Puritonai buvo XVI–XVII a. Anglijos protestantų judėjimas, siekęs „išvalyti“ Anglikonų Bažnyčią nuo katalikiškų elementų ir įtvirtinti griežtesnę, Šventuoju Raštu pagrįstą tikėjimo praktiką.
Puritonai atsirado per Anglijos Reformaciją, ypač Elžbietos I valdymo metu (1558–1603), kai buvo įtvirtintas „Elžbietos susitarimas“, apibrėžęs Anglikonų Bažnyčią kaip „vidurio kelią“ tarp katalikybės ir protestantizmo. Daugeliui protestantų, paveiktų Johno Kalvino idėjų, Anglikonų Bažnyčia atrodė pernelyg artima katalikybei dėl vyskupų sistemos, kunigų apdarų ir liturginių apeigų. Puritonai (angl. Puritans, nuo „pure“ – „tyras“) siekė „išvalyti“ Bažnyčią, grąžindami ją prie paprastesnės, biblinės praktikos.
Puritonai turėjo kelis pagrindinius tikslus:
- Liturgijos supaprastinimas: Jie atmetė katalikiškus ritualus, tokius kaip kryžiaus ženklas ar iškilmingos mišios, ir reikalavo paprastų pamaldų, pagrįstų Šventuoju Raštu.
- Bažnyčios valdymas: Vietoj vyskupų sistemos puritonai norėjo presbiterijonų arba kongregacinės struktūros, kur bendruomenės pačios renkasi savo vadovus.
- Moralinis gyvenimas: Jie pabrėžė griežtą moralę, drausmę ir asmeninį pamaldumą, laikydami darbą bei Biblijos studijas šventais.
- Šventasis Raštas: Puritonai tikėjo, kad Raštas yra vienintelis tikėjimo ir gyvenimo autoritetas, atmesdami tradicijas, kurios, jų manymu, jam prieštaravo.
Puritonai susidūrė su pasipriešinimu Anglikonų Bažnyčioje:
- Elžbietos I laikais (1558–1603): Puritonai kritikavo „Elžbietos susitarimą“ dėl pernelyg „katalikiškų“ elementų, tačiau Elžbieta slopino jų reformas, reikalaudama vienodumo. Kai kurie puritonai, vadinami separatistais, visiškai atsisakė Anglikonų Bažnyčios.
- Stiuartų epochoje (1603–1649): Jokūbo I ir Karolio I valdymo metu puritonų persekiojimas sustiprėjo. Dalis jų emigravo į Naująjį Pasaulį, įkurdami kolonijas, tokias kaip Plimuto kolonija (1620 m.) ir Masačusetso įlankos kolonija (1630 m.), kurios tapo puritoniškos visuomenės modeliais.
- Anglijos pilietinis karas (1642–1651): Puritonai, remdami Parlamentą, atliko svarbų vaidmenį nuverčiant Karolį I. Oliverio Kromvelio vadovaujama puritoniška Sandrauga (1649–1660) trumpam įtvirtino jų idealus, tačiau po Restauracijos (1660 m.) puritonai vėl buvo marginalizuoti.
Puritonai paliko gilų pėdsaką Anglijos ir pasaulio istorijoje:
- Religinis poveikis: Jų akcentas į asmeninį tikėjimą ir Biblijos studijas paveikė protestantizmo raidą, įskaitant baptistų ir kvakerių judėjimus.
- Politinis poveikis: Puritoniškos idėjos apie bendruomenės savivaldą prisidėjo prie demokratinių principų formavimosi, ypač Amerikos kolonijose.
- Kultūrinis poveikis: Puritoniška darbo etika ir moralės kodeksas formavo ankstyvąją Amerikos tapatybę, nors kartais siejamas su griežtumu ir netolerancija (pvz., Salemo raganų teismai 1692 m.).
- Pasaulinė plėtra: Puritonų emigracija į Ameriką padėjo pagrindą JAV kaip protestantų šaliai, o jų įtaka jaučiama iki šiol.
Puritonišką požiūrį į tikėjimą parodė John Winthrop, Masačusetso įlankos kolonijos gubernatoriaus, žodžiai (1630 m.):
„We shall be as a city upon a hill, the eyes of all people are upon us.“
(Vertimas: „Mes būsime kaip miestas ant kalvos, visų žmonių akys nukreiptos į mus.“)
Ši citata išryškina puritonų įsitikinimą, kad jų bendruomenė turi būti moralinio pavyzdžio švyturys.
Puritonai buvo religiniai reformatoriai, siekę griežtesnės, Šventuoju Raštu pagrįstos Anglikonų Bažnyčios, tačiau jų idealai dažnai susidurdavo su monarchijos ir Bažnyčios pasipriešinimu. Nors Anglijoje jų įtaka sumažėjo po Restauracijos, puritonai paliko ilgalaikį palikimą Amerikoje ir protestantų pasaulyje, formuodami religinę, politinę ir kultūrinę tapatybę. Jų atsidavimas tikėjimui ir moralei, nors kartais vertinamas kaip griežtas, padėjo pagrindą modernioms demokratijos ir asmens laisvės idėjoms.
Be to, puritonai turėjo specifinį požiūrį į „antrąjį palaiminimą“ (second blessing). Kai kurie jų, ypač vėlesni, tikėjo, kad po atsivertimo tikintysis gali patirti antrą, galingesnę Šventosios Dvasios patirtį, kuri visiškai išlaisvina nuo nuolatinės nuodėmės buvimo, nors ir ne nuo nuodėmės akto. Ši idėja, nors ir nevisiškai priimtina visiems puritonams, pabrėžė jų obsesiją asmeniniu šventumu ir nuolatine dvasine kova. Jų pamokslai, kurie galėjo trukti kelias valandas, buvo ne tik pamokymai, bet ir kruopšti sielos analizė, skirta nustatyti, ar tikintysis iš tiesų yra tarp „išrinktųjų“. Šis vidinis, nuolatinis savęs tikrinimas buvo esminė puritonų dvasinės disciplinos dalis.