Indiferentizmas – tai požiūris ar pasaulėžiūra, pagal kurią visos religijos (arba nė viena) nėra išskirtinai teisinga ar būtina, todėl nėra reikalo gilintis, rinktis ar laikytis kurios nors konkrečios. Tai nėra ateizmas, nes Dievo buvimas nėra būtinai neigiamas – tiesiog jis tampa nebe svarbus. Tai ir nėra agnosticizmas, kuris remiasi pažinimo abejonėmis. Indiferentizmas iš esmės sako: „Net jei Dievas ir yra – man tai nerūpi.“
Terminas „indiferentizmas“ iš lotynų indifferens – „abejingas, neskiriantis, nesvarbus“. Jis į teologinį diskursą įėjo XVIII–XIX a., ypač popiežių enciklikose, reaguojant į Apšvietos epochos idėjas, kurios relativizavo religines tiesas ir siūlė „natūralios religijos“ modelį.
Didelį impulsą indifferentizmui suteikė Jean-Jacques Rousseau, kuris siūlė tikėjimą į „Aukščiausiąją Būtybę“, bet atmetė Bažnyčios struktūrą. Volteras dar švelniau: tikino, kad religija reikalinga liaudžiai kaip dorovės priemonė, bet ne kaip tiesa. Vėliau XIX a. laisvamanybės judėjimai, masonų ložės, net dalis liberalios teologijos taip pat skleidė indifferentistines nuostatas.
Kaip dar vadinamas indiferentizmas?
- Religinis relativizmas – idėja, kad visos religijos turi vienodą vertę.
- Praktinis agnosticizmas – kai žmogus teigia „galbūt kažkas yra, bet tai neturi įtakos man“.
- Tylaus ateizmo forma – kai Dievo klausimas iš viso atmetamas kaip nevertas dėmesio.
- Laicizmas – kai tikima, kad religija neturi jokio viešo ar praktinio vaidmens.
Kaip vadinami šio požiūrio sekėjai?
Žmonės, gyvenantys pagal indiferentistinį požiūrį, dažnai neturi savarankiško pavadinimo – jie gali laikyti save „dvasiniais, bet ne religingais“, „pasauliečiais“, „neutraliais“. Bet kai kada vartojami terminai:
- Indiferentistai – dažniausiai teologiniuose ar bažnytiniuose kontekstuose.
- Religiniai indiferentai – kai norima atskirti nuo politinio ar filosofinio abejingumo.
- Religiniai nominalistai – kai žmogus prisistato priklausąs religijai, bet to net nepraktikuoja.
Ką jie daro, kuo tiki?
Indiferentizmas nėra aktyvi ateizmo forma. Šie žmonės dažniausiai:
- Nelaiko jokios religijos būtina tiesos priemone.
- Priima įvairias religijas kaip „kultūrines formas“ ar „vidinės ramybės šaltinius“.
- Vengia dogmatiškumo ir tvirtinimų, kad viena religija yra „vienintelė teisinga“.
- Dažnai remiasi emociniu, etiniu ar estetiniu santykiu su „dvasiniais dalykais“ – gamta, muzika, meile, bet ne su apreiškimu, dogma ar Bažnyčia.
Tokių žmonių požiūriu, religija – tai pasirinkimas pagal asmeninį skonį, kaip ir muzika ar menas. Jie gali būti atviri viskam, bet įsipareigoti niekam. Vieną savaitę jie medituoja su budistais, kitą – švenčia Kalėdas dėl nuotaikos.
Bažnyčia indiferentizmą vertina kaip vieną pavojingiausių šiuolaikinio žmogaus dvasinių ligų. Popiežius Grigalius XVI enciklikoje Mirari vos (1832) rašė, kad indiferentizmas – tai klaida manyti, kad „gera bet kokia religija, jei tik žmogus nuoširdus“. Pijus IX Quanta cura enciklikoje šį požiūrį vadino „klaidingiausiu liberalizmo vaisiumi“. Šv. Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris Missio teigė, kad indiferentizmas „paralyžiuoja evangelizacijos dvasią“.
Kai kurie teologai, ypač šiuolaikinėje sielovadoje, siūlo ne visus indifferentistus laikyti „nusidėjėliais iš piktos valios“. Dažnai tai žmonės, kurie nesutiko autentiško tikėjimo liudijimo, kuriems religija pasirodė veidmainiška ar autoritarinė. Tuomet jų indiferentizmas – ne iš puikybės, o iš dvasinės traumos. Ši nuostata artima tam, ką popiežius Pranciškus vadina „kultūriniu sekuliarumu“ – ne prieš Dievą, bet be Dievo.
Indiferentizmas įsitvirtina ten, kur tiesos klausimas tampa nebeaktualus. Postmoderni kultūra skeptiška tiesos pretenzijoms – kiekvienas turi „savo tiesą“. Tad jeigu tiesa subjektyvi, kodėl turėčiau rinktis vieną religiją? Tokia logika veda į religinį tingumą – žmogus ne nekenčia Dievo, jis tiesiog nemato reikalo apie Jį mąstyti.
Įdomu, kad istorijoje net labai indiferentiški laikai dažnai išprovokuodavo dvasinius proveržius. Kuo labiau visuomenė atsitraukia nuo religijos kaip svarbios gyvenimo ašies, tuo gilesnis gali būti sugrįžimas. Kaip rašė T. S. Eliotas: „Žmonija gali ištverti tik tam tikrą kiekį realybės“ – o vieną dieną abejingumas gali tapti nepakeliamas.