištveriant persekiojimus. Kai kuriuose šaltiniuose jis vadinamas „Maksimu Chalkedoniečiu“, nes buvo glaudžiai susijęs su Chalkedono doktrina. Jo gyvenimas vyko sudėtingu laikotarpiu, kai Bizantijos imperatoriai, siekdami politinės vienybės, rėmė monoteliizmą – doktriną, teigiančią, kad Kristus turi tik vieną valią. Maksimas tapo šios erezijos pagrindiniu kritiku, savo raštuose ir disputuose gindamas dviejų valių (dieviškosios ir žmogiškosios) doktriną.
Maksimas buvo vienuolis, teologas ir Bizantijos imperijos pareigūnas, vėliau atsisakęs pasaulietinio gyvenimo, kad skirtų save asketizmui ir teologijai. Jo gyvenimas skirstomas į kelis etapus:
- Jaunystė ir karjera: Maksimas gimė aristokratiškoje šeimoje ir tarnavo imperatoriaus Heraklijaus dvare kaip sekretorius. Apie 630 m. jis paliko dvarą ir tapo vienuoliu, tikėtina Palestinoje ar Šiaurės Afrikoje.
- Teologinė veikla: Kartaginoje Maksimas rašė pagrindinius savo darbus, įskaitant „Ambiguum“ ir „Klausimus Talasijui“, kuriuose nagrinėjo Kristaus prigimtis, žmogaus laisvą valią ir kosmoso sudievinimą.
- Kova prieš monoteliizmą: Maksimas aktyviai priešinosi monoteliizmui, remdamasis Chalkedono doktrina. Jis dalyvavo disputuose Romoje ir Kartaginoje, bendradarbiaudamas su popiežiumi Martinu I.
- Tremtis ir kankinystė: Dėl savo pozicijos Maksimas buvo suimtas 653 m., teisiamas Konstantinopolyje, kankintas (jam buvo nupjautas liežuvis ir dešinė ranka, kad negalėtų kalbėti ar rašyti) ir ištremtas į Kaukazo regioną, kur mirė.
Maksimo vaidmuo Konstantinopolio III susirinkime (680–681 m.) buvo netiesioginis, bet lemiamas. Jo teologiniai raštai, ypač apie dvi Kristaus valias, tapo susirinkimo pagrindu, o jo mokiniai, tokie kaip Anastasijus, užtikrino, kad jo idėjos būtų pristatytos.
Maksimas sprendė kelis pagrindinius teologinius ir filosofinius klausimus:
- Monoteliizmo erezija: Maksimas tvirtino, kad Kristus turi dvi valias – dieviškąją ir žmogiškąją – kurios veikia harmoningai, priešindamasis monoteliizmui, teigusiam, kad Kristus turi tik vieną valią.
- Žmogaus ir kosmoso sudievinimas: Jo mistinė teologija pabrėžė, kad visas kūrinijos tikslas yra sugrįžti į Dievą per sudievinimą, kurį įgalina Kristaus įsikūnijimas.
- Laisva valia ir nuopuolis: Maksimas teigė, kad nuopuolis įvyko dėl laisvos valios piktnaudžiavimo, tačiau Kristaus auka atkuria žmogaus prigimtį.
- Bažnyčios vienybė: Jis siekė išlaikyti ortodoksinę doktriną, bendradarbiaudamas su Roma ir Šiaurės Afrika prieš Bizantijos imperatorių politiką.
Jo disputai, ypač su patriarchu Piru 645 m. Kartaginoje, buvo intelektualiniai šedevrai, įtikinę net oponentus. Maksimo raštai sujungė platonizmo, Pseudo-Dionizo Areopagito ir Bažnyčios tėvų idėjas, kurdami unikalią teologinę sistemą.
Maksimo teologiniai darbai ir vieši disputai lėmė šiuos pagrindinius sprendimus:
- Dviejų valių doktrina: Maksimas aiškiai suformulavo, kad Kristaus dieviškoji ir žmogiškoji valios veikia kartu, išlaikydamos Chalkedono doktrinos dvasią. Jo idėjos buvo patvirtintos Konstantinopolio III susirinkime.
- Pasipriešinimas imperatoriui: Maksimas atmetė imperatoriaus Konstanto II ediktą, draudusį diskusijas apie Kristaus valias, teigdamas, kad tiesa svarbesnė už politinę vienybę.
- Teologinis palikimas: Jo raštai, tokie kaip „Ambiguum“ ir „Mistagogija“, tapo Rytų ortodoksų teologijos pagrindu, paveikdami vėlesnius teologus, įskaitant Grigalių Palamą.
- Kankinystės liudijimas: Maksimo kančios ir tremtis tapo pavyzdžiu krikščionių ištvermei, įkvėpdamos Bažnyčią kovoti už tikėjimą.
Jo idėjos buvo įtvirtintos Konstantinopolio III susirinkimo dekretuose, kurie pasmerkė monoteliizmą ir patvirtino dviejų valių doktriną.
Maksimo gyvenimas ir darbai turėjo ilgalaikį poveikį:
- Doktrininis aiškumas: Jo darbai padėjo pagrindą Konstantinopolio III susirinkimo sprendimams, galutinai užbaigusiems monoteliizmo ginčus ir įtvirtinusiems Chalkedono doktriną.
- Rytų ortodoksų teologija: Maksimo idėjos apie sudievinimą ir kosmoso vienybę tapo esminiu ortodoksų spiritualumo elementu, įtakojusios mistinę teologiją.
- Kankinystės palikimas: Maksimo kančios įkvėpė vėlesnes kartas, o jis buvo kanonizuotas kaip šventasis, švenčiamas sausio 21 d. ir rugpjūčio 13 d.
- Filosofinis indėlis: Jo darbai, sujungę krikščioniškąją ir neoplatonistinę mintį, paveikė tiek Rytų, tiek Vakarų teologus, įskaitant Tomą Akvinietį.
Maksimo mirtis tremtyje buvo tragiška, tačiau jo mokiniai išplatino jo raštus, užtikrindami jo idėjų išlikimą. Jo palikimas ypač ryškus Rytų ortodoksų vienuolynuose, kur jo tekstai studijuojami iki šiol.
Citatos ir istorijos
- Maksimo žodžiai apie valias: „Kristaus žmogiškoji valia seka dieviškąją, bet ne iš būtinybės, o iš laisvo pasirinkimo.“ Ši citata atspindi jo teologinį tikslumą.
- Teismo metu: „Jei netekčiau liežuvio ir rankos, Dievas vis tiek kalbėtų per mano tikėjimą,“ – tariamai pasakė Maksimas teisėjams, kai buvo kankinamas.
- Istorija apie disputą su Piru: 645 m. Kartaginoje Maksimas debatavo su patriarchu Piru, buvusiu monoteliizmo šalininku. Jo argumentai buvo tokie įtikinami, kad Piras viešai atsižadėjo erezijos ir pripažino Maksimo teisumą, nors vėliau vėl pakeitė poziciją.
- Anekdotas apie tremtį: Tremtyje Kaukaze Maksimas, netekęs rankos ir liežuvio, toliau mokė savo mokinius, diktuodamas raštus per pagalbininkus. Vietiniai kaimiečiai, matydami jo kančias, pradėjo jį laikyti šventuoju dar gyvą.