Popiežiaus Urbono II kalba, pasakyta 1095 m. lapkričio 27 d. Klermono susirinkime (dabartinė Prancūzija), laikoma vienu reikšmingiausių viduramžių istorijos momentų, nes ji paskatino Pirmąjį kryžiaus žygį (1096–1099). Deja, nėra išlikusio autentiško, vieningo kalbos teksto, kurį būtų užrašęs pats Urbonas II ar jo tiesioginiai sekretoriai. Vietoj to, turime kelias skirtingas kalbos versijas, užrašytas įvairių kronikininkų, kurie arba buvo susirinkime, arba rėmėsi antriniais šaltiniais. Šios versijos skiriasi detalėmis, stiliumi ir akcentais, atspindėdamos autorių perspektyvas ir jų laikmečio kontekstą. Nepaisant to, jos leidžia susidaryti vaizdą apie Urbono II raginimo esmę ir tikslus.
Urbonas II (1088–1099), būdamas popiežiumi, siekė stiprinti Bažnyčios autoritetą ir vienyti krikščioniškąją Europą po Reformacijos, pradėtos Grigaliaus VII. 1095 m. Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komnenas kreipėsi į Vakarų Europą, prašydamas karinės pagalbos prieš seldžiukų turkus, kurie užėmė didžiąją dalį Mažosios Azijos ir kėlė grėsmę Konstantinopoliui. Urbonas II pamatė galimybę ne tik padėti Bizantijai, bet ir įgyvendinti platesnius tikslus: atkovoti Jeruzalę iš musulmonų, suvienyti krikščionis ir sustiprinti popiežiaus, kaip dvasinio lyderio, vaidmenį.
Klermono susirinkimas buvo sušauktas aptarti Bažnyčios reformų, tačiau Urbonas II pasinaudojo proga paskelbti kryžiaus žygį. Jo kalba, pasakyta susirinkimo pabaigoje, uždegė minią – tiek dvasininkus, tiek pasauliečius – ir tapo katalizatoriumi, paskatinusiu tūkstančius europiečių leistis į pavojingą kelionę į Šventąją Žemę. Kalba nebuvo tik raginimas kariauti; ji sujungė religinį uolumą, atgailos idėją ir pažadą atleidžiant nuodėmes tiems, kurie dalyvaus žygyje.
Kadangi originalus tekstas neišliko, istorikai remiasi keliomis kronikomis, užrašytomis po susirinkimo. Svarbiausios yra šios:
- Fulcherijus iš Šartro (Fulcher of Chartres): Dalyvavo susirinkime ir savo kronikoje „Gesta Francorum Iherusalem Peregrinantium“ (apie 1100–1106 m.) pateikė vieną išsamiausių kalbos versijų. Jo tekstas pabrėžia religinį entuziazmą ir atgailos temą.
- Robertas Vienuolis (Robert the Monk): Apie 1107 m. savo „Historia Iherosolimitana“ pateikė dramatišką ir emocingą kalbos versiją, akcentuodamas musulmonų „žiaurumus“ ir krikščionių pareigą atkovoti Šventąją Žemę.
- Baudry iš Dolio (Baldric of Dol): Apie 1108 m. užrašė kitą versiją, kurioje daugiau dėmesio skyrė teologiniams motyvams ir popiežiaus autoritetui.
- Guibertas iš Nogento (Guibert of Nogent): Savo „Gesta Dei per Francos“ (apie 1108 m.) pateikė intelektualesnę versiją, pabrėždamas kryžiaus žygio dvasinę reikšmę.
- „Anoniminiai Gesta Francorum“: Anoniminė kronika, parašyta apie 1100 m., netiesiogiai atspindi kalbos dvasią per kryžeivių motyvacijas.
Šios versijos skiriasi, nes kronikininkai rašė po kelerių metų, dažnai pridėdami savo interpretacijas arba atsižvelgdami į Pirmojo kryžiaus žygio sėkmę (Jeruzalės užėmimą 1099 m.). Be to, kalba buvo pasakyta lotynų kalba, bet tikriausiai išversta į vietines kalbas miniai, todėl jos turinys galėjo būti pritaikytas klausytojams.
Kadangi tikslaus teksto nėra, pateikiame apibendrintą kalbos rekonstrukciją, remdamasis Fulcherijaus iš Šartro, Roberto Vienuolio ir Baudry iš Dolio versijomis. Ši rekonstrukcija atspindi pagrindines temas, kurias, istorikų manymu, Urbonas II greičiausiai pabrėžė.
Popiežiaus Urbono II kalba Klermono susirinkime (1095 m., rekonstrukcija)
Broliai krikščionys, vyskupai, kunigai ir visi Dievo tautos nariai!
Didis rūpestis slegia mūsų širdį, mat šventoji Bažnyčia kenčia nuo pagonių, kurie išniekino Kristaus kapą ir engia mūsų brolius Rytuose. Turkai ir saracėnai, Dievo priešai, užėmė Jeruzalę, šventąjį miestą, kuriame mūsų Viešpats Jėzus Kristus kentėjo už mūsų nuodėmes. Jie naikina altorius, niekina šventoves ir kankina krikščionis, atimdami iš jų garbę ir gyvybę. Ar galime tylėti, kai šventosios vietos trypiamos, o mūsų tikėjimo broliai šaukiasi pagalbos?
Bizantijos imperatorius, mūsų brolis krikščionybėje, maldauja mūsų paramos, nes jo žemės niokojamos, o Konstantinopolis, krikščionių tvirtovė, yra pavojuje. Tačiau ne tik pasaulietinė pagalba reikalinga – Dievas kviečia jus, krikščionys, į šventą karą, kad atkovotumėte Jo kapą ir išvaduotumėte Jo tautą. Tai nėra paprastas karas, bet Dievo darbas, atgailos kelias, kuriuo einant jūsų nuodėmės bus atleistos!
Klausykite, kariai Kristaus! Palikite savo kivirčus, liaukitės plėšę savo brolius ir imkitės kryžiaus. Tas, kuris iškeliaus į šią šventą kelionę, nešdamas kryžiaus ženklą, gaus visišką nuodėmių atleidimą. Jei žūsite, tapsite kankiniais ir įžengsite į dangaus karalystę. Jei nugalėsite, jūsų vardai bus šlovinami amžinai. Dievas to nori! (Deus vult!)
Neleiskite, kad turtas ar baimė sulaikytų jus. Vargšai ir turtingi, riteriai ir valstiečiai – visi esate kviečiami. Bažnyčia žada apsaugą jūsų šeimoms ir turtui, kol būsite toli. Išeikite su tikėjimu, ginkluoti meile Kristui, ir atneškite taiką šventajai žemei. Tegul jūsų širdys dega Dievo šlovei, nes Jis yra jūsų vadas ir jūsų atlygis!
Broliai, imkite kryžių ir sekite Kristų! Dievas to nori!
Kalbos analizė ir akcentai
- Religinis uolumas: Urbonas II pabrėžė Jeruzalės šventumą ir musulmonų „žiaurumus“, kad sužadintų emocinį atsaką. Kai kurios kronikos (pvz., Roberto Vienuolio) hiperbolizuoja musulmonų veiksmus, atspindėdamos to meto propagandą.
- Atgailos ir atleidimo pažadas: Nuodėmių atleidimo idėja buvo revoliucinga. Urbonas II pasiūlė indulgenciją – visišką nuodėmių atleidimą – kryžiaus žygio dalyviams, o tai motyvavo daugelį, ypač riterių, kamuojamų nuodėmių naštos.
- Krikščionių vienybė: Kalba siekė suvienyti susiskaldžiusią Europą, kur feodaliniai konfliktai buvo įprasti. Urbonas II ragino nutraukti vidinius karus ir nukreipti energiją į „šventą karą“.
- „Deus vult!“: Šūkis „Dievas to nori!“ (lot. Deus vult), kurį, anot kronikų, minia šaukė po kalbos, tapo Pirmojo kryžiaus žygio simboliu. Jis atspindi religinį entuziazmą, kuris užvaldė klausytojus.
Įdomios detalės ir faktai
- Minios reakcija: Pasak Fulcherijaus iš Šartro, po Urbono II kalbos minia buvo taip sujaudinta, kad daugelis iškart prisiuvo kryžiaus formos audinio gabalus ant drabužių, pradėdami „kryžeivio“ tradiciją. Tai buvo spontaniškas atsakas, parodantis kalbos emocinį poveikį.
- Kalbos auditorija: Nors Urbonas II kalbėjo daugiausia dvasininkams ir kilmingiesiems, jo žodžiai greitai pasklido per pamokslininkus, tokius kaip Petras Atsiskyrėlis, kuris įkvėpė „Vargšų kryžiaus žygį“ (1096 m.). Šis žygis, deja, baigėsi tragedija, nes dauguma dalyvių buvo neparuošti ir žuvo Mažojoje Azijoje.
- Bizantijos perspektyva: Bizantijos imperatorius Aleksijus I tikėjosi samdinių pagalbos, o ne masinio religinio judėjimo. Urbono II kalba viršijo jo lūkesčius, sukeldama nekontroliuojamą kryžeivių antplūdį, kuris kartais kėlė daugiau problemų nei naudos Bizantijai.
- Lietuvos kontekstas: Nors Lietuva 1095 m. dar nebuvo krikščioniška, Klermono kalbos poveikis netiesiogiai pasiekė Baltijos regioną per vėlesnius kryžiaus žygius. XIII a. kryžiuočių ordinai, įkvėpti panašios ideologijos, pradėjo karus prieš pagoniškas Baltijos tautas, įskaitant lietuvius.
Urbono II kalba nebuvo užrašyta iškart, nes viduramžiais žodinės kalbos dažnai buvo perduodamos per atmintį arba perrašomos vėliau. Kronikininkai, rašę po kelerių metų, galėjo pridėti detalių, atspindinčių Pirmojo kryžiaus žygio sėkmę arba jų pačių teologines pažiūras. Be to, Urbonas II greičiausiai kalbėjo ekspromtu, pritaikydamas savo žodžius minios nuotaikai, todėl skirtingi klausytojai galėjo užfiksuoti skirtingas kalbos dalis.
Urbono II kalba Klermono susirinkime, nors ir neturinti vieningo teksto, buvo epochinis įvykis, paskatinęs Pirmąjį kryžiaus žygį ir suformavęs kryžiaus žygių ideologiją. Jos poveikis buvo milžiniškas: ji ne tik mobilizavo tūkstančius krikščionių, bet ir sustiprino popiežiaus, kaip dvasinio ir politinio lyderio, autoritetą. Rekonstruotas tekstas, paremtas kronikomis, atskleidžia Urbono II sugebėjimą sujungti religinį uolumą, atgailos pažadą ir politinius tikslus, sukuriant judėjimą, kuris pakeitė viduramžių Europos ir Artimųjų Rytų istoriją.