Semipelagianizmas buvo teologinis judėjimas, kilęs V a. pabaigoje–VI a. pradžioje Vakarų krikščionybėje, siekęs rasti kompromisą tarp šv. Augustino griežtos malonės doktrinos ir pelagianizmo, pabrėžusio žmogaus laisvą valią. Semipelagijonai, tokie kaip Jonas Kasianas, Vincentas iš Lerino ir Faustas iš Riezo, bandė suderinti Dievo malonės būtinybę su žmogaus iniciatyva tikėjimo kelyje, teigdami, kad žmogus gali žengti pirmą žingsnį link išganymo. Nors semipelagianizmas nebuvo organizuotas ordinas ar bendruomenė su aiškia „biografija“, jis paliko reikšmingą pėdsaką Bažnyčios teologinėse diskusijose, ypač dėl malonės, laisvos valios ir išganymo klausimų, paveikdamas Gallijos vienuolynų kultūrą ir vėlesnes teologines diskusijas.
Semipelagianizmas atsirado kaip atsakas į intensyvius teologinius ginčus V a., ypač tarp šv. Augustino (354–430) ir Pelagijaus, britų vienuolio, mokiusio, kad žmogus gali pasiekti išganymą savo pastangomis be Dievo malonės. Augustinas, priešingai, savo veikaluose, tokiuose kaip „Apie malonę ir laisvą valią“, tvirtino, kad žmogaus prigimtis po gimtosios nuodėmės yra taip sugadinta, jog išganymas įmanomas tik per Dievo malonę, o laisva valia yra ribota. Pelagianizmas buvo pasmerktas kaip erezija 418 m. Kartaginos sinode ir 431 m. Efeso susirinkime, tačiau Augustino doktrina, ypač apie predestinaciją (Dievo išankstinį nulemimą, kas bus išganytas), kai kuriems teologams atrodė per griežta.
Semipelagianizmas, kaip tarpinė pozicija, bandė suderinti Augustino malonės būtinybę su žmogaus laisvos valios vaidmeniu. Judėjimas ypač suklestėjo Pietų Gallijoje (dabartinė Prancūzija), kur vienuolynai, tokie kaip Lerino ir Marselio, tapo semipelagianizmo idėjų centrais. Pagrindiniai šio judėjimo atstovai buvo vienuoliai ir teologai, tokie kaip Jonas Kasianas, Vincentas iš Lerino ir Faustas iš Riezo, kurie siekė išsaugoti Augustino autoritetą, bet kartu pabrėžti žmogaus atsakomybę už savo išganymą.
Semipelagianizmo doktrina nebuvo vieninga, tačiau jos esmę galima apibendrinti keliais punktais:
- Malonės ir laisvos valios balansas: Semipelagianai teigė, kad Dievo malonė yra būtina išganymui, tačiau žmogaus laisva valia atlieka svarbų vaidmenį priimant šią malonę. Jie mokė, kad žmogus gali savo iniciatyva žengti pirmą žingsnį link tikėjimo („initium fidei“), o Dievas tada suteikia malonę tolesniam dvasiniam augimui.
- Priešinimasis griežtai predestinacijai: Skirtingai nei Augustinas, semipelagianai atmetė idėją, kad Dievas iš anksto nulemia, kas bus išganytas ar pasmerktas, nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų. Jie pabrėžė, kad Dievas nori visų žmonių išganymo (1 Tim 2:4).
- Praktinis dvasingumas: Semipelagianai, ypač Jonas Kasianas, akcentavo asketizmą, maldą ir vienuolinį gyvenimą kaip būdus bendradarbiauti su Dievo malone. Jų mokymas buvo glaudžiai susijęs su vienuolynų kultūra, kuri Pietų Gallijoje buvo labai įtakinga.
Semipelagianizmo idėjos buvo patrauklios vienuoliams ir vyskupams, kurie jautė, kad Augustino doktrina menkina žmogaus pastangas ir gali paskatinti dvasinį pasyvumą. Tačiau šios idėjos sukėlė įtarimų, kad semipelagianizmas yra „praskiestas pelagianizmas“, todėl buvo kritikuojamas kaip potencialiai ereziškas.
Nors semipelagianizmas neturėjo formalaus lyderio, keli teologai atliko svarbų vaidmenį formuojant ir skleidžiant jo idėjas:
- Jonas Kasianas (apie 360–435): Vienas įtakingiausių semipelagianizmo pradininkų, Kasianas buvo vienuolis, kilęs iš dabartinės Rumunijos. Po kelionių į Egiptą, kur studijavo dykumų tėvų asketizmą, jis įkūrė vienuolynus Marselyje. Jo veikalai „Collationes“ („Pokalbiai“) ir „De institutis coenobiorum“ („Apie vienuolynų taisykles“) pabrėžė malonės ir laisvos valios bendradarbiavimą. Kasianas mokė, kad žmogus gali pradėti tikėjimo kelią savo valia, o Dievas atsiliepia malone. Jo idėjos paveikė Gallijos vienuolynus, bet buvo kritikuojamos Augustino šalininkų.
- Vincentas iš Lerino (mirė apie 445): Lerino vienuolyno vienuolis, žinomas dėl savo veikalo „Commonitorium“, kuriame apibrėžė katalikų tikėjimo kriterijų: tai, kas tikima „visur, visada ir visų“ („quod ubique, quod semper, quod ab omnibus“). Vincentas netiesiogiai palaikė semipelagianizmo idėjas, kritikuodamas Augustino predestinacijos doktriną kaip naujovę, neatitinkančią Bažnyčios tradicijos.
- Faustus iš Riezo (apie 405–495): Buvęs Lerino vienuolyno abatas ir vėliau Riezo vyskupas, Faustas buvo aktyvus semipelagianizmo gynėjas. Jo veikalas „De gratia Dei“ („Apie Dievo malonę“) bandė suderinti Augustino ir semipelagianizmo pozicijas, teigdamas, kad žmogaus valia ir Dievo malonė veikia kartu. Faustas buvo gerbiamas Gallijoje, bet jo idėjos vėliau buvo pasmerktos.
Semipelagianizmo „veikla“ daugiausia buvo susijusi su teologinėmis diskusijomis ir vienuolynų kultūros plėtra:
- Teologiniai ginčai: Semipelagianai aktyviai dalyvavo disputuose su Augustino šalininkais, tokiais kaip Prosperas iš Akvitanijos, kuris gynė griežtą malonės doktriną. Šios diskusijos vyko per raštus, sinodus ir privačius susirašinėjimus, formuodamos V a. Bažnyčios teologinį kraštovaizdį.
- Vienuolynų įtaka: Lerino ir Marselio vienuolynai tapo semipelagianizmo idėjų židiniais. Lerino vienuolynas, įkurtas apie 410 m., buvo ypač svarbus, išugdęs daug vyskupų ir teologų, kurie skleidė semipelagianizmo idėjas Gallijoje. Šie vienuolynai taip pat prisidėjo prie asketizmo ir dvasingumo plėtros, paveikusios Benedikto regulą.
- Praktinis dvasingumas: Semipelagianai, ypač per Kasiano raštus, padėjo pagrindą vienuoliniam dvasingumui, kuris pabrėžė maldą, darbą ir asmeninę atsakomybę. Kasiano „Pokalbiai“ tapo svarbiu tekstu Vakarų vienuolynų tradicijoje, įkvėpdami net šv. Benediktą.
Semipelagianizmas galutinai buvo pasmerktas VI a. pradžioje, kai Bažnyčia siekė užbaigti teologinius ginčus ir įtvirtinti Augustino malonės doktriną:
- Oranžo sinodas (529): Antrasis Oranžo sinodas, vadovaujamas vyskupo Cezarijaus iš Arlio, pasmerkė semipelagianizmo idėjas, ypač teiginį, kad žmogus gali žengti pirmą žingsnį link tikėjimo be Dievo malonės. Sinodas patvirtino Augustino mokymą, kad malonė yra būtina visiems išganymo etapams. Šie nutarimai buvo patvirtinti popiežiaus Bonifaco II, suteikdami jiems visuotinį autoritetą.
- Teologinis palikimas: Po pasmerkimo semipelagianizmas kaip atskiras judėjimas išnyko, tačiau jo idėjos apie laisvos valios ir malonės pusiausvyrą išliko Bažnyčios diskusijose. Viduramžių teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, bandė suderinti Augustino ir semipelagianizmo elementus, pabrėždami, kad žmogaus valia bendradarbiauja su malone.
- Kultūrinis poveikis: Semipelagianizmo įtaka vienuolynų kultūrai išliko per Kasiano ir Lerino vienuolyno palikimą. Kasiano raštai buvo skaitomi visą viduramžių laikotarpį, o Lerino vienuolynas tapo vienuolynų reformų simboliu.
Įdomios detalės ir istorijos
- Jono Kasiano kelionės: Kasianas, prieš tapdamas semipelagianizmo teologu, keliavo į Egiptą, kur mokėsi iš dykumų tėvų, tokių kaip Evagrijus Pontikas. Jo susitikimai su asketais, gyvenusiais olose ir praktikavusiais griežtą atsiskyrimą, suformavo jo požiūrį į dvasingumą, kuris vėliau paveikė Vakarų vienuolynus.
- Lerino vienuolyno „žvaigždės“: Lerino vienuolynas buvo vadinamas „vyskupų kalve“, nes išugdė daug Gallijos vyskupų, tokių kaip Faustas iš Riezo, Hilarijus iš Arlio ir Eucherijus iš Liono. Šie vyskupai ne tik skleidė semipelagianizmo idėjas, bet ir prisidėjo prie Gallijos krikščionybės plėtros po Romos imperijos žlugimo.
- Augustino „šešėlis“: Ironiška, kad semipelagianai gerbė Augustiną ir citavo jo raštus, tačiau nesutiko su jo predestinacijos doktrina. Vincentas iš Lerino savo „Commonitorium“ netiesiogiai kritikavo Augustiną, teigdamas, kad naujos doktrinos (pvz., predestinacija) neatitinka Bažnyčios tradicijos.
- Semipelagianizmo „atgimimas“: Nors semipelagianizmas buvo pasmerktas, panašios idėjos apie laisvos valios ir malonės pusiausvyrą atgijo XVII a. jansenizmo diskusijose. Popiežius Inocentas X, pasmerkęs jansenizmą bule „Cum occasione“ (1653), taip pat pasmerkė semipelagianizmo idėjas, priskirdamas jas jansenistams, nors istoriškai šie judėjimai skyrėsi.
Semipelagianizmas buvo trumpalaikis, bet įtakingas teologinis judėjimas, siekęs suderinti žmogaus laisvą valią su Dievo malonės būtinybe. Nors jis buvo pasmerktas kaip ereziškas Oranžo sinode, jo idėjos, ypač per Jono Kasiano raštus ir Lerino vienuolyno veiklą, paveikė Vakarų krikščionybės dvasingumą ir vienuolynų tradiciją. Semipelagianizmo istorija atspindi Bažnyčios pastangas rasti pusiausvyrą tarp dieviškos malonės ir žmogaus atsakomybės, o jo palikimas jaučiamas net šiuolaikinėse teologinėse diskusijose apie išganymą.