Eklezija – tai vienas iš pamatinių krikščioniškosios teologijos ir bažnytinės terminijos žodžių, reiškiantis „Bažnyčią“. Pats terminas kilo iš graikų kalbos žodžio ekklēsia, kuris iš pradžių reiškė „sambūrį“, „susirinkimą“ arba „pašauktųjų bendruomenę“. Naujajame Testamente šis žodis pradėtas vartoti konkrečiai krikščionių bendruomenei apibūdinti – tai tie, kurie yra „pašaukti“ iš pasaulio, kad priklausytų Dievui. Taigi eklezija yra ne tik institucija ar pastatas, bet visų tikinčiųjų, pašvęstų Kristui, bendruomenė.
Kalbant apie šio žodžio darinius, pirmiausia verta paminėti būdvardį eklezialinis. Jis reiškia „susijęs su Bažnyčia“ arba „bažnytinis“. Šis terminas dažnai vartojamas apibūdinti dokumentus, mokymus, veiksmus ar struktūras, kurios yra neatsiejamai susijusios su Bažnyčios prigimtimi ir veikimu. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie eklezialinį autoritetą, kuris reiškia vadovaujančių Bažnyčios asmenų – popiežiaus, vyskupų – autoritetą, pagrįstą jų tarnyste Kristui ir bendruomenei.
Eklezialumas – tai daiktavardis, nusakantis Bažnytinį pobūdį, savybę būti susijusiam su Bažnyčia. Šis žodis ypač svarbus aptariant tikinčiojo ar organizacijos santykį su Bažnyčia. Kai sakoma, kad tam tikras judėjimas ar iniciatyva turi eklezialumą, tai reiškia, kad jis išlaiko ryšį su Katalikų Bažnyčios mokymu, bendryste ir autoritetu. Popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad „autentiškas tikėjimo liudijimas visada yra eklezialus – jis vyksta Bažnyčios bendruomenėje ir tarnauja jos vienybei“.
Eklezialika yra mažiau paplitęs, bet prasmingas terminas, vartojamas teologijoje. Tai mokslas apie Bažnyčią, jos sandarą, misiją, savivoką ir istoriją. Kitaip tariant, tai yra ekleziologijos sinonimas arba gretimas terminas. Eklezialika apima tiek teorinį Bažnyčios apmąstymą, tiek jos praktinį veikimą: sakramentinį gyvenimą, bendruomenės struktūrą, pastoraciją. Šio termino vartojimas ypač tinka akademinėje ar studijų aplinkoje, kai analizuojama Bažnyčios esmė ar skirtingi jos aspektai.
Eklezializmas yra dar vienas įdomus ir vertas dėmesio žodis. Tai gali reikšti perdėtą dėmesį ar pabrėžimą Bažnyčios autoritetui, kartais net tokį, kuris slopina asmeninę atsakomybę ar Dievo Dvasios laisvę veikti. Kai kurie teologai ar reformatoriai kritikavo tai, ką laikė eklezializmu, teigdami, kad tikėjimas neturėtų būti vien subordinuotas institucijai. Kita vertus, iš ortodoksinės katalikiškos perspektyvos, Bažnyčios autoritetas nėra kliūtis, o būtina gairė, kad būtų išlaikytas tikėjimo vientisumas.
Istoriniu požiūriu, žodis eklezija per amžius įgavo vis daugiau prasmių. Iš pradžių reiškusi vietinę tikinčiųjų bendruomenę, vėliau ši sąvoka apėmė visą visuotinę Bažnyčią, įkurtą Kristaus ir tęsiamą per apaštalus ir jų įpėdinius. Viduramžiais eklezialinis gyvenimas buvo itin struktūrizuotas: išsiskyrė dvasininkų ir pasauliečių vaidmenys, buvo suformuota kanoninė teisė, kuri reglamentavo eklezialinę tvarką. Šiuolaikinėje teologijoje po Vatikano II Susirinkimo eklezialumas vėl pradėtas suprasti labiau kaip dalyvavimas bendruomenėje, atvirumas Šventajai Dvasiai ir misijai pasaulyje.