Žodis „patriotizmas“ kilęs iš lotyniško žodžio patria, kuris reiškia „tėvynę“, o šaknys siekia graikišką patrios – „tėviškas“ arba „iš tėvo kilęs“. Jau senovės graikai vartojo terminą patriōtēs kalbėdami apie bendruomenės narius, gimusius toje pačioje žemėje, kovojančius už savo polisą. Taigi patriotizmas gimė kaip lojalumo ir pasiaukojimo gimtajai žemei jausmas, neatsiejamas nuo asmens, kaip politinės bendruomenės nario, atsakomybės. Tai nebuvo aklas paklusnumas valdovui, bet pagarba tam, kas bendra, paveldėta, brangu. Tikrasis patriotas Senovės Graikijoje buvo tas, kuris gynė miestą ne dėl atlygio, o dėl meilės jam.
Ši sąvoka įgavo naujų formų krikščionybės laikais. Viduramžių teologai, ypač šv. Augustinas, kalbėdami apie žemiškąją ir dangiškąją karalystes, ragino gerbti pasaulietinę valdžią tiek, kiek ji neprieštarauja Dievo įsakymams. Patriotizmas čia virto atsakingu gyvenimu savoje bendruomenėje, meilės artimui ir rūpinimosi bendruoju gėriu išraiška. Nors Bažnyčia akcentavo, kad dangiškoji Tėvynė svarbesnė už žemiškąją, ji niekada nesmerkė meilės savo tautai, kalbai ar kraštui, jei ši meilė buvo pagrįsta orumu, o ne neapykanta kitam.
Pirmieji modernūs patriotai, kaip socialinis ir istorinės reikšmės reiškinys, išryškėjo XVI–XVIII a. Europoje. Prancūzijoje ir Anglijoje, formuojantis tautinėms valstybėms, pradėta kalbėti apie piliečio pareigas Tėvynei, apie garbę kovoti už laisvę, apie tai, kad valstybė nėra monarcho asmeninis dvaras, o bendra piliečių nuosavybė. Patriotizmas tapo prieštara despotizmui. Prancūzų revoliucionieriai vartojo žodį patrie su kone religiniu įkarščiu – jų supratimu, tėvynė buvo aukštesnė už karalių, o jos laisvė buvo svarbiausia.
Tačiau istorija rodo, kad patriotizmo sąvoka dažnai pasisavinama – ir perdirbama – valdžios naudai. Diktatoriai, kaip ir ciniški politiniai režimai, dažnai pasitelkia patriotizmo kalbą tam, kad sustiprintų savo valdymą. Jie pasistato save kaip tautos įsikūnijimą, ir tada bet kokia kritika jiems tampa tariamu išdavimu. Toks „patriotizmas“ reikalauja ne meilės Tėvynei, o klusnumo asmeniui. Jei kritikuoji lyderį – esi „antipatriotas“, nors iš tiesų būtent rūpestis valstybe ir verčia matyti jos žaizdas. Meilė diktatoriui tampa surogatu tikrajai meilei Tėvynei. Tokiu būdu kuriamas šantažo naratyvas: „arba su mumis – arba prieš Tėvynę“.
Istorijoje netrūksta pavyzdžių. Sovietų Sąjungoje patriotas buvo tas, kuris šlovino Staliną, nors dažnas „patriotas“ vėliau atsidūrė gulage. Trečiajame Reiche patriotizmas reiškė paklusnumą Hitlerio ideologijai. Tokie režimai maišė tautos meilę su kultu, užpildydami tautinę sąmonę baime, kaltės jausmu ir lojalumo testais. Tuomet patriotizmas virto ne dorybe, o lojalumo maskaradu. O juk tikrasis patriotas ne tas, kuris neklausia, bet tas, kuris myli pakankamai stipriai, kad drįstų taisyti.
Krikščioniškame kontekste patriotizmas niekada neturėjo būti absoliutinamas. Evangelijoje aiškiai pasakyta: „Atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo“. Tai raginimas nesupainioti žemiškų institucijų su dieviškuoju autoritetu. Meilė savo tautai yra natūrali žmogaus širdžiai, tačiau ji neturi virsti stabmeldyste. Tikėjimo žmonės turi būti budrūs, kai tautiškumas tampa ideologija, kai pradeda garbinti vėliavas vietoje kryžiaus, kai valstybės galva tampa vieninteliu „teisumo“ šaltiniu.
Tad sveikas patriotizmas – tai ne aklas šūkavimas ar plakatai, o kasdienis atsakingas gyvenimas. Tai pagarba savo kalbai, istorijai, tradicijoms, bet ir drąsa pasakyti tiesą. Tikrasis patriotas žino, kad valstybė – tai ne asmuo, ne partija ir ne sistema, o žmonės. Jis netyli, kai žeminamas žmogaus orumas, net jei tai daro tie, kurie mojuoja tautinėmis spalvomis. Jis myli savo šalį, bet ne tiek, kad atiduotų jai sąžinę.
Patriotizmas nėra priešingas religijai – jis tampa jos sąjungininku tada, kai grindžiamas meile, o ne baime. Kai valstybės meilė išauga iš artimo meilės, iš atjautos, iš rūpesčio silpnesniuoju – tuomet gimsta šviesi tautinė sąmonė, o ne pavojinga ideologija. Valstybė be tikrų patriotų žlunga tyliai – per bailumą, per prisitaikymą, per tai, kad niekas nebesiryžta sakyti: „aš myliu savo kraštą, todėl nenoriu, kad jis būtų valdomas neteisingai“. Ir tai – didžiausias tikrojo patriotizmo ženklas.