Incestas – tai seksualiniai santykiai tarp artimų kraujo giminaičių arba tarp asmenų, laikomų artimais pagal socialinius ar teisėtus ryšius, pavyzdžiui, įtėvių ir įvaikių. Šis reiškinys yra visuotinis moralinis ir kultūrinis tabu, aptinkamas beveik visose žmonių visuomenėse, nors kiekvienoje kultūroje skiriasi ribos, kur prasideda ir baigiasi „per arti giminystė“.
Žodis incestas kilęs iš lotynų kalbos incestus, reiškiančio „neskaistus“ ar „suterštas“. Jis susijęs ne tik su teisinių ar religinių normų pažeidimu, bet ir su simboliniu giminės „švarumo“ principu. Senovės visuomenėse incestas buvo laikomas nuodėme prieš gamtą ar dievus, o kai kuriais atvejais – kraujo keršto pagrindu.
Teisinė incesto samprata paprastai apima lytinius santykius tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, senelių ir anūkų. Kai kuriose valstybėse įtraukiami ir pusbroliai ar pusseserės, ypač jei gyvena bendrame namų ūkyje. Daugelyje šalių incestas yra baudžiamas kaip nusikaltimas net tada, kai abu asmenys yra pilnamečiai ir santykiai vyko abipusiu sutarimu.
Biologiniu požiūriu incesto tabu grindžiamas vadinamąja genetine rizika. Gimstant vaikui iš artimų giminaičių sąjungos, padidėja tikimybė, kad bus perduotos paveldimos genetinės ligos ar anomalijos. Nors rizika nėra absoliuti, šis aspektas dažnai pasitelkiamas kaip papildomas argumentas prieš incesto santykius.
Antropologai ir sociologai teigia, kad incesto draudimas padeda formuoti plačius socialinius ryšius – per santuokas tarp skirtingų šeimų ar genčių kuriami aljansai, stiprinama bendruomeninė struktūra. Kitaip tariant, draudimas padeda išlaikyti socialinį tinklą atvirą ir judrų.
Kai kurios senovės karališkos šeimos, ypač Egipte ir Inkų imperijoje, toleravo ar net skatino incestą tarp monarchų, nes tikėjo, kad taip išsaugoma dieviškoji kilmė. Vis dėlto tokie atvejai buvo išimtys, o ne norma.
Psichologiniu lygmeniu incesto padariniai ypač žalingi, kai tai susiję su prievarta, manipuliacija ar vaiko išnaudojimu. Tokiais atvejais kalbama apie ne tik nusikaltimą, bet ir apie gilų psichologinį sužalojimą, kurio pasekmės gali lydėti žmogų visą gyvenimą.
Šiuolaikinė etika ir teisė į incesto klausimą žiūri ne vien tik iš genetinės ar socialinės perspektyvos, bet ir per asmens laisvės, autonomijos, vaikų apsaugos ir psichologinės sveikatos prizmę. Net kai kalbama apie pilnamečių brolių ar tėvų ir vaikų „abipusį sutikimą“, visuomenė vis dar linkusi matyti šiuos santykius kaip iš esmės pažeidžiančius žmogiškojo orumo ribas.
Incestas taip pat nagrinėjamas religiniu požiūriu – judaizmas, krikščionybė ir islamas jį draudžia. Pavyzdžiui, Senojo Testamento Įstatymo knygose aiškiai išvardytos neleistinos giminystės linijos. Kanonų teisėje incestas gali būti pagrindas paskelbti santuoką negaliojančia.
Visuomenėje tai viena iš labiausiai stigmatizuotų temų, apie kurią dažnai kalbama tylomis. Tačiau norint užkirsti kelią išnaudojimui, ypač vaikų atžvilgiu, būtina turėti aiškią teisinę sistemą, socialines paslaugas ir švietimą, kad aukos būtų išgirstos ir apsaugotos.
Istorijos
Senovės Egiptas – faraonų incestas
Galbūt žymiausias atvejis – Egipto faraonai. Faraonų dinastijose, ypač XVIII dinastijoje (apie 1550–1290 pr. Kr.), buvo įprasta, kad faraonas veda savo seserį ar net dukrą. Tokiu būdu buvo siekiama išlaikyti „dieviškąją kraujo liniją“.
Garsus pavyzdys – faraonas Tutanchamonas, kuris, kaip rodo genetiniai tyrimai, greičiausiai buvo dviejų artimų giminaičių – brolio ir sesers – sūnus. Jo paties žmona taip pat buvo jo pusiau sesuo. Tai turėjo genetinių pasekmių: jo mumijoje aptikti kaukolės deformacijos, klubo išnirimai ir kitos ligos.
Lotynų tradicijos ir Romos imperatoriai
Nors romėnai teisės požiūriu draudė incesto santykius (ypač tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų), aukštuomenės praktikoje ne visada to paisyta.
Imperatorius Kaligula (Gaius Julius Caesar Augustus Germanicus) buvo kaltinamas tuo, kad palaikė intymius santykius su savo seserimi Drusilla. Pasak kai kurių šaltinių, jis ją laikė tarsi žmoną, o po jos mirties įsakė paskelbti ją deive.
Taip pat imperatorius Klaudijus vedė savo dukterėčią Agripiną jaunesniąją, kuri buvo jo brolio dukra. Tai jau priartėja prie incesto ribų pagal romėnų normatyvus.
Zoroastrizmas – vėlyvas religinis išimtinis atvejis
Senovės Persijos religinėje tradicijoje, ypač kai kuriuose vėlyvuosiuose zoroastrizmo variantuose, pasitaikydavo vadinamojo xwēdōdah – tai kraujo giminaičių santuokos (kartais tarp brolių ir seserų). Tokių praktikų likučiai buvo aptikti kai kuriose heretinėse Irano sektose net iki islamo laikų. Ši praktika buvo teologiškai pagrindžiama kaip būdas atkurti pirminį kosminį švarumą.
Inkų imperija
Inkų valdovai taip pat dažnai vesdavo savo seseris. Imperatorius (Sapa Inca) buvo laikomas saulės dievo Inti sūnumi, o jo sesuo – saulės dukra. Tokia santuoka tarp brolio ir sesers buvo laikoma šventa ir būtina tam, kad sostas liktų „dieviškoje“ linijoje. Tai darė, pavyzdžiui, imperatorius Huayna Capac.
Biblijos pasakojimai
Senojo Testamento knygose minimi atvejai, kurie pagal vėlesnę krikščionišką moralę būtų laikomi incestu:
– Loto dukros po Sodomos sunaikinimo apgirtino savo tėvą ir su juo permiegojo, kad „išlaikytų jo palikuonis“ (Pr 19:30–38). Tai istorija, kuriai aiškiai priskiriama tragizmo ir gėdos aura.
– Abraomas buvo vedęs savo pusiau seserį Sarą (Pr 20:12) – tuo metu tai nebuvo laikoma neleistina, bet vėliau tokios santuokos buvo draudžiamos Mozės Įstatymu.
Europos karališkosios šeimos
Viduramžių ir naujųjų laikų Europoje kai kurios karališkosios šeimos taip dažnai sudarydavo santuokas tarp pusbrolių ir pusseserių, kad kai kurie monarchai gimdavo su sunkiomis genetinėmis ligomis.
Ypač išsiskiria Habsburgų dinastija – ispanų karalius Karolis II buvo psichiškai atsilikęs, fiziškai deformuotas ir negalėjo turėti vaikų. Jo genealoginis medis rodo daugybę santuokų tarp giminaičių, dėl kurių genų baseinas tapo pavojingai siauras.
Šiuolaikiniai atvejai ir sekos
Kai kurios marginalinės religinės sektos XX–XXI amžiuje taip pat įsivėlė į incesto skandalus. Vienas liūdniausių – Warreno Jeffso vadovaujama FLDS sekta JAV, kurioje buvo skatinamos santuokos tarp artimų giminaičių.
Austrijoje garsiai nuskambėjo Josefo Fritzlio byla, kai paaiškėjo, kad jis ilgus metus laikė savo dukrą rūsyje ir su ja susilaukė vaikų – tai tapo vienu baisiausių incesto ir išnaudojimo atvejų modernioje Europoje.