Anglikonų Bažnyčia buvo oficialiai įkurta XVI amžiuje, per Anglijos Reformaciją – reikšmingą istorinį įvykį, kuris iš esmės pakeitė Anglijos religinę, politinę ir kultūrinę raidą. Šis lūžis įvyko 1534 metais, kai karalius Henrikas VIII paskelbė Aukščiausiosios valdžios aktą (angl. Act of Supremacy), kuriuo jis paskelbė save „vieninteliu aukščiausiu vadovu žemėje“ (Supreme Head on Earth) Anglijos Bažnyčios. Tai reiškė oficialų atsiskyrimą nuo Romos katalikų bažnyčios ir popiežiaus autoriteto.
Reformacijos priežastys buvo sudėtingos, tačiau pagrindinis katalizatorius buvo asmeninis Henriko VIII konfliktas su popiežiumi. Henrikas siekė anuliuoti savo santuoką su Ispanijos princese Kotryna Aragiete, nes ji nesugebėjo jam pagimdyti vyriškos lyties įpėdinio. Popiežius Klemensas VII atsisakė leisti skyrybas, todėl Henrikas, nusivylęs Romos sprendimu, nusprendė pats perimti religinę valdžią savo karalystėje.
Paskelbus Aukščiausiosios valdžios aktą:
- Karalius tapo aukščiausiu Anglijos Bažnyčios vadovu, o ne popiežius. Tai reiškė, kad visos bažnytinės galios, įskaitant doktrinų aiškinimą, vyskupų skyrimą ir bažnytinių bylų sprendimą, perėjo į karaliaus rankas.
- Prasidėjo vienuolynų uždarymas (1536–1541), kurio metu buvo konfiskuotas didelis bažnytinis turtas ir jis perduotas karūnai.
- Nors pradžioje naujoji bažnyčia išoriškai mažai skyrėsi nuo katalikų bažnyčios (liturgija, sakramentai, hierarchija liko panašūs), vėlesniais dešimtmečiais ji ėmė keistis ir įgyti savitą teologinį bei liturginį pobūdį.
Pasekmės
- Religiniai konfliktai: Reformacija Anglijoje sukėlė religinius susipriešinimus, ypač tarp katalikų ir protestantų. Po Henriko VIII mirties, valdant jo vaikams, šalis svyravo tarp protestantizmo ir katalikybės. Ypač žiaurūs buvo Marijos I valdymo laikai (vadinta „Kruvinąja Marija“), kai buvo persekiojami protestantai.
- Ilgalaikis monarchijos autoriteto augimas: Karaliaus valdžia išsiplėtė ne tik politinėje, bet ir dvasinėje srityje. Tai sukūrė Anglijoje unikalų valdymo modelį, kuriame monarchas buvo ir pasaulietinis, ir religinis lyderis.
- Anglikonų bažnyčios susiformavimas: Ilgainiui susiklostė Anglikonų Bažnyčia, kuri užėmė tarpinę padėtį tarp katalikybės ir protestantizmo – išlaikė apaštališkąją tradiciją ir kai kurias liturgines formas, bet atsisakė popiežiaus valdžios ir kai kurių katalikų dogmų.
- Tarptautinis poveikis: Anglijos atsiskyrimas nuo popiežiaus paskatino kitas šalis svarstyti savo santykius su Roma ir sustiprino protestantizmo plitimą Europoje.
Aukščiausiosios valdžios aktas buvo ne tik politinis iššūkis popiežiui, bet ir pradžia vienai iš įtakingiausių krikščioniškų tradicijų – anglikonybei, kuri iki šiol išlieka svarbi tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek visame pasaulyje.
Act of Supremacy 1534, Henrikas VIII
Nors karaliaus Didenybė teisingai ir teisėtai yra ir turi būti Anglikonų Bažnyčios aukščiausias vadovas, ir taip yra pripažinta šios karalystės dvasininkų sinoduose, vis dėlto, siekiant tai patvirtinti ir įtvirtinti, taip pat padidinti dorybę Kristaus religijoje šioje Anglijos karalystėje, slopinti bei išnaikinti visas klaidas, erezijas ir kitus piktnaudžiavimus bei dideles nuodėmes, anksčiau naudotus tame pačiame, tebūnie įstatyta šio Parlamento autoritetu, kad karalius, mūsų suverenus ponas, jo įpėdiniai ir įpėdinės, šios karalystės karaliai, bus laikomi, priimami ir laikomi vieninteliu aukščiausiu vadovu žemėje Anglikonų Bažnyčios, vadinamos Anglicana Ecclesia; ir turės bei mėgausis, prijungti ir sujungti su šios karalystės imperine karūna, ne tik jos titulu ir stiliumi, bet ir visais garbės, orumo, pirmenybės, jurisdikcijos, privilegijų, autoritetų, imunitetų, pelnų ir naudų, priklausančių ir priklausančių minėtai aukščiausio vadovo dorybei tos pačios Bažnyčios; ir kad mūsų minėtasis suverenus ponas, jo įpėdiniai ir įpėdinės, šios karalystės karaliai, turės visą galią ir autoritetą nuo laiko iki laiko lankyti, slopinti, taisyti, įrašyti, tvarkyti, koreguoti, riboti ir keisti visas tokias klaidas, erezijas, piktnaudžiavimus, nusikaltimus, paniekas ir dideles nuodėmes, kad ir kokios jos būtų, kurios bet kokiu dvasiniu autoritetu ar jurisdikcija turėtų ar gali teisėtai būti reformuotos, slopintos, tvarkomos, taisomos, koreguotos, ribojamos ar keičiamos, daugiausia Dievo Visagaliui malonumui, dorybės padidinimui Kristaus religijoje ir šios karalystės taikos, vienybės ir ramybės išsaugojimui; nepaisant jokio papročio, užsienio žemės, užsienio autoriteto, senojo papročio ar bet kokio kito dalyko ar dalykų, prieštaraujančių šiam dalykui.