Puritonai buvo XVI–XVII a. Anglijos protestantų judėjimas, siekęs „išvalyti“ Anglikonų Bažnyčią nuo katalikiškų elementų ir įtvirtinti griežtesnę, Šventuoju Raštu pagrįstą tikėjimo praktiką.
Puritonai atsirado per Anglijos Reformaciją, ypač Elžbietos I valdymo metu (1558–1603), kai buvo įtvirtintas „Elžbietos susitarimas“, apibrėžęs Anglikonų Bažnyčią kaip „vidurio kelią“ tarp katalikybės ir protestantizmo. Daugeliui protestantų, paveiktų Johno Kalvino idėjų, Anglikonų Bažnyčia atrodė pernelyg artima katalikybei dėl vyskupų sistemos, kunigų apdarų ir liturginių apeigų. Puritonai (angl. Puritans, nuo „pure“ – „tyras“) siekė „išvalyti“ Bažnyčią, grąžindami ją prie paprastesnės, biblinės praktikos.
Puritonai turėjo kelis pagrindinius tikslus:
- Liturgijos supaprastinimas: Jie atmetė katalikiškus ritualus, tokius kaip kryžiaus ženklas ar iškilmingos mišios, ir reikalavo paprastų pamaldų, pagrįstų Šventuoju Raštu.
- Bažnyčios valdymas: Vietoj vyskupų sistemos puritonai norėjo presbiterijonų arba kongregacinės struktūros, kur bendruomenės pačios renkasi savo vadovus.
- Moralinis gyvenimas: Jie pabrėžė griežtą moralę, drausmę ir asmeninį pamaldumą, laikydami darbą bei Biblijos studijas šventais.
- Šventasis Raštas: Puritonai tikėjo, kad Raštas yra vienintelis tikėjimo ir gyvenimo autoritetas, atmesdami tradicijas, kurios, jų manymu, jam prieštaravo.
Puritonai susidūrė su pasipriešinimu Anglikonų Bažnyčioje:
- Elžbietos I laikais (1558–1603): Puritonai kritikavo „Elžbietos susitarimą“ dėl pernelyg „katalikiškų“ elementų, tačiau Elžbieta slopino jų reformas, reikalaudama vienodumo. Kai kurie puritonai, vadinami separatistais, visiškai atsisakė Anglikonų Bažnyčios.
- Stiuartų epochoje (1603–1649): Jokūbo I ir Karolio I valdymo metu puritonų persekiojimas sustiprėjo. Dalis jų emigravo į Naująjį Pasaulį, įkurdami kolonijas, tokias kaip Plimuto kolonija (1620 m.) ir Masačusetso įlankos kolonija (1630 m.), kurios tapo puritoniškos visuomenės modeliais.
- Anglijos pilietinis karas (1642–1651): Puritonai, remdami Parlamentą, atliko svarbų vaidmenį nuverčiant Karolį I. Oliverio Kromvelio vadovaujama puritoniška Sandrauga (1649–1660) trumpam įtvirtino jų idealus, tačiau po Restauracijos (1660 m.) puritonai vėl buvo marginalizuoti.
Puritonai paliko gilų pėdsaką Anglijos ir pasaulio istorijoje:
- Religinis poveikis: Jų akcentas į asmeninį tikėjimą ir Biblijos studijas paveikė protestantizmo raidą, įskaitant baptistų ir kvakerių judėjimus.
- Politinis poveikis: Puritoniškos idėjos apie bendruomenės savivaldą prisidėjo prie demokratinių principų formavimosi, ypač Amerikos kolonijose.
- Kultūrinis poveikis: Puritoniška darbo etika ir moralės kodeksas formavo ankstyvąją Amerikos tapatybę, nors kartais siejamas su griežtumu ir netolerancija (pvz., Salemo raganų teismai 1692 m.).
- Pasaulinė plėtra: Puritonų emigracija į Ameriką padėjo pagrindą JAV kaip protestantų šaliai, o jų įtaka jaučiama iki šiol.
Puritonišką požiūrį į tikėjimą parodė John Winthrop, Masačusetso įlankos kolonijos gubernatoriaus, žodžiai (1630 m.):
„We shall be as a city upon a hill, the eyes of all people are upon us.“
(Vertimas: „Mes būsime kaip miestas ant kalvos, visų žmonių akys nukreiptos į mus.“)
Ši citata išryškina puritonų įsitikinimą, kad jų bendruomenė turi būti moralinio pavyzdžio švyturys.
Puritonai buvo religiniai reformatoriai, siekę griežtesnės, Šventuoju Raštu pagrįstos Anglikonų Bažnyčios, tačiau jų idealai dažnai susidurdavo su monarchijos ir Bažnyčios pasipriešinimu. Nors Anglijoje jų įtaka sumažėjo po Restauracijos, puritonai paliko ilgalaikį palikimą Amerikoje ir protestantų pasaulyje, formuodami religinę, politinę ir kultūrinę tapatybę. Jų atsidavimas tikėjimui ir moralei, nors kartais vertinamas kaip griežtas, padėjo pagrindą modernioms demokratijos ir asmens laisvės idėjoms.
Puritonų judėjimas nebuvo monolitinė grupė; jį sudarė įvairios frakcijos, turėjusios skirtingus požiūrius į bažnyčios reformą. Kai kurie siekė reformuoti Anglikonų bažnyčią iš vidaus, kiti norėjo visiškai atsiskirti nuo jos, formuodami nepriklausomas kongregacijas. Ši vidinė įtampa ir nesutarimai dažnai sukeldavo konfliktus ir persekiojimus. Jų griežtas gyvenimo būdas, pabrėžiantis asmeninį ryšį su Dievu ir Biblijos studijas, dažnai buvo suprantamas kaip fanatizmas. Tokie žymūs teologai kaip John Calvin ir John Knox stipriai paveikė puritonų teologiją, ypač jų supratimą apie išrinkimą ir Dievo suverenitetą. Puritonai akcentavo išganymo doktriną, tikėdami, kad tik Dievo malonė gali išgelbėti žmogų nuo nuodėmės. Ši idėja, išreikšta Pauliaus laiškuose, buvo centrinė jų tikėjimui. Jų pamokslai dažnai buvo ilgesni ir detalesni, nei buvo įprasta Anglikonų bažnyčioje, nes jie siekė aiškiai paaiškinti Biblijos tiesas ir jų taikymą kasdieniame gyvenime. Įdomu, kad kai kurie puritonai, pabėgę į Ameriką, padėjo suformuoti Amerikos protestantišką identitetą ir turėjo didelę įtaką Amerikos kolonijų vystymuisi. Jų griežtas moralumas ir darbingumas buvo svarbūs Amerikos visuomenės kūrimosi faktoriai. Tačiau jų griežtas požiūris į religinę laisvę ir netolerancija kitų religijų atžvilgiu sukėlė ir daug kritikos. Galime teigti, kad puritonai, nors ir siekę grynumo, savo veiksmais parodė, kad net ir pačių uoliausių reformų kelyje gali pasitaikyti nesutarimų ir kompromisų.