Katalikų Bažnyčios teologijoje egzistuoja gili ir svarbi sąvoka – sensus fidelium (lotyniškai „tikinčiųjų pojūtis“, „tikinčiųjų supratimas“ arba „tikėjimo instinktas“). Tai nėra tiesiog subjektyvi nuomonė ar statistinis daugumos pritarimas; tai kur kas gilesnis, Šventosios Dvasios įkvėptas ir visos tikinčiųjų bendruomenės (lot. fideles) išgyvenamas gebėjimas atpažinti, suprasti ir liudyti tikėjimo tiesas. Šis dvasinis instinktas yra esminis Bažnyčios, kaip Dievo Tautos, gyvybingumo ir tradicijos perdavimo elementas.
Sensus fidelium – tai visos Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno, antgamtinis tikėjimo pojūtis arba instinktas, kurį Šventoji Dvasia suteikia visiems pakrikštytiesiems. Dėl šio pojūčio Dievo Tauta negali klysti tikėjime (in credendo), kai ji, pradedant vyskupais ir baigiant paskutiniais pasauliečiais tikinčiaisiais, visuotinai sutaria dėl tikėjimo ar moralės dalykų. Tai ne individuali charizma, o kolektyvinis, visą Bažnyčią apimantis reiškinys.
Svarbu atskirti sensus fidelium nuo:
- Viešosios nuomonės: Tai nėra demokratinis balsavimas ar populiariausių idėjų rinkinys Bažnyčioje. Sensus fidelium kyla iš tikėjimo, o ne iš sociologinių tendencijų.
- Vien tik pasauliečių nuomonės: Nors pasauliečiai yra esminė sensus fidelium dalis, šis pojūtis apima visą Bažnyčią – tiek ganytojus, tiek tikinčiuosius.
- Priešpriešos Magisteriumui: Autentiškas sensus fidelium negali prieštarauti oficialiam Bažnyčios mokymui (Magisteriumui). Atvirkščiai, jis dažnai padeda Magisteriumui giliau suprasti ir suformuluoti Apreiškimo tiesas.
Pagrindinės Sensus Fidelium savybės ir veikimo būdas:
- Bendruomeniškumas ir Visuotinumas: Sensus fidelium pasireiškia ne per pavienius individus, kad ir kokie šventi ar išmintingi jie būtų, o per visos Bažnyčios konsensusą tikėjimo klausimais. Tai tarsi tylus, bet galingas Dvasios alsavimas visame Kristaus Kūne, vedantis prie bendro tikėjimo tiesų pripažinimo ir išgyvenimo.
- Šventosios Dvasios Veikimas: Sensus fidelium yra Šventosios Dvasios dovana. Būtent Dvasia apšviečia tikinčiųjų protus ir širdis, padėdama jiems atpažinti ir priimti dieviškąjį Apreiškimą. Kaip sakė Jėzus: „Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15, 26).
- Sąsaja su Tradicija ir Šventuoju Raštu: Tikrasis sensus fidelium visuomet yra įsišaknijęs Šventajame Rašte ir gyvojoje Bažnyčios Tradicijoje. Jis nekuria naujų tiesų „iš oro“, o padeda atskleisti ir giliau suprasti tai, kas jau yra duota Apreiškime.
- Aktyvus Dalyvavimas Bažnyčios Gyvenime: Sensus fidelium nėra pasyvus tikėjimo tiesų priėmimas. Jis ugdomas ir reiškiasi per aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime: maldą (ypač liturginę), sakramentų šventimą, Dievo Žodžio klausymą, šventųjų pavyzdžio sekimą, meilės darbus ir kasdienį krikščionišką liudijimą.
- Ryšys su Magisteriumu (Bažnyčios Mokymo Autoritetu): Sensus fidelium ir Magisteriumas nėra konkuruojančios jėgos, o veikiau du vienas kitą papildantys ir palaikantys elementai Bažnyčios kelyje į tiesos pilnatvę. Tikintieji savo tikėjimo pojūčiu gali intuityviai jausti tam tikras tiesas, kurias vėliau Magisteriumas (popiežius ir vyskupai vienybėje su juo) gali autoritetingai apibrėžti ir paskelbti. Magisteriumas taip pat turi pareigą įsiklausyti į sensus fidelium ir jį atpažinti bei patvirtinti. Vatikano II Susirinkimo dokumentas „Lumen Gentium“ pabrėžia: „Visa tikinčiųjų visuma (…) negali klysti tikėjime“ (LG 12).
Bažnyčios istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kai tikinčiųjų tikėjimo pojūtis suvaidino svarbų vaidmenį doktrinų formulavime ar gilesniame jų supratime:
- Marijos Dogmos: Dvi svarbios mariologinės dogmos – Nekaltojo Prasidėjimo (1854 m.) ir Marijos Ėmimo į Dangų (1950 m.) – buvo paskelbtos po ilgų amžių tikinčiųjų pamaldumo, liturginių švenčių ir teologinių apmąstymų. Nors teologai diskutavo ir gilinosi į šias tiesas, būtent plačiai paplitęs ir giliai įsišaknijęs tikinčiųjų tikėjimas Marijos ypatingu vaidmeniu išganymo istorijoje buvo svarbus veiksnys, paskatinęs Magisteriumą jas oficialiai apibrėžti.
- Dievo Motinystė (Theotokos): Efezo Susirinkime (431 m.) Marijai suteiktas „Dievo Gimdytojos“ (gr. Theotokos) titulas taip pat atspindėjo ne tik teologines diskusijas, bet ir gilų liaudies pamaldumą bei tikėjimą Jėzaus Kristaus dievyste nuo pat Jo įsikūnijimo momento.
- Šventųjų Kultas: Daugelio šventųjų pagarba ir kultas Bažnyčioje pirmiausia kilo iš paprastų tikinčiųjų, kurie atpažino tų asmenų herojišką tikėjimo liudijimą ir šventumą. Tik vėliau Bažnyčios autoritetas oficialiai patvirtindavo jų šventumą per kanonizacijos procesą.
- Arijonizmo Krizė (IV a.): Kai kurie istorikai pažymi, kad IV amžiuje, arijonizmo krizės metu, kai daugelis vyskupų ir teologų svyravo ar net palaikė eretišką mokymą, neigiantį Kristaus dievystę, būtent paprasti tikintieji savo tikėjimo instinktu tvirtai laikėsi ortodoksinio tikėjimo į Jėzų kaip Dievo Sūnų.
Svarbu pabrėžti, kad ne kiekviena populiari nuomonė ar judėjimas Bažnyčioje yra autentiško sensus fidelium išraiška. Tikrasis sensus fidelium turi atitikti tam tikrus kriterijus:
- Suderinamumas su Šventuoju Raštu ir Tradicija: Jis negali prieštarauti apreikštajai tiesai.
- Visuotinumas ir Pastovumas: Tai turi būti plačiai paplitęs ir ilgalaikis tikinčiųjų įsitikinimas, o ne trumpalaikė mada ar ribotos grupės idėja.
- Vienybė su Ganytojais: Nors gali būti įtampų, autentiškas sensus fidelium galiausiai siekia harmonijos su Bažnyčios Magisteriumu.
- Šventumo Vaisiai: Tikrasis Dvasios veikimas pasireiškia gerais vaisiais – meile, džiaugsmu, taika, kantrybe ir kt. (plg. Gal 5, 22-23).
Jei kokia nors grupė ar idėja akivaizdžiai prieštarauja kertiniams Bažnyčios mokymams ar skatina susiskaldymą, tai vargu ar gali būti laikoma sensus fidelium.
Šiandieniniame pasaulyje, kupiname pokyčių ir iššūkių, sensus fidelium reikšmė išlieka nepaprastai svarbi:
- Primena Bažnyčios, kaip Dievo Tautos, prigimtį: Bažnyčia nėra vien tik hierarchinė struktūra; ji yra visų pakrikštytųjų bendruomenė, kurioje kiekvienas narys, apdovanotas Šventosios Dvasios dovanomis, turi savo vaidmenį tiesos pažinime ir liudijime.
- Skatina Dialogą ir Įsiklausymą: Sensus fidelium kviečia ganytojus įsiklausyti į tikinčiųjų patirtį ir dvasines įžvalgas, o tikinčiuosius – aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios gyvenime.
- Padeda Atskirti Laikmečio Dvelksmą nuo Dvasios Veikimo: Padeda Bažnyčiai atpažinti tikrus Šventosios Dvasios ženklus ir impulsus šiandienos pasaulyje, atskiriant juos nuo trumpalaikių madų ar klaidingų ideologijų.
- Liudija Tikėjimo Gyvybingumą: Parodo, kad tikėjimas nėra sustabarėjusi dogmų sistema, o gyva, dinamiška tikrovė, nuolat iš naujo atrandama ir išgyvenama kiekvienoje kartoje.
Sensus fidelium yra nuostabi Dievo dovana Bažnyčiai. Tai tylus, bet galingas Šventosios Dvasios balsas, skambantis per visą tikinčiųjų bendruomenę, vedantis ją į tiesos pilnatvę ir padedantis atpažinti bei branginti Evangelijos lobį kiekvienoje epochoje. Tai ne demokratinis balsavimas ar nuomonių apklausa, o gilus, dvasinis tikėjimo instinktas, kuris, veikdamas darnoje su Bažnyčios Magisteriumu, užtikrina jos ištikimybę Kristui ir Jo mokymui per amžius.