1931 m. spalio 2 d. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką Nova impendet (liet. “Griauna nauja nelaimė” arba “Artėja naujas pavojus”), kuri buvo skirta pasaulinės ekonominės krizės (Didžiosios depresijos) padariniams ir socialinėms problemoms. Tai buvo viena iš pirmųjų enciklikų, tiesiogiai reagavusių į 1929 m. prasidėjusią finansinę katastrofą.
Dokumentas lietuvių kalba gali būti vadinamas:
- “Artėja naujas pavojus” (pagal lotynišką pavadinimą)
- Enciklika apie pasaulio ekonominę krizę
- Apie socialinę teisę ekonomikos nuosmukio metu
1929 m. JAV biržos katastrofa sukėlė pasaulinę krizę, kurios padariniai pasiekė Europą:
- Milijonai žmonių neteko darbo
- Įmonės ir bankai žlugo
- Valstybės skurdo dėl skolų
- Socialinė įtampa augo, o komunizmas ir fašizmas įgavo populiarumo
Pijus XI akcentavo šiuos dalykus:
- Solidarumo skatinimas – ragino turtingus dalintis su vargšais
- Darbo teisių gynimas – pabrėžė teisingo darbo užmokesčio svarbą
- Priešinimasis materializmui – kritikavo pelno siekį už bet kokią kainą
- Bažnyčios vaidmuo – paragino katalikus veikti socialinės pagalbos srityje
Enciklikoje buvo pateikti praktiniai patarimai:
- Vyskupų komitetų steigimas kovai su bedarbe
- Labdaros organizavimas parapijose
- Moralės palaikymas sunkmečiu
Nova impendet padarė didelę įtaką:
- Suaktyvino katalikų socialinę veiklą visame pasaulyje
- Paruošė grindį vėlesnei socialinei doktrinai (ypač Quadragesimo anno)
- Paskatino krikščioniškąsias profsąjungas ir kooperatyvus
Šis dokumentas buvo tarpinis žingsnis tarp:
- Rerum novarum (1891) – pirmosios socialinės enciklikos
- Quadragesimo anno (1931) – išsamesnės socialinės doktrinos
NOVA IMPENDET
POPIEŽIAUS PIJAUS XI ENCIKLIKA
APIE EKONOMINĘ KRIZĘ
GERBIAMIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS ORDINA RAMS,
TURINTIEMS TAIKĄ IR BENDRYSTĘ SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU.
Sveikinimai, Gerbiami Broliai, ir Apaštališkasis Palaiminimas.
Naujas rykštė grasina – iš tiesų, ji jau didele dalimi smogė – kaimenei, kuri Mums patikėta. Ji labiausiai smogia tiems, kurie yra švelniausi ir Mums brangiausi; vaikams, proletarams, amatininkams ir „neturintiems“.[1] Mes kalbame apie sunkią finansinę krizę, kuri slegia tautas ir kiekvienoje šalyje sparčiai didina baisų nedarbo augimą. Mes matome daugybę sąžiningų darbininkų, pasmerktų dykinėjimui ir nepritekliui, kai viskas, ko jie trokšta, yra galimybė uždirbti sau ir savo šeimoms kasdienę duoną, kurią dieviškasis įsakymas liepia prašyti iš jų Tėvo, esančio danguje. Jų šauksmas skamba mūsų ausyse; ir jis skatina Mus pakartoti, su tuo pačiu švelnumu ir gailesčiu, žodžius, kurie išsiveržė iš mylinčios Dieviškojo Mokytojo Širdies, kai Jis pamatė minią, alpstančią iš bado: „Man gaila šios minios“ (Morkaus viii, 2).
- Dar stipresnis tampa mūsų užuojauta, kai žvelgiame į daugybę mažų vaikų, kurie „prašo duonos, kai nėra kam ją jiems sulaužyti“ (Jeremijo Raudos iv, 4). Šie mažyliai, savo nekaltume, neša sunkiausią naštą. Vargani ir apgailėtini,[2] jie yra pasmerkti stebėti, kaip išbyla jų amžiui tinkami džiaugsmai, ir jų teisėtas juokas nutyla ant jaunų lūpų, kai jie suglumę žvelgia aplinkui.
- Žiema artėja sparčiai, su visa savo kančių ir nepriteklių, kuriuos šaltas oras užtraukia vargšams, ypač jų mažiems vaikams, virtine. Yra visos priežastys baimintis, kad nedarbo maras, apie kurį Mes jau užsiminėme, dar labiau paaštrės, tiek, kad skurdas gali pastūmėti – nors Dievas to neleistų! – daugelį nelaimingų namų ūkių į neviltį.
- Šių dalykų mūsų tėviška širdis negali stebėti be nerimo. Todėl, kaip mūsų pirmtakai darė panašiomis aplinkybėmis, ypač mūsų tiesioginis pirmtakas, šventos atminties Benediktas XV, Mes keliame savo balsą ir kreipiamės į visus, kuriuose gyvas tikėjimas ir krikščioniška meilė. Mūsų kvietimas yra į meilės ir pagalbos kryžiaus žygį, kuris, rūpindamasis kūnais ir guosdamas sielas, atneš ramios pasitikėjimo atgimimą, išsklaidys mirtinus[3] patarimus, kuriuos gimdo skurdas, ir užgesins neapykantos bei aistrų liepsnas, pakeisdamas jas meilės ir rūpesčio ugnimi, kad tautos, sujungtos kilniu taikos ryšiu, galėtų žengti pirmyn link individualios ir kolektyvinės gerovės.
- Taigi tai yra pamaldumo ir meilės kryžiaus žygis – ir, be abejo, taip pat aukų – į kurį Mes kviečiame visus vieno Tėvo sūnus, visus vienos didelės šeimos, kuri yra paties Dievo šeima, narius. Šeimos sūnums ir nariams priklauso dalintis ne tik bendrais džiaugsmais, bet ir bendrais sielvartais.
- Į šį kryžiaus žygį Mes kviečiame visus, kaip į šventą pareigą. Mat meilė yra oficialus evangelijos įstatymo įsakymas, kurį pats Jėzus paskelbė kaip pirmąjį ir didžiausią įsakymą, apimantį ir apibendrinantį visus kitus. Karo ir nesutaikomų neapykantų dienomis mūsų tiesioginis pirmtakas taip stipriai ir dažnai pabrėžė meilę, kad ji tapo jo pontifikato ženklu. Ir dabar Mes taip pat norėtume visiems priminti tą patį švelniausią įsakymą: ne tik todėl, kad tai yra aukščiausia pareiga, įkūnijanti visus kitus Naujojo Įstatymo įsakymus, bet ir todėl, kad tai yra aukščiausias idealas, kuris gali būti iškeltas prieš dosnias sielas, trokštančias pasiekti krikščionišką tobulumą.
- Mes tikime, be daugelio žodžių, kad tik šis dosnumas iš širdies, tik šis krikščioniškų sielų užsidegimas, noriai išreiškiantis save savęs aukojančiu atsidavimu broliams (ypač tiems, kuriems labiausiai reikia, tokiems kaip daugybė nekaltų vaikų), sėkmingai, dideliu ir vieningu pastangų, įveiks sunkius šios valandos sunkumus.
- Dėl tautų tarpusavio konkurencijos vyksta beprotiška ginklavimosi varžyba, kuri, savo ruožtu, tampa milžiniškų išlaidų priežastimi, nukreipdama dideles pinigų sumas nuo visuomenės gerovės; ir tai dar labiau paaštrina dabartinę krizę. Todėl Mes negalime susilaikyti nuo mūsų pirmtako iškilmingų įspėjimų (Adhortatio Des le. debut, 1917 m. rugpjūčio 1 d.), kurie, deja, nebuvo išklausyti, taip pat mūsų pačių žodžių (Alloc. die 24, Dec., 1930: Litt. Aut. Con vivo piacere, 1922 m. balandžio 7 d.) pakartojimo ir prisiėmimo. Mes raginame jus visus, Gerbiami Broliai, užsiimti šio klausimo viešosios nuomonės švietimu, naudojant visas jūsų turimas priemones, įskaitant sakyklą ir spaudą, kad žmonių širdys būtų nukreiptos į teisingo proto diktuojamus nurodymus, ir, dar labiau, į Kristaus įstatymus.
- Mus džiugina mintis, kad kiekvienas iš jūsų taps meilės ir dosnumo, plaukiančio iš jūsų ištikimų vaikų, susiliejimo centru, ir kad jūs taip pat tapsite centrais, iš kurių jūsų gautos aukos bus paskirstytos. Vyskupijose, kur tai bus patogiau, Mes nematome jokių kliūčių jums sujungti jėgas su savo atitinkamais Metropolitais ar net su kokia nors labdaros organizacija, kuri įrodė savo efektyvumą ir turi jūsų pasitikėjimą.
- Bet, matydami, kad vien žmogaus pastangos yra nepakankamos be dieviškosios malonės pagalbos, tegu visi mes siunčiame karštas maldas Viso Gėrio Kūrėjui, kad Jis, savo begaliniame gailestingume, sutrumpintų šį kančių laiką. Ir ypač melskime už tuos mūsų brolius, kurie yra nelaimėje, ir kartokime su dar didesniu uolumu nei kada nors anksčiau maldą, kurią pats Jėzus mus išmokė: „Duok mums šią dieną mūsų kasdienę duoną.“
- Tegul visi mes prisimename, kaip paskatinimą ir paguodą, kad Dieviškasis Atpirkėjas brangins tai, ką mes darome Jo vargšams, tarsi būtume tai padarę Jam pačiam (Mato xxv, 40), ir kad, pagal kitą Jo paguodžiantį žodį, priimti mažą vaiką dėl Jėzaus meilės yra tas pats, kas priimti patį Jėzų (Mato xviii, 5).
- Šventė,[4] kurią Bažnyčia švenčia šiandien, primena Mums, kaip tinkamą šių mūsų raginimų pabaigą, tuos jaudinančius Jėzaus žodžius, kuris, kaip šventasis Jonas Auksaburnis išreiškia, pastatęs neįveikiamas užtvaras aplink mažųjų sielas, pridėjo: „Žiūrėkite, kad neniekintumėte nė vieno iš šių mažutėlių, nes sakau jums, kad jų angelai danguje visada mato mano Tėvo, esančio danguje, veidą“ (Mato xviii, 10). Be abejo, tai bus tie patys angelai, kurie danguje pristatys Viešpačiui visus dosnių širdžių meilės veiksmus, atliktus mažų vaikų labui, ir jie, savo ruožtu, išprašys gausių palaiminimų tiems, kurie atsidavė tokiai šventai bylai.
- Netrukus bus švenčiamos kasmetinės Kristaus Karaliaus iškilmės, kurio viešpatavimą ir taiką Mes skelbėme ir meldėme[5] nuo pat mūsų pontifikato pradžios. Mums atrodo, kad bus tinkama pasiruošti šventei iškilmingais trijų dienų maldomis parapijų bažnyčiose, kad būtų išmeldėta iš Gailestingumo Dievo dangiškų patarimų ir taikos dovanų. Kaip to įkeitimą Mes siunčiame jums, Gerbiami Broliai, taip pat visiems, kurie atsilieps į mūsų kvietimą, Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, spalio antrąją dieną (Šventųjų Angelų Sargų šventė) 1931 metais, dešimtaisiais mūsų pontifikato metais.
PIJUS XI