Epikūriečiai – tai senovės graikų filosofinės krypties sekėjai, besivadovavę Epikūro (341–270 m. pr. Kr.) mokymu. Ši filosofinė mokykla, pradėjusi formuotis Atėnuose, tapo viena iš reikšmingiausių helenistinio laikotarpio srovių, šalia stoikų ir skepticizmo atstovų. Nors šiuolaikiniame pasaulyje žodis „epikūriškas“ dažnai siejamas su malonumų siekimu ar hedonizmu, tikroji epikūrizmo esmė buvo kur kas gilesnė ir labiau susijusi su proto vedamu gyvenimu ir vidine ramybe.
Epikūras Atėnuose įkūrė savo filosofinę mokyklą, žinomą kaip „Sodas“ (gr. Kepos) – tai simbolinis pasirinkimas, parodantis kontrastą su tradicinėmis akademijomis ir gimnazijomis. Epikūro sekėjai ten gyveno kartu kaip bendruomenė, besimokydami, diskutuodami ir siekdami gyvenimo išminties. Sodo filosofija buvo atvira tiek vyrams, tiek moterims, taip pat ir vergams, kas buvo labai neįprasta tuo laikmečiu.
Pagrindinė epikūriečių filosofijos idėja buvo malonumo siekimas, tačiau ne bet kokio – proto ir saiko vedamo. Tikrasis malonumas, pasak Epikūro, buvo ataraksija – tai vidinė ramybė, laisvė nuo baimės ir skausmo. Norint ją pasiekti, žmogus turėjo vengti pernelyg didelių troškimų, gyventi paprastai, lavinti protą ir vengti nemalonių emocijų.
Svarbi Epikūro filosofijos dalis buvo gamtos mokslų studijos, ypač atomizmo teorija, kurią jis perėmė iš ankstyvesnio filosofo Demokrito. Pasak Epikūro, visa visata yra sudaryta iš atomų ir tuštumos, o gamtos reiškiniai paaiškinami be dievų įsikišimo. Ši pozicija buvo reikšminga tuo, kad paneigė antgamtinį pasaulio aiškinimą, įprastą daugumai religijų tuo metu.
Religijos požiūriu, epikūriečių požiūris buvo kritiškas. Nors jie neneigė dievų egzistavimo, laikė juos absoliučiai abejingais žmonių reikalams. Epikūras mokė, kad religija, pagrįsta baime ir prietarais, tik kenkia žmogaus laimei, todėl reikia jos atsisakyti. Dėl šios priežasties epikūriečiai dažnai buvo laikomi bedieviais ar pavojingais mąstytojais, ypač vėlesnėse krikščionių visuomenėse.
Epikūrizmas ilgainiui pasklido po visą Romos imperiją, ir tokie mąstytojai kaip Titas Lukrecijus Karas savo kūrinyje De Rerum Natura („Apie daiktų prigimtį“) populiarino Epikūro idėjas lotyniškai kalbančiame pasaulyje. Vis dėlto, kai krikščionybė tapo dominuojančia religija, epikūrizmas buvo nuosekliai slopinamas, nes jo pasaulėžiūra (ypač materializmas ir abejingumas dieviškam įsikišimui) tiesiogiai prieštaravo krikščioniškai teologijai.