Romoje XVI amžiuje įprastai buvo matyti priešingybių – kol popiežiaus dvare šviesė puošnūs pobūviai, miesto gatvėse kasdien kovojo dėl išgyvenimo tūkstančiai alkanų žmonių. Tačiau 1577 metais, kai miestą ištiko ypač sunkus badas, Popiežius Grigalius XIII (1502–1585) parodė, kad tikroji valdžia pasireiškia ne ceremonijose, o konkrečiu pasiaukojimu.
Grigalius XIII, garsėjęs kaip Grigaliaus kalendoriaus reformatorius, į istoriją įėjo ir kaip vargšų globėjas. Suorganizavęs sistemingą duonos paskirstymą visoje Romoje, jis kasdien pats dalyvaudavo maisto išdalijime. Popiežiaus rūmuose buvo įrengta speciali virtuvė, kurioje ruošti patiekalai buvo nešami į miesto skurdžiausias rajonus.
Legenda pasakoja, kad vieną dieną popiežius, apsilankęs viename iš ligoninių, pastebėjo išsekusį vaiką, besilaikantį už tuščio skrandžio. Nedvejodamas jis liepė savo tarnams:
– “Paimkite visus pietus, skirtus mano stalui, ir atiduokite šiam vaikui. Popiežiaus stalas nėra svarbesnis už vargšo skrandį”.
Šie žodžia, užrašyti šiuolaikinių liudininkų, greitai pasklido po miestą. Jie tapo ne tik konkrečiu gailestingumo aktu, bet ir simboliu – priminimu, kad net didžiausia valdžia turi būti tarnystė.
Popiežiaus iniciatyva buvo ne vienkartinė:
- Buvo įsteigtos 12 naujų ligoninių mieste;
- Kasdien 800 vargšų gaudavo karštą maistą popiežiaus lėšomis;
- Dvasininkams buvo įsakyta 1/3 pajamų skirti labdai.
Grigaliaus XIII pavyzdys lieka aktualus ir šiandien, kai pasaulyje kasdien miršta 25 tūkstančiai žmonių nuo bado. Jo žodžiai primena esminę tiesą: jokia politinė, religinė ar socialinė pareiga neatleidžia nuo atsakomybės matyti artimo skausmą. Kaip rašė pats popiežius savo dienoraštyje: “Jei Kristus ateitų šiandien, Jis sėstų ne prie mano stalo, o prie tų, kurie verkia už rūmų sienų”.
Šis istorinis epizodas – ne tik pagyrimas vienam asmeniui, bet ir iššūkis kiekvienam, turinčiam galios ar išteklių: tikrovėje, kurioje 1% žmonių valdo pusę pasaulio turto, pasiaukojimas tampa ne šlovės, o būtinybės reikalu.