Popiežiai šimtmečius kalbėjo ir rašė lotyniškai. Lotynų kalba Romos Katalikų Bažnyčioje tapo ne tik liturgine, bet ir administracine, teologine bei diplomatine kalba. Tai nebuvo atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas, kurio šaknys siekia ne tik ankstyvąją Bažnyčios istoriją, bet ir platesnį Vakarų Europos kultūrinį ir politinį kontekstą.
Lotynų kalba buvo oficiali Romos imperijos kalba, ypač Vakarų jos dalyje, ir tapo natūraliu pasirinkimu besiformuojančiai Bažnyčios struktūrai. Pirmieji popiežiai iš tiesų kalbėjo graikiškai, nes graikų kalba tuo metu dominavo Viduržemio jūros baseine, tačiau maždaug nuo III–IV a. lotynų kalba tapo vis svarbesnė. Vyskupai, kunigai ir teologai Vakarų Europoje rašė lotyniškai, nes tai buvo vienintelė kalba, kuri leido jiems bendrauti per skirtingas tautas ir kraštus. Net ir tais laikais, kai žmonės kalbėjo vietinėmis kalbomis – prancūzų, ispanų, vokiečių ar italų – jų raštai ir oficialūs dokumentai buvo rašomi lotyniškai, nes tai buvo tarptautinės teologijos ir teisės kalba.
Kodėl ši praktika išsilaikė taip ilgai, net kai lotynų kalba tapo nebegyva? Viena iš pagrindinių priežasčių – lotynų kalbos stabilumas. Nuo maždaug VII a. lotynų kalba nebesivystė taip kaip šnekamosios kalbos, todėl jos žodžiai ir gramatika išliko nepakitę. Tai reiškė, kad dokumentai, parašyti prieš šimtą ar tūkstantį metų, buvo vis dar suprantami ir interpretuojami pagal tas pačias taisykles. Tai buvo labai svarbu, kai reikėjo remtis senesniais Bažnyčios nutarimais ar autoritetais. Galima sakyti, kad lotynų kalba buvo tarsi juridinė laiko kapsulė – kiekvienas tekstas buvo užrakintas aiškiu ir nekintamu pavidalu.
Yra mitas, kad popiežiai patys visada puikiai mokėjo lotyniškai. Kai kurie iš jų, ypač naujesniais laikais, nebuvo išsilavinę klasikinėje lotynų tradicijoje, todėl tikėtina, kad jų tekstus parengdavo kanceliarijos specialistai – dažnai vadinami „curialisti“. Jie ruošdavo projektus, popiežius peržiūrėdavo turinį, galbūt formuluodavo mintis savo gimtąja kalba, o tada tekstai būdavo išverčiami į lotynų kalbą. Ne visi popiežiai galėjo sukurti puikiai gramatiniu požiūriu nugludintą lotynišką tekstą patys – tam buvo skirta visa Romos Kurijos mašinų grandinė, kurioje dirbo filologai, teologai ir kanonistai.
Šiandien daugumai katalikų lotynų kalba atrodo tolima. Nemaža dalis tikinčiųjų jos nesupranta ir niekada negirdėjo kalbančios liturgijoje. Tačiau iki pat XX a. vidurio, prieš Antrąjį Vatikano susirinkimą, lotynų kalba buvo universali liturginė forma. Mišios visur – nuo Lenkijos iki Argentinos – buvo aukojamos ta pačia kalba, ta pačia struktūra, tais pačiais tekstais. Tai kūrė vienybę, kuri nepriklausė nuo vietos ar tautybės. Net ir šiandien lotynų kalba oficialiai tebėra Romos Katalikų Bažnyčios kalba, nors dauguma dokumentų dabar iškart rengiami ir kitomis kalbomis – italų, prancūzų, ispanų ar anglų. Tačiau oficialus, galutinis dokumentų variantas vis tiek dažnai būna lotyniškas.
Kam tai reikalinga? Pirmiausia – dėl tikslumo ir tradicijos. Lotynų kalba leidžia išvengti dviprasmybių, kurios neišvengiamos šiuolaikinėse kalbose. Kai kalbama apie teologiją, liturgiją ar doktrininius klausimus, vienas žodis gali nulemti visos doktrinos interpretaciją. Lotynų kalba, būdama stabili ir aiški, suteikia tvirtą pagrindą. Ji taip pat veikia kaip simbolinė grandis su Bažnyčios istorija – tūkstantmečius besitęsiančia gyvąja tradicija. Galima būtų sakyti, kad lotynų kalba – tai Bažnyčios dvasinė atmintis.
Popiežius Benediktas XVI dar būdamas kardinolu yra sakęs, kad „lotynų kalba turi galią suvienyti žmones per erdvę ir laiką“. Kai jis paskelbė apie savo atsistatydinimą 2013 metais, tai padarė lotyniškai, ir žurnalistai, kurie nemokėjo šios kalbos, nesuprato, kas įvyko, kol senas vatikanistas pranešė, kad popiežius ką tik atsistatydino. Tai puikus pavyzdys, kaip ši kalba vis dar gyva – nors jos nebesupranta dauguma, ji tebėra galingas ženklas.
Yra ir praktinė priežastis – dokumentai, parašyti lotyniškai, nėra taip lengvai interpretuojami šališkai. Kad suprastum, turi ne tik mokėti kalbą, bet ir būti susipažinęs su Bažnyčios teisės ir teologijos terminais. Todėl ši kalba veikia ir kaip filtro mechanizmas – apsaugo nuo skubotų, paviršutiniškų išvadų.
Tad nors lotynų kalba šiandien atrodo tarsi senovinis reliktas, Bažnyčiai ji vis dar gyva ir prasminga. Ji yra tarsi raktas į istorinę ir teologinę atmintį, bendras kodas, jungiantis įvairias epochas ir tautas. Galima ginčytis dėl jos vartojimo masto ar praktinės naudos, bet negalima paneigti jos simbolinės ir kultūrinės reikšmės. Lotynų kalba – tai tam tikra laikysena: nuolatinio ryšio su praeitimi, tikslumo, tradicijos ir bendrystės laikysena.