Popiežius Agatonas (valdė 678–681 m.) yra viena iš mažiau žinomų, tačiau reikšmingų VII a. Katalikų Bažnyčios figūrų, garsėjančių savo vaidmeniu Konstantinopolio III susirinkime, kuris užbaigė monoteliizmo ereziją. Jo trumpas, bet intensyvus pontifikatas atspindi Bažnyčios pastangas stiprinti doktrininę vienybę ir palaikyti ryšius tarp Rytų ir Vakarų sudėtingu Bizantijos imperijos laikotarpiu.
Agatonas gimė apie 620 m., tikėtina Sicilijoje, nors tikslūs duomenys apie jo kilmę yra riboti. Jo pontifikatas truko nuo 678 m. birželio 27 d. iki mirties 681 m. sausio 10 d. Jis gyveno ir valdė Romoje, kuri tuo metu buvo Bizantijos imperijos dalis, tačiau išlaikė dvasinę nepriklausomybę kaip popiežiaus sostas. Roma VII a. buvo atsigavusi po gotų karų, tačiau vis dar jautė politinę ir ekonominę Bizantijos įtaką. Agatono valdymo metu miestas buvo krikščionybės centras, pulsuojantis piligrimų srautais ir teologinėmis diskusijomis, o jo gatvėse aidėjo lotynų, graikų ir vietinių dialektų mišinys.
Agatono vardas graikų kalba reiškia „geras“ arba „kilnus“, atspindėdamas jo reputaciją kaip nuolankaus ir išmintingo lyderio. Jis buvo vadinamas „Siciliečiu“, dėl tariamos kilmės, o kai kuriuose šaltiniuose – „stebukladariu“, nes po mirties jam buvo priskiriami stebuklai. Agatonas buvo neįprastas popiežius savo laikmečiui – jis buvo vienuolis prieš tapdamas popiežiumi, o jo asketiškas gyvenimo būdas ir teologinė išmintis pelnė pagarbą tiek Romoje, tiek Konstantinopolyje. Jo pontifikatas vyko Bizantijos imperijos ir arabų invazijų įtampų fone, kai Bažnyčia siekė išlaikyti doktrininę vienybę.
Agatonas buvo Sicilijos vienuolis, tikėtina graikų kilmės, turėjęs gilų teologinį išsilavinimą. Prieš tapdamas popiežiumi, jis gyveno Romos vienuolyne, kur buvo žinomas dėl savo pamaldumo ir mokslinių darbų. Jo išrinkimas popiežiumi 678 m. buvo kompromisinis sprendimas, siekiant nuraminti įtampas tarp Romos ir Konstantinopolio po ankstesnių popiežių konfliktų su Bizantijos imperatoriais.
Svarbiausias Agatono vaidmuo buvo susijęs su Konstantinopolio III susirinkimu (680–681 m.), kuris pasmerkė monoteliizmo ereziją, teigusią, kad Kristus turi tik vieną valią. Agatonas, negalėdamas pats dalyvauti dėl senatvės ir silpnos sveikatos, atsiuntė legatus (atstovus) į susirinkimą, kartu su išsamiu laišku, patvirtinančiu ortodoksinę dviejų valių doktriną. Jo diplomatiškas požiūris padėjo sustiprinti Romos autoritetą ir užtikrinti Rytų bei Vakarų Bažnyčių bendradarbiavimą.
Agatono pontifikatas buvo pažymėtas šiais pagrindiniais klausimais:
- Monoteliizmo pasmerkimas: Monoteliizmas, remiamas Bizantijos imperatorių kaip kompromisas tarp chalkedoniečių ir monofizitų, kėlė grėsmę Bažnyčios vienybei. Agatonas tvirtai gynė dviejų Kristaus valių (dieviškosios ir žmogiškosios) doktriną.
- Rytų ir Vakarų Bažnyčių santykiai: Po popiežiaus Honorijaus I pasmerkimo už tariamą monoteliizmo palaikymą, Agatonas siekė atkurti Romos autoritetą ir bendrystę su Konstantinopoliu.
- Bažnyčios administracija: Jis sprendė vidaus klausimus, įskaitant vyskupų skyrimus ir Romos Bažnyčios finansus, siekdamas stiprinti jos struktūrą.
- Anglijos Bažnyčios organizacija: Agatonas patvirtino Teodoro Kenterberiečio, kaip Anglijos arkivyskupo, autoritetą, padėdamas pagrindą anglosaksų Bažnyčios plėtrai.
Jo laiškas Konstantinopolio III susirinkimui, žinomas kaip „Agatono epistula“, buvo teologiškai tikslus ir diplomatiškas, pabrėžiantis Romos kaip apaštališkojo sosto autoritetą. Diskusijos apie monoteliizmą buvo karštos, tačiau Agatono legatai sugebėjo įtikinti susirinkimą priimti ortodoksinę poziciją.
Agatono sprendimai, ypač per Konstantinopolio III susirinkimą, buvo reikšmingi:
- Monoteliizmo pasmerkimas: Jo laiške susirinkimui tvirtinama, kad Kristus turi dvi valias, harmoningai veikiančias kartu. Ši pozicija buvo patvirtinta susirinkimo dekretuose, o monoteliizmas paskelbtas erezija.
- Rytų ir Vakarų vienybės stiprinimas: Agatono diplomatiškas požiūris padėjo išvengti naujų schizmų, o jo legatų darbas užtikrino, kad Roma ir Konstantinopolis bendradarbiautų.
- Anglijos Bažnyčios organizacija: Agatonas patvirtino sinodinius sprendimus, stiprinančius Kenterberio arkivyskupiją, kas padėjo anglosaksų krikščionybei klestėti.
- Popiežiaus autoriteto gynimas: Nepaisydamas Honorijaus I pasmerkimo, Agatonas pabrėžė Romos sosto neklystamumą doktrinos klausimais, sustiprindamas popiežiaus poziciją.
Jo sprendimai buvo paskelbti Konstantinopolio III susirinkimo dekretuose, kurie tapo ekumeninio susirinkimo dalimi, ir išplatinti per Bažnyčią.
Agatono valdymas turėjo ilgalaikį poveikį:
- Doktrininis aiškumas: Konstantinopolio III susirinkimo sprendimai, kuriems Agatonas padėjo pagrindą, galutinai užbaigė monoteliizmo ginčus, įtvirtindami Chalkedono doktriną.
- Rytų ir Vakarų bendrystė: Agatono diplomatiškumas laikinai sumažino įtampas tarp Romos ir Konstantinopolio, sustiprindamas Bažnyčios vienybę.
- Popiežiaus autoriteto stiprėjimas: Jo tvirta pozicija doktrinos klausimais padėjo atkurti Romos, kaip teologinio autoriteto, reputaciją po Honorijaus I kontroversijos.
- Anglijos Bažnyčios plėtra: Agatono sprendimai dėl Kenterberio arkivyskupijos padėjo struktūrizuoti Anglijos krikščionybę, paveikdami jos augimą viduramžiais.
Agatonas mirė 681 m., prieš susirinkimo pabaigą, todėl negalėjo tiesiogiai pamatyti savo darbo vaisių. Po mirties jis buvo kanonizuotas, o jo šventė minima sausio 10 d. Tradicija jam priskiria stebuklus, įskaitant ligonių pagydymą, kas sustiprino jo, kaip šventojo, reputaciją.
Citatos ir istorijos
- Agatono laiškas susirinkimui: „Mes skelbiame, kad Kristuje yra dvi valios, dieviškoji ir žmogiškoji, veikiančios vienybėje, kaip moko apaštalų tradicija.“ Ši citata atspindi jo teologinį tikslumą.
- Bizantijos kronikų liudijimas: „Agatonas, nors ir silpnos sveikatos, buvo tvirtas kaip uola savo tikėjime,“ – rašė vienas susirinkimo dalyvis, pabrėždamas popiežiaus ryžtą.
- Istorija apie laišką: Agatonas, negalėdamas keliauti į Konstantinopolį, praleido savaites diktuodamas savo laišką, konsultuodamasis su Romos teologais. Pasak legendos, jis meldėsi Laterano bazilikoje, kad jo žodžiai įkvėptų susirinkimą.
- Anekdotas apie Siciliją: Sicilijos vienuoliai, Agatono kraštiečiai, po jo mirties pasakojo, kad jis jaunystėje padėjo vargšams, dalindamas vienuolyno maistą. Šis epizodas atspindi jo nuolankumą, kuris lydėjo jį iki popiežiaus sosto.