Popiežius Vigilijus (valdė 537–555 m.) yra viena prieštaringiausių V a. Katalikų Bažnyčios figūrų, žinoma dėl savo vaidmens „Trijų skyrių“ kontroversijoje ir sudėtingų santykių su Bizantijos imperatoriumi Justinianu I. Jo pontifikatas atspindi Bažnyčios ir valstybės įtampas, teologinius ginčus ir politinį spaudimą, formavusį ankstyvąją krikščionybę.
Vigilijus gimė apie 500 m. Romoje, kilmingoje romėnų šeimoje. Jo pontifikatas truko nuo 537 m. kovo 29 d. iki mirties 555 m. birželio 7 d. Didžiąją savo valdymo dalį jis praleido ne Romoje, o Konstantinopolyje, kur buvo priverstinai atgabentas imperatoriaus Justinian I. Roma tuo metu buvo nusiaubta po gotų karų, o Konstantinopolis – Bizantijos imperijos širdis, pulsuojanti teologinėmis diskusijomis ir politinėmis intrigomis. Vigilijaus gyvenimas vyko Romos imperijos žlugimo ir Bizantijos įtakos stiprėjimo fone, kai Bažnyčia ieškojo savo vietos naujoje tvarkoje.
Vigilijaus vardas lotynų kalba reiškia „budrus“ arba „atsargus“, tačiau jo pontifikatas buvo toli gražu ne ramus. Jis buvo išrinktas popiežiumi po sudėtingų politinių manevrų, susijusių su jo pirmtaku Silverijumi, kuris buvo nušalintas Bizantijos imperatorės Teodoros ir Justinian I įsikišimu. Vigilijus dažnai vadinamas „Bizantijos popiežiumi“, nes jo sprendimai buvo stipriai veikiami imperatoriaus spaudimo. Jo vardas kartais siejamas su „Trijų skyrių“ popiežiumi, pabrėžiant pagrindinį jo pontifikato ginčą.
Vigilijus buvo Romos aristokratas, turėjęs ilgą Bažnyčios tarnybos patirtį:
- Prieš tapdamas popiežiumi, jis buvo diakonas ir Romos Bažnyčios atstovas Konstantinopolyje, kur užmezgė ryšius su imperatoriaus dvaru.
- 537 m. jis buvo išrinktas popiežiumi, Bizantijos generolui Belisarijui užėmus Romą. Jo išrinkimas buvo prieštaringas, nes Silverijus, teisėtas popiežius, buvo ištremtas, o Vigilijus laikomas Teodoros statytiniu.
- Jo pontifikatas pasižymėjo įtampa tarp Romos ir Konstantinopolio, ypač dėl Justinian I teologinių iniciatyvų.
Svarbiausias Vigilijaus vaidmuo buvo susijęs su „Trijų skyrių“ kontroversija – Justinian I bandymu sutaikyti chalkedoniečius ir monofizitus, pasmerkiant tris teologus (Teodorą Mopsuestietį, Teodoretą Kirietį ir Ibą Edesietį) kaip nestorioniškus. Vigilijus buvo priverstas dalyvauti Konstantinopolio II susirinkime (553 m.), kur jo svyruojanti pozicija sukėlė ginčų.
Vigilijaus pontifikatas buvo pažymėtas šiais pagrindiniais klausimais:
- „Trijų skyrių“ pasmerkimas: Justinianas reikalavo, kad Vigilijus pritartų trijų teologų raštų pasmerkimui, siekdamas nuraminti monofizitus. Vigilijus iš pradžių priešinosi, bijodamas, kad tai pakenks Chalkedono susirinkimo (451 m.) autoritetui.
- Bažnyčios ir imperatoriaus santykiai: Vigilijus buvo spaudžiamas Justinian I, kuris laikė save Bažnyčios globėju. Jo priverstinis perkėlimas į Konstantinopolį simbolizavo Bizantijos kontrolę.
- Rytų ir Vakarų Bažnyčių įtampa: Vakarų vyskupai, ypač Italijoje ir Šiaurės Afrikoje, priešinosi „Trijų skyrių“ pasmerkimui, laikydami tai Rytų diktatu.
- Popiežiaus autoritetas: Vigilijaus svyravimai (jis kelis kartus keitė poziciją dėl „Trijų skyrių“) pakenkė popiežiaus, kaip neklystančio autoriteto, įvaizdžiui.
Diskusijos Konstantinopolyje buvo įtemptos. Vigilijus, atgabentas į imperijos sostinę 547 m., iš pradžių išleido Iudicatum (548 m.), remiantį Justinianą, bet sulaukė Vakarų vyskupų pasipiktinimo. Vėliau jis atšaukė savo pritarimą, slapta pabėgo į Chalkedono bažnyčią, ieškodamas prieglobsčio, bet galiausiai buvo priverstas nusileisti Konstantinopolio II susirinkime.
Vigilijaus sprendimai buvo prieštaringi ir dažnai primesti:
- Pritarimas „Trijų skyrių“ pasmerkimui: Konstantinopolio II susirinkime (553 m.) Vigilijus galutinai patvirtino trijų teologų raštų pasmerkimą, išleisdamas Constitutum II, nors tai prieštaravo jo ankstesnėms pozicijoms.
- Chalkedono doktrinos gynimas: Nors jis nusileido Justinianui, Vigilijus pabrėžė Chalkedono susirinkimo autoritetą, bandydamas išlaikyti doktrininį balansą.
- Bažnyčios vienybės išsaugojimas: Jo nuolaidos buvo motyvuotos noru išvengti schizmos tarp Rytų ir Vakarų, tačiau tai kainavo jam Vakarų Bažnyčios paramą.
Jo sprendimai buvo paskelbti Konstantinopolio II susirinkimo dekretuose, kurie patvirtino Chalkedono doktriną, bet pasmerkė „Trijų skyrių“ raštus. Vigilijaus svyravimai lėmė, kad jis buvo kritikuojamas tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
Vigilijaus valdymas turėjo mišrų poveikį:
- Rytų ir Vakarų įtampa: Jo nuolaidos Justinianui gilino Vakarų vyskupų nepasitikėjimą Konstantinopoliu, ypač Italijoje ir Afrikoje, kur kai kurie vyskupai laikinai nutraukė bendrystę su Roma.
- Monofizitų atsiskyrimas: Nepaisant Justinian I pastangų, „Trijų skyrių“ pasmerkimas nepavyko sutaikyti monofizitų, kurie galutinai atsiskyrė, formuodami koptų, sirų ir armėnų Bažnyčias.
- Popiežiaus autoriteto silpnėjimas: Vigilijaus svyravimai ir akivaizdi priklausomybė nuo Justinian I pakenkė popiežiaus, kaip nepriklausomo autoriteto, įvaizdžiui.
- Ilgalaikis palikimas: Konstantinopolio II susirinkimo sprendimai, kuriems Vigilijus galiausiai pritarė, tapo ekumeninio susirinkimo dalimi, įtvirtindami Chalkedono doktriną.
Vigilijus mirė 555 m., keliaudamas atgal į Romą, Sirakūzuose, Sicilijoje, tikėtina nuo išsekimo ar ligos. Jo mirtis buvo sutikta su palengvėjimu tiek Romoje, tiek Konstantinopolyje, nes jis buvo tapęs nepopuliariu dėl savo neapsisprendimo.
Citatos ir istorijos
- Vigilijaus skundas: „Aš esu Romos vyskupas, bet čia mane laiko kaliniu!“ – tariamai jis šaukė Konstantinopolyje, kai buvo spaudžiamas Justinian I. Ši citata atspindi jo frustraciją.
- Justinian I laiškas: „Popiežius privalo paklusti tiesai, kuri tarnauja Bažnyčios vienybei,“ – rašė imperatorius, spausdamas Vigilijų pritarti „Trijų skyrių“ pasmerkimui.
- Istorija apie pabėgimą: 551 m. Vigilijus, bijodamas Justinian I rūstybės, pabėgo iš Konstantinopolio rūmų ir pasislėpė Šv. Eufemijos bažnyčioje Chalkedone, kur kadaise vyko Chalkedono susirinkimas. Pasak kronikų, jis klūpėjo prie altoriaus, melsdamasis už drąsą, bet galiausiai buvo grąžintas imperatoriaus kareivių.
- Kai Vigilijaus Iudicatum pasiekė Romą, vietiniai dvasininkai juokavo, kad „popiežius rašo Konstantinopolio plunksna“. Šis posakis atspindėjo Vakarų nepasitenkinimą jo nuolaidomis.