1956 m. spalio 28 d. popiežius Pijus XII paskelbė encikliką Luctuosissimi eventus (“Labai liūdni įvykiai”), kuri buvo skirta Vengrijos revoliucijos ir sovietinės intervencijos įvertinimui. Dokumentas, nors trumpas, turėjo didelį politinį ir dvasinį atgarsį, ypač Vakarų pasaulyje ir pogrindinėse katalikų bendruomenėse komunistinėse šalyse.
Lietuviškoje tradicijoje šis dokumentas dažniausiai vadinamas tiesiogine pavadinimo reikšme – “Labai liūdni įvykiai” arba “Apie Vengrijos tragediją”. Kartais sutinkamas ir platesnis pavadinimas “Popiežiaus žodis apie Vengrijos kankinius”, nes pagrindinis dėmesys skiriamas aukoms ir katalikų pasipriešinimui.
Enciklika buvo parašyta vos po to, kai Sovietų Sąjunga brutaliai numalšino Vengrijos revoliuciją. Pijus XII, kalbėdamas kaip “visų tikinčiųjų tėvas”, pasisakė užgesusias viltis ir užuojautą žmonėms, kurie kovojo už laisvę. Jis pabrėžė, kad šie įvykiai yra ne tik politinė tragedija, bet ir dvasinis mūšis tarp gerosios ir blogosios dvasios. Dokumente akcentuojamas katalikų pasiaukojimas – daugelis sukilėlių buvo jauni katalikai, o kunigai ir vienuoliai tapo pirmaisiais sovietų represijų taikiniais.
Pagrindiniai enciklikos tikslai buvo trys. Pirma, parodyti solidarumą su persekiojamaisiais Vengrijos katalikais. Antra, paskatinti pasaulio bendruomenę įvertinti komunistinio režimo brutalumą. Trečia, priminti, kad tikėjimas gali būti stipresnis už smurtą. Enciklika taip pat ragino melstis už Vengrijos kankinius ir visus, kurie kenčia panašias patirtis kitose komunistinėse šalyse.
Istoriškai šis dokumentas buvo svarbus Vakarų politikos kontekste – jis sustiprino katalikų pozicijas kritikuojant Sovietų Sąjungą ir paskatino daugiau paramos Vengrijos pabėgėliams. Tuo pačiu jis tapo moraliniu pamatu katalikams Rytų bloko šalyse, įskaitant Lietuvą, kur sovietinė cenzūra draudė enciklos turinį.
Lietuvos katalikų bendruomenėje Luctuosissimi eventus buvo slapta skleidžiama kaip pavyzdys, kad popiežius nepamiršta Rytų Europos tikinčiųjų. Tai buvo vienas iš tų dokumentų, kurie paskatino lietuvių vienuolių ir laikų kunigų pasipriešinimą sovietiniam režimui.
LUCTUOSISSIMI EVENTUS
POPIEŽIAUS PIJAUS XII ENCIKLIKA
RAGINANTI VIEŠAI MELSTIS UŽ TAIKĄ IR LAISVĘ
VENGRŲ TAUTAI
GARBIEMS BROLIAMS, PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU
Garbingi Broliai,
Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas
Mūsų tėvišką širdį giliai jaudina skaudūs įvykiai, ištikę Rytų Europos tautas, ypač mūsų mylimą Vengriją, kuri dabar maudoma kraujyje dėl šokiruojančių skerdynių. Ne tik mūsų širdis sujaudinta, bet ir visų žmonių, kurie brangina pilietinės visuomenės teises, žmogaus orumą ir laisvę, priklausančią tiek pavieniams asmenims, tiek tautoms, širdys.
- Todėl, suvokdami savo apaštališkąsias pareigas, negalime neatkreipti jūsų, Garbingi Broliai, ir kiekvienam iš jūsų patikėtos kaimenės dėmesio, kad, įkvėpti broliškos meilės, kartu su mumis kel tumėte maldų kupinus prašymus Dievui, kurio rankose yra tautų likimai, taip pat jų valdovų galia ir gyvybės. Melskime, kad šis kraujo liejimas baigtųsi ir kad vieną dieną vėl išauštų tikra taika, pagrįsta teisingumu, meile ir teisėta laisve.
- Tegul visi žmonės supranta, kad dabartinė nestabili tarptautinė tvarka negali būti stabilizuota ginkluota jėga, kuri atneša mirtį daugeliui, nei smurtu, kurį patiria piliečiai ir kuris nepajėgus priversti jų vidinio pritarimo, nei apgaulingais prasimanymais, kurie sugadina protą ir yra tokie pat nepriimtini pilietinei bei krikščioniškai sąžinei, kaip ir Bažnyčios teisėms. Tikros laisvės dvasios niekada negali užgesinti išorinė jėga.
- Šių slegiančių sąlygų, kurios taip kankina mylimą krikščionių kaimenės dalį, viduryje su malonumu prisimenu tą dieną, prieš daugelį metų, kai keliavau į Budapeštą dalyvauti tarptautiniame Eucharistiniame kongrese kaip mūsų laimingos atminties pirmtako Pijaus XI asmeninis atstovas. Tada turėjau džiaugsmo ir paguodos matyti brangius Vengrijos katalikus, su karšta pagarba ir giliausia veneracija sekančius Švenčiausiąjį Altoriaus Sakramentą, kuris buvo iškilmingai nešamas per miesto gatves.
- Esame tikri, kad ta pati tikėjimo ir meilės mūsų Dieviškajam Atpirkėjui dvasia vis dar įkvepia šios tautos širdis, nors ateistinio komunizmo šalininkai įvairiausiais būdais stengiasi atimti iš jų protų jų protėvių religiją. Todėl turime tvirtą pasitikėjimą, kad šioji didi tauta, net ir šios tragiškos krizės metu, kuri ją taip skaudžiai vargina, vėl kels maldų kupinus prašymus Dievui, prašydama taikos ir vidaus tvarkos, kurių ji taip karštai trokšta. Taip pat tikimės, kad visi tikri krikščionys visame pasaulyje, kaip savo bendros meilės įrodymą, prisijungs prie šių savo brolių, kurie yra prispausti tiek daug nelaimių ir neteisybių, maldose.
- Ypatingai raginame šioje šventoje maldų kryžiaus žygyje dalyvauti visus tuos, kuriuos mes apkabiname tuo pačiu švelniu prielankumu, kaip tai darė Dieviškasis Atpirkėjas, kurio asmenį mes atstovaujame žemėje – tuos, kurie yra jaunystės žiede, spindintys saldumu ir malone. Didžiai pasitikime jų maldomis, nes, nors jie yra šio pasaulio, sutepto nusikaltimais ir nuodėmėmis, dalis, tam tikra prasme jie vis dar gali būti vadinami angelais. Tegul visi krikščionys prisijungia prie jų, šaukdamiesi galingos Palaimintosios Mergelės Marijos globos, nes ji turi didelę įtaką mūsų naudai prieš Dievą, būdama Dieviškojo Atpirkėjo Motina ir mūsų pačių mylimiausia Motina.
- Neabejojame, kad krikščionys visur – miestuose, miesteliuose ir kaimuose, kur tik spindi Evangelijos šviesa, ypač berniukai ir mergaitės, noriai atsilieps į mūsų prašymus, prie kurių prisidės ir jūsiškiai.
- Taip atsitiks, kad mylima Vengrijos tauta, kankinama tokių didelių kančių ir permirkusi tiek daug kraujo, taip pat kitos Rytų Europos tautos, neturinčios religinės ir pilietinės laisvės, galės – su Dievo įkvėpimu ir pagalba, kurios ieškoma tiek daug maldų kupinų prašymų, ir per Mergelės Marijos užtarimą – laimingai ir taikiai išspręsti šias problemas teisingai ir tvarkingai, deramai gerbdamos Dievo ir Jėzaus Kristaus, mūsų Karaliaus, teises, kurio karalystė yra „tiesos ir gyvenimo karalystė, šventumo ir malonės karalystė, teisingumo, meilės ir taikos karalystė“.
- Pasikliaudami šia saldžia viltimi, teikiame, kaip mūsų pagarbos ženklą ir gausių dangaus malonių pažadą, savo Apaštališkąjį Palaiminimą, meiliai mūsų Viešpatyje, kiekvienam iš jūsų, Garbingi Broliai, ir jūsų kaimenėms, ypač tiems Vengrijoje ir kitose Rytų Europos šalyse, kurie yra taip skaudžiai kenčia ir yra prispausti nelaimių, ir ypač tiems pašventintiems vyskupams iš šių šalių, kurie laikomi kalėjimuose ar sulaikymo vietose arba ištremti.
Duota Romoje, iš Šventojo Petro bazilikos, spalio 28 dieną, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventės metu, 1956 metais, mūsų Pontifikato aštuonioliktaisiais metais.
PIJUS XII