Stoikai – tai viena svarbiausių senovės filosofinių mokyklų, kurios mokymas išliko įtakingas ne tik Antikos laikais, bet ir šiuolaikinėje etikoje, psichologijoje bei dvasinėje praktikoje. Stoicizmą apie 300 m. pr. Kr. Atėnuose įkūrė Zenonas iš Kitijo, kilęs iš Kipro salos. Mokykla pavadinta pagal vietą, kurioje Zenonas mokė – Stoa Poikile (gr. „margasis stulpynas“), t. y. dengta kolona, stovėjusi miesto turgaus aikštėje.
Stoikų filosofijos esmė yra gyvenimas pagal gamtą ir protą, siekiant vidinės ramybės (ataraksijos) ir dorybės. Jie tikėjo, kad žmogus negali kontroliuoti išorinių įvykių, tačiau gali kontroliuoti savo požiūrį į juos. Todėl svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – tapti dorybingu, t. y. išmintingu, teisingu, saikingu ir drąsiu.
Stoikai tikėjo, kad pasaulį valdo Logosas – dieviškas protas ar visatos tvarka, kuri viskam suteikia prasmę. Šis principas buvo laikomas dievišku, tačiau labai skyrėsi nuo personalinio Dievo sampratos, kurią vėliau iškėlė krikščionybė. Pasaulis stoikų akimis buvo deterministinis – viskas vyksta pagal neišvengiamą tvarką, vadinamą likimu, kurį žmogus turi priimti be pasipriešinimo.
Viena svarbiausių stoikų dorybių buvo apatheia – emocinis nešališkumas ar atsparumas aistroms. Jie manė, kad ne emocijos pačios savaime sukelia kančią, bet mūsų nuostatos ir vertinimai, susiję su tais įvykiais. Taigi stoikai skatino sąmoningą savistabą, proto lavinimą ir emocinę discipliną. Tai turėjo padėti žmogui išlikti ramiam net ir esant sunkioms gyvenimo aplinkybėms.
Stoicizmas vystėsi keliais etapais: pirmoji karta buvo Zenonas, Kleantas ir Chrysipas. Vėliau, Romos laikais, stoicizmas išpopuliarėjo tarp intelektualų ir net politikų. Žymiausi Romos stoikai buvo Seneka, Epiktetas ir net pats imperatorius Markas Aurelijus, kurio dienoraštis „Sau pačiam“ (Meditationes) iki šiol yra laikomas vienu svarbiausių stoicizmo tekstų.
Religiniu požiūriu stoicizmas buvo nepriešiškas dievybei, tačiau skyrėsi nuo graikų ir romėnų politeizmo bei vėlesnės krikščionybės. Stoikai dievą laikė visuotiniu proto principu, o ne asmeniu. Dėl šio skirtumo stoicizmas vėliau konfliktavo su krikščionybe, tačiau daugelis jo vertybių, pavyzdžiui, savigarba, dorybė, atjauta, buvo perimtos ir įtrauktos į krikščionišką etiką.
Stoicizmas padarė didelę įtaką ne tik religijai, bet ir psichologijai. Šiuolaikinė kognityvinė elgesio terapija (CET) remiasi stoikų idėja, kad žmogaus mintys lemia jo emocinę būseną. Taip pat, XXI a. žmonės vis dažniau gręžiasi į stoicizmą kaip į praktinę gyvenimo filosofiją, padedančią tvarkytis su stresu, nerimu ir gyvenimo iššūkiais.
Stoikai kviečia gyventi ne taip, kaip norime, bet taip, kaip reikia, neprarandant orumo ir proto net ir nelaimių akivaizdoje. Tai – filosofija, kuri ne tik moko, bet ir ugdo tvirtą, atsakingą, laisvą žmogų.