Modernistai – tai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios katalikų intelektualų grupė (kunigai, teologai, filosofai), siekusi atnaujinti Bažnyčios mokymą, kad jis atitiktų modernų mąstymą. Jie kritikavo tradicinį scholastinį požiūrį ir bandė suderinti krikščionybę su šiuolaikine mokslu, istorine kritika ir filosofija.
Modernizmas išaugo iš Europos intelektualinio judėjimo, kurį įkvėpė:
- Mokslinis progresas (Darvinas, nauji archeologiniai atradimai)
- Istorinė-kritinė Biblijos analizė (tyrinėjant Raštų kilmę ir autentiškumą)
- Filosofijos pokyčiai (Kanto, Hegelio, Bergsono idėjos)
- Socialiniai judėjimai (sekuliarizacija, demokratizacija)
Pagrindiniai židiniai buvo Prancūzija, Vokietija, Italija ir Anglija.
Modernistai bandė reformuoti katalikybę iš vidaus, siūlydami:
- Dogmų evoliuciją – kad Bažnyčios tiesos gali keistis laikui bėgant.
- Biblijos istorinį-kritinį tyrimą – Raštų analizę kaip žmogaus parašytų tekstų, o ne tiesioginės Dievo reveliacijos.
- Religijos patirties svarbą – tikėjimas turi būti asmeninis, o ne tik formalios doktrinos laikymasis.
- Bažnyčios ir valstybės atskyrimą – religija neturėtų valdyti politikos.
Svarbiausi modernistai:
- Alfredas Loisy (Prancūzija) – teigė, kad Kristaus karalystė buvo simbolinė, o ne politinė.
- Georgeas Tyrrell (Airija) – rašė, kad Bažnyčia turi atsiversti pasaulio pokyčiams.
- Ernstas Troeltschas (Vokietija) – religiją laikė kultūriniu reiškiniu, ne absoliučia tiesa.
Nors Bažnyčia juos griežtai pasmerkė, jų idėjos netiesiogiai paveikė XX a. katalikybę:
II Vatikano Susirinkimas (1962–1965) perėmė kai kurias jų mintis (pvz., atnaujintas Biblijos supratimas).
Teologinis dialogas su modernybe prasidėjo būtent dėl jų idėjų.
Religinės laisvės idėjos vėliau pripažintos Bažnyčios.
Tačiau tiesioginiai jų pasiekimai buvo sunaikinti – dauguma modernistų buvo ekskomunikuoti arba priversti nutylėti.
Kodėl Bažnyčia jų nemėgo?
- Grasino tradicinei doktrinai – jei dogmos gali keistis, tai kėlė klausimą apie Bažnyčios neklystamumą.
- Silpnino Bažnyčios autoritetą – kritikuodami Raštus ir tradiciją, jie kėlė abejonių dvasininkų galiai.
- Atstovavo sekuliarizacijai – jų idėjos rėmė valstybės ir religijos atskyrimą, ko Vatikanas nenorėjo.
- Buvo laikomi maištininkais – Pijus X juos pavadino „erezijų rinkinys“ ir kovojo su jais kaip su didžiausia grėsme.
Modernistai buvo katalikų progresistai, bandę pritaikyti tikėjimą prie naujos epochos. Nors jų idėjos buvo uždraustos, jos paskatino Bažnyčios atnaujinimą vėlesniais dešimtmečiais.